Manaso malda (lot. Oratio Manasse) – tai jaudinantis ir trumpas atgailos tekstas, slypintis deuterokanoniniuose arba apokrifiniuose Šventojo Rašto tekstuose. Ši malda priskiriama Judėjos karaliui Manasui, kurio vardas dažnai minimas kaip vieno iš labiausiai ydingų Izraelio valdovų simbolis. Vis dėlto jo istorija – tai ne tik nuopuolio, bet ir stebinančio dvasinio atsinaujinimo liudijimas, atskleidžiantis žmogaus gebėjimą keistis net pačiose tamsiausiose gyvenimo akimirkose.
Manasas (Manasses) sostą užėmė būdamas vos dvylikos metų ir valdė Judėją net 55 metus, nuo 687 iki 642 m. pr. Kr. Jo valdymo laikotarpis aprašomas Šventojo Rašto knygose (2 Kar 21:1–18; 2 Kr 33:1–20) kaip dvasinės ir moralinės degradacijos metas. Manasas ne tik atmetė savo protėvių tikėjimą, bet ir aktyviai skatino stabmeldystę: statė aukurus svetimiems dievams, garbino žvaigždes ir netgi šventovėje pastatė pagonišką stabą. Jo veiksmai, įskaitant pranašų žudymą ir gandais apipintą vaikų aukojimą, sukėlė pasipiktinimą tarp ištikimų Jahvės sekėjų. Kai kurie mokslininkai spėja, kad Manasas, veikiamas Asirijos imperijos kultūros, galėjo siekti politinio stabilumo, tačiau tai neatperka jo dvasinio nuosmukio.
Tačiau Manaso istorija tuo nesibaigia. Anot 2 Kronikų knygos, likimas jį nubloškė į Asirijos nelaisvę, kur, grandinėmis sukaustytas, jis patyrė gilų vidinį lūžį. Būtent šioje nevilties ir izoliacijos akimirkoje Manasas atsigręžė į Dievą. Jo malda – tai ne tik prašymas išgelbėti, bet ir gilus savo kaltės pripažinimas, išsakytas su nuoširdžiu nuolankumu. Šis momentas tapo vienu ryškiausių atgailos pavyzdžių Senajame Testamente, rodančių, kad net didžiausias nusidėjėlis gali rasti kelią atgal.
Manaso malda
- Viešpatie Visagali, mūsų protėvių Dieve, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo, ir jų teisiojo palikuonio Dieve;
- Tu, kuris sukūrei dangų ir žemę su visa jų tvarka;
- Kuris savo įsakymo žodžiu surakinai jūrą, užantspaudavai bedugnę savo baisiu ir šlovingu vardu;
- Prieš kurio galybę viskas dreba ir virpa, nes Tavo šlovės spindesys yra neištveriamas, o Tavo grasinimų rūstybė nusidėjėliams – neįveikiama;
- Tačiau Tavo pažadėtasis gailestingumas yra neišmatuojamas ir neištiriamas, nes Tu esi Viešpats Aukščiausias, didžiai gailestingas, kantrus ir labai maloningas, ir Tu atgailauji dėl žmonių blogybių.
- Tu, Viešpatie, pagal savo didį gerumą paskelbei atgailą ir atleidimą tiems, kurie nusidėjo prieš Tave, ir savo gailestingumo gausoje paskyrei atgailą nusidėjėliams, kad jie būtų išgelbėti.
- Todėl Tu, teisiųjų protėvių Dieve, nepaskyrei atgailos teisiajam Abraomui Izaokui ir Jokūbui, kurie nenusidėjo prieš Tave, bet paskyrei atgailą man, nusidėjėliui.
- Nes aš nusidėjau daugiau nei smėlio kruopos jūroje. Mano nusikaltimai dauginasi, Viešpatie, jie dauginasi! Aš nesu vertas pakelti akių ir pažvelgti į dangaus aukštybes dėl savo neteisybių gausos.
- Aš esu prislėgtas daugybės geležinių pančių, tad negaliu pakelti galvos, ir neturiu atilsio, nes užsitraukiau Tavo pyktį ir padariau, kas pikta Tavo akyse, statydamas bjaurystes ir daugindamas nusikaltimus.
- Ir dabar lenkiu savo širdies kelius, maldaudamas Tavo gerumo. Nusidėjau, Viešpatie, nusidėjau, ir žinau savo nusikaltimus.
- Karštai meldžiu Tave: atleisk man, Viešpatie, atleisk man! Nesunaikink manęs su mano nusikaltimais; nepalaikyk amžinai pykčio ant manęs ir neužrakink manęs blogybėje; nepasmerk manęs į žemės gelmes.
- Nes Tu, Viešpatie, esi atgailaujančiųjų Dievas, ir manyje parodysi savo gerumą; nes, nors ir esu nevertas, Tu išgelbėsi mane pagal savo didį gailestingumą,
- Ir aš šlovinsiu Tave visomis savo gyvenimo dienomis, nes visa dangaus galybė gieda Tau šlovę. Ir Tavo šlovė tesitęsia per amžius. Amen.
Manaso malda primena, kad net didžiausi nusidėjėliai gali gauti Dievo atleidimą, jei nuoširdžiai atgailauja. Ji parodo, kad Dievas nėra tik teisėjas, bet ir gailestingas Tėvas, kuris kviečia žmones grįžti pas Jį. Malda buvo naudojama ankstyvosios Bažnyčios liturgijoje ir iki šiol yra skaitoma Didžiojo pasninko metu kaip tikinčiųjų kvietimas atgailai. Jos žinia lieka aktuali kiekvienam, kuris trokšta Dievo atleidimo ir Jo artumo.