Filmas Įkyruolis (nor. Den brysomme mannen, angl. The Bothersome Man, 2006). Kas nutinka, kai žmogus gyvena pasaulyje, kuriame nėra nei skausmo, nei džiaugsmo, nei tikros meilės? Kur viskas „tobula“, bet viskas – negyva? Norvegų filmas Den brysomme mannen – lietuviškai vadinamas Įkyruoliu – pasakoja apie tokį pasaulį. Ir apie vieną žmogų, kuris to negali pakęsti.
Andreasas – vyras, kuris vieną dieną tiesiog atsiduria mieste. Jis gauna butą, darbą, moterį. Visi malonūs, mandagūs, viskas gražu, švaru, civilizuota. Bet po kiek laiko jis pastebi: žmonės neskiria skonių, nepatiria liūdesio ar džiaugsmo, nekalba apie nieką tikra. Jie funkcionalūs. Jie… negyvi? Ne – jie perdėtai gyvi. Bet be sielos.
Ir Andreasas daro tai, ko iš jo niekas nesitiki – jaučia. Ir tas jausmas jį veda prie sienos, tiesiogine prasme: jis bando pabėgti, net nusižudyti, bet ir tai – neįmanoma. Nes čia nėra mirties. Kaip ir nėra gyvenimo. Tik stabilumas.
Šis filmas subtiliai, bet labai taikliai kalba apie dvasinę tuštumą. Apie tai, kai žmogus turi viską – bet neturi kodėl. Tai tarsi rojus, iš kurio Dievas tyliai pasitraukė. Arba visai ne rojus – o pomirtinis „filtrų kambarys“, kur apsistoja tie, kurie nepriklauso nei dangui, nei pragarui.
Tikintis žmogus šiame filme atpažins daugiau, nei parodyta: tai egzistencinis ilgesys tikram gėriui, tikrai meilei, tikrai tikrovei. Andreasas bando ją iškasti – tiesiogine prasme. Ir kai jis pagaliau išgirsta garsą už sienos – tikrą muziką, tikrą juoką – jis kaip pranašas ima kasti tunelį į kažką, kas skamba kaip gyvybė.
Filmas buvo sąmoningai filmuojamas Islandijoje, bet miestas jame niekada nėra įvardijamas. Nėra jokių realių ženklų, jokių geografinės orientacijos taškų, nieko, kas galėtų „pririšti“ žiūrovą prie šios žemės. Net žmonių emocijos – lyg užšaldytos. Režisierius Jens Lien sakė, kad sąmoningai kūrė nevietišką, netikrą tikrovę, kurioje žmogus egzistuoja „kaip funkcinė būtybė“, bet be dvasios. Tai primena teologinę prarają – būseną tarp gyvybės ir mirties, kur žmogus dar kvėpuoja, bet jau nebe gyvena. Tokia erdvė – tai beveik skaistykla be Dievo, arba pragaras be kančios. Kas ir yra baisiausia.
Įdomu tai, kad filme vaizduojamas pasaulis primena gnostikų idėjas apie netikrą, materialų kalėjimą, kurį sukūrė žemesnės jėgos, norėdamos atskirti žmones nuo tikrosios dvasinės tiesos. Andreaso bandymai pabėgti yra tarsi sielos šauksmas, ieškantis tikrojo ryšio su Kūrėju. Be galimybės patirti praradimą, žmogus praranda ir gebėjimą vertinti tai, kas jam duota. Šiame filme rodomas tobulumas yra tuščias, nes jame nėra vietos stebuklui ar atleidimui. Tai priminimas, kad tikrasis gyvenimas neatsiejamas nuo rizikos ir galimybės suklysti.