Apaštalinė konstitucija Paenitemini

„Paenitemini“ – tai apaštalinė konstitucija apie krikščionišką atgailą, paskelbta popiežiaus Pauliaus VI 1966 m. vasario 17 d. Ji buvo skirta atnaujinti ir peržiūrėti Bažnyčios mokymą bei praktiką dėl atgailos, ypač pasninko ir abstinencijos srityse, atsižvelgiant į Vatikano II Susirinkimo naują Bažnyčios santykio su pasauliu supratimą.

Dokumentą paskelbė Paulius VI, vienas iš svarbiausių popiežių XX amžiuje, kuris užbaigė Vatikano II Susirinkimą ir įgyvendino daugybę reformų. „Paenitemini“ pasirodė praėjus vos porai mėnesių po Susirinkimo pabaigos (1965 m. gruodžio mėn.).

„Paenitemini“ – tai lotyniškas imperatyvas: „Atgailaukite!“

Šis žodis tiesiogiai paimtas iš Jėzaus kvietimo Evangelijoje:

„Atgailaukite ir tikėkite Evangelija!“ (Paenitemini et credite Evangelio – Mk 1,15)

Tai kvietimas į vidinį atsivertimą, į širdies pasikeitimą, o ne vien išorinius religinius veiksmus.

Turinys

1. Atgaila – ne tik pareiga, bet ir malonė

Paulius VI pabrėžia, kad krikščioniškoji atgaila yra Dievo dovana, atsakas į Jo kvietimą. Ji apima:

vidinį atsivertimą – širdies pasikeitimą, nuodėmės atsižadėjimą;
išorinę išraišką – pasninką, susilaikymą, maldą, artimo meilės darbus.

2. Atgaila Bažnyčios gyvenime

Atgaila turi bendruomeninį pobūdį. Visa Bažnyčia pašaukta būti atgailos ženklu pasaulyje, o pasninko praktikos – tai ne vien individualūs apsisprendimai, bet ir bendras dvasinis kelias.

3. Pasninko ir abstinencijos normų peržiūra

Popiežius suteikia galimybę vyskupų konferencijoms pritaikyti pasninko ir mėsos atsisakymo tvarką pagal vietos papročius, ekonomines ir socialines sąlygas. Tai reiškia:

Ne visose šalyse bus ta pati pasninko tvarka.
Pabrėžiama, kad atgaila turi būti sąmoninga ir nuoširdi, o ne vien formali.

4. Pašaukimas į giluminį dvasinį gyvenimą

Atgaila – tai būdas pasiruošti priimti Dievą, augti meilėje ir būti jautresniam artimui. Tai priešnuodis sekuliariam, paviršutiniškam gyvenimui.

Konstitucijos įtaka

1. Permainos pasninko praktikoje

Nuo šiol ne visur privaloma mėsos abstinencija penktadieniais, tačiau Bažnyčia vis tiek ragina penktadienį skirti atgailai – kita forma: malda, geru darbu ar savanoriška auka.

2. Didesnis dvasinis laisvumas

Dokumentas neatšaukė pasninko, bet išvedė jį iš vien taisyklių lygmens į sąmoningo tikėjimo aktą.

3. Perdavė atsakomybę vyskupų konferencijoms

Kiekviena šalis galėjo pati konkrečiai nustatyti pasninko formas, išlaikydama esminę nuostatą – penktadienis ir gavėnia yra atgailos laikas.

„Paenitemini“ buvo ženklas, kad Bažnyčia moko atgailos ne iš išorės, bet iš širdies gelmės. Paulius VI nesilpnino dvasinių principų, bet kvietė juos gyventi brandžiau, sąmoningiau, nuoširdžiau. Tai dokumentas, atvėręs kelią gyvesniam santykiui su Dievu per širdies atsivertimą, o ne vien taisyklių laikymąsi.

PAULIAUS VI AKTAI

APAŠTALINĖ KONSTITUCIJA PAENITEMINI

PAULIUS, VYSKUPAS,
DIEVO TARNŲ TARNAS,
AMŽINAM ATMINIMUI

„Atgailaukite ir tikėkite Evangelija“ – šie Viešpaties žodžiai mums atrodo tinkami pakartoti dabar, kai sėkmingai užbaigtas Antrasis Vatikano Susirinkimas, o Bažnyčia tęsia savo kelią tarsi spartesniu žingsniu. Tarp svarbių ir neatidėliotinų klausimų, kuriuos liečia mūsų pastoracinis rūpestis, ne paskutinę vietą, mūsų nuomone, užima pareiga mokyti visus mūsų vaikus, taip pat visus šios epochos žmones, turinčius religinį jausmą, ką reiškia dieviškasis atgailos įsakymas ir kokia jo svarba. Šią pareigą vykdyti mus skatina gilesnis, Susirinkimo suteiktas, Bažnyčios prigimties ir jos santykio su pasauliu suvokimas.

