Manaso malda (lot. Oratio Manasse) – tai jaudinantis ir trumpas atgailos tekstas, slypintis deuterokanoniniuose arba apokrifiniuose Šventojo Rašto tekstuose. Ši malda priskiriama Judėjos karaliui Manasui, kurio vardas dažnai minimas kaip vieno iš labiausiai ydingų Izraelio valdovų simbolis. Vis dėlto jo istorija – tai ne tik nuopuolio, bet ir stebinančio dvasinio atsinaujinimo liudijimas, atskleidžiantis žmogaus gebėjimą keistis net pačiose tamsiausiose gyvenimo akimirkose.
Manasas (Manasses) sostą užėmė būdamas vos dvylikos metų ir valdė Judėją net 55 metus, nuo 687 iki 642 m. pr. Kr. Jo valdymo laikotarpis aprašomas Šventojo Rašto knygose (2 Kar 21:1–18; 2 Kr 33:1–20) kaip dvasinės ir moralinės degradacijos metas. Manasas ne tik atmetė savo protėvių tikėjimą, bet ir aktyviai skatino stabmeldystę: statė aukurus svetimiems dievams, garbino žvaigždes ir netgi šventovėje pastatė pagonišką stabą. Jo veiksmai, įskaitant pranašų žudymą ir gandais apipintą vaikų aukojimą, sukėlė pasipiktinimą tarp ištikimų Jahvės sekėjų. Kai kurie mokslininkai spėja, kad Manasas, veikiamas Asirijos imperijos kultūros, galėjo siekti politinio stabilumo, tačiau tai neatperka jo dvasinio nuosmukio.
Tačiau Manaso istorija tuo nesibaigia. Anot 2 Kronikų knygos, likimas jį nubloškė į Asirijos nelaisvę, kur, grandinėmis sukaustytas, jis patyrė gilų vidinį lūžį. Būtent šioje nevilties ir izoliacijos akimirkoje Manasas atsigręžė į Dievą. Jo malda – tai ne tik prašymas išgelbėti, bet ir gilus savo kaltės pripažinimas, išsakytas su nuoširdžiu nuolankumu. Šis momentas tapo vienu ryškiausių atgailos pavyzdžių Senajame Testamente, rodančių, kad net didžiausias nusidėjėlis gali rasti kelią atgal.
Manaso malda
Ne pažodinis graikiškos maldos vertimas, o išplėstinė, parafrazinė versija, kurią naudoja kai kurios krikščioniškos tradicijos (ypač ortodoksų ir kai kurie protestantų leidiniai).
- Viešpatie Visagali, mūsų protėvių Dieve, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo, ir jų teisiojo palikuonio Dieve;
- Tu, kuris sukūrei dangų ir žemę su visa jų tvarka;
- Kuris savo įsakymo žodžiu surakinai jūrą, užantspaudavai bedugnę savo baisiu ir šlovingu vardu;
- Prieš kurio galybę viskas dreba ir virpa, nes Tavo šlovės spindesys yra neištveriamas, o Tavo grasinimų rūstybė nusidėjėliams – neįveikiama;
- Tačiau Tavo pažadėtasis gailestingumas yra neišmatuojamas ir neištiriamas, nes Tu esi Viešpats Aukščiausias, didžiai gailestingas, kantrus ir labai maloningas, ir Tu atgailauji dėl žmonių blogybių.
- Tu, Viešpatie, pagal savo didį gerumą paskelbei atgailą ir atleidimą tiems, kurie nusidėjo prieš Tave, ir savo gailestingumo gausoje paskyrei atgailą nusidėjėliams, kad jie būtų išgelbėti.
- Todėl Tu, teisiųjų protėvių Dieve, nepaskyrei atgailos teisiajam Abraomui Izaokui ir Jokūbui, kurie nenusidėjo prieš Tave, bet paskyrei atgailą man, nusidėjėliui.
