Popiežiaus Jono XXIII paskelbta enciklika Pacem in Terris yra vienas svarbiausių Katalikų Bažnyčios dokumentų apie taiką, žmogaus teises ir tarptautinį bendradarbiavimą. Ji buvo paskelbta pasaulio kontekste, kuriame tvyrojo Šaltojo karo įtampa, vos keli mėnesiai po Kubos raketų krizės (1962 m.), kai pasaulis buvo priartėjęs prie branduolinio konflikto ribos. Enciklika tapo drąsiu popiežiaus raginimu įtvirtinti taiką žemėje remiantis teisingumu, pagarba žmogaus teisėms ir moraliniu įsipareigojimu visiems tautų lyderiams.
Enciklika suskirstyta į penkias pagrindines dalis, apimančias žmogaus teises, visuomenės santvarką, tarptautinius santykius ir Bažnyčios vaidmenį pasaulyje.
1. Žmogaus teisės ir pareigos
Popiežius pabrėžia, kad taika žemėje turi būti grindžiama pagarba žmogaus prigimtinėms teisėms. Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvenimą, fizinę neliečiamybę, maistą, būstą, švietimą, darbą, religijos laisvę ir galimybę dalyvauti visuomenės gyvenime. Kartu su teisėmis eina ir pareigos – žmonės turi gerbti vieni kitų teises, veikti atsakingai ir bendradarbiauti.
Popiežius primena, kad žmogaus teisės kyla iš Dievo valios, o ne iš valstybės ar visuomenės, todėl jos yra prigimtinės ir visuotinės.
2. Taika ir socialinė santvarka
Taika žemėje reikalauja, kad visuomenės santvarka būtų grindžiama teisingumu, solidarumu ir bendruoju gėriu. Popiežius nurodo, kad visuomenė turi būti organizuota taip, kad visi žmonės galėtų siekti savo tikslų, gerbti kitų teises ir prisidėti prie bendros gerovės.
Enciklika pabrėžia bendrojo gėrio principą, kuris reikalauja, kad socialiniai, politiniai ir ekonominiai sprendimai būtų nukreipti ne tik į pavienių asmenų, bet ir visos visuomenės gerovę.
3. Tarpvalstybiniai santykiai
Popiežius ragina valstybes palaikyti tarpusavio santykius, pagrįstus teisingumu, pagarba tautų suverenitetui ir bendradarbiavimu. Jis pabrėžia, kad taika tarp tautų negali būti užtikrinta jėga ar karo grėsme – ji turi būti grindžiama dialogu, kompromisu ir pagarba tarptautinei teisei.
Enciklika taip pat pasisako prieš ginklavimosi varžybas ir branduolinį karą, ragindama tautas mažinti ginkluotę ir siekti nusiginklavimo.
4. Tarptautinių institucijų vaidmuo
Jonas XXIII enciklikoje išreiškia paramą tarptautinėms organizacijoms, tokioms kaip Jungtinės Tautos, kurios skatina tautų bendradarbiavimą ir taiką. Popiežius pabrėžia, kad pasauliui reikia stiprių institucijų, kurios galėtų spręsti tarptautines problemas, apsaugoti žmogaus teises ir užtikrinti bendrąjį gėrį.
5. Bažnyčios vaidmuo taikos kūrime
Enciklika pabrėžia Bažnyčios atsakomybę prisidėti prie taikos kūrimo pasaulyje. Bažnyčia kviečiama skelbti Evangeliją, ugdyti sąžinę ir skatinti moralinį atsakomybės jausmą, kuris būtinas taikai pasiekti. Jonas XXIII kviečia visus geros valios žmones, nepriklausomai nuo tikėjimo, prisidėti prie taikos kūrimo.
Pacem in Terris buvo pirmoji enciklika, skirta ne tik katalikams, bet ir „visiems geros valios žmonėms“. Popiežius pripažino, kad taika yra visos žmonijos atsakomybė, ir kvietė visus žmones bendradarbiauti kuriant pasaulį, kuriame būtų gerbiamos žmogaus teisės ir orumas.
Enciklika turėjo didelį poveikį tiek Katalikų Bažnyčios viduje, tiek už jos ribų:
- Ji tapo vienu svarbiausių dokumentų socialinio teisingumo ir taikos klausimais.
- Paskatino Bažnyčią aktyviau įsitraukti į tarptautinių problemų sprendimą ir žmogaus teisių gynimą.
- Padrąsino pasaulio lyderius mažinti branduolinio karo grėsmę ir siekti dialogo.
Pacem in Terris taip pat buvo svarbus žingsnis Bažnyčios socialinio mokymo raidoje, o jos principai apie žmogaus teises, socialinį teisingumą ir tarptautinį bendradarbiavimą tebėra aktualūs iki šiol. Dokumentas primena, kad taika nėra pasyvi būsena, bet aktyvus darbas, reikalaujantis teisingumo, meilės ir solidarumo.
PACEM IN TERRIS
POPIEŽIAUS JONO XXIII ENCIKLIKA
DĖL VISUOTINĖS TAIKOS ĮTVIRTINIMO TIESOJE, TEISINGUME, MEILĖJE IR LAISVĖJE
1963 M. BALANDŽIO 11 D.
Garbingiesiems Broliams Patriarchams, Primams, Arkivyskupams, Vyskupams ir visiems kitiems Vietiniams Ordinarijams, esantiems taikoje ir bendrystėje su Apaštališkuoju Sostu, taip pat visos katalikų pasaulio dvasininkijai ir tikintiesiems bei visiems geros valios žmonėms.
Garbingieji Broliai ir Brangiausi Sūnūs, linkime sveikatos ir teikiame Apaštališkąjį Palaiminimą.
Taika žemėje, kurios žmogus per amžius taip ilgėjosi ir siekė, niekada negali būti įtvirtinta ar užtikrinta, jei nebus uoliai laikomasi dieviškai nustatytos tvarkos.
Tvarka visatoje
2. Nuostabi tvarka, vyraujanti gyvų būtybių pasaulyje ir gamtos jėgose, yra aiški pamoka, kurią mums teikia šiuolaikinių tyrimų pažanga ir technologijų atradimai. Žmogaus didybė slypi tame, kad jis gali įvertinti šią tvarką ir sukurti priemones, leidžiančias šias jėgas pajungti savo naudai.
3. Tačiau iš mokslinių žinių pažangos ir technologijų išradimų pirmiausia iškyla begalinė paties Dievo didybė, kuris sukūrė žmogų ir visatą. Taip, iš nieko Jis sukūrė viską ir pripildė tai savo išminties bei gerumo pilnatve. Todėl šventasis psalmistas šlovino Dievą šiais žodžiais: „Viešpatie, mūsų Viešpatie, koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!“ Kitur jis sako: „Kokie didingi tavo darbai, Viešpatie! Viską padarei išmintingai.“
Be to, Dievas sukūrė žmogų „pagal savo paveikslą ir panašumą“, apdovanojo jį intelektu ir laisve bei padarė kūrinijos valdovu. Visa tai psalmistas skelbia sakydamas: „Tu padarei jį tik šiek tiek mažesnį už angelus, apvainikavai jį šlove ir garbe, ir pastatei jį virš savo rankų darbų. Viską pajungei po jo kojomis.“
Tvarka žmoguje
4. Vis dėlto tarp individų ir tautų egzistuoja nesantaika, kuri ryškiai kontrastuoja su šia tobuląja tvarka visatoje. Atrodytų, kad žmonių tarpusavio santykius gali reguliuoti tik jėga.
5. Tačiau pasaulio Kūrėjas žmogaus esybėje įspaudė tvarką, kurią jam atskleidžia sąžinė; ir jo sąžinė reikalauja, kad jis šios tvarkos laikytųsi. Žmonės „parodo įstatymo darbą, įrašytą jų širdyse. Jų sąžinė liudija apie juos.“ Kaip galėtų būti kitaip? Kiekviena sukurta būtybė atspindi begalinę Dievo išmintį. Ji tai atspindi tuo aiškiau, kuo aukštesnėje tobulumo skalėje stovi.
6. Vis dėlto neretai žalą daro klaidingos nuomonės. Daugelis mano, kad įstatymai, reguliuojantys žmogaus santykius su valstybe, yra tokie pat kaip tie, kurie valdo aklas, stichines visatos jėgas. Tačiau taip nėra; įstatymai, reguliuojantys žmones, yra visiškai kitokie. Visatos Tėvas juos įrašė žmogaus prigimtyje, ir ten mes turime jų ieškoti; ten ir niekur kitur.
7. Šie įstatymai aiškiai nurodo, kaip žmogus turi elgtis su savo artimais visuomenėje, kaip turi būti vykdomi tarpusavio santykiai tarp valstybės narių ir jos pareigūnų. Jie taip pat parodo, kokie principai turi reguliuoti santykius tarp valstybių; ir galiausiai, kokie turėtų būti santykiai tarp individų ar valstybių vienoje pusėje ir pasaulinės tautų bendruomenės kitoje. Bendri žmonių interesai reikalauja, kad pagaliau būtų įkurta pasaulinė tautų bendruomenė.
I. TVARKA TARP ŽMONIŲ
8. Pirmiausia turime skirti dėmesį tai tvarkai, kuri turėtų vyrauti tarp žmonių.
9. Bet kuri gerai reguliuojama ir produktyvi žmonių visuomenės asociacija reikalauja priimti vieną pagrindinį principą: kiekvienas žmogus iš tiesų yra asmuo. Jo prigimtis yra apdovanota intelektu ir laisva valia. Kaip toks, jis turi teises ir pareigas, kurios tiesiogiai kyla iš jo prigimties. Šios teisės ir pareigos yra universalios, neliečiamos ir todėl visiškai neatimamos.
10. Be to, kai svarstome žmogaus asmens orumą iš dieviškojo apreiškimo perspektyvos, mūsų jo vertinimas neišvengiamai tampa nepalyginamai didesnis. Žmonės buvo atpirkti Jėzaus Kristaus krauju. Malonė padarė juos Dievo sūnumis ir draugais bei amžinosios šlovės paveldėtojais.
Teisės
11. Pirmiausia turime kalbėti apie žmogaus teises. Žmogus turi teisę gyventi. Jis turi teisę į kūno vientisumą ir į būtinas priemones tinkamam gyvenimo vystymuisi, ypač maistą, drabužius, būstą, medicininę priežiūrą, poilsį ir galiausiai būtinas socialines paslaugas. Todėl jis turi teisę būti prižiūrimas ligos, darbe patirtos negalios, našlystės, senatvės, priverstinio nedarbo ar bet kuriuo kitu atveju, kai be savo kaltės jis netenka pragyvenimo šaltinių.
Teisės, susijusios su moralinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis
12. Be to, žmogus turi natūralią teisę būti gerbiamas. Jis turi teisę į gerą vardą. Jis turi teisę laisvai tyrinėti tiesą ir, laikantis moralinės tvarkos ir bendrojo gėrio ribų, į žodžio ir spaudos laisvę bei laisvę pasirinkti norimą profesiją. Jis taip pat turi teisę būti tiksliai informuotas apie viešuosius įvykius.
13. Jis turi natūralią teisę naudotis kultūros teikiamais privalumais, todėl gauti gerą bendrąjį išsilavinimą bei techninį ar profesinį mokymą, atitinkantį jo šalies švietimo išsivystymo lygį. Be to, turi būti sukurta sistema, leidžianti gabiems visuomenės nariams siekti aukštesnių studijų, kad jie, kiek įmanoma, užimtų visuomenėje atsakomybės pozicijas, atitinkančias jų natūralius talentus ir įgytus įgūdžius.
