Visų Šventasis Valdove, tu leidai mums, nusidėjėliams ir nevertiems tarnams, tarnauti prie tavo šventojo altoriaus – ne dėl mūsų teisumo, bet dėl tavo gailestingumo ir dosnios meilės. Drąsiai artindamiesi prie tavo altoriaus, mes aukojame tau tavo Kristaus Kūną ir Kraują, prašydami, kad tavo Šventoji Dvasia nužengtų ant mūsų ir ant šių atnašų, ir padarytų šią duoną tikrai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnu, o šią taurę – jo Krauju, išlietą už pasaulio gyvybę.
Skaitykite daugiau..
Šventosios Dvasios nužengimo prašymas, vadinamas epikleze, yra giliai įsišaknijęs krikščionių maldos gyvenime. Įdomu tai, kad ankstyvojoje Bažnyčioje šis prašymas ne visada buvo vienoje vietoje Mišių tvarkoje. Kai kuriose Rytų apeigose, pavyzdžiui, Sirų Bažnyčioje, epikleze buvo prašoma, kad Dvasia pašventintų ne tik duoną ir vyną, bet ir pačius tikinčiuosius, kad jie taptų tinkamais Kristaus Kūno nariais. Tai pabrėžia, kad Dvasios atėjimas yra skirtas visam susirinkimui, o ne tik sakramentui.
Senovės krikščionių raštuose randame užuominų, kad epikleze buvo siekiama ne tik pavertimo, bet ir ugnies ar šviesos buvimo. Kai kurie tėvai matė Dvasios nužengimą kaip ugnies liepsną, kuri apvalo ir įkvepia, panašiai kaip per Sekmines. Tai rodo, kad prašymas yra gyvas kvietimas Dievo jėgai veikti čia ir dabar. Tai nėra tik formuluotė, bet tikras troškimas pajusti Dievo artumą per Šventąją Dvasią. Šis prašymas yra tiltas tarp Dievo ir mūsų kasdienio gyvenimo.
Senovės krikščionių raštuose randame užuominų, kad epikleze buvo siekiama ne tik pavertimo, bet ir ugnies ar šviesos buvimo. Kai kurie tėvai matė Dvasios nužengimą kaip ugnies liepsną, kuri apvalo ir įkvepia, panašiai kaip per Sekmines. Tai rodo, kad prašymas yra gyvas kvietimas Dievo jėgai veikti čia ir dabar. Tai nėra tik formuluotė, bet tikras troškimas pajusti Dievo artumą per Šventąją Dvasią. Šis prašymas yra tiltas tarp Dievo ir mūsų kasdienio gyvenimo.