Amritsaras, lietuviškai rašomas Amritsaras, įsikūręs šiaurės vakarų Indijoje, Pendžabo valstijoje, netoli sienos su Pakistanu. Pavadinimas kilęs iš sanskrito kalbos: „amrita” reiškia nemirtingumą arba dieviškąjį nektarą, o „saras” – ežeras. Taigi, tai „Nemirtingumo ežeras”, simbolizuojantis amžinąjį tikėjimą ir dvasinį atgimimą. Ši prasmė tiesiogiai siejasi su miesto širdimi – Harmandiro Sahibu, Aukso šventove, kurios baseinas laikomas šventu vandeniu, gydančiu sielą.
Religinė istorija ir pagrindiniai įvykiai
Miesto istorija prasideda XVI amžiuje, kai sikhai, jauna religija, ieškojo savo centro. 1577 metais ketvirtasis sikų guru Ram Das pradėjo kasti šventąjį baseiną, o jo sūnus, penktasis guru Arjan Dev, 1588–1604 metais pastatė Harmandiro Sahibą viduryje ežero. Šventovė unikali: keturios durys visomis kryptimis reiškia atvirumą visiems – ne tik sikams, bet ir hinduistams, musulmonams, krikščionims. Guru Arjan čia sudėjo Adi Granth – sikų šventraštį, vėliau tapusį Guru Granth Sahib, amžinuoju guru. Knyga, parašyta gurmukhi raštu, laikoma gyvu Dievo žodžiu, o ne paprastu tekstu – ji garbinama kaip valdovas.
XVII amžiuje miestas tapo sikų kovos simboliu. 1606 metais penktasis guru Arjan Dev buvo kankintas ir nužudytas mogolų imperatoriaus Džahangiro įsakymu už atsisakymą atsiversti į islamą. Jo mirtis Amritsare įžiebė pasipriešinimą, o šventovė kelis kartus naikinta. 1757 metais afganų vadas Ahmed Šach Abdali susprogdino ją, bet sikhai atstatė. 1762 metais Abdali vėl puolė, žudydamas tūkstančius, bet 1765-aisiais sikhai triumfavo, pastatydami šventovę iš naujo. Šie įvykiai pavertė Amritsarą sikų rezistencijos centru prieš mogolus.
XVIII amžiuje maharadža Randžitas Singhas, sikų imperijos kūrėjas, 1809 metais padengė šventovę auksu, suteikdamas jai dabartinį vardą – Auksinė šventovė. Jis mirė 1839 metais, bet jo palikimas – miestas kaip sikų sostinė. XIX amžiuje britai užėmė Pendžabą, o 1919 metais įvyko Džiulijanvalos Bagho skerdynės: britų generolas Daier įsakė šaudyti į taikią minią, protestavusią prieš kolonijinį valdymą. Žuvo apie 400 žmonių, dauguma sikų, o kraujas tekėjo šventovės link. Šis įvykis pagreitino Indijos nepriklausomybės judėjimą, o Mahatma Gandhis jį vadino sikų kančios simboliu.
Šiandienos religinė svarba ir kasdienybė
Amritsaras lieka sikizmo širdimi, traukiančiu milijonus piligrimų. Harmandiro Sahibas veikia 24 valandas: giesmės iš Guru Granth Sahib skamba be perstojo, o lankytojai maudosi baseine, tikėdami, kad vanduo nuplauna nuodėmes. Langaras – nemokamas valgykla – maitina iki 100 tūkstančių žmonių per dieną, mokydamas lygybės: visi sėdi ant žemės, valgydami tą patį maistą, nesvarbu, koks statusas. Šventovė – ne tik maldos vieta, bet ir socialinis centras, kur sikų principai – darbas, dalijimasis, Dievo vardas – gyvi kasdien.
Religinės šventės sutraukia minias. Vaisakhi balandį mini sikų naujuosius metus ir Khalsa ordino įkūrimą 1699 metais guru Gobind Singho – dešimtojo guru, mirusio 1708 metais. Hola Mohalla kovo mėnesį – karinis festivalis su kovos menais, primenantis sikų karius. Net musulmonai ir hinduistai dalyvauja, rodydami miesto toleranciją. Čia gimė keli guru: Ram Das ir Arjan Dev, o jų kapai netoliese tampa piligrimystės vietomis.
Miesto reikšmė sikizme milžiniška: tai Meka sikams, kur baigiasi Guru Granth Sahib kelionė per Indiją. Sikų bažnyčia čia nepriklausoma, su savo taryba SGPC, valdančia šventoves. Net po 1984 metų Operacijos Mėlynoji Žvaigždė, kai Indiros Gandži armija šturmavo šventovę, žudydama šimtus, tikėjimas atsigavo – auksas vėl spindi, o piligrimai grįžta. Dabar, su 1,5 milijono gyventojų, Amritsaras – gyvas tikėjimo pavyzdys: gatvėse girdėti kirtanai, o siena su Pakistanu primena padalintą Pendžabą, bet šventovė vienija.
Amritsaras rodo, kad religija gali būti ne tik dvasinė, bet ir politinė jėga. Čia sukurta Khalsa – šventųjų karių bendruomenė, o knyga Guru Granth Sahib, baigta 1604 metais, lieka amžinuoju vadovu. Miestas – nemirtingumo ežeras, kur tikėjimas plauna praeities žaizdas ir kuria ateitį.