Šiuolaikiniam žmogui diena dažnai primena nesibaigiančią užduočių eilę: reikia suspėti, atsakyti, nuvažiuoti, sutvarkyti, neužmiršti. Laikas tapo brangiausia valiuta, kurią nuolat kažkam išleidžiame, dažnai net nepastebėdami, kaip dienos ištirpsta rutinoje. Dėl to posakis „paaukoti dieną“ šiandienos ausiai skamba neįprastai. Paaukoti pinigų ar daiktų mes mokame, tačiau paaukoti visą dieną – reiškia atiduoti tai, ko niekada nebesugrąžinsi.
Kai žmogus sąmoningai ištaria: „Ši diena nebus vien man“, jis peržengia įprastą egoizmo ribą ir įžengia į visai kitą – meilės bei tylios tarnystės – erdvę. Bet ką iš tiesų reiškia paaukoti savo laiką ir kaip tai padaryti kasdienybėje, kurioje apstu triukšmo?
Dvasinė intencija: daugiau nei atlikti darbai
Krikščioniškoje tradicijoje auka nėra matuojama vien fiziniu nuovargiu ar atliktų darbų kiekiu. Ji pirmiausia susijusi su širdies kryptimi. Galima išleisti daug jėgų, nuveikti daugybę „gerų darbų“ ir vis tiek nieko tikrai nepaaukoti, jei visa tai daroma dėl įvaizdžio, noro pasirodyti ar vidinio nerimo. Ir priešingai – viena tyliai atiduota diena, apie kurią niekas nesužino, gali turėti milžinišką dvasinę vertę.
Paaukoti dieną reiškia padaryti vidinį apsisprendimą. Žmogus tartum pasako Dievui: „Aš atiduodu Tau savo laiką, dėmesį, jėgas ir planus. Leidžiu, kad ši diena tarnautų ne mano patogumui, o didesniam gėriui.“ Krikščionybėje tai artima oblatio vitae (gyvenimo atnašos) sampratai. Viena diena nėra visas gyvenimas, tačiau joje telpa ta pati logika: žmogus nustoja būti savanaudišku savo valandų savininku.
Puikus to pavyzdys – šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė. Ji gyveno uždarame karmeličių vienuolyne ir nedarė jokių pasaulį drebinančių žygdarbių. Tačiau ji sukūrė savo „mažąjį kelią“: ji aukodavo Dievui menkiausius dienos nepatogumus – kitos vienuolės erzinantį elgesį, nuovargį, šalčio pojūtį, net nuo žemės su meile pakeltą smeigtuką. Ji įrodė, kad paaukojimo vertė slypi ne veiksmo didume, o meilės kiekyje, kuris į tą veiksmą įdedamas.
Nuo indų plovimo iki maldos: kasdienybės pašventinimas
Daug kas mano, kad dienai paaukoti reikia ypatingos nuotaikos, idealios ramybės ar ilgo buvimo bažnyčioje. Iš tiesų paaukota diena prasideda ne nuo dvasinės euforijos, o nuo sprendimo atsikėlus ryte.
Tą puikiai paliudijo XVII amžiaus vienuolis brolis Lorensas iš Prisikėlimo, palikęs garsųjį veikalą „Dievo artumo praktika“. Jis dirbo vienuolyno virtuvėje, apsuptas puodų, karščio ir triukšmo. Tačiau Lorensas išmoko paaukoti kiekvieną savo judesį. Jis rašė: „Man maldos laikas niekuo nesiskiria nuo darbo laiko. Virtuvės triukšme ir sumaištyje… aš turiu Dievą tokioje pačioje didelėje ramybėje, kaip ir klūpėdamas prie altoriaus.“
Kai diena paaukojama, paprasti dalykai – indų plovimas, senelio aplankymas, vaiko migdymas, kantrus sriubos virimas ar atidus klausymasis – įgauna dvasinę dimensiją. Visas dienos turinys tampa malda. Šventumas randamas ten, kur žmogus tyliai ištveria, atleidžia, neatsikerta ir neieško už tai plodismentų.
Tyla, kova ir ištikimybė
Visgi paaukoti dieną nereiškia, kad ji bus lengva. Auka visada šiek tiek kainuoja. Ji išmuša iš patogumo zonos ir paliečia mūsų egoizmą. Jei žmogus nusprendžia paaukoti dieną – pavyzdžiui, už sergantį vaiką, už braškančią draugų santuoką ar už mirusįjį – jis labai greitai pajus, kaip sunku išlikti ištikimam.
Atsiras nuobodulys, noras išsiblaškyti, naršyti telefone, murmėti ar pasiduoti susierzinimui. Būtent šiose akimirkose paaukojimas tampa tikras. Kaip tik kova su savo įpročiais ir sprendimas sugrįžti prie ryto intencijos apnuogina, kiek mūsų laiko iš tiesų priklauso mums patiems. Tokia diena moko ne skambių frazių, o vidinės drausmės. Kartais sunkiausia paaukoti ne pinigus ar fizinę jėgą, o savo nuotaiką, dėmesį ir polinkį viską kontroliuoti.
Senoji benediktinų tradicija Ora et labora („Melskis ir dirbk“) mums primena, kad paaukota diena nebūtinai reikalauja išvykti į atsiskyrėlių namus. Tą patį darbą biure, tą patį ėjimą į parduotuvę galima išgyventi su kita dvasia.
Meilė, kuri liečia tvarkaraštį
Paradoksalu, bet tikras paaukojimas žmogaus neišdžiovina, o išlaisvina. Daugelis yra patyrę šį jausmą: kai skiri laiko išklausyti vienišam, kai padedi ten, kur tavęs niekas nemato, kai pasninkauji ar atsisakai pramogos kito labui – dienos pabaigoje jautiesi ne apvogtas, o praturtėjęs. Gyvenimas nėra uždara talpa, kurią reikia saugoti; jis panašus į šaltinį, kuris išlieka tyras tik tada, kai teka.
Jei mes sakome, kad mylime Dievą, artimą ar atjaučiame vargstantį, kada nors tai privalo paliesti mūsų asmeninį tvarkaraštį. Meilė, kuriai niekada nerandama laiko, lieka tik gražia iliuzija. Sąmoningai kitam atiduotas laikas nuima kaukes ir parodo, kas mums iš tiesų svarbu.
Paaukoti dieną reiškia pripažinti, kad laikas gali tapti meile. Tam nereikia tobulų aplinkybių. Užtenka nuoširdaus širdies sprendimo nubudus ištarti: „Šiandien esu Tavo. Priimk mano darbą, nuovargį, tylą ir kantrybę.“ O visa kita, vedama malonės, pamažu ateina iš paskos.
Gyvi pavyzdžiai: kai kasdienybė tampa meilės atnaša
Istorijoje apstu žmonių, kurie suprato, kad laikas yra pati brangiausia valiuta, kurią galime atiduoti. Jų gyvenimai liudija, kad dieną paaukoti galima pačiomis įvairiausiomis, net ir pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.
- Madelena Delbrel (Madeleine Delbrêl) – gatvių mistikė. XX a. prancūzų socialinė darbuotoja, gyvenusi darbininkų ir ateistų rajone, neturėjo tylaus vienuolyno. Jos vienuolynas buvo triukšmingos gatvės, sausakimši autobusai ir gamyklos. Madelena mokė, kad pasauliečiams nereikia bėgti nuo šurmulio – patį šurmulį galima paaukoti. Ji sąmoningai atiduodavo Dievui savo keliones viešuoju transportu, susitikimus su pavargusiais žmonėmis ir kasdienę biurokratinę rutiną, melsdamasi už tuos, kurie patys nesimeldė. Jos dienos įrodė, kad net pats banaliausias darbas ir miesto triukšmas, paaukoti su meile, tampa gilia malda.
- Palaimintasis Karolis Akutis (Carlo Acutis) – paaukota liga. Šiuolaikinis penkiolikmetis, mėgęs kompiuterinius žaidimus ir programavimą, susirgo ūmine leukemija. Išgirdęs mirtiną diagnozę, jis nesileido į savigailą dėl prarastų ateities dienų ar sugriautų planų. Priešingai – jis nusprendė sąmoningai atiduoti tai, kas jam liko. Jis pasakė: „Aš aukoju visą kančią, kurią teks išgyventi, už Viešpatį, popiežių ir Bažnyčią.“ Karolis savo paskutines, skausmo pilnas dienas pavertė galingu užtarimu, atsisakydamas sutelkti dėmesį vien į savo tragediją.
- Šventoji Motina Teresė – ištikimybė dvasinėje sausroje. Dažnai įsivaizduojame, kad dieną aukojantys žmonės nuolat jaučia pakylėjimą ir džiaugsmą. Tačiau Motinos Teresės dienoraščiai atskleidė sukrečiančią tiesą: beveik penkiasdešimt metų ji išgyveno „tamsiąją sielos naktį“ – absoliučią dvasinę sausrą, kai nejautė jokio Dievo artumo, tik vidinę tuštumą. Nepaisant to, kiekvieną dieną 4:30 ryto ji keldavosi ir eidavo į Kalkutos lūšnynus plauti žaizdų mirštantiesiems. Jos paaukotos dienos rėmėsi ne geromis emocijomis ar dvasiniu įkvėpimu, o grynu valios sprendimu ir neišmatuojama ištikimybe.
- Šv. Maksimilijonas Kolbė – šviesa bado bunkeryje. Aušvico koncentracijos stovykloje, pasmerktas mirti bado bunkeryje vietoje kito kalinio (šeimos tėvo), tėvas Kolbė parodė, kaip galima paaukoti net patį didžiausią pragarą žemėje. Tas dienas, kurios kitomis aplinkybėmis būtų pilnos išprotėjimo ir nevilties klyksmų, jis pavertė atnaša. Jis ramino kitus pasmerktuosius, kartu su jais meldėsi ir giedojo giesmes. Jis atidavė savo paskutines, labiausiai sekinančias dienas tam, kad kiti, mirštantys šalia jo, neprarastų žmogiškojo orumo ir vilties.
Šie pavyzdžiai rodo paprastą, bet stiprią tiesą: norint paaukoti dieną, nereikia laukti tobulų sąlygų, tobulos sveikatos ar tobulos nuotaikos. Kiekviena diena, net pati sunkiausia ar pati nuobodžiausia, Gėrio rankose gali tapti neįkainojamu šedevru, jei tik žmogus ištaria: „Šiandien – ne vien dėl savęs.“