Ahpuchas (arba Ah Puch), dažnai įvardijamas kaip majų velnias, yra viena šiurpiausių ir galingiausių Centrinės Amerikos mitologijos figūrų. Tačiau tiesmukas jo priskyrimas velnio kategorijai yra supaprastinimas, atsiradęs dėl vėlesnės krikščioniškosios interpretacijos. Majų pasaulėžiūroje Ahpuchas buvo ne tiek absoliutaus blogio įsikūnijimas, kiek pats mirties dievas, pūvančios materijos ir požemio karalystės valdovas. Jis turėjo daugybę vardų, priklausomai nuo regiono ir laikotarpio, tarp kurių labiausiai žinomi yra Jum Kimilas („Mirties viešpats“), Ah Kimi („Mirties būtybė“) ir Kisin („dvokiantysis“ arba „purtuolis“), pastarasis vardas greičiausiai susijęs su pūvančio lavono tvaiku arba jo galia sukelti žemės drebėjimus. Ahpuchas nebuvo vienišas – jis valdė Šibalbą, majų požemio pasaulį, kartu su kitomis šiurpiomis mirties ir ligų dievybėmis, tačiau būtent jis laikomas pagrindiniu jų vadu.
Pagrindinis šaltinis, kuriame išsamiai pasakojama apie Ahpuchą ir jo karalystę, yra XVI amžiuje užrašytas kičių majų epas „Popol Vuh“ („Tarybos knyga“). Čia Šibalba vaizduojama kaip siaubinga vieta, kupina spąstų ir išbandymų, o jos valdovai aprašomi kaip klastingi ir žiaurūs. „Popol Vuh“ pasakoja centrinį majų mitą apie Herojus Dvynius, Hunahpu ir Šbalankę, kurie nusileidžia į Šibalbą, kad atkeršytų už savo tėvo ir dėdės nužudymą. Šibalbos valdovai, įskaitant pagrindinius dievus Vienas Mirtis ir Septyni Mirtis (kolektyviniai Ahpucho vardai epe), bando dvynius įveikti įvairiais išbandymais – Tamsos, Šalčio, Peilių, Jaguarų ir Šikšnosparnių namais. Šis epas yra ne tik nuotykių istorija, bet ir gili alegorija apie gyvenimo ir mirties ciklą, protingumo ir apgaulės pergalę prieš brutalią mirties jėgą. Galiausiai dvyniai savo gudrumu nugali Šibalbos valdovus, taip apribodami mirties dievų galią ir atverdami kelią žmonijos sukūrimui.
Ahpucho ikonografija, išlikusi senoviniuose majų kodeksuose (ypač Drezdeno ir Madrido), taip pat ant keramikos ir reljefų, yra nepaprastai vaizdinga ir kelianti baimę. Dažniausiai jis vaizduojamas kaip pūvantis lavonas arba skeletas su išsipūtusiu pilvu, ant kurio kartais matyti pūvančios materijos dėmės. Jo kūną dažnai puošia varpeliai, kurių skambesys, kaip tikėta, pranešdavo apie artėjančią mirtį. Kartais varpeliai būdavo įpinti į jo plaukus arba kabodavo ant kulkšnių ir riešų. Vienas išskirtinių atributų yra vadinamosios „mirties akys“ – disko formos ženklai su juodu tašku viduryje, simbolizuojantys bejausmį mirties žvilgsnį, kurie galėjo būti pavaizduoti ant jo drabužių, galvos apdangalo ar net kūno. Dar vienas svarbus Ahpucho palydovas ir pasiuntinys buvo pelėda – paukštis, kurio ūbavimas naktyje buvo laikomas mirties pranašu. Būtent dėl šios šiurpios išvaizdos ir asociacijų su liga bei staigia mirtimi Ahpuchas buvo viena labiausiai bijomų dievybių majų panteone.
Skirtingai nuo kitų dievų, kurių buvo prašoma malonės, derliaus ar sėkmės, Ahpuchas nebuvo garbinamas tradicine prasme. Veikiau buvo stengiamasi jo išvengti, jį permaldauti arba nuo jo apsisaugoti. Buvo tikima, kad jis tyko gyvųjų, ypač ligonių ir sužeistųjų, naktimis lankydavosi jų namuose, kad nusitemptų sielas į Šibalbą. Žmonės, siekdami jį apgauti, garsiai vaidindavo, dejuodavo ir verkdavo, apsimesdami, kad jau kenčia nuo jo įtakos, tikėdamiesi, kad mirties dievas, pamatęs jų kančią, pasitrauks ieškoti kitos aukos. Šis paprotys atspindi gilų įsitikinimą, kad Ahpuchas yra aktyvi, grobuoniška jėga, nuolat medžiojanti gyvybę.
Po ispanų užkariavimo ir krikščionybės įvedimo Ahpucho figūra patyrė transformaciją. Katalikų misionieriai, susidūrę su šiurpia mirties dievybės ikonografija ir mitais apie jo žiaurumą, natūraliai sutapatino jį su krikščioniškuoju velniu arba Šėtonu. Šis sinkretizmas ypač ryškus Jukatano pusiasalyje, kur Ahpucho vardas Kisin išliko folklore ir tapo bendriniu žodžiu, reiškiančiu piktąją dvasią ar velnią. Kai kuriose šiuolaikinėse majų bendruomenėse, pavyzdžiui, tarp lakandonų, Kisin vis dar yra žinomas kaip piktavalis požemių gyventojas, sukeliantis žemės drebėjimus ir skleidžiantis dvoką. Taigi, nors jo pirminė, dieviška prigimtis buvo susijusi su natūraliu mirties procesu majų kosmologijoje, per šimtmečius, veikiant svetimai religijai, jis tapo artimesnis mums pažįstamai velnio sampratai.
Ahpuchas yra daug daugiau nei tiesiog „majų velnias“. Jis yra sudėtinga senovės dievybė, atspindinti gilų ir universalų žmonijos susidūrimą su mirtingumu. Jo istorijos, išlikusios „Popol Vuh“ ir kituose šaltiniuose, pasakoja ne tik apie baimę, bet ir apie viltį, gudrumą ir amžiną gyvybės kovą su neišvengiama pabaiga. Iš galingo Šibalbos valdovo jis transformavosi į folkloro piktadarį, tačiau jo kaulėtas siluetas su varpeliais ir pelėdos akimis išlieka vienu ryškiausių ir labiausiai įsimenančių senovės Amerikos mitologijos paveikslų.