Susirinkime Bažnyčia, norėdama giliau apmąstyti savo paslaptį, nuodugniai ištyrė savo prigimtį. Ji atidžiai pažvelgė į savo sudedamąsias dalis – žmogiškąsias ir dieviškąsias, regimas ir neregimas, laikinas ir amžinas. Ypatingai svarstydama ryšius, jungiančius ją su Kristumi ir Jo išganomuoju darbu, ji aiškiau pabrėžė pareigą, kuriai įvykdyti visi nariai yra dieviškai pašaukti – dalyvauti Kristaus misijoje, įskaitant ir atpirkimą. Be to, Bažnyčia vis labiau suvokė, kad, nors pagal Dievo planą ji yra šventa ir nepriekaištinga, jos nariai gali būti sutepti dėmėmis ir todėl nuolat reikia atsivertimo į Dievą bei savęs atnaujinimo – ne tik vidinio ir asmeninio, bet ir išorinio bei visuomeninio. Galiausiai Bažnyčia atidžiau apsvarstė savo misiją, susijusią su žemiškąja bendruomene: mokydama žmones, kaip naudotis pasauliu ir pašventinti savo darbus, ji kartu ragina juos praktikuoti išganingą susilaikymą, kad, keliaudami į dangiškąją tėvynę, neleistų žemiškų dalykų juos sulaikyti.

Šiais motyvais vadovaudamiesi, žodžius, kuriuos Petras pirmą kartą po Sekminių tarė žmonėms, šiandien kartojame savo vaikams: „Atgailaukite… dėl jūsų nuodėmių atleidimo…“; o tai, ką Paulius kadaise skelbė pagonims Lystroje, mes taip pat norime paskelbti visoms tautoms: „Atsiverskite į gyvąjį Dievą“.

Bažnyčia, Susirinkime svarstydama savo santykius ne tik su nuo jos bendrystės atsiskyrusiais broliais, bet ir su nekrikščioniškomis religijomis, su džiaugsmu pastebėjo, kad atgaila beveik visur pasaulyje yra labai vertinama, nes ji glaudžiai susijusi tiek su religiniu jausmu, persmelkiančiu senovės tautų gyvenimą, tiek su subtilesnėmis sąvokomis, randamomis aukštesnio išsivystymo religijose, susijusiose su pažangėjančia proto kultūra.

Sename Testamente religinė atgailos samprata vis aiškiau atsiskleidžia. Nors žmonės atgailauja norėdami po nuodėmės nuraminti Dievo rūstybę, kentėdami nuo negandų, paveikti ypatingų nelaimių ar siekdami Dievo malonių, jie dažnai išorinį atgailos veiksmą sieja su vidiniu atsivertimu į Dievą, taip nukreipdami savo sielą, atitrauktą nuo nuodėmės, į Dievą nauju polėkiu. Be to, jie susilaiko nuo maisto ir atsisako savo turtų – mat prie maldų ir Dievo šlovinimo dažnai pridedami gailestingumo darbai – net ir gavę nuodėmių atleidimą, nors jokios dovanos iš Dievo prašyti nebereikia; jie naudoja pasninką ir ašutines, kad „nusižemintų savo sielos“, kad nusilenktų prieš Viešpatį, kad atsigręžtų į Dievą, kad lengviau pasiruoštų maldavimams, kad geriau suprastų dieviškus dalykus, kad būtų pasirengę susitikti su Dievu. Taigi jau Sename Testamente atgaila yra pamaldi ir kiekvienam asmeniškai būdinga veika, kurios galutinis tikslas – mylėti Dievą ir visiškai Jam atsiduoti. Pasninkaujama ne sau, o Dievui.