- Nes aš nusidėjau daugiau nei smėlio kruopos jūroje. Mano nusikaltimai dauginasi, Viešpatie, jie dauginasi! Aš nesu vertas pakelti akių ir pažvelgti į dangaus aukštybes dėl savo neteisybių gausos.
- Aš esu prislėgtas daugybės geležinių pančių, tad negaliu pakelti galvos, ir neturiu atilsio, nes užsitraukiau Tavo pyktį ir padariau, kas pikta Tavo akyse, statydamas bjaurystes ir daugindamas nusikaltimus.
- Ir dabar lenkiu savo širdies kelius, maldaudamas Tavo gerumo. Nusidėjau, Viešpatie, nusidėjau, ir žinau savo nusikaltimus.
- Karštai meldžiu Tave: atleisk man, Viešpatie, atleisk man! Nesunaikink manęs su mano nusikaltimais; nepalaikyk amžinai pykčio ant manęs ir neužrakink manęs blogybėje; nepasmerk manęs į žemės gelmes.
- Nes Tu, Viešpatie, esi atgailaujančiųjų Dievas, ir manyje parodysi savo gerumą; nes, nors ir esu nevertas, Tu išgelbėsi mane pagal savo didį gailestingumą,
- Ir aš šlovinsiu Tave visomis savo gyvenimo dienomis, nes visa dangaus galybė gieda Tau šlovę. Ir Tavo šlovė tesitęsia per amžius. Amen.
Tikslus vertimas iš senosios graikų kalbos
Viešpatie Visagali, Dieve tėvų mūsų, Abraomo ir Izaoko, ir Jokūbo, ir sėklos [palikuonių] jų teisiųjų; kuris padarei dangų ir žemę su visu jų pasauliu [tvarka/puošmena]; kuris surakinai jūrą žodžiu įsakymo tavo; kuris uždarei bedugnę ir užantspaudavai ją baisiu ir šlovingu vardu tavo; kurio viskas baisiai išsigąsta ir dreba nuo veido galybės tavo.
Nes nepakeliama didybė šlovės tavo ir neišlaikoma rūstybė grasinimo tavo ant nusidėjėlių, bet neišmatuojamas ir neištiriamas gailestingumas pažado tavo.
Nes tu esi Viešpats aukščiausias, gailiaširdis, kantrus ir daugiagailestingas, ir apgailestaująs dėl žmonių blogybių. Tu tad, Viešpatie, Dieve teisiųjų, nepaskyrei atgailos teisiems – Abraomui ir Izaokui, ir Jokūbui, tiems, kurie nenusidėjo tau, – bet paskyrei atgailą man, nusidėjėliui, nes nusidėjau virš skaičiaus smilčių jūros.
Pasidaugino nedorybės mano, Viešpatie, pasidaugino nedorybės mano, ir nesu vertas įsižiūrėti ir pamatyti aukščio dangaus dėl daugybės neteisybių mano. Esu sulenktas daugelio pančių geležies, kad nepakelčiau galvos savo, ir nėra man atilsio, nes supykdžiau rūstybę tavo ir tai, kas pikta akivaizdoje tavo, padariau, nepadaręs valios tavo ir neišsaugojęs įsakymų tavo.
Ir dabar lenkiu kelį širdies, melsdamas iš tavęs gerumo. Nusidėjau, Viešpatie, nusidėjau ir nedorybes mano aš žinau; bet prašau melsdamas: atleisk man, Viešpatie, atleisk man ir nesunaikink manęs kartu su nedorybėmis mano, nei per amžius pykdamas nelaikyk blogybių man, nei pasmerk manęs žemiausiose žemės vietose.
Nes tu esi Dievas, Dievas atgailaujančių, ir manyje parodysi gerumą tavo, nes nevertą esantį išgelbėsi mane pagal didį gailestingumą tavo. Ir šlovinsiu tave visada dienomis gyvenimo mano. Nes tave gieda [šlovina] visa galybė dangų, ir tavo yra šlovė į amžius. Amen.
Tikslus vertimas iš lotynų kalbos
Viešpatie Dieve visagali tėvų mūsų, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo, ir sėklos jų teisiosios; kuris padarei dangų ir žemę su visa puošmena jų; kuris pažymėjai jūrą žodžiu įsakymo savo; kuris uždarei bedugnę ir pažymėjai ją baisiu ir girtinu vardu savo; kurio viskas bsigąsta ir dreba nuo veido dorybės [galybės] tavo; nes nepakeliama rūstybė pasipiktinimo tavo ant nusidėjėlių, o begalinis ir neištiriamas gailestingumas pažado tavo.
Nes tu esi Viešpats aukščiausias, maloningas, kantrus ir labai gailestingas, ir apgailestaująs dėl blogybių žmonių. Tu, Viešpatie, pagal daugybę gerumo savo pažadėjai atgailą ir atleidimą tiems, kurie nusidėjo tau; ir daugybe pasigailėjimų savo nusprendei atgailą nusidėjėliams į išgelbėjimą.
Tu tad, Viešpatie Dieve teisiųjų, nepaskyrei atgailos teisiems – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, tiems, kurie tau nenusidėjo; bet paskyrei atgailą man, nusidėjėliui: nes nusidėjau virš skaičiaus smilčių jūros.
Pasidaugino nedorybės mano, Viešpatie, pasidaugino nedorybės mano: ir nesu vertas įsižiūrėti ir pamatyti aukštybę dangaus dėl daugybės nedorybių mano. Esu sulenktas daugelio grandinių geležinių, kad negalėčiau pakelti galvos savo, ir nėra man atokvėpio: nes sužadinau rūstybę tavo ir blogį akivaizdoje tavo padariau, statydamas bjaurystes ir daugindamas įžeidimus.
Ir dabar lenkiu kelį širdies savo, melsdamas pas tave gerumo. Nusidėjau, Viešpatie, nusidėjau, ir nedorybę savo aš žinau. Bet prašau melsdamas tave: atleisk man, Viešpatie, atleisk man, ir nepražudyk manęs kartu su nedorybėmis mano; nei amžinai supykęs laikyk blogybes man, nei pasmerk manęs žemiausiose žemės vietose.
Nes tu esi Dievas, Dievas atgailaujančių: ir manyje parodysi visą gerumą savo, nes nevertą išgelbėsi mane pagal didį gailestingumą savo: ir šlovinsiu tave visada visomis dienomis gyvenimo savo. Nes tave šlovina visa galybė dangų, ir tau yra šlovė per amžių amžius. Amen.
Manaso malda primena, kad net didžiausi nusidėjėliai gali gauti Dievo atleidimą, jei nuoširdžiai atgailauja. Ji parodo, kad Dievas nėra tik teisėjas, bet ir gailestingas Tėvas, kuris kviečia žmones grįžti pas Jį. Malda buvo naudojama ankstyvosios Bažnyčios liturgijoje ir iki šiol yra skaitoma Didžiojo pasninko metu kaip tikinčiųjų kvietimas atgailai. Jos žinia lieka aktuali kiekvienam, kuris trokšta Dievo atleidimo ir Jo artumo.
Manaso malda turi kelis nusistovėjusius pavadinimus, kurie priklauso nuo tradicijos ir vertimo kalbos, tačiau visi jie nurodo tą patį tekstą. Lietuviškai dažniausiai vartojamas pavadinimas „Manaso malda“, nes jis tiesiogiai atitinka graikišką originalą Ἡ προσευχὴ τοῦ Μανασσῆ ir biblinę vardų tradiciją. Lotyniškuose šaltiniuose ši malda vadinama „Oratio Manassae“, todėl kartais pasitaiko ir forma „Manasės malda“, perimta iš lotyniško kilmininko.