Teisė garbinti Dievą pagal savo sąžinę
14. Tarp žmogaus teisių taip pat yra teisė garbinti Dievą pagal teisingus savo sąžinės nurodymus ir išpažinti savo religiją tiek privačiai, tiek viešai. Kaip aiškiai moko Lactantius: „Tai yra pati mūsų gimimo sąlyga, kad mes atiduotume Dievui, kuris mus sukūrė, tą teisingą pagarbą, kuri Jam priklauso; kad pripažintume Jį vieninteliu Dievu ir sektume Juo. Iš šio pamaldumo ryšio, kuris mus sieja ir jungia su Dievu, kyla religijos vardas.“
Todėl ir popiežius Leonas XIII skelbė, kad „tikroji laisvė, laisvė, verta Dievo sūnų, yra ta laisvė, kuri labiausiai saugo žmogaus asmens orumą. Ji yra stipresnė už bet kokį smurtą ar neteisybę. Tokia yra laisvė, kurios Bažnyčia visada troško ir kurią ji labiausiai vertina. Būtent tokią laisvę apaštalai atkakliai reikalavo sau. Apologetai ją gynė savo raštuose; tūkstančiai kankinių ją pašventino savo krauju.“
Teisė laisvai pasirinkti gyvenimo būdą
15. Žmonės taip pat turi teisę patys pasirinkti jiems patinkantį gyvenimo būdą: ar tai būtų šeimos kūrimas – kuriame tiek vyras, tiek moteris turi lygias teises ir pareigas – ar kunigystės ar vienuolinio gyvenimo pasirinkimas.
16. Šeima, pagrįsta laisvai sudaryta, viena ir neišardoma santuoka, turi būti laikoma natūralia, pirminė žmogaus visuomenės ląstele. Todėl šeimos interesai turi būti ypač atsižvelgiami socialiniuose ir ekonominiuose reikaluose, taip pat tikėjimo ir moralės srityse. Nes visi šie dalykai susiję su šeimos stiprinimu ir pagalba jai vykdant savo misiją.
17. Žinoma, vaikų išlaikymas ir auklėjimas pirmiausia yra teisė, priklausanti tėvams.
Ekonominės teisės
18. Ekonomikos srityje akivaizdu, kad žmogus turi prigimtinę teisę ne tik gauti galimybę dirbti, bet ir naudotis asmenine iniciatyva savo darbe.
19. Darbo sąlygos yra būtinas šių teisių papildymas. Jos neturi būti tokios, kad silpnintų žmogaus fizines ar moralines jėgas ar trukdytų tinkamam paauglių vystymuisi į brandą. Moterims turi būti suteiktos tokios darbo sąlygos, kurios atitiktų jų, kaip žmonų ir motinų, poreikius bei atsakomybes.
20. Toliau iš žmogaus asmens orumo kyla jo teisė užsiimti ekonomine veikla, atitinkančia jo atsakomybės laipsnį. Darbuotojas taip pat turi teisę į atlyginimą, kuris nustatomas pagal teisingumo principus. Tai reikia pabrėžti. Darbuotojo gaunama suma turi būti pakankama, atsižvelgiant į turimus išteklius, kad jis ir jo šeima galėtų gyventi žmogaus orumą atitinkančiu lygiu. Popiežius Pijus XII tai išreiškė taip:
„Gamta žmogui darbą uždeda kaip pareigą, ir žmogus turi atitinkamą natūralią teisę reikalauti, kad jo darbas suteiktų jam ir jo vaikams pragyvenimo šaltinį. Toks yra gamtos kategoriškas imperatyvas žmogaus išsaugojimui.“
21. Kaip tolesnė žmogaus prigimties pasekmė, jis turi teisę į privačią nuosavybę, įskaitant gamybines gėrybes. Kaip esame sakę kitur, tai „teisė, kuri yra toks efektyvus būdas išreikšti savo asmenybę ir vykdyti atsakomybę visose srityse, taip pat stabilumo ir saugumo elementas šeimos gyvenime bei didesnės taikos ir klestėjimo valstybėje.“
22. Galiausiai tikslinga pabrėžti, kad teisė turėti privačią nuosavybę taip pat įpareigoja socialinei atsakomybei.
Teisė į susirinkimus ir asociacijas
23. Žmonės iš prigimties yra socialūs, todėl jie turi teisę susitikti ir kurti asociacijas su savo artimais. Jie turi teisę tokioms asociacijoms suteikti organizacijos formą, kuri, jų manymu, geriausiai tinka jų tikslams pasiekti. Jie taip pat turi teisę šių asociacijų viduje veikti savo iniciatyva ir atsakomybe, siekdami norimų rezultatų.
24. Kaip pabrėžėme savo enciklikoje „Mater et Magistra“, daugelio tokių tarpinių grupių ar visuomenių, skirtų tikslams, kurių efektyviai negali pasiekti atskiras asmuo, įkūrimas yra labai skubus reikalas. Tokios grupės ir visuomenės laikomos absoliučiai būtinomis žmogaus asmeninės laisvės ir orumo apsaugai, kartu išlaikant atsakomybės jausmą.
Teisė emigruoti ir imigruoti
25. Be to, kiekvienas žmogus turi teisę į judėjimo ir gyvenamosios vietos laisvę savo valstybės ribose. Kai yra pagrįstų priežasčių, jam turi būti leidžiama emigruoti į kitas šalis ir ten apsigyventi. Tai, kad jis yra tam tikros valstybės pilietis, neatima iš jo narystės žmogaus šeimoje ar pilietybės toje universalioje visuomenėje, bendroje, pasaulinėje žmonių bendrystėje.
Politinės teisės
26. Galiausiai žmogaus asmens orumas apima jo teisę aktyviai dalyvauti viešajame gyvenime ir prisidėti prie bendros savo bendrapiliečių gerovės. Kaip sakė popiežius Pijus XII, „žmogus kaip toks, toli gražu nėra visuomenės objektas ar tarsi inertiškas elementas, jis veikiau yra jos subjektas, pagrindas ir tikslas; todėl jis turi būti taip vertinamas.“
27. Kaip žmogaus asmuo jis turi teisę į savo teisių teisinę apsaugą, ir tokia apsauga turi būti veiksminga, nešališka ir griežtai teisinga. Cituojant vėl popiežių Pijų XII: „Dėl Dievo norimos teisinės tvarkos žmogus turi savo neatimamą teisę į teisinį saugumą. Jam yra priskirta tam tikra, aiškiai apibrėžta teisės sritis, apsaugota nuo savavališkų atakų.“
Pareigos
28. Natūralios teisės, apie kurias iki šiol kalbėjome, yra neatskiriamai susijusios su tiek pat pareigų, visos taikomos tam pačiam asmeniui. Šios teisės ir pareigos kyla, maitinasi ir yra nepažeidžiamos iš natūralios teisės, kuri, suteikdama vieną, įpareigoja kitą.
29. Pavyzdžiui, teisė gyventi įpareigoja pareigą išsaugoti savo gyvybę; teisė į deramą gyvenimo lygį – pareigą gyventi tinkamai; teisė laisvai ieškoti tiesos – pareigą skirti save vis gilesniam ir platesniam jos paieškos procesui.
Teisių ir pareigų tarpusavio sąveika tarp asmenų
30. Pripažinus tai, akivaizdu, kad žmogaus visuomenėje vieno žmogaus natūrali teisė sukelia atitinkamą pareigą kitiems žmonėms; tai yra pareigą pripažinti ir gerbti tą teisę. Kiekviena pagrindinė žmogaus teisė semiasi savo autoritetingos jėgos iš natūralios teisės, kuri ją suteikia ir prideda atitinkamą pareigą. Todėl reikalauti savo teisių ir ignoruoti savo pareigas ar jas tik iš dalies vykdyti yra tarsi statyti namą viena ranka ir griauti jį kita.
Abipusis bendradarbiavimas
31. Kadangi žmonės iš prigimties yra socialūs, jie privalo gyventi kartu ir rūpintis vieni kitų interesais. Būtina, kad žmonės pripažintų ir vykdytų savo atitinkamas teises ir pareigas, kad visuomenė būtų gerai sutvarkyta. Tačiau rezultatas bus toks, kad kiekvienas asmuo visa širdimi prisidės prie pilietinės tvarkos kūrimo, kurioje teisės ir pareigos būtų vis uoliau ir efektyviau laikomasi.
32. Pavyzdžiui, beprasmiška pripažinti, kad žmogus turi teisę į gyvenimo būtinybes, jei mes taip pat nedarome visko, kas mūsų galioje, kad aprūpintume jį pakankamomis pragyvenimo priemonėmis.
33. Todėl visuomenė turi būti ne tik gerai sutvarkyta, bet ir aprūpinti žmones gausiais ištekliais. Tai reikalauja ne tik abipusio teisių ir pareigų pripažinimo bei vykdymo, bet ir visų žmonių įsitraukimo bei bendradarbiavimo daugelyje įmonių, kurias mūsų dabartinė civilizacija leidžia, skatina ar net reikalauja.
Atsakomybės požiūris
34. Be to, žmogaus asmens orumas reikalauja, kad jis naudotųsi laisve ir galėtų pats apsispręsti, kai veikia. Todėl jo bendravime su kitais yra visos priežastys, kad jo teisių pripažinimas, pareigų laikymasis ir įvairiapusis bendradarbiavimas su kitais žmonėmis pirmiausia būtų jo asmeninio sprendimo reikalas. Kiekvienas žmogus turėtų veikti savo iniciatyva, įsitikinimu ir atsakomybės jausmu, o ne nuolat spaudžiamas išorinės prievartos ar viliojimų. Visuomenėje, kuri sujungta jėga, nėra nieko žmogiško. Užuot skatinusi, kaip turėtų, žmogaus pažangą ir tobulėjimą, ji yra tik kliūtis jo laisvei.
Socialinis gyvenimas tiesoje, teisingume, meilėje ir laisvėje
35. Todėl, brangiausi sūnūs ir broliai, visuomenė turi būti laikoma gerai sutvarkyta, kūrybinga ir atitinkančia žmogaus orumą tik tada, kai ji grindžiama tiesa. Šventasis Paulius tai išreiškė taip: „Atmeskite melą, kiekvienas kalbėkite tiesą su savo artimu, nes esame vieni kitiems nariai.“ Taip bus, jei kiekvienas žmogus nuoširdžiai pripažins savo teises ir pareigas kitiems.
Žmogaus visuomenė, kaip mes ją čia vaizduojame, reikalauja, kad žmonės vadovautųsi teisingumu, gerbtų kitų teises ir vykdytų savo pareigas. Ji taip pat reikalauja, kad juos skatintų tokia meilė, kuri leistų jiems jausti kitų poreikius kaip savo ir paskatintų dalintis savo gėrybėmis su kitais bei stengtis pasaulyje padaryti visus žmones paveldėtojais kilniausių intelektualinių ir dvasinių vertybių. To nepakanka; žmogaus visuomenė klesti laisvėje, tai yra naudojant priemones, kurios atitinka jos atskirų narių, apdovanotų protu ir prisiimančių atsakomybę už savo veiksmus, orumą.
36. Taigi, brangiausi sūnūs ir broliai, turime galvoti apie žmogaus visuomenę kaip apie pirmiausia dvasinę tikrovę. Jos dėka apšviesti žmonės gali dalintis savo tiesos žiniomis, reikalauti savo teisių ir vykdyti savo pareigas, būti skatinami siekti dvasinių gėrybių, dalintis visais sveikais pasaulio malonumais ir nuolat stengtis perduoti kitiems tai, kas juose yra geriausia, bei įsisavinti kitų dvasinius turtus. Būtent šios dvasinės vertybės daro vadovaujančią įtaką kultūrai, ekonomikai, socialinėms institucijoms, politiniams judėjimams ir formoms, įstatymams ir visiems kitiems komponentams, kurie sudaro išorinę žmonių bendruomenę ir jos nuolatinį vystymąsi.
