Šventasis Andriejus (gr. Ἀνδρέας – „drąsusis, vyriškas“) yra vienas iš dvylikos Jėzaus Kristaus apaštalų, senovės Palestinos žvejys, o vėliau – evangelijos skleidėjas ir kankinys. Evangelijose jis pristatomas kaip Simono Petro brolis, taip pat kilęs iš Betsaidos, nedidelio miestelio prie Galilėjos ežero. Abu broliai iš pradžių buvo Jonos sūnūs ir užsiėmė žvejyba, paprastu kasdieniu darbu.
Evangelijoje pagal Joną Andriejus išskirtinai vadinamas pirmuoju pašauktuoju („protokletos“), nes buvo vienas iš pirmųjų, kuriuos Jėzus pakvietė sekti paskui save. Įdomu tai, kad Andriejus iš pradžių buvo Jono Krikštytojo mokinys – jis pats ieškojo gilesnės tiesos, todėl pamatęs Jėzų, nedvejodamas nusprendė palikti viską ir sekti Jį. Be to, jis buvo tas, kuris pirmas atvedė savo brolį Simoną (vėliau Petrą) pas Jėzų, tapdamas savotišku „tiltų statytoju“ tarp žmonių ir Kristaus.
Andriejus garsėjo kuklumu ir gebėjimu užmegzti ryšius – jis dažnai pristatomas kaip tas, kuris supažindina kitus su Kristumi (pvz., Evangelijoje pagal Joną būtent jis atveda graikus pas Jėzų). Yra istorija apie penkis miežinius kepaliukus ir dvi žuvis – čia būtent Andriejus pasiūlo Jėzui berniuką, kurio maistas vėliau stebuklingai padauginamas, pamaitinant tūkstančius.
Skirtingai nei kai kurie kiti apaštalai, Andriejus nesiekė būti „pirmas tarp pirmųjų“ – jis veikė tyliai, tačiau nuosekliai ir drąsiai, todėl krikščionybės istorijoje vadinamas „apaštalų širdimi“.
Bažnyčios tradicija pasakoja, kad po Sekminių Andriejus skelbė Evangeliją Mažojoje Azijoje, Trakijoje, Graikijoje ir net dabartinėje Ukrainoje bei Rusijoje (Kijeve). Rytų Bažnyčia jį ypatingai gerbia kaip savo įkūrėją ir globėją. Jo vardas siejamas su Bizantijos ir Konstantinopolio bažnytinėmis tradicijomis – čia jis laikomas pirmuoju „Patriarchu“, tarsi Rytų Bažnyčios „Petru“.
Pagal senąją tradiciją, Andriejus buvo nukryžiuotas Patruose (Graikija) už tai, kad nesutiko išsižadėti Kristaus. Sakoma, kad jis pats prašė būti prikalamas prie X formos kryžiaus (vadinamo „Andriejaus kryžiumi“), nes laikė save nevertu mirti taip, kaip Jėzus. Pasak legendos, jis net ant kryžiaus dar kelias dienas skelbė Evangeliją, guodė tikinčiuosius ir drąsino persekiotojus atsiversti. Šiandien Andriejaus kryžius tapo ne tik jo simboliu, bet ir Škotijos, bei kai kurių kitų tautų vėliavų ženklu.
Nors pačiame Naujajame Testamente neišliko tiesioginių Andriejaus žodžių (išskyrus kelis pasisakymus Evangelijoje), ankstyvieji krikščionys jį prisimena dėl veiklos, ne žodžių. Viena žymiausių situacijų – kai jis, pamatęs Jėzų, sako savo broliui:
„Radome Mesiją!“ (Jn 1, 41)
Dar viena tradicinė frazė, priskiriama Andriejui, pasakyta prieš mirtį:
„Sveikinu tave, kryžiau, kuris buvai pašventintas mano Viešpaties kūnu. Su džiaugsmu ateinu pas tave!“
Apaštalas Andriejus laikomas žvejų, jūrininkų ir tiltų statytojų globėju, taip pat Škotijos, Graikijos, Rusijos, Rumunijos ir Ukrainos dvasiniu globėju. Jis gerbiamas tiek katalikų, tiek ortodoksų pasaulyje, o jo kryžius tapo peržengimo, susitaikymo ir tikėjimo ženklu. Daugelio šalių kalendoriuose lapkričio 30-oji minima kaip šv. Andriejaus diena – įdomu, kad tai laikoma ir paskutine rudens, ir „pranašiškų svajonių“ naktimi daugelyje Europos tradicijų.
Andriejaus istorija primena, kad krikščionybėje kartais svarbiausias ne tas, kuris garsiai kalba, o tas, kuris drąsiai žengia pirmas ir tyliai atveda kitus prie Tiesos. Jo gyvenimas – tarsi tiltas tarp skirtingų tautų, tradicijų ir epochų.