Tokį pobūdį turi turėti visa atgaila, net ir tuose ritualuose, kurie yra įstatymu nustatyti ir tvarkingai atliekami. Kai tai nėra įgyvendinama, Viešpats skundžiasi: „Nepasninkaukite taip, kaip iki šiol, kad jūsų šauksmas būtų išgirstas aukštybėse.“ „Perplėškite savo širdis, o ne savo drabužius…“

Sename Testamente taip pat netrūksta vadinamojo visuomeninio atgailos pobūdžio. Mat iš Senojo Testamento atgailos ritualų kyla ne tik bendra nuodėmių sąmonė, bet ir išreiškiama sąlyga, pagal kurią žmogus priklauso Dievo Tautai.

Taip pat akivaizdu, kad atgaila, dar prieš Kristaus gimimą, buvo laikoma tobulumo ir šventumo įrankiu bei ženklu, kaip rodo Judita, Danielius, pranašė Ona ir daugelis iškilių vyrų bei moterų, „pasninkais ir maldomis tarnaujančių Dievui dieną ir naktį“ su džiaugsmu ir linksmybe.

Galiausiai iš Senojo Testamento matyti, kad teisūs žmonės savo atgaila atlygindavo už visos žmonijos nuodėmes, tarp kurių verta paminėti Mozę, kuris keturiasdešimt dienų pasninkavo, kad sutaikytų Dievą dėl neištikimos tautos kaltės. Taip ypač mums pristatomas „Dievo Tarnas“, kuris „nešė mūsų negalias“ ir kuriame „Viešpats sudėjo visų mūsų nuodėmes“.

Tačiau visa tai buvo būsimojo slėpinio ženklas. Iš tiesų atgaila, būdama vidinio gyvenimo būtinybe, patvirtinta visos žmonijos religine patirtimi ir įsakyta ypatingu dieviškuoju apreiškimu, Kristuje ir Bažnyčioje įgauna visiškai naujas ir giliausias reikšmes.

Kristus, kuris visada savo gyvenime pradėdavo pats darydamas ir mokydamas, prieš pradėdamas savo misiją, keturiasdešimt dienų ir naktų praleido maldoje ir pasninke, o savo viešąją apaštališką veiklą pradėjo džiugia žinia: „Prisiartino Dievo Karalystė“, bet tuoj pat pridūrė įsakymą: „Atgailaukite ir tikėkite Evangelija“. Šie žodžiai yra tarsi viso krikščioniško gyvenimo santrauka ir esmė.

Į Kristaus Karalystę mums leidžiama įžengti tik per „metanoją“, tai yra visišką žmogaus vidinį pasikeitimą, kai jis pradeda mąstyti, vertinti ir tvarkyti savo gyvenimą pagal Dievo šventumą ir meilę, kurie per Jo Sūnų buvo galutinai apreikšti ir pilnai mums suteikti.

Dievo Sūnaus kvietimas „metanojai“ yra dar skubesnis, nes Jis ne tik ragina tai daryti, bet ir pats rodo atgailos pavyzdį. Mat Kristus pateikė didžiausią pavyzdį atgailaujantiems, nes kentėjo ne už savo nuodėmes, o už kitų nuodėmes.

Kristaus akivaizdoje žmogus yra apšviestas nauja šviesa, todėl jis suvokia tiek Dievo šventumą, tiek nuodėmės blogį; per Kristaus žodį jam skelbiama žinia, kviečianti atsiversti į Dievą ir suteikianti nuodėmių atleidimą, kurį jis pilnai gauna per Krikštą, kuris, prilygindamas žmogų Viešpaties Kančios, Mirties ir Prisikėlimo atvaizdui, nuo tada visą jo gyvenimą pažymi šio slėpinio antspaudu.

Sekdamas Dieviškojo Mokytojo pėdomis, kiekvienas, vadinamas krikščionimi, turi neigti save, nešti savo kryžių, dalintis Jo kančiomis; taip, perkeistas į Jo mirties atvaizdą, jis gali pelnyti prisikėlimo šlovę. Be to, jis turi gyventi ne sau, o Dievui, kuris jį mylėjo ir atidavė save už jį; jis taip pat turi gyventi savo broliams, kad „užpildytų tai, ko trūksta Kristaus kančioms savo kūne… dėl Jo kūno, kuris yra Bažnyčia“.

Prie to prisideda ir tai, kad, Bažnyčiai esant glaudžiai susietai su Kristumi, kiekvieno tikinčiojo atgaila yra giliai susijusi su visa žmonių bendruomene; mat per Krikštą jis Bažnyčioje gauna pagrindinį „metanojos“ dovaną, o Bažnyčioje per Atgailos Sakramentą šis dovana atnaujinama ir sustiprinama nusidėjėliams. „Tie, kurie eina prie Atgailos Sakramento, gauna Dievo gailestingumo atleidimą už padarytą nuodėmę ir kartu sutaikinami su Bažnyčia, kurią jie sužeidė nusidėdami ir kuri jų atsivertimui padeda meile, pavyzdžiu ir maldomis.“ Galiausiai Bažnyčioje ypatingu būdu dalyvaujama Kristaus dangiškojo atlygio dalyje per mažą atgailos darbą, kiekvienam atgailaujančiam paskirtą Sakramente, prie kurio, pagal bendrą Bažnyčios nurodymą, glaudžiai prisijungia ir kiti tikinčiojo atliekami, iškenčiami ar priimami darbai.

Taip atsitinka, kad pareiga „nešiotis Viešpaties mirtį“ kūne ir sieloje visuomet persmelkia viso pakrikštyto žmogaus gyvenimą bet kuriuo metu ir bet kokiu būdu.

Vis dėlto vidinė ir religinė atgailos prigimtis, nors ir yra svarbesnė bei skatina naujas formas Bažnyčioje, jokiu būdu neatmeta ar nesumenkina išorinio šios dorybės praktikavimo, bet dar labiau pabrėžia jo būtinybę mūsų laikų visuomenėje. Todėl Bažnyčia, be pasninko ir susilaikymo, atsižvelgdama į laiko ženklus, nuolat ieško naujų atgailos formų, kurios, atsižvelgiant į kiekvienos epochos tikslus, būtų tinkamesnės ir pritaikytos.

Tikrojoje atgailos dorybėje negali būti apeita „askezės“ disciplina, apimanti ir kūno tramdymą, nes visas žmogus – siela ir kūnas, taip pat ir prigimtis, neturinti proto, kaip dažnai mini Šventasis Raštas – turi atsiduoti šiai šventai pratybai, kuria visos sukurtosios tikrovės išreiškia Dievo šventumą ir didybę.

Be to, kūno tramdymo būtinybė dar akivaizdesnė, jei atsižvelgiama į žmogaus prigimties trapumą, nes po Adomo nuodėmės kūnas kovoja prieš dvasią, o dvasia – prieš kūną. Tačiau ši pratyba toli gražu nėra panaši į stoikų mokymus: kūnas nėra nei smerkiamas, nei atmetamas, nes jį priėmė Dievo Sūnus. Priešingai, kūno tramdymas siekia žmogaus išlaisvinimo, kuris dėl netvarkingo geismo dažnai yra tarsi grandinėmis sukaustomas pojūčiais, kad „kūnišku pasninku“ įgytų stiprybės ir kad „per nesivaldymą sužeistas žmogaus būklės orumas būtų atstatytas gydančio saikingumo pastangomis“.

Naujajame Testamente ir Bažnyčios istorijoje, nors atgailos pareiga išreiškiama taip, kad žmogus tampa panašus į kenčiantį Kristų, kūno tramdymo ir pavergimo „askezės“ būtinybė ypač pabrėžiama Kristaus pavyzdžiu.

Prieš pernelyg išorinį laikymąsi, primenantį fariziejų elgesį, Naujajame Testamente, vadovaujant Dieviškajam Mokytojui, Apaštalai, Tėvai ir Popiežiai aiškiais žodžiais smerkė bet kokią atgailos formą, kuri būtų tik išorinė: liturginiai tekstai ir visų laikų rašytojai aiškiai atskleidžia glaudų ryšį tarp išorinio atgailos veiksmo ir vidinio atsivertimo į Dievą, maldos bei gailestingumo darbų.

III

Todėl Bažnyčia, patvirtindama, kad praktikuojant atgailos dorybę labiausiai vertintina jos religinė ir antgamtinė prigimtis, kuri ypač padeda mūsų laikų žmonėms suvokti, kas yra Dievas, kokios Jo teisės žmogaus atžvilgiu ir koks yra Kristaus atneštas išganymas, karštai ragina visus krikščionis vidinį atsivertimą į Dievą sujungti su išoriniais kūno tramdymo veiksmais.

a) Bažnyčia ypač pabrėžia, kad visi nuolat praktikuotų atgailos dorybę, sąžiningai vykdydami savo gyvenimo būviui būdingas pareigas ir kantriai ištverdami kasdienio darbo, bendro gyvenimo sunkenybes bei neapibrėžtą žemiškojo gyvenimo būklę, keliančią sielos nerimą.

