Alfredo Ottaviani (Alfredas Otavianis) gimė 1890 m. Romoje, kuklioje darbininkų šeimoje. Būdamas gabus jaunuolis, jis pasirinko kunigo kelią ir buvo įšventintas 1916 m. Bažnyčioje greitai pastebėtas dėl savo intelekto ir teisinių žinių, todėl studijavo kanonų teisę, o vėliau pradėjo dirbti Romos kurijoje. Jo karjera kilo sparčiai, ypač dėl jo ištikimybės Bažnyčios mokymui ir konservatyvios pasaulėžiūros.
Svarbiausias Ottaviani gyvenimo etapas prasidėjo, kai jis tapo Šventosios Oficijos – pagrindinės institucijos, saugančios tikėjimo grynumą – vadovu. Ši institucija vėliau tapo žinoma kaip Tikėjimo mokymo kongregacija. 1959 m. popiežius Jonas XXIII paskyrė jį Šventosios Oficijos sekretoriumi (tai buvo faktiškai aukščiausias postas, nes popiežius oficialiai buvo prefektas, bet realiai instituciją valdė Ottaviani). Tais pačiais metais jam suteiktas kardinolo titulas.
Ottaviani išgarsėjo kaip vienas pagrindinių Bažnyčios tradicijų gynėjų, griežtai prieštaravęs teologinėms ir liturginėms naujovėms. Jis buvo pagrindinis Crimen sollicitationis (1962 m.) dokumento autorius, kuris nustatė, kaip tyrinėti kunigų seksualinio priekabiavimo atvejus. Jo tikslas buvo užtikrinti procesų slaptumą, kad būtų apsaugota sakramento šventumas ir išvengta skandalų, kurie galėtų pakenkti Bažnyčios autoritetui.
Antrasis Vatikano Susirinkimas (1962–1965 m.) buvo didžiausias iššūkis Ottaviani. Jis aktyviai dalyvavo susirinkime kaip pagrindinis tradicinės teologijos gynėjas. Jis priešinosi daugeliui reformų, ypač liturgijos atnaujinimui (mišių laikymui vietinėmis kalbomis vietoje lotynų) ir Bažnyčios požiūrio į ekumenizmą (bendradarbiavimą su kitomis krikščionių bendruomenėmis). Dėl griežto laikymosi tradicijų jis įgijo pravardę “Bažnyčios sarginis šuo”.
Po Susirinkimo, kai popiežius Paulius VI tęsė reformas, Ottaviani pasitraukė iš aktyvios vadovaujančios veiklos. Tačiau 1969 m. jis dar kartą viešai pasisakė, kai kartu su kitu kardinolu parašė garsųjį Ottaviani intervenciją – atvirą laišką popiežiui, kritikuodamas naująją mišių tvarką (Novus Ordo Missae). Jis teigė, kad naujoji liturgija per daug nutolo nuo tradicijų ir galėjo sumenkinti katalikų tikėjimo esmę.
Alfredo Ottaviani mirė 1979 m. Po jo mirties daugelis konservatyvių katalikų jį laikė paskutiniu didžiuoju tradicijų gynėju prieš šiuolaikinės Bažnyčios pokyčius.