Kiekviena tauta turi savo pamatą – pasakojimą, kuris paaiškina, kas ji yra, iš kur atėjo ir kokia jos vieta pasaulyje. Romėnai turėjo Vergilijaus „Eneidą“, žydai – Senąjį Testamentą. O senovės airiai turėjo „Lebor Gabála Érenn“ (tariama maždaug Liaur Gavola Eirin) – „Airijos užgrobimų knygą“.
Tai – ambicingas bandymas sukurti didingą nacionalinį epą, sujungiantį pagoniškas legendas, krikščionišką teologiją ir istorinius faktus į vieną neįtikėtiną pasakojimą apie Airijos salos apgyvendinimą.
Autorius: Nėra vieno autoriaus. „Užgrobimų knyga“ yra sudėtingas tekstas, kurį per kelis šimtmečius kūrė, redagavo ir pildė skirtingi anoniminiai krikščionių vienuoliai. Tai labiau kompiliacija nei vieno žmogaus kūrinys.
Parašymo laikas: Pirmosios jos versijos pradėjo formuotis XI amžiuje, tačiau tekstas buvo nuolat perrašinėjamas ir papildomas iki pat XV–XVI amžiaus. Vienuoliai rėmėsi daug senesnėmis, dar pagoniškus laikus siekiančiomis žodinėmis tradicijomis, eilėmis ir genealogijomis.
Pagrindinis kūrinio tikslas buvo ne vienas, o keli:
- Sukurti nacionalinį epą: Airiams reikėjo istorijos, kuri savo didingumu prilygtų kitų tautų epams. Jie norėjo parodyti, kad jų kilmė yra tokia pat sena ir garbinga kaip graikų ar romėnų.
- Sujungti pagonybę su krikščionybe: Tai buvo didžiausias iššūkis. Airijoje krikščionybė ne visiškai išstūmė senąsias tradicijas. Vienuoliai negalėjo tiesiog ištrinti senųjų dievų ir herojų, kurie buvo per daug mylimi. Vietoj to, jie pasitelkė genialią gudrybę: senieji dievai (pvz., Tuatha Dé Danann) buvo „pažeminti“ iki tiesiog ankstesnių, magiškų galių turinčių salos gyventojų, o ne dievybių. Taip pagoniška mitologija buvo integruota į krikščionišką pasaulėvaizdį.
- Įteisinti gėlų valdžią: Svarbiausia, knyga siekė įrodyti, kad gėlai (dabartinių airių protėviai) yra teisėti ir Dievo paskirti Airijos valdovai. Jų genealogija buvo atsekta iki pat biblinio Nojaus sūnaus Jafeto, taip suteikiant jiems biblinį ir istorinį pagrindimą.
Knygos pagrindą sudaro pasakojimas apie šešias viena po kitos sekusias grupes, kurios bandė apgyvendinti Airiją. Kiekviena banga atstovauja skirtingam salos istorijos etapui.
- Cesairos invazija (The Invasion of Cessair): Pirmoji banga, vadovaujama Nojaus anūkės Cesairos, atvyko likus 40 dienų iki Pasaulinio tvano. Visi, išskyrus vieną žmogų (Fintaną mac Bóchrą, kuris išgyveno šimtus metų ir pasakojo Airijos istoriją), žuvo per tvaną. Tai – būdas sinchronizuoti Airijos mitą su Biblijos istorija.
- Partolono invazija (The Invasion of Partholón): Praėjus 300 metų po tvano, atvyko Partolonas su savo žmonėmis. Jie išvalė lygumas, įkūrė žemdirbystę ir amatus, tačiau turėjo kautis su fomorais – paslaptingomis, demoniškomis būtybėmis, kurios laikomos pirmykštėmis salos jėgomis. Galiausiai visa Partolono rasė išmirė nuo paslaptingos maro epidemijos.
- Nemedo invazija (The Invasion of Nemed): Po tuščio 30 metų laikotarpio atvyko Nemedas ir jo pasekėjai. Jie taip pat kovojo su fomorais, bet po didvyriškos kovos buvo nugalėti ir pavergti. Išgyvenusieji pabėgo iš Airijos, išsiskirstydami į skirtingas pasaulio dalis.
- Fir Bolg invazija: Šie žmonės buvo pabėgusių Nemedo palikuonių grupė, kuri grįžo į Airiją iš Graikijos. Jie yra pirmoji „žmogiška“ rasė, kuri sėkmingai įsitvirtino. Jie padalijo Airiją į penkias provincijas, kurios išliko svarbios iki šių dienų.
- Tuatha Dé Danann invazija (Dievų Danu gentis): Tai pati garsiausia ir magiškiausia invazija. Tuatha Dé Danann buvo kita Nemedo palikuonių grupė, kuri šiauriniuose pasaulio kraštuose išmoko magijos ir meno. Jie atvyko į Airiją debesyse ir atsinešė keturis magiškus lobius. Mūšyje jie nugalėjo Fir Bolgus, o vėliau – ir savo senuosius priešus fomorus. Tuatha Dé Danann yra senieji Airijos pagonių dievai, knygoje paversti tiesiog galinga, antgamtinių galių turinčia karalių ir herojų rase.
- Milesianų invazija (Gėlai): Tai paskutinė ir lemiama invazija. Milesianai, arba Gėlų sūnūs, atvyko iš Ispanijos, vedami pranašystės, kad jie valdys Airiją. Po magiškos ir karinės kovos jie nugalėjo Tuatha Dé Danann. Pagal susitarimą, gėlai gavo valdyti žemės paviršių, o Tuatha Dé Danann pasitraukė į požeminį pasaulį, į Sídhe (fėjų kalvas), tapdami „fėjomis“ arba „slaptąja tauta“ (Aos Sí), apie kurią pasakojama vėlesniame airių folklore. Milesianai laikomi tiesioginiais dabartinių airių protėviais.
Knygos įtaka ir palikimas
- Šiuolaikiniai istorikai ir archeologai laiko „Lebor Gabála Érenn“ pseudoistorija. Ji neatspindi realių istorinių migracijų ir įvykių. Tačiau ji neįkainojama kaip langas į viduramžių airių mąstymą ir pasaulėžiūrą.
- Knygos įtaka Airijos kultūrai – milžiniška.
- Iki pat XVII amžiaus ji buvo laikoma neginčijama istorine tiesa.
- Ji išsaugojo didžiulį kiekį pagoniškos mitologijos, kuri kitu atveju būtų prarasta amžiams.
- Ji tapo pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu vėlesniems rašytojams, ypač XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Airių literatūrinio atgimimo metu. Tokie autoriai kaip W. B. Yeatsas ir Lady Gregory sėmėsi idėjų ir personažų būtent iš šios knygos.
- Jos motyvai ir veikėjai (ypač Tuatha Dé Danann) yra populiarūs šiuolaikinėje fantastinėje literatūroje, mene ir muzikoje visame pasaulyje.