b) Tie Bažnyčios nariai, kurie kenčia nuo ligų, skurdo ar įvairių vargų arba „patiria persekiojimą dėl teisingumo“, yra raginami išmokti savo kančias kantriai sujungti su Kristaus kančiomis, kad ne tik pilniau vykdytų atgailos pareigą, bet ir, dieviškosios malonės stiprinami, pelnytų sau ir savo broliams Evangelijoje pažadėtą palaimą.

c) Savęs išsižadėjimo pareiga turi būti tobuliau vykdoma kunigų, giliau paženklintų Kristaus atspaudu, taip pat tų, kurie, norėdami artimiau sekti Viešpaties „nusižeminimu“ ir lengviau bei veiksmingiau siekti meilės tobulumo, išpažįsta evangelinius patarimus.

Bažnyčia ragina visus tikinčiuosius, kad, be kasdienio gyvenimo keliamų nepatogumų ir nuostolių, jie paklustų dieviškajam atgailos įsakymui, tam tikrais kūno tramdymo veiksmais vargindami savo kūną.

Kad atgailos įsakymą primintų savo vaikams ir skatintų jo laikytis, Apaštališkasis Sostas ketina nustatyti atgailos discipliną, pritaikytą laikų poreikiams.

Vyskupų, susirinkusių į Konferencijas, rūpestis ir išmintis yra, atsižvelgiant į jų vietovių ir žmonių pažinimą, išleisti taisykles, kurios veiksmingiau padėtų pasiekti tikslą, tačiau laikantis šių nuostatų.

Pirmiausia Bažnyčia nori pabrėžti, kad yra trys pagrindiniai, nuo seno perduoti būdai, kuriais galima įvykdyti dieviškąjį atgailos įsakymą: malda, pasninkas ir gailestingumo darbai, nors ypač saugojo susilaikymą nuo mėsos ir pasninką. Šios atgailos praktikos buvo bendros visais laikais; tačiau mūsų laikais iškyla ypatingos priežastys, dėl kurių, atsižvelgiant į skirtingas vietovių aplinkybes, tam tikras atgailos būdas pabrėžiamas labiau už kitus. Todėl tautose, kurios turi didesnę ekonominių gėrybių gausą, raginama liudyti savęs išsižadėjimą, kad krikščionys neprisitaikytų prie šio pasaulio, taip pat liudyti meilę broliams, net ir tolimose šalyse gyvenantiems, kurie kenčia skurdą ir badą.

Tautose, kurios gyvena skurdesnėmis sąlygomis, Dievui bus maloniau ir Kristaus Kūno nariams naudingiau, jei žmonės, nepraleisdami progų gerinti socialinę padėtį, savo vargus aukoja maldoje Dievui Tėvui, pamaldžiai ir glaudžiai sujungdami juos su Kristaus kančiomis.

Todėl Bažnyčia, išlaikydama išorinę atgailos praktiką, daugelį amžių kanoniškai saugotą, įskaitant susilaikymą nuo mėsos ir pasninką, ten, kur tai galima tinkamai praktikuoti, mano, kad kitas atgailos formas taip pat reikia sustiprinti savo nuostatų autoritetu, jei Vyskupų Konferencijoms atrodys tinkama pakeisti susilaikymo ir pasninko laikymąsi malda ir gailestingumo darbais.

Kad visi krikščionys būtų sujungti bendru atgailos šventimu, Apaštališkasis Sostas nusprendžia nustatyti tam tikras dienas ir laikotarpius, kurie per liturginius metus geriau išreikštų Kristaus Velykų Slėpinį arba atlieptų ypatingus Bažnyčios poreikius. Todėl skelbiama ir nustatoma:

I. § 1. Visi tikintieji pagal dieviškąjį įstatymą privalo atlikti atgailą.
§ 2. Tai, kas pagal bažnytinį įstatymą turi būti laikomasi, šiais nuostatais visiškai perorganizuojama.

II. § 1. Gavėnios laikas išlaiko savo atgailos pobūdį.
§ 2. Atgailos dienos, privalomai laikytinos visoje Bažnyčioje, yra kiekvienas metų penktadienis ir Pelenų trečiadienis arba, atsižvelgiant į skirtingas apeigas, pirmoji Didžiosios Gavėnios diena; jų esminis laikymasis yra griežtai privalomas.
§ 3. Išskyrus išimtis, numatytas VI ir VIII punktuose, atgailai šiomis dienomis atlikti reikia laikytis susilaikymo kiekvieną metų penktadienį, išskyrus privalomas šventes; o susilaikymas ir pasninkas – Pelenų trečiadienį arba, atsižvelgiant į skirtingas apeigas, pirmąją Didžiosios Gavėnios dieną, taip pat Didįjį Penktadienį, Kristaus Kančios ir Mirties dieną.

III. § 1. Susilaikymo įstatymas draudžia valgyti mėsą, bet ne kiaušinius, pieno produktus ar bet kokius pagardus, net pagamintus iš gyvūnų taukų.
§ 2. Pasninko įstatymas nustato, kad per dieną būtų tik vienas pagrindinis valgis, tačiau nedraudžia ryte ir vakare šiek tiek pavalgyti, laikantis patvirtintų vietinių papročių dėl maisto kiekio ir kokybės.

IV. Susilaikymo įstatymas įpareigoja tuos, kurie yra sukakę keturiolika metų, o pasninko įstatymas – visus nuo dvidešimt vienerių iki šešiasdešimties metų. Dėl jaunesnių vaikų sielų ganytojai ir tėvai turi ypač rūpintis, kad jie būtų ugdomi tikru atgailos supratimu.

V. Panaikinus visus bendruosius ar specialiuosius privilegijas ir leidimus, šie nuostatai nieko nekeičia nei dėl fizinių ar juridinių asmenų įžadų, nei dėl patvirtintų Religijų ar Institutų konstitucijų ir taisyklių.

VI. § 1. Pagal Susirinkimo dekretą „Christus Dominus“ apie vyskupų pastoracinę tarnystę, 38, 4 punktą, Vyskupų Konferencijoms priklauso:
a) dėl svarbių priežasčių perkelti atgailos dienas, visada atsižvelgiant į Gavėnios laiką;
b) visas ar dalį susilaikymo ir pasninko taisyklių pakeisti kitomis atgailos formomis, ypač gailestingumo darbais ir pamaldumo praktikomis.
§ 2. Vyskupų Konferencijos apie savo sprendimus šiais klausimais turi pranešti Apaštališkajam Sostui informacijos tikslais.

VII. Be vyskupams suteiktos teisės dispensuoti pagal to paties dekreto „Christus Dominus“ 8, b punktą, parapijų klebonai, dėl svarbių priežasčių ir laikydamiesi Ordinarų nurodymų, gali suteikti atleidimą arba pakeisti susilaikymo ir pasninko taisykles kitais gerais darbais tiek atskiriems tikintiesiems, tiek atskiroms šeimoms; tą patį gali daryti Religijos ar dvasinio Instituto vyresnysis savo pavaldiniams.

VIII. Rytų Bažnyčiose teisė nustatyti pasninko ir susilaikymo dienas priklauso Patriarchui kartu su Sinodu arba aukščiausiajai kiekvienos Bažnyčios valdžiai kartu su Hierarchų Taryba, pagal Susirinkimo dekretą „Apie Rytų Katalikų Bažnyčias“, 23 punktą.

IX. § 1. Labai pageidautina, kad vyskupai ir kiti sielų ganytojai, be dažnesnio Atgailos Sakramento naudojimo, uoliai skatintų neeilinius atgailos darbus, ypač Gavėnios metu, atpirkimo ar maldavimų tikslais.
§ 2. Visi tikintieji labai skatinami nuoširdžiai persiimti krikščionišku atgailos jausmu, kad būtų labiau paskatinti atgailos ir meilės darbams.

X. § 1. Šie nuostatai, kurie, be įprastų kanalų, skelbiami per spaudą, vadovaujantis „L’Osservatore Romano“, įsigalios šių metų Pelenų trečiadienį, tai yra vasario 23 dieną.
§ 2. Ten, kur iki šiol galiojo specialios privilegijos ar leidimai, bendri ar asmeniniai, suteikiamas šešių mėnesių įstatymo atidėjimas nuo paskelbimo dienos.

Šiuos mūsų nutarimus ir nuostatus norime, kad jie būtų galiojantys ir veiksmingi dabar ir ateityje, nepaisant, jei reikia, mūsų pirmtakų išleistų Apaštališkų Konstitucijų ir Nuostatų ar kitų taisyklių, net vertų specialaus paminėjimo ar panaikinimo.

Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 1966 m. vasario 17 d., trečiaisiais mūsų pontifikato metais.

PAULIUS PP. VI

✞ Maldos.lt

Maldos, tekstai, giesmės. Religinė enciklopedija.