Dievas ir moralinė tvarka
37. Tvarka, vyraujanti žmogaus visuomenėje, yra visiškai nematerialios prigimties. Jos pagrindas yra tiesa, ir ji turi būti įgyvendinta teisingumu. Ją reikia gaivinti ir tobulinti žmonių tarpusavio meile, ir, išlaikant laisvę nepaliestą, ji turi siekti visuomenėje vis labiau žmogiško pobūdžio pusiausvyros.
38. Tačiau tokia tvarka – universali, absoliuti ir nekintanti savo principais – kyla iš tikrojo, asmeninio ir transcendentinio Dievo. Jis yra pirmoji tiesa, aukščiausias gėris ir kaip toks yra giliausias šaltinis, iš kurio žmogaus visuomenė, jei ji nori būti tinkamai sudaryta, kūrybinga ir verta žmogaus orumo, semiasi savo tikrąją gyvybingumą. Tai yra tai, ką šventasis Tomas turi omenyje sakydamas: „Žmogaus protas yra standartas, kuris matuoja žmogaus valios gerumo laipsnį, ir kaip toks jis kyla iš amžinojo įstatymo, kuris yra dieviškasis protas… Todėl akivaizdu, kad žmogaus valios gerumas daug labiau priklauso nuo amžinojo įstatymo nei nuo žmogaus proto.“
Šių dienų ypatumai
39. Mūsų šiuolaikinį amžių apibūdina trys dalykai.
40. Pirmiausia pastebime laipsnišką dirbančių žmonių ekonominės ir socialinės padėties gerėjimą. Jie pradėjo reikalauti savo teisių pirmiausia ekonominėje ir socialinėje srityse, vėliau ėmė reikalauti politinių teisių. Galiausiai jie atkreipė dėmesį į kultūrinių visuomenės gėrybių įgijimą.
Šiandien viso pasaulio darbininkai garsiai reikalauja, kad jokiu būdu nebūtų traktuojami savavališkai, tarsi neturėtų intelekto ir laisvės. Jie reikalauja būti laikomi žmonėmis, turinčiais dalį kiekviename žmogaus visuomenės sektoriuje: socialinėje-ekonominėje srityje, valdyme ir mokymosi bei kultūros srityje.
41. Antra, akivaizdu, kad moterys dabar visur atlieka svarbų vaidmenį politiniame gyvenime. Ši plėtra galbūt sparčiau vyksta krikščioniškose šalyse, tačiau ji taip pat plačiai, nors lėčiau, vyksta tarp tautų, kurios paveldėjo kitokias tradicijas ir yra persmelktos kitokia kultūra. Moterys vis labiau suvokia savo natūralinį orumą. Užuot tenkinusios pasyviu vaidmeniu ar leidusios laikyti save savotiškais įrankiais, jos reikalauja tiek namų, tiek viešajame gyvenime teisių ir pareigų, priklausančių joms kaip žmogaus asmenims.
42. Galiausiai šiuolaikiniame amžiuje susiduriame su visuomenės forma, kuri vystosi visiškai naujomis socialinėmis ir politinėmis linijomis. Kadangi visos tautos arba pasiekė politinę nepriklausomybę, arba yra kelyje ją pasiekti, netrukus jokia tauta nevaldys kitos ir jokia nebus pavaldi svetimai galiai.
43. Taigi visame pasaulyje žmonės arba yra nepriklausomos valstybės piliečiai, arba netrukus tokiais taps; jokia tauta šiais laikais nesutinka paklusti užsienio dominavimui. Ilgalaikis tam tikrų klasių nepilnavertiškumo kompleksas dėl jų ekonominės ir socialinės padėties, lyties ar pozicijos valstybėje, taip pat atitinkamas kitų klasių pranašumo kompleksas, sparčiai tampa praeitimi.
Žmonių lygybė
44. Priešingai, šiais laikais plačiai paplitusi nuomonė, kad visi žmonės yra lygūs savo natūraliuoju orumu; todėl bent jau doktrinos ir teorijų lygiu nėra pritariama rasinei diskriminacijai. Tai yra itin reikšminga formuojant žmogaus visuomenę, pagrįstą anksčiau minėtais principais, nes žmogaus teisių suvokimas neišvengiamai veda prie jo pareigų pripažinimo. Teisių turėjimas įpareigoja jas įgyvendinti, nes jos yra žmogaus asmens orumo išraiška. Taip pat teisių turėjimas įpareigoja jas pripažinti ir gerbti kitiems žmonėms.
45. Kai visuomenę yra pagrįsta teisėmis ir pareigomis, žmonės iš karto suvokia dvasines ir intelektines vertybes ir nesunkiai supranta, ką reiškia tiesa, teisingumas, meilė ir laisvė. Be to, jie tampa sąmoningais tokios visuomenės nariais. Ir tai dar ne viskas. Šių principų įkvėpti, jie pasiekia gilesnį tikrojo Dievo – asmeninio Dievo, pranokstančio žmogaus prigimtį – pažinimą. Jie suvokia, kad jų santykis su Dievu yra pats jų gyvenimo pagrindas – vidinis dvasios gyvenimas ir gyvenimas, kurį jie gyvena savo artimųjų visuomenėje.
II. SANTYKIAI TARP INDIVIDŲ IR VIEŠOSIOS VALDŽIOS
46. Žmogaus visuomenė negali būti nei gerai sutvarkyta, nei klestinti be tų, kurie, apdovanoti teisėta valdžia, saugo jos institucijas ir daro viską, kas būtina, aktyviai skatindami visų jos narių interesus. Ir jie savo valdžią gauna iš Dievo, nes, kaip moko šventasis Paulius, „nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo.“
Šioje ištraukoje šventasis Jonas Auksaburnis rašo: „Ką tu sakai? Ar kiekvienas valdovas paskirtas Dievo? Ne, ne tai turiu omenyje, sako jis, nes dabar nekalbu apie atskirus valdovus, bet apie pačią valdžią. Mano teigimu, valdymo valdžios egzistavimas – tai, kad vieni turi vadovauti, o kiti paklusti, ir kad ne viskas vyksta aklai atsitiktinai – yra dieviškosios išminties nuostata.“
Dievas sukūrė žmones socialius iš prigimties, o visuomenė negali „laikytis kartu“, nebent kas nors vadovautų, suteikdamas veiksmingą kryptį ir tikslo vienybę. Todėl kiekviena civilizuota bendruomenė privalo turėti valdančiąją valdžią, ir ši valdžia, ne mažiau nei pati visuomenė, kyla iš prigimties, taigi Dievas yra jos autorius.
47. Tačiau nereikia manyti, kad valdžia neturi ribų. Kadangi jos pradinis taškas yra leidimas valdyti pagal teisingą protą, neišvengiamai daroma išvada, kad jos privalomoji jėga kyla iš moralinės tvarkos, kuri savo ruožtu turi Dievą kaip savo pradą ir tikslą.
Todėl, cituojant popiežių Pijų XII, „absoliučioji gyvenančių būtybių tvarka ir pats žmogaus tikslas – autonomiška būtybė, pareigų ir neliečiamų teisių subjektas, žmogaus visuomenės kilmė ir tikslas – tiesiogiai veikia valstybę kaip būtiną bendruomenę, apdovanotą valdžia. Atimkite iš jos šią valdžią, ir ji yra niekas, ji yra be gyvybės… Bet teisingas protas, o ypač krikščioniškas tikėjimas, aiškiai parodo, kad tokia tvarka gali turėti tik vieną kilmę – Dievą, asmeninį mūsų Kūrėją. Todėl iš Jo valstybės pareigūnai semiasi savo orumo, nes jie tam tikru mastu dalijasi paties Dievo valdžia.“
Kreipimasis į sąžinę
48. Todėl režimas, kuris valdo tik arba daugiausia grasinimais, bauginimais ar atlygio pažadais, nesuteikia žmonėms veiksmingo stimulo dirbti bendrojo gėrio labui. Net jei taip būtų, tai neabejotinai žeistų laisvų ir racionaliai mąstančių žmonių orumą. Valdžia visų pirma yra moralinė jėga. Dėl šios priežasties valdovų kreipimasis turėtų būti nukreiptas į asmens sąžinę, į kiekvieno žmogaus pareigą savanoriškai prisidėti prie bendrojo gėrio. Kadangi visi žmonės yra lygūs savo natūraliuoju orumu, joks žmogus neturi galios priversti kitą viduje paklusti. Tik Dievas tai gali, nes Jis vienintelis peržvelgia ir teisia slaptus širdies ketinimus.
49. Taigi valstybės atstovai neturi galios įpareigoti žmonių sąžinės, nebent jų valdžia yra susieta su Dievo valdžia ir yra jos dalis.
50. Šio principo taikymas taip pat saugo piliečių orumą. Jų paklusnumas pilietinėms valdžioms niekada nėra paklusnumas jiems kaip žmonėms. Tai iš tikrųjų yra pagarba Dievui, apvaizdingam visatos Kūrėjui, kuris nustatė, kad žmonių tarpusavio santykiai būtų reguliuojami pagal Jo įtvirtintą tvarką. Mes, žmonės, nesumenkiname savęs rodydami deramą pagarbą Dievui. Priešingai, esame dvasiškai pakylėti ir įnobelinti, nes tarnauti Dievui reiškia viešpatauti.
51. Todėl valstybinė valdžia yra moralinės tvarkos postulatas ir kyla iš Dievo. Vadinasi, įstatymai ir dekretai, priimti prieštaraujant moralinei tvarkai, o kartu ir dieviškajai valiai, neturi jokios privalomosios galios sąžinei, nes „teisinga paklusti Dievui labiau nei žmonėms“.
Iš tiesų, tokių įstatymų priėmimas griauna pačią valdžios prigimtį ir veda prie gėdingo piktnaudžiavimo. Kaip moko šventasis Tomas: „Kalbant apie antrąjį teiginį, mes tvirtiname, kad žmogaus įstatymas turi įstatymo pagrindą tiek, kiek jis atitinka teisingą protą, ir kaip toks jis akivaizdžiai kyla iš amžinojo įstatymo. Įstatymas, kuris prieštarauja protui, tiek yra neteisingas ir jau neturi įstatymo pagrindo. Tai veikiau yra smurto aktas.“
52. Tai, kad valdžia kyla iš Dievo, nereiškia, kad žmonės neturi galios pasirinkti, kas valdys valstybę, ar nuspręsti, kokios vyriausybės jie nori, bei nustatyti valdovų veiklos tvarką ir ribas. Todėl aukščiau pateiktas mokymas yra suderinamas su bet kokia tikra demokratine valdymo forma.
Bendrojo gėrio siekis yra viešosios valdžios tikslas
53. Žmonės, tiek kaip individai, tiek kaip tarpinės grupės, privalo prisidėti savo specifiniu indėliu prie bendros gerovės. Pagrindinė to pasekmė yra ta, kad jie turi suderinti savo interesus su kitų poreikiais ir siūlyti savo prekes bei paslaugas pagal valdovų nurodymus – žinoma, išlaikant teisingumą ir valdžiai veikiant savo kompetencijos ribose. Tie, kurie turi valdžią valstybėje, privalo ją vykdyti taip, kad tai būtų ne tik moraliai nepriekaištinga, bet ir geriausiai užtikrintų ar skatintų valstybės gerovę.
54. Bendrojo gėrio siekis yra vienintelė priežastis, dėl kurios egzistuoja pilietinės valdžios. Todėl, dirbdamos bendrojo gėrio labui, valdžios akivaizdžiai privalo gerbti jo prigimtį ir tuo pat metu pritaikyti savo teisės aktus prie konkrečios situacijos reikalavimų.
Bendrojo gėrio esminiai elementai
55. Tarp esminių bendrojo gėrio elementų neabejotinai reikia įtraukti įvairias kiekvienos tautos išskirtines savybes. Tačiau tai jokiu būdu nesudaro viso bendrojo gėrio. Kadangi bendrasis gėris yra glaudžiai susijęs su žmogaus prigimtimi, jis niekada negali visiškai ir pilnai egzistuoti, jei neatsižvelgiama į žmogaus asmenį visais laikais. Todėl būtina atkreipti dėmesį į pagrindinę bendrojo gėrio prigimtį ir tai, kas jį sukuria.
56. Pridurtina, kad bendrojo gėrio prigimtis reikalauja, jog kiekvienas pilietis turėtų teisę jame dalyvauti – nors skirtingais būdais, priklausomai nuo jo užduočių, nuopelnų ir aplinkybių. Todėl kiekviena pilietinė valdžia privalo stengtis skatinti bendrąjį gėrį visų interesais, nenukrypdama į jokio atskiro piliečio ar piliečių kategorijos palankumą. Kaip pabrėžė popiežius Leonas XIII: „Pilietinė valdžia neturi tarnauti vieno asmens ar kelių asmenų naudai; ji buvo įsteigta visų bendram gėriui.“
Vis dėlto teisingumo ir lygybės svarstymai kartais gali reikalauti, kad valdantieji skirtų daugiau dėmesio silpnesniems visuomenės nariams, nes šie yra nepalankioje padėtyje gindami savo teises ir reikšdami teisėtus interesus.
Taip pat ir dvasinis gėris
57. Šiuo klausimu norime atkreipti mūsų sūnų dėmesį į tai, kad bendrasis gėris apima visą žmogų – kūną ir sielą. Todėl valdovai privalo imtis tinkamų priemonių, kad užtikrintų tokio pobūdžio gėrį. Jie turi gerbti vertybių hierarchiją ir siekti savo pavaldinių dvasinės bei materialinės gerovės.
58. Šie principai aiškiai išdėstyti mūsų enciklikos „Mater et Magistra“ ištraukoje, kur pabrėžėme, kad bendrasis gėris „turi atsižvelgti į visas tas socialines sąlygas, kurios skatina visapusišką žmogaus asmens vystymąsi.“
59. Kadangi žmogus susideda iš kūno ir nemirtingos sielos, jis šioje mirtingoje gyvenime negali patenkinti savo poreikių ar pasiekti tobulos laimės. Todėl priemonės, skirtos bendrajam gėriui įgyvendinti, neturi kelti pavojaus jo amžinajam išganymui; jos netgi turi padėti jį pasiekti.
Viešosios valdžios atsakomybės ir individų teisės bei pareigos
60. Šiandien visuotinai pripažįstama, kad bendrasis gėris geriausiai apsaugomas, kai garantuojamos asmens teisės ir pareigos. Todėl pagrindinis pilietinių valdžių rūpestis turi būti užtikrinti, kad šios teisės būtų pripažįstamos, gerbiamos, koordinuojamos, ginamos ir skatinamos, o kiekvienam individui būtų lengviau vykdyti savo pareigas. Nes „saugoti neliečiamas žmogaus asmens teises ir palengvinti jo pareigų vykdymą yra pagrindinė kiekvienos viešosios valdžios pareiga.“
61. Taigi bet kuri vyriausybė, kuri atsisakytų pripažinti žmogaus teises ar veiktų jas pažeisdama, ne tik nevykdytų savo pareigos; jos dekretai būtų visiškai be privalomosios galios.
Individų teisių ir pareigų suderinimas bei apsauga
62. Be to, viena iš pagrindinių bet kurios vyriausybės pareigų yra tinkamas ir adekvatus žmonių teisių visuomenėje priežiūra ir koordinavimas. Tai turi būti daroma taip, kad: 1) tam tikrų piliečių teisių naudojimas netrukdytų kitiems piliečiams naudotis savo teisėmis; 2) individas, gindamas savo teises, netrukdytų kitiems vykdyti jų pareigų; 3) visų teisės būtų veiksmingai apsaugotos ir visiškai atkurtos, jei jos buvo pažeistos.
Pareiga skatinti individų teises
63. Be to, valstybių vadovai privalo teigiamai prisidėti prie bendros atmosferos kūrimo, kurioje individas galėtų tiek apsaugoti savo teises, tiek vykdyti savo pareigas, ir tai daryti lengvai. Nes jei ko mus išmokė patirties mokykla, tai tikrai yra tai, kad ypač šiuolaikiniame pasaulyje politiniai, ekonominiai ir kultūriniai piliečių nelygybės tampa vis labiau paplitusios, kai viešosios valdžios neatlieka tinkamų veiksmų šiuose sektoriuose. To pasekmė yra ta, kad žmogaus teisės ir pareigos tampa visiškai neveiksmingos.
64. Todėl viešoji administracija privalo skirti daug dėmesio ir apmąstymų socialinės bei ekonominės pažangos klausimams, taip pat esminių paslaugų plėtrai, atitinkančiai gamybinės sistemos plėtrą. Tokios paslaugos apima kelių tiesimą, transportą, ryšius, geriamąjį vandenį, būstą, medicininę priežiūrą, pakankamas galimybes praktikuoti religiją ir rekreacijos priemones. Vyriausybė taip pat privalo pasirūpinti draudimo galimybėmis, kad būtų išvengta bet kokios tikimybės, jog pilietis negalėtų išlaikyti deramo gyvenimo lygio nelaimės ar labai padidėjusių šeimos įsipareigojimų atveju.
Vyriausybė taip pat privalo parodyti ne mažiau energijos ir efektyvumo, suteikdama galimybes tinkamam įsidarbinimui, pritaikytam prie darbuotojų gebėjimų. Ji privalo užtikrinti, kad dirbantys žmonės gautų teisingą ir lygiavertį atlyginimą ir jiems būtų leidžiama jausti atsakomybę pramonės įmonėse, kuriose jie dirba. Ji privalo palengvinti tarpinių grupių formavimąsi, kad žmonių socialinis gyvenimas taptų vaisingesnis ir mažiau suvaržytas. Ir galiausiai, ji privalo užtikrinti, kad kiekvienas turėtų galimybes ir priemones kuo labiau dalyvauti kultūros gėrybėse.
Harmoningi santykiai tarp dviejų viešosios valdžios intervencijos formų
65. Bendroji gerovė taip pat reikalauja, kad valdžios, siekdamos koordinuoti ir apsaugoti, taip pat skatinti piliečių teises, išlaikytų subtilią pusiausvyrą. Per didelis rūpestis tam tikrų individų ar grupių teisėmis gali lemti tai, kad pagrindiniai valstybės privalumai iš tikrųjų bus monopolizuoti šių piliečių. Arba gali susidaryti absurdiška situacija, kai pilietinės valdžios, imdamosi priemonių piliečių teisėms apsaugoti, pačios trukdo visiškai naudotis šiomis teisėmis. „Šis principas visada turi būti išlaikytas: kad ir koks platus ir toli siekiantis būtų valstybės poveikis ekonomikai, jis niekada neturi būti toks, kad atimtų iš atskiro piliečio veikimo laisvę. Jis veikiau turi sustiprinti jo laisvę, veiksmingai garantuodamas kiekvieno esminių, asmeninių teisių apsaugą.“
66. Tas pats principas turi būti taikomas pilietinėms valdžioms jų įvairiose pastangose palengvinti teisių naudojimą ir pareigų vykdymą kiekviename socialinio gyvenimo sektoriuje.
Viešosios valdžios struktūra ir veikimas
67. Be to, neįmanoma pateikti bendros taisyklės dėl tinkamiausios valdymo formos ar būdų, kuriais pilietinės valdžios gali efektyviausiai vykdyti savo teisėkūros, administracines ir teismines funkcijas.
68. Nustatant, kokią formą turės konkreti vyriausybė ir kaip ji veiks, pagrindinis dėmesys bus skiriamas vyraujančioms aplinkybėms ir žmonių būklei; o šie dalykai skiriasi įvairiose vietose ir įvairiais laikais.
Vis dėlto manome, kad žmogaus prigimčiai atitinka tai, kad valstybė būtų formuojama taip, kad įkūnytų trigubą viešųjų pareigų padalijimą, tinkamai atitinkantį tris pagrindines viešosios valdžios funkcijas. Tokioje valstybėje yra numatytas tikslus teisinis pagrindas ne tik vyriausybės oficialioms funkcijoms, bet ir tarpusavio santykiams tarp piliečių ir viešųjų pareigūnų. Tai akivaizdžiai suteiks piliečiams patikimą apsaugą tiek saugant jų teises, tiek vykdant jų pareigas.
69. Tačiau, kad šis teisinis ir politinis pagrindas įgyvendintų savo potencialias naudas, būtina, kad viešieji pareigūnai dėtų visas pastangas spręsdami kylančias problemas; ir jie tai privalo daryti naudodami politiką ir technikas, kurios yra jų kompetencijoje įgyvendinti ir kurios atitinka faktinę valstybės būklę. Taip pat būtina, kad, nepaisant nuolat kintančių sąlygų, įstatymų leidėjai niekada nepaisytų moralinio įstatymo ar konstitucinių nuostatų ir neveiktų prieš bendrojo gėrio reikalavimus. Kadangi teisingumas turi būti vadovaujantis principas administruojant valstybę, vykdomoji valdžia privalo gerai išmanyti įstatymus ir atidžiai apsvarstyti visas susijusias aplinkybes, taip pat teismuose: teisingumas privalo būti administruojamas nešališkai, o teisėjai turi būti visiškai nepaperkami ir nepaveikiami suinteresuotų šalių prašymų. Gera visuomenės tvarka taip pat reikalauja, kad individai ir pagalbinės grupės valstybėje būtų veiksmingai apsaugoti įstatymu, tvirtinant jų teises ir vykdant jų pareigas, tiek jų tarpusavio santykiuose, tiek su vyriausybės pareigūnais.
Įstatymas ir sąžinė
70. Nėra abejonių, kad valstybės teisinis pagrindas, atitinkantis teisingumo ir teisumo principus bei atspindintis atitinkamos valstybės pilietinio brandumo laipsnį, labai prisideda prie bendrojo gėrio pasiekimo.
71. Vis dėlto socialinis gyvenimas šiuolaikiniame amžiuje yra toks sudėtingas, įvairus ir aktyvus, kad net teisinis pagrindas, kuris buvo nustatytas su dideliu apdairumu ir įžvalgumu, dažnai atrodo nepakankamas poreikiams.
72. Be to, piliečių tarpusavio santykiai, piliečių ir tarpinių grupių su viešosiomis valdžiomis santykiai, taip pat tos pačios valstybės viešųjų valdžių santykiai kartais laikomi tokiais dviprasmiškais ir sprogstamais, kad jų negalima reguliuoti jokia griežta įstatymų sistema.
Tokiais atvejais, jei valdžios nori išlaikyti valstybės teisinę sistemą nepažeistą – tiek pačią savaime, tiek taikant ją konkretiems atvejams – ir jei jos nori patenkinti pagrindinius visuomenės poreikius, pritaikyti įstatymus prie šiuolaikinio gyvenimo sąlygų ir ieškoti sprendimų naujoms problemoms, būtina, kad jos turėtų aiškią idėją apie savo teisėtų veiklos sričių pobūdį ir ribas. Jų ramybė, sąžiningumas, aiškus matymas ir atkaklumas turi būti tokie, kad jie iš karto atpažintų, ko reikia konkrečioje situacijoje, ir veiktų greitai bei efektyviai.
Piliečių dalyvavimas viešajame gyvenime
73. Natūrali žmogaus orumo pasekmė neabejotinai yra jų teisė aktyviai dalyvauti valdyme, nors jų dalyvavimo laipsnis priklausys nuo politinės bendruomenės, kurios nariai jie yra, išsivystymo stadijos.
74. Be to, ši teisė dalyvauti valdyme atveria žmonėms naują ir platų galimybių tarnauti lauką. Sukuriama situacija, kai pilietinės valdžios, dažniau bendraudamos ir diskutuodamos su piliečiais, gali aiškiau suprasti, kokios politikos iš tikrųjų yra veiksmingos bendrajam gėriui; ir sistemoje, kuri leidžia reguliariai keistis viešaisiais pareigūnais, šių pareigūnų valdžia, toli gražu nesendama ir nesilpnėdama, įgauna naują gyvybingumą, atitinkantį progresyvų žmogaus visuomenės vystymąsi.
Šių dienų ypatumai
75. Šiuo metu yra visi požymiai, kad šie tikslai ir idealai skatina įvairius reikalavimus dėl valstybinių teisinių struktūrų. Pirmasis yra toks: turi būti suformuluota aiški ir tiksliai suformuluota pagrindinių žmogaus teisių chartija, įtraukta į bendrąsias valstybių konstitucijas.
76. Antra, kiekviena valstybė privalo turėti viešąją konstituciją, išreikštą teisiniais terminais, nustatančią aiškias taisykles, susijusias su viešųjų pareigūnų paskyrimu, jų tarpusavio santykiais, kompetencijos sritimis ir nustatytais veiklos metodais.
77. Galutinis reikalavimas yra tas, kad santykiai tarp piliečių ir viešųjų valdžių būtų aprašyti teisėmis ir pareigomis. Turi būti aiškiai nustatyta, kad pagrindinė viešųjų valdžių funkcija yra pripažinti, gerbti, koordinuoti, saugoti ir skatinti piliečių teises ir pareigas.
78. Tačiau turime atmesti požiūrį, kad individo ar grupės valia yra pagrindinis ir vienintelis piliečių teisių ir pareigų šaltinis, taip pat politinių konstitucijų ir vyriausybės valdžios privalomosios galios šaltinis.
79. Tačiau mūsų minėti siekiai aiškiai rodo, kad žmonės, šiais laikais vis labiau suvokdami savo asmens orumą, rado paskatą įsitraukti į valstybės tarnybą ir reikalauti konstitucinio savo neliečiamų teisių pripažinimo. To jiems nepakanka, jie taip pat reikalauja, kad būtų laikomasi konstitucinių procedūrų skiriant viešąsias valdžias, ir reikalauja, kad šios vykdytų savo pareigas šioje konstitucinėje sistemoje.
III. SANTYKIAI TARP VALSTYBIŲ
80. Kalbant apie pačias valstybes, mūsų pirmtakai nuolat mokė, ir mes norime savo autoritetu sustiprinti jų mokymą, kad tautos yra abipusių teisių ir pareigų subjektai. Todėl jų santykiai taip pat privalo būti suderinti pagal tiesos, teisingumo, noriai bendradarbiavimo ir laisvės diktuojamus principus. Tas pats gamtos įstatymas, kuris reguliuoja individų gyvenimą ir elgesį, taip pat turi reguliuoti politinių bendruomenių tarpusavio santykius.
81. Tai lengvai suprantama, kai pagalvojama, kad politiniams lyderiams visiškai neįmanoma atsisakyti savo natūralaus orumo, veikiant savo šalies vardu ir jos interesais. Jie vis dar yra saistomi gamtos įstatymo, kuris yra visų moralinių veiksmų taisyklė, ir neturi teisės nukrypti nuo jo mažiausių nurodymų.
82. Mintis, kad žmonės, paskirti į aukštas pareigas, privalo atsisakyti savo žmogiškumo, yra visiškai neįsivaizduojama. Jų pasiekimas į šią aukštą poziciją buvo dėl jų išskirtinių gabumų ir intelektualinių savybių, kurios pelnė jiems išskirtinių politinio kūno atstovų reputaciją.
83. Be to, valdymo valdžia yra būtina pilietinei visuomenei. Tai yra faktas, kylantis iš pačios moralinės tvarkos. Todėl tokia valdžia negali būti nukreipta prieš moralinę tvarką. Ji iš karto nustotų egzistuoti, netekusi viso savo raison d’être (esmę). Pats Dievas mus įspėja: „Todėl klausykite, karaliai, ir supraskite; mokykitės, jūs, kurie teisėjate žemės kraštuose. Klausykite, jūs, kurie valdote žmones ir džiaugiatės tautų gausumu. Nes valdžia jums duota Viešpaties, ir jėga iš Aukščiausiojo, kuris ištirs jūsų darbus ir išnagrinės jūsų mintis.“
84. Ir galiausiai reikia turėti omenyje, kad net reguliuodama santykius tarp valstybių, valdžia privalo būti vykdoma siekiant skatinti bendrąjį gėrį. Tai yra pagrindinė jos egzistavimo priežastis.
Bendrojo gėrio imperatyvas
85. Vienas iš pagrindinių bendrojo gėrio imperatyvų yra moralinės tvarkos pripažinimas ir jos nurodymų nepažeidžiamas laikymasis. „Tvirtai įtvirtinta tvarka tarp politinių bendruomenių turi būti pagrįsta nepajudinamu ir nejudančiu moralinio įstatymo akmeniu, tuo įstatymu, kurį pats Kūrėjas atskleidė gamtos tvarkoje ir neišdildomai įrašė žmonių širdyse… Jo principai yra švyturiai, vedantys žmonių ir tautų politiką. Jie taip pat yra įspėjamieji žiburiai – apvaizdos ženklai – kurių žmonės privalo laikytis, jei jų varginančios pastangos įtvirtinti naują tvarką nenori susidurti su pavojingomis audromis ir sudužti.“
Tiesoje
86. Pirmasis sprendžiamas klausimas yra tas, kad tarpusavio ryšiai tarp valstybių privalo būti reguliuojami tiesos. Tiesa reikalauja pašalinti bet kokius rasistinės diskriminacijos pėdsakus ir pripažinti neliečiamą principą, kad visos valstybės pagal savo prigimtį yra lygios orumu.
Todėl kiekviena iš jų turi teisę egzistuoti, vystytis, turėti būtinas priemones ir prisiimti pagrindinę atsakomybę už savo vystymąsi. Kiekviena taip pat teisėtai turi teisę į savo gerą vardą ir jai priklausančią pagarbą.
87. Kaip žinome iš patirties, žmonės dažnai labai skiriasi savo žiniomis, dorybėmis, intelektu ir turtu, tačiau tai nėra pagrįstas argumentas sistemai, kurioje tie, kurie yra pranašesnėje padėtyje, savavališkai primeta savo valią kitiems. Priešingai, tokie žmonės turi didesnę atsakomybę padėti kitiems pasiekti tobulumą abipusėmis pastangomis.
88. Taip pat ir tarptautiniu lygiu: kai kurios tautos gali būti pasiekusios aukštesnį mokslinį, kultūrinį ir ekonominį išsivystymo laipsnį. Tačiau tai nesuteikia joms teisės vykdyti neteisingą politinį dominavimą kitose tautose. Tai reiškia, kad jos turi labiau prisidėti prie bendros socialinės pažangos priežasties.
89. Niekas pagal savo prigimtį negali būti pranašesnis už savo artimą, nes visi žmonės yra vienodai kilnūs savo natūraliuoju orumu. Vadinasi, politinių bendruomenių požiūriu nėra jokių skirtumų natūraliojo orumo atžvilgiu. Kiekviena valstybė yra tarsi kūnas, kurio nariai yra žmonės. Ir, kaip žinome iš patirties, tautos gali būti labai jautrios klausimais, bet kokiu būdu liečiančiais jų orumą ir garbę; ir tai pagrįsta.
Propagandos klausimas
90. Tiesa taip pat reikalauja ramios nešališkos nuostatos, naudojant daugelį šiuolaikinio mokslo pažangos suteiktų priemonių, skirtų tarpusavio supratimui tarp tautų skatinti ir plėtoti. Tai nereiškia, kad žmonėms turėtų būti draudžiama atkreipti dėmesį į savo gyvenimo būdo dorybes, tačiau tai reiškia visišką informacijos platinimo būdų, kurie pažeidžia tiesos ir teisingumo principus bei kenkia kitos tautos reputacijai, atmetimą.
Teisingume
91. Valstybių santykiai taip pat privalo būti reguliuojami teisingumu. Tai reikalauja tiek jų abipusių teisių pripažinimo, tiek jų atitinkamų pareigų vykdymo.
92. Valstybės turi teisę egzistuoti, savarankiškai vystytis ir turėti būtinas priemones tai pasiekti. Jos turi teisę atlikti pagrindinį vaidmenį savo vystymosi procese, taip pat teisę į gerą vardą ir deramą pagarbą. Vadinasi, valstybės taip pat yra įpareigotos veiksmingai saugoti visas šias teises ir vengti bet kokių veiksmų, kurie galėtų jas pažeisti. Ir kaip atskiri žmonės negali siekti savo privačių interesų taip, kad tai būtų nesąžininga ir kenktų kitiems, taip pat būtų nusikalstama, jei valstybė siektų tobulėti naudodama metodus, kurie sužeidžia kitas tautas ar neteisingai jas engia. Šventasis Augustinas šiuo klausimu turi aktualų posakį: „Pašalink teisingumą, ir kas yra karalystės, jei ne didelės plėšikų gaujos?“
93. Gali būti, ir kartais būna, interesų konfliktas tarp valstybių, kiekviena siekiančios savo vystymosi. Kai kyla tokie skirtumai, jie privalo būti sprendžiami tikrai žmogišku būdu, ne ginkluota jėga, ne apgaule ar gudrybėmis. Turi būti abipusis abiejų pusių argumentų ir jausmų įvertinimas, brandus ir objektyvus situacijos tyrimas bei teisingas priešingų požiūrių suderinimas.
Mažumų traktavimas
94. Ypatingą šio interesų konflikto atvejį pateikia politinė tendencija (kuri nuo devynioliktojo amžiaus paplito visame pasaulyje ir sustiprėjo), dėl kurios panašios etninės kilmės žmonės trokšta politinės autonomijos ir susivienijimo į vieną tautą. Dėl daugelio priežasčių tai ne visada įmanoma įgyvendinti, todėl mažumų tautos dažnai priverstos gyventi kitos etninės kilmės tautos teritorijose. Tai kelia rimtas problemas.
95. Akivaizdu, kad bet koks bandymas slopinti šių etninių mažumų gyvybingumą ir augimą yra akivaizdus teisingumo pažeidimas; tuo labiau, jei tokios iškrypusios pastangos yra nukreiptos į jų visišką sunaikinimą.
96. Iš tiesų teisingumo interesai geriausiai tarnaujami tų viešųjų valdžių, kurios daro viską, ką gali, kad pagerintų šių mažumų grupių narių žmogiškas sąlygas, ypač kalbant apie jų kalbą, kultūrą, senovines tradicijas ir jų ekonominę veiklą bei iniciatyvas.
Įspėjamoji pastaba
97. Vis dėlto verta pažymėti, kad šios mažumų grupės, galbūt reaguodamos į dabartinės situacijos priverstinius sunkumus ar istorines aplinkybes, dažnai linkusios pernelyg išaukštinti savo tautai būdingas savybes. Jos netgi vertina jas aukščiau už tas žmogiškąsias vertybes, kurios yra bendros visai žmonijai, tarsi visos žmogaus šeimos gėris turėtų tarnauti jų konkrečių grupių interesams. Protingesnis požiūris tokiems žmonėms būtų pripažinti ir privalumus, kurie jiems kyla iš jų specifinės situacijos. Jie turėtų suvokti, kad jų nuolatinis bendravimas su tauta, persmelkta kitokia civilizacija nei jų, labai prisideda prie jų specifinio genijaus ir dvasios vystymosi. Pamažu jie gali įsisavinti tas dorybes, kurios būdingos kitai tautai. Tačiau tam, kad tai įvyktų, šios mažumų grupės privalo užmegzti tam tikrą bendravimą su tauta, kurioje jos gyvena, ir išmokti dalintis jų papročiais bei gyvenimo būdu. To niekada neįvyks, jei jie sės nesantaikos sėklas, kurios gali duoti tik blogio derlių, slopindamos tautų politinį vystymąsi.
Aktyvus solidarumas
98. Kadangi valstybių santykiai privalo būti reguliuojami pagal tiesos ir teisingumo principus, valstybės privalo šiuos santykius skatinti imdamosi teigiamų veiksmų, kad sujungtų savo materialinius ir dvasinius išteklius. Daugeliu atvejų tai galima pasiekti įvairiomis abipusio bendradarbiavimo formomis; ir tai jau vyksta mūsų dienomis ekonomikos, socialinėje, politinėje, švietimo, sveikatos ir sporto srityse – su naudingais rezultatais. Turime omenyje, kad pagal savo prigimtį pilietinė valdžia egzistuoja ne tam, kad uždarytų žmones savo tautų sienose, bet pirmiausia tam, kad apsaugotų valstybės bendrąjį gėrį, kuris neabejotinai negali būti atskirtas nuo visos žmogaus šeimos bendrojo gėrio.
99. Taigi, siekdamos savo interesų, pilietinės visuomenės, toli gražu nesukeldamos žalos kitoms, privalo sujungti planus ir jėgas, kai atskirų valstybių pastangos negali pasiekti norimo tikslo. Tačiau tai darydamos privalo būti labai atsargios. Tai, kas naudinga vienoms valstybėms, gali būti žalinga, o ne naudinga kitoms.
Kontaktai tarp rasių
100. Be to, visuotinis bendrasis gėris reikalauja skatinti visose tautose bet kokį abipusį bendravimą tarp piliečių ir jų tarpinių visuomenių. Daugelyje pasaulio dalių matome žmonių grupes, turinčias daugiau ar mažiau skirtingą etninę kilmę. Nieko negalima leisti, kas trukdytų abipusiems santykiams tarp jų. Iš tiesų toks draudimas prieštarautų pačiai mūsų amžiaus dvasiai, kuri tiek daug padarė, kad panaikintų tautas skiriančius atstumus.
Taip pat negalima ignoruoti fakto, kad, nepaisant jų etninės kilmės, žmonės, be specifinių savybių, kurios juos skiria nuo kitų, turi ir kitų labai svarbių elementų, bendrų su visa žmonija. Ir šie elementai gali būti jų progresyvaus vystymosi ir savirealizacijos pagrindas, ypač dvasinių vertybių atžvilgiu. Todėl jie turi teisę ir pareigą gyventi kartu su kitais visuomenėje.
Tinkama pusiausvyra tarp gyventojų, žemės ir kapitalo
101. Kaip visi gerai žino, yra šalių, kuriose egzistuoja disbalansas tarp dirbamos žemės kiekio ir gyventojų skaičiaus; kitose šalyse yra disbalansas tarp išteklių turtingumo ir turimų žemės ūkio priemonių. Todėl būtina, kad tautos bendradarbiautų tarpusavyje ir palengvintų prekių, kapitalo ir darbo jėgos judėjimą.
102. Tokiais atvejais mes pasisakome už politiką, kuri, kur įmanoma, atneštų darbą darbuotojams, o ne atvestų darbuotojus į darbo vietą. Tokiu būdu daugeliui žmonių bus suteikta galimybė padidinti savo išteklius, nepatiriant skausmingo būtinybės palikti savo namus, įsikurti svetimoje aplinkoje ir užmegzti naujus socialinius kontaktus.
Politinės tremties problema
103. Gilūs tėviškos meilės visai žmonijai jausmai, kuriuos Dievas įskiepijo mūsų širdyje, daro neįmanoma be didelio dvasinio skausmo stebėti tų, kurie dėl politinių priežasčių buvo ištremti iš savo tėvynės, padėtį. Šiuo metu yra daugybė tokių pabėgėlių, ir daug yra kančių – neįtikėtinų kančių – kurioms jie nuolat yra veikiami.
104. Tai neabejotinai įrodo, kad, nustatydami teisėtos laisvės ribas, kuriose atskiri piliečiai gali gyventi pagal savo žmogiškąjį orumą, kai kurių tautų valdovai buvo pernelyg ribojantys. Kartais tokiose valstybėse net pati teisė į laisvę yra kvestionuojama ar net visiškai neigiama. Čia turime visišką teisingos visuomenės tvarkos apvertimą, nes visa viešosios valdžios raison d’être yra saugoti bendruomenės interesus. Jos aukščiausia pareiga yra pripažinti kilnų laisvės lauką ir ginti jo teises.
Pabėgėlių teisės
105. Dėl šios priežasties nėra nesvarbu atkreipti pasaulio dėmesį į tai, kad šie pabėgėliai yra asmenys, ir visos jų, kaip asmenų, teisės privalo būti pripažintos. Pabėgėliai negali prarasti šių teisių vien todėl, kad neteko savo valstybės pilietybės.
106. Tarp žmogaus asmeninių teisių privalome įtraukti jo teisę įvažiuoti į šalį, kurioje jis tikisi tinkamiau pasirūpinti savimi ir savo išlaikytiniais. Todėl valstybės pareigūnų pareiga yra priimti tokius imigrantus ir – kiek leidžia jų pačių bendruomenės, teisingai suprastos, gėris – skatinti tų, kurie nori tapti naujos visuomenės nariais, tikslus.
Pagarbtinos pastangos
107. Todėl naudojamės šia proga, kad viešai pritartume ir pagirtume kiekvieną iniciatyvą, pagrįstą žmogaus solidarumo ar krikščioniškos meilės principais, kuri siekia palengvinti tų, kurie yra priversti emigruoti iš savo šalies į kitą, kančias.
108. Ir mes iš tiesų privalome išskirti visų teisingai mąstančių žmonių pagyrimą toms tarptautinėms agentūroms, kurios visas savo jėgas skiria šiam itin svarbiam darbui.
Ginklavimosi lenktynių priežastys
109. Kita vertus, mus labai liūdina tai, kad ekonomiškai labiau išsivysčiusiose šalyse buvo ir toliau gaminami milžiniški ginklų rezervai. Ši politika reikalauja didžiulių intelektualinių ir materialinių išteklių sąnaudų, dėl ko šių šalių žmonės yra apkrauti didele našta, o kitoms šalims trūksta pagalbos, reikalingos jų ekonominiam ir socialiniam vystymuisi.
110. Paplitusi nuomonė, kad šiuolaikinėmis sąlygomis taika negali būti užtikrinta, išskyrus remiantis lygiaverčiu ginklų balansu, ir šis veiksnys tikriausiai yra šio ginklų kaupimo priežastis. Taigi, jei viena šalis padidina savo karinę galią, kitos iš karto, skatinamos konkurencinio spirito, didina savo ginklų atsargas. Ir jei viena šalis yra aprūpinta atominiais ginklais, kitos mano, kad yra pateisinamos gamindamos tokius pat ginklus, lygiaverčius savo naikinamąja galia.
111. Dėl to žmonės gyvena nuolatinėje baimėje. Jie bijo, kad bet kurią akimirką gresiantis audros protrūkis gali užgriūti juos su siaubingu smurtu. Ir jie turi pagrįstų priežasčių bijoti, nes tokių ginklų tikrai nestinga. Nors sunku patikėti, kad kas nors išdrįstų prisiimti atsakomybę už siaubingą skerdynę ir sunaikinimą, kurį sukeltų karas, negalima paneigti, kad gaisras galėtų prasidėti dėl kokios nors atsitiktinės ir nenumatytos aplinkybės. Be to, net jei šiuolaikinių ginklų monstruozinė galia veikia kaip atgrasymo priemonė, yra pagrindo baimintis, kad patys branduolinių prietaisų bandymai karo tikslais, jei jie bus tęsiami, gali sukelti rimtą pavojų įvairioms gyvybės formoms žemėje.
Nusiginklavimo būtinybė
112. Todėl teisingumas, teisingas protas ir žmogaus orumo pripažinimas atkakliai šaukiasi nutraukti ginklavimosi lenktynes. Įvairiose šalyse sukauptos ginklų atsargos privalo būti sumažintos visapusiškai ir vienu metu susijusių šalių. Branduoliniai ginklai privalo būti uždrausti. Turi būti pasiektas visuotinis susitarimas dėl tinkamos nusiginklavimo programos, su veiksminga abipuse kontrole. Popiežiaus Pijaus XII žodžiais: „Pasaulinio karo, su jo ekonomine ir socialine griūtimi bei moraliniais perviršiais ir iširimu, lydinčiais jį, negalima jokiu būdu leisti užgriūti žmoniją trečią kartą.“
113. Tačiau visi privalo suvokti, kad, nebent šis nusiginklavimo procesas bus visiškas ir išsamus, ir pasieks pačias žmonių sielas, neįmanoma sustabdyti ginklavimosi lenktynių, sumažinti ginklų ar – kas yra pagrindinis dalykas – galutinai juos visiškai panaikinti. Kiekvienas privalo nuoširdžiai bendradarbiauti, siekdamas išvaryti baimę ir karštligišką karo laukimą iš žmonių protų. Tačiau tai reikalauja, kad pagrindiniai principai, kuriais remiasi taika šiuolaikiniame pasaulyje, būtų pakeisti visiškai kitokiais, būtent, suvokimu, kad tikra ir ilgalaikė taika tarp tautų nesusideda iš vienodo ginklų tiekimo, bet tik abipuriame pasitikėjime. Ir mes esame įsitikinę, kad tai galima pasiekti, nes tai yra dalykas, kurį diktuoja ne tik sveikas protas, bet ir pats savaime yra labai pageidautinas bei labai vaisingas gėrio atžvilgiu.
Trys motyvai
114. Taigi, čia turime tikslą, kurį pirmiausia diktuoja protas. Yra visuotinis sutarimas – ar bent jau turėtų būti – kad santykiai tarp valstybių, kaip ir tarp individų, privalo būti reguliuojami ne ginkluota jėga, bet pagal teisingo proto principus: tai yra, tiesos, teisingumo ir energingo bei nuoširdaus bendradarbiavimo principus.
115. Antra, tai yra tikslas, kurį, mūsų teigimu, reikia karštai trokšti. Nes kas gi nejaučia troškimo atsikratyti karo grėsmės ir matyti taiką išsaugotą bei kasdien vis labiau įtvirtintą?
116. Ir galiausiai, tai yra tikslas, kuriame slypi didelės gėrio galimybės. Jo privalumai bus jaučiami visur – individų, šeimų, tautų, visos žmonijos. Popiejaus Pijaus XII įspėjimas vis dar skamba mūsų ausyse: „Nieko neprarandama dėl taikos; viskas gali būti prarasta dėl karo.“
Raginimas nesigailėti pastangų
117. Todėl laikome savo pareiga, kaip Jėzaus Kristaus, pasaulio Išganytojo ir taikos Kūrėjo, vietininkui žemėje, ir kaip visos žmogaus šeimos karščiausių troškimų vertėjui, su tėviška meile, kurią jaučiame visai žmonijai, prašyti ir maldauti žmoniją, o ypač valstybių vadovus, nesigailėti savo darbo ir pastangų, kad žmogaus reikalai vyktų racionaliu ir oriu keliu.
118. Jų bendrose diskusijose tegul iškiliausios išminties ir įtakos žmonės rimtai apsvarsto problemą, kaip pasiekti žmogiškesnį santykių tarp valstybių visame pasaulyje sureguliavimą. Tai turi būti sureguliavimas, pagrįstas abipusiu pasitikėjimu, nuoširdumu derybose ir ištikimu prisiimtų įsipareigojimų vykdymu. Kiekvienas šios problemos aspektas privalo būti išnagrinėtas, kad galiausiai atsirastų koks nors susitarimo taškas, nuo kurio būtų galima pradėti sutartis, kurios yra nuoširdžios, ilgalaikės ir naudingos savo poveikiu.
119. Mes savo ruožtu be paliovos melsimės, kad Dievas savo dieviškąja pagalba palaimintų šias pastangas ir padarytų jas vaisingas.
Laisvėje
120. Be to, valstybių santykiai privalo būti reguliuojami laisvės principu. Tai reiškia, kad jokia šalis neturi teisės imtis veiksmų, kurie sudarytų neteisingą kitų šalių engimą ar nepagrįstą kišimąsi į jų reikalus. Priešingai, visos šalys turėtų padėti kitiems vis labiau suvokti savo pareigas, ugdyti drąsų ir iniciatyvų dvasios polėkį bei ryžtą imtis iniciatyvos savo pažangai visose veiklos srityse.
Ekonomiškai neišsivysčiusių šalių raida
121. Visi žmonės yra suvienyti bendros kilmės ir brolybės, Kristaus atpirkimo ir jų antgamtinio likimo. Jie yra pašaukti sudaryti vieną krikščionių šeimą. Todėl mūsų enciklikoje „Mater et Magistra“ kreipėmės į turtingesnes tautas, ragindami jas teikti įvairiapusę pagalbą toms valstybėms, kurios vis dar yra ekonominio vystymosi procese.
122. Mums yra didelė paguoda čia liudyti, kad mūsų kreipimasis buvo plačiai priimtas, ir esame įsitikinę, kad ateinančiais metais jis bus priimtas dar plačiau. Tikimės, kad rezultatas bus toks, jog skurdesnės valstybės kuo greičiau pasieks tokį ekonominio išsivystymo lygį, kuris leis jų piliečiams gyventi sąlygomis, labiau atitinkančiomis jų žmogiškąjį orumą.
123. Vėl ir vėl turime pabrėžti būtinybę padėti šiems žmonėms taip, kad būtų garantuota jų laisvės išsaugojimas. Jie privalo suvokti, kad patys atlieka pagrindinį vaidmenį savo ekonominiame ir socialiniame vystymesi; kad jie patys turi prisiimti pagrindinę šios naštos dalį.
124. Todėl popiežiaus Pijaus XII mokymo išmintis yra tokia: „Nauja tvarka, pagrįsta moraliniais principais, yra patikimiausia apsauga nuo kitų tautų laisvės, vientisumo ir saugumo pažeidimų, nepaisant jų teritorinio dydžio ar gynybos pajėgumų. Nors beveik beveik neišvengiama, kad didesnės valstybės, turėdamos didesnę galią ir platesnius išteklius, pačios nustatys normas, reguliuojančias jų ekonominius ryšius su mažesnėmis valstybėmis, vis dėlto šios mažesnės valstybės negali būti atimta jų teisė, atsižvelgiant į bendrąjį gėrį, į politinę laisvę ir neutralumo poziciją tautų konfliktuose. Jokiai valstybei negali būti atimta ši teisė, nes ji yra paties gamtos įstatymo, taip pat tarptautinės teisės, postulatas. Šios mažesnės valstybės taip pat turi teisę užtikrinti savo ekonominį vystymąsi. Tik efektyviai garantuojant šias teises mažesnės tautos gali tinkamai skatinti visos žmonijos bendrąjį gėrį, taip pat savo žmonių materialinę gerovę bei kultūrinę ir dvasinę pažangą.“
125. Turtingesnės valstybės, teikdamos įvairias pagalbos formas skurdesnėms, privalo kuo labiau gerbti pastarųjų nacionalinius ypatumus ir laiko patikrintas pilietines institucijas. Jos taip pat privalo atmesti bet kokią dominavimo politiką. Jei tai bus pasiekta, tuomet „bus padarytas vertingas indėlis formuojant pasaulinę bendruomenę, kurioje kiekviena tauta, suvokdama savo teises ir pareigas, galėtų dirbti lygiomis sąlygomis su kitomis, siekdama visuotinės gerovės.“
Laiko ženklai
126. Šiandien žmonės vis labiau įsitikina, kad bet kokie tarp tautų kilę ginčai privalo būti sprendžiami derybomis ir susitarimais, o ne griebantis ginklų.
127. Pripažįstame, kad šis įsitikinimas daugiausia kyla iš siaubingos šiuolaikinių ginklų naikinamosios galios. Jis kyla iš baimės dėl siaubingų ir katastrofiškų jų naudojimo pasekmių. Taigi, šiais laikais, kurie didžiuojasi savo atomine galia, jau nebepatinka teigti, kad karas yra tinkama priemonė, kuria galima atitaisyti teisingumo pažeidimus.
128. Ir vis dėlto, deja, dažnai matome, kad tautų tarpe viešpatauja baimės įstatymas, verčiantis jas išleisti milžiniškas sumas ginkluotei. Jų tikslas, kaip jos sako, nėra agresija – ir nėra pagrindo jomis netikėti – bet atgrasyti kitus nuo agresijos.
129. Nepaisant to, esame viltingi, kad, užmezgant kontaktus vieni su kitais ir vykdant derybų politiką, tautos geriau suvoks natūralius ryšius, kurie jas sieja kaip žmones. Taip pat esame viltingi, kad jos teisingiau suvoks vieną iš pagrindinių pareigų, kylančių iš mūsų bendros prigimties: būtent, kad meilė, o ne baimė, privalo dominuoti santykiuose tarp individų ir tarp tautų. Meilei būdinga tai, kad ji įvairiais būdais traukia žmones vienus prie kitų, nuoširdžiai suvienydama juos proto ir materijos ryšiais; ir iš šios sąjungos gali kilti begalė palaiminimų.
IV. ŽMONIŲ IR POLITINIŲ BENDRUOMENIŲ SANTYKIAI SU PASAULINE BENDRUOMENE
130. Naujausi mokslo ir technologijų pasiekimai turėjo gilų poveikį žmogaus gyvenimo būdui. Ši pažanga skatina žmones visame pasaulyje plėsti savo bendradarbiavimą ir asociacijas šiais laikais, kai materialiniai ištekliai, kelionės iš vienos šalies į kitą ir techninė informacija labai išaugo. Tai lėmė fenomenalų santykių tarp individų, šeimų ir tarpinių asociacijų, priklausančių įvairioms tautoms, taip pat tarp įvairių politinių bendruomenių viešųjų valdžių, augimą. Taip pat yra vis didėjanti ekonominė tarpusavio priklausomybė tarp valstybių. Nacionalinės ekonomikos pamažu tampa taip tarpusavyje susijusios, kad iš atskirų valstybių ekonomikų integracijos vienu metu gimsta savotiška pasaulinė ekonomika. Ir galiausiai, kiekvienos šalies socialinė pažanga, tvarka, saugumas ir taika yra neišvengiamai susiję su kiekvienos kitos šalies socialine pažanga, tvarka, saugumu ir taika.
131. Iš to akivaizdu, kad jokia valstybė negali tinkamai siekti savo interesų izoliuodamasi nuo kitų, nei tokiomis aplinkybėmis ji gali tinkamai vystytis. Bet kurios valstybės klestėjimas ir pažanga iš dalies yra pasekmė, o iš dalies priežastis visų kitų valstybių klestėjimo ir pažangos.
Šiuolaikinių valstybių nepakankamumas užtikrinant visuotinį bendrąjį gėrį
132. Jokia era niekada nesunaikins žmogaus šeimos vienybės, nes ją sudaro žmonės, visi lygūs savo natūraliuoju orumu. Todėl visada bus būtinas poreikis – kylantis iš paties žmogaus prigimties – pakankamai skatinti visuotinį bendrąjį gėrį; tai yra visos žmogaus šeimos gėrį.
133. Praeityje valstybių valdovai, atrodo, sugebėjo pakankamai pasirūpinti visuotiniu bendruoju gėriu per įprastus diplomatinius kanalus, aukščiausio lygio susitikimus ir diskusijas, sutartis ir susitarimus; tai yra, naudodami būdus ir priemones, siūlomas gamtos įstatymo, tautų įstatymo ar tarptautinės teisės.
134. Tačiau mūsų laikais tarpusavio santykiai tarp valstybių patyrė gilų pokytį. Viena vertus, visuotinis bendrasis gėris kelia itin rimtas, sudėtingas ir skubias problemas – ypač susijusias su viso pasaulio saugumo ir taikos išsaugojimu. Kita vertus, atskirų tautų valdovai, būdami visi lygūs, dažniausiai nesugeba to pasiekti, kad ir kaip dažnai jie rengtų susitikimus ir stengtųsi atrasti tinkamesnes teisingumo priemones. Tai nėra jų nuoširdumo ar iniciatyvos kritika. Tai tik tai, kad jų valdžios įtaka nėra pakankamai didelė.
135. Todėl esame priversti daryti išvadą, kad šiuolaikinio pasaulio politinio gyvenimo forma ir struktūra bei viešosios valdžios įtaka visose pasaulio tautose nėra pakankamos skatinti visų tautų bendrajam gėriui.
Ryšys tarp bendrojo gėrio ir politinės valdžios
136. Jei atidžiai apsvarstysime bendrojo gėrio vidinę reikšmę vienoje pusėje ir viešosios valdžios prigimtį bei funkciją kitoje, negalime nepastebėti, kad tarp jų yra vidinis ryšys. Viešoji valdžia, kaip priemonė skatinti bendrąjį gėrį pilietinėje visuomenėje, yra moralinės tvarkos postulatas. Tačiau moralinė tvarka taip pat reikalauja, kad šios valdžios būtų veiksmingos siekiant savo tikslo. Todėl pilietinės institucijos, kuriose tokia valdžia yra įsikūrusi, veikia ir skatina savo tikslus, yra apdovanotos tam tikra struktūra ir efektyvumu: struktūra ir efektyvumu, kurie daro šias institucijas pajėgiomis realizuoti bendrąjį gėrį būdais ir priemonėmis, tinkamomis kintančioms istorinėms sąlygoms.
137. Šiandien visuotinis bendrasis gėris pateikia mums problemas, kurios yra pasaulinio masto; todėl šios problemos negali būti išspręstos, išskyrus viešąją valdžią, turinčią galią, organizaciją ir priemones, atitinkančias šias problemas, ir veikiančią pasauliniu mastu. Vadinasi, pati moralinė tvarka reikalauja įsteigti kokią nors bendrą viešosios valdžios formą.
Viešoji valdžia, įsteigta bendru sutikimu, o ne primesta jėga
138. Tačiau šios visuotinės valdžios, turinčios pasaulinę galią ir tinkamas priemones visuotiniam bendrajam gėriui pasiekti, negalima primesti jėga. Ji privalo būti įsteigta su visų tautų sutikimu. Kad jos darbas būtų veiksmingas, ji privalo veikti sąžiningai, absoliučiai nešališkai ir su atsidavimu visų tautų bendrajam gėriui. Galingesnių tautų prievartinis universalios valdžios primetimas neišvengiamai sukeltų baimę, kad ji bus naudojama kaip įrankis kelių interesams tarnauti ar vienos tautos pusei palaikyti, ir taip jos veiklos įtaka bei efektyvumas būtų sumenkintas. Nors tautos gali labai skirtis savo materialine pažanga ir karine galia, jos yra labai jautrios savo teisiniam lygybei ir savo gyvenimo būdo pranašumui. Todėl jos teisėtai nenori paklusti valdžiai, primestai jėga, įsteigtai be jų bendradarbiavimo ar nepriimtai jų pačių noru.
Visuotinis bendrasis gėris ir asmeninės teisės
139. Atskirų valstybių bendrasis gėris negali būti nustatomas neatsižvelgiant į žmogaus asmenį, ir tas pats galioja visų valstybių, paimtų kartu, bendrajam gėriui. Todėl pasaulinės bendruomenės viešoji valdžia taip pat privalo turėti kaip savo specialų tikslą žmogaus asmens teisių pripažinimą, gerbimą, apsaugą ir skatinimą. Tai galima padaryti tiesioginiais veiksmais, jei reikia, arba sukuriant pasaulyje tokias sąlygas, kuriose atskirų valstybių valdovai galėtų lengviau vykdyti savo specifines funkcijas.
Subsidiarumo principas
140. Tas pats subsidiarumo principas, kuris reguliuoja santykius tarp viešųjų valdžių ir individų, šeimų bei tarpinių visuomenių vienoje valstybėje, taip pat turi būti taikomas santykiams tarp pasaulinės bendruomenės viešosios valdžios ir kiekvienos politinės bendruomenės viešųjų valdžių. Speciali šios universalios valdžios funkcija turi būti įvertinti ir rasti sprendimą ekonominėms, socialinėms, politinėms ir kultūrinėms problemoms, kurios veikia visuotinį bendrąjį gėrį. Šios problemos, dėl jų didžiulės svarbos, platumo ir skubumo, laikomos pernelyg sudėtingomis, kad atskirų valstybių valdovai galėtų jas sėkmingai išspręsti.
141. Tačiau universalios valdžios pareiga nėra riboti atskirų valstybių viešosios valdžios veiklos sritį ar uzurpuoti bet kurią jų funkciją. Priešingai, jos esminis tikslas yra sukurti pasaulines sąlygas, kuriose kiekvienos tautos viešosios valdžios, jos piliečiai ir tarpinės grupės galėtų vykdyti savo užduotis, atlikti savo pareigas ir reikalauti savo teisių didesniu saugumu.
Šiuolaikiniai pokyčiai
142. Jungtinių Tautų Organizacija (JTO), kaip gerai žinoma, buvo įsteigta 1945 m. birželio 26 d. Vėliau prie jos prisijungė mažesnės organizacijos, sudarytos iš narių, paskirtų įvairių tautų viešųjų valdžių, ir pavestos labai svarbioms tarptautinėms funkcijoms ekonomikos, socialinėje, kultūrinėje, švietimo ir sveikatos srityse. Jungtinių Tautų Organizacija turi specialų tikslą išlaikyti ir stiprinti taiką tarp tautų, skatinti ir padėti užmegzti draugiškus santykius tarp jų, pagrįstus lygybės, abipusės pagarbos ir plataus bendradarbiavimo visose žmogaus veiklos srityse principais.
143. Aiškus šios organizacijos įžvalgumo įrodymas yra Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, priimta Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. Šios deklaracijos preambulėje teigiama, kad tikrasis visų deklaracijoje išdėstytų teisių ir laisvių pripažinimas ir visiškas laikymasis yra tikslas, kurio turi siekti visos tautos ir visos šalys.
144. Žinoma, esame informuoti, kad kai kurie deklaracijos punktai nesulaukė besąlygiško pritarimo tam tikrose srityse; ir tam buvo pagrindo. Nepaisant to, manome, kad dokumentą reikėtų laikyti žingsniu teisinga kryptimi, žingsniu link pasaulinės bendruomenės teisinės ir politinės tvarkos įtvirtinimo. Tai iškilmingas kiekvieno žmogaus asmens orumo pripažinimas; teigimas, kad kiekvienas turi teisę laisvai ieškoti tiesos, laikytis moralinių principų, vykdyti teisingumo reikalaujamas pareigas ir gyventi visiškai žmogišką gyvenimą. Taip pat pripažįstamos kitos su tuo susijusios teisės.
145. Todėl labai trokštame, kad Jungtinių Tautų Organizacija galėtų laipsniškai pritaikyti savo struktūrą ir veiklos metodus prie jos užduočių didumo ir kilnumo. Tegul neilgai trukus ateis diena, kai kiekvienas žmogus šioje organizacijoje ras veiksmingą savo asmeninių teisių apsaugą; tų teisių, kurios tiesiogiai kyla iš jo orumo kaip žmogaus asmens ir todėl yra universalios, neliečiamos ir neatimamos. Tai ypač pageidautina, nes žmonės šiais laikais vis aktyviau dalyvauja savo tautų viešajame gyvenime, ir tai darydami jie rodo vis didesnį susidomėjimą visų tautų reikalais. Jie vis labiau suvokia, kad yra gyvi universalios žmonijos šeimos nariai.
V. PASTORALINIAI PARAGINIMAI
146. Dar kartą raginame savo sūnus aktyviai dalyvauti viešajame gyvenime ir dirbti kartu visos žmonijos, taip pat savo politinių bendruomenių, labui. Jiems gyvybiškai būtina, krikščioniško tikėjimo šviesoje ir vadovaujantis meile, užtikrinti, kad kiekviena institucija – ekonominė, socialinė, kultūrinė ar politinė – būtų tokia, kuri ne trukdytų, o veikiau palengvintų žmogaus tobulėjimą tiek natūralioje, tiek antgamtinėje tvarkoje.
Mokslinė kompetencija, techniniai gebėjimai ir profesinė patirtis
147. Tačiau, kad civilizaciją persmelktų teisingi idealai ir krikščioniški principai, mūsų sūnums nepakanka būti apšviestiems tikėjimo šviesa ir degti entuziazmu dėl reikalo; jie privalo įsitraukti į šių institucijų darbą ir stengtis efektyviai jas paveikti iš vidaus.
148. Tačiau tokioje kultūroje ir civilizacijoje kaip mūsų, kuri taip išsiskiria savo mokslinėmis žiniomis ir techniniais atradimais, akivaizdu, kad niekas negali įsiterpti į viešąjį gyvenimą, nebūdamas moksliškai kompetentingas, techniškai pajėgus ir įgudęs savo profesijos praktikoje.
Išmokyto pasauliečių apaštalavimas
149. Ir vis dėlto net tai laikoma nepakankamu, kad kasdienio gyvenimo santykiai atitiktų žmogiškesnį standartą, pagrįstą tiesa, sušvelnintą teisingumu, motyvuotą abipuse meile ir laikantis laisvės praktikos.
150. Kad šios politikos iš tikrųjų taptų veiksmingos, žmonės visų pirma privalo labai rūpintis, kad jų įvairios laikinos veiklos būtų vykdomos pagal kiekvienos tokios veiklos reguliuojančius įstatymus, laikantis principų, atitinkančių jų atitinkamas prigimtis. Antra, žmonių veiksmai privalo būti suderinti su moralinės tvarkos principais. Tai reiškia, kad jų elgesys turi atspindėti jų sąmoningumą, jog jie naudojasi asmenine teise ar vykdo asmeninę pareigą. Protas kelia dar vieną reikalavimą. Paklusdami apvaizdos planams ir Dievo įsakymams dėl mūsų išganymo ir nepaisydami sąžinės diktato, žmonės privalo savo laikinoje veikloje elgtis taip, kad visiškai integruotų pagrindines dvasines vertybes su mokslo, technologijų ir profesijų vertybėmis.
Tikėjimo ir veiksmų integracija
151. Tradiciškai krikščioniškose valstybėse šiuo metu pilietinės institucijos pasižymi aukštu mokslinės ir techninės pažangos lygiu ir turi gausias priemones įvairiems tikslams pasiekti. Ir vis dėlto reikia pripažinti, kad šios institucijos dažnai yra tik šiek tiek paveiktos krikščioniškais motyvais ir krikščioniška dvasia.
152. Galima pagrįstai klausti, kodėl taip yra, nes žmonės, kurie daugiausia prisidėjo – ir tebeprisideda – prie šių institucijų kūrimo, yra prisipažįstantys krikščionys, gyvenantys savo gyvenimą, bent iš dalies, pagal Evangelijos principus. Mūsų nuomone, paaiškinimas slypi tam tikrame tikėjimo ir praktikos atsiskyrime. Jų vidinė, dvasinė vienybė privalo būti atkurta, kad tikėjimas taptų šviesa, o meilė – visų jų veiksmų varomąja jėga.
Integrali edukacija
153. Taip pat manome, kad dar viena priežastis, dėl kurios dažnai krikščionims trūksta tikėjimo ir praktikos vienovės, yra nepakankama edukacija krikščioniškame mokyme ir krikščioniškoje moralėje. Daugelyje vietų energija, skiriama pasaulietiniams dalykams studijuoti, dažnai yra neproporcingai didesnė nei skiriama religijos studijoms. Mokslinis mokymas pasiekia labai aukštą lygį, tuo tarpu religinis mokymas paprastai neperžengia pradinio lygio. Todėl būtina, kad mūsų jaunimui teikiamas mokymas būtų pilnaviduriai ir tęstinis, ir būtų perteikiamas taip, kad moralinis gėris ir religinių vertybių ugdymas neatsiliktų nuo mokslinių žinių ir nuolat besivystančios techninės pažangos. Jaunimas taip pat privalo būti mokomas, kaip tinkamai vykdyti savo specifines pareigas.
Nuolatinės pastangos
154. Šiuo klausimu manome, kad tikslinga pabrėžti, kaip sunku aiškiai suprasti santykį tarp objektyvių teisingumo reikalavimų ir konkrečių situacijų; tai yra, tiksliai apibrėžti, kokiu mastu ir kokia forma doktrininiai principai ir nurodymai privalo būti taikomi esamoje žmogaus visuomenės būsenoje.
155. Šių mastų ir formų apibrėžimas yra tuo sunkesnis mūsų amžiuje, kuris yra varomas veiklos karštligės. Ir vis dėlto tai yra amžius, kuriame kiekvienas iš mūsų yra kviečiamas prisidėti prie visuotinio bendrojo gėrio. Kasdien mums primenama būtinybė socialinio gyvenimo tikrovę labiau pritaikyti prie teisingumo reikalavimų. Todėl mūsų sūnūs turi visas priežastis nemanyti, kad gali sumažinti savo pastangas ir būti patenkinti tuo, ką jau pasiekė.
156. Tai, kas iki šiol buvo pasiekta, yra nepakankama, palyginti su tuo, ką reikia padaryti; visi žmonės privalo tai suvokti. Kiekviena diena pateikia svarbesnę, tinkamesnę iniciatyvą, į kurią jie privalo nukreipti savo rankas – pramonę, profesines sąjungas, profesines organizacijas, draudimą, kultūrines institucijas, teisę, politiką, medicinos ir rekreacijos priemones bei kitas tokias veiklas. Mūsų gyvenamas amžius reikalauja visų šių dalykų. Tai amžius, kuriame žmonės, atradę atomą ir pasiekę proveržį į kosmosą, dabar tyrinėja kitus kelius, vedančius į beveik neribotas perspektyvas.
Santykių tarp katalikų ir nekatalikų socialiniuose ir ekonominiuose reikaluose
157. Principai, kuriuos išdėstėme šioje enciklikoje, kyla iš pačių dalykų prigimties. Daugiausia jie kyla iš žmogaus natūralių teisių svarstymo. Todėl šių principų įgyvendinimas dažnai reikalauja plataus bendradarbiavimo tarp katalikų ir tų krikščionių, kurie yra atskirti nuo šio Apaštališkojo Sosto. Tai netgi apima katalikų bendradarbiavimą su žmonėmis, kurie gali nebūti krikščionys, bet vis dėlto yra protingi ir natūraliai moraliai sąžiningi žmonės. „Tokiomis aplinkybėmis jie, žinoma, privalo elgtis kaip katalikai ir nieko nedaryti, kas kompromituotų religiją ir moralę. Tačiau tuo pat metu jie turėtų parodyti, kad juos skatina supratingumo ir nesavanaudiškumo dvasia, pasirengusi lojaliai bendradarbiauti siekiant tikslų, kurie patys savaime yra geri arba veda į gėrį.“
Klaida ir klystantysis
158. Visada yra visiškai pateisinama atskirti pačią klaidą nuo žmogaus, kuris į ją pateko – netgi tais atvejais, kai žmonės klysta dėl tiesos ar yra suklaidinti dėl nepakankamų žinių, susijusių tiek su religija, tiek su aukščiausiais etikos standartais. Žmogus, patekęs į klaidą, nenustoja būti žmogumi. Jis niekada nepraranda savo asmens orumo; ir tai yra dalykas, į kurį visada privalo būti atsižvelgiama. Be to, žmogaus prigimtyje egzistuoja neblėstantis gebėjimas peržengti klaidų barjerus ir ieškoