Presbiteriai – tai krikščioniškosios tradicijos dvasininkai, dar vadinami „vyresniaisiais“. Pats žodis „presbyteros“ kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „vyresnysis“ arba „senolis“. Nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių presbiteriai užėmė svarbią vietą bendruomenių gyvenime. Jie buvo atsakingi už pamokslavimą, sakramentų teikimą, paguodą, vilties skleidimą tarp tikinčiųjų bei ganytojišką rūpestį. Juos minint, Šventajame Rašte dažnai vartojamas terminas „vyresnysis“, išreiškiantis ne tik amžiaus vyresnumą, bet ypač dvasinės brandos ir atsakomybės statusą.
Ankstyvojoje Bažnyčioje presbiteriai būrėsi aplink apaštalus, o apaštalai, matydami, kad sparčiai augant tikinčiųjų bendruomenei prireikė daugiau tarnystėms pasišventusių asmenų, skyrė presbiterius, kad šie rūpintųsi vietinėmis bendruomenėmis. „Apaštalų darbų“ knygoje regime, kaip apaštalas Paulius ir jo bendrakeleiviai steigė bendruomenes, jose įvesdavo vyresniuosius ir patikėdavo jiems organizacinį ir dvasinį vadovavimą. Šis pavyzdys liudija, kad presbiterio tarnystė tęsė pačių apaštalų darbą, tačiau buvo labiau orientuota į nuolatinį kasdienį tikinčiųjų palydėjimą.
Biblijoje galime aptikti konkrečių vietų, kur minimas vyresniųjų vaidmuo. Pavyzdžiui, laiške Jokūbui rašoma: „Jei kas iš jūsų serga, tegul pasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tepameldžia už jį, patepę jį aliejumi Viešpaties vardu“ (Jok 5,14). Šioje ištraukoje išryškėja ganytojiškoji presbiteriui būdinga pareiga: pasirūpinti, kad bendruomenės nariai, susiduriantys su sunkumais, gautų dvasinę paramą ir pagalbą. Taip pat apaštalas Paulius laiške Timotiejui pabrėžia ypatingą pagarbą vyresniesiems: „Gerai vadovaujantys vyresnieji tebūna laikomi dvigubos pagarbos vertais, ypač tie, kurie triūsia skelbti žodį ir mokyti“ (1 Tim 5,17). Čia matome, kad ne vien pastoracinė globa, bet ir žodžio tarnystė laikoma itin svarbia presbiterio pareiga.
Ilgainiui įvairios krikščioniškos denominacijos ėmė formuoti savitas presbiterių sampratas. Katalikų Bažnyčioje presbiteriai yra dvasininkai, gavę kunigystės šventimus, tačiau visuomet tarnaujantys vadovaujami vyskupo. Jie vadinami kunigais ir, kartu su vyskupu, yra atsakingi už sakramentų teikimą (ypač Eucharistiją, išpažintį, krikštą, santuoką ir ligonių patepimą), pamokslų sakymą, pastoralinę bendruomenės priežiūrą. Stačiatikių Bažnyčioje taip pat sutinkamas labai panašus dvasininkijos modelis, kur presbiteriai yra bendruomenės ganytojai, teikiantys sakramentus ir vadovaujantys liturgijai. Protestantų Bažnyčiose, tokiose kaip presbiterionai, metodistai ar reformatų bendruomenės, žodis „presbiteris“ išryškina pirmykščius Bažnyčios principus, pagal kuriuos bendruomenę valdo ne vienas kunigas ar vyskupas, bet būrys vyresniųjų, pasidalijusių atsakomybėmis bei vadovavimu.
Presbiteris neapsiriboja vien liturginėmis pareigomis. Jis kviečiamas įsiklausyti į bendruomenės rūpesčius, suteikti dvasinę paramą, paguodą, patarti, kai būtina, bei padėti tikintiesiems atrasti gyvąjį Dievo žodį ir mokymą. Presbiterio asmuo dažnai siejamas su dvasine tėvyste: per savo pamokslus, net tik sakramentų teikimą, bet ir kasdienį buvimą tarp žmonių, jis tampa pavyzdžiu, padrąsinančiu kitus eiti dvasiniu keliu. Ši tarnystė reikalauja dvasinio brandumo, atsakomybės ir atvirumo Dievo veikimui.
Nors laikai keičiasi, kiekviena krikščionių bendruomenė supranta, kad žmogiškas vadovavimas yra būtinas, kad būtų išlaikomas mokymo vientisumas, bendruomenės gyvenimo tvarka ir nuolatinis dvasinis augimas. Presbiteriai, kaip dvasiniai vadovai, visais laikais buvo ir tebėra pašaukti tarnauti žmonėms, perteikti krikščioniškąsias vertybes ir palaikyti ryšį tarp dangiškųjų tiesų ir kasdienio žmogaus gyvenimo rūpesčių. Tokia tarnystė padeda išlaikyti ryšį su ankstyvąja krikščionių bendruomene, vadovavusia pasiuntinių – apaštalų – pavyzdžiu.
„Apaštalų darbuose“ matome, kad presbiterių skyrimas buvo nuolatinė Bažnyčios praktika, užtikrinanti dvasinį gyvybingumą ir tikėjimo perduodamumą iš kartos į kartą. Šiandien kiekvienoje tradicijoje presbiteris arba kunigas tebėra tarsi laidas, perduodantis pradinį Evangelijos žodį ir pratęsiantis bendruomenę vienijančią Kristaus meilę. Tokiu būdu galima suvokti, jog presbiteriai išlaiko esminį krikščioniškosios bendruomenės pobūdį – ne tik vadovauti, bet pirmiausia tarnauti ir kurti vienybę, ištikimai laikantis Evangelijos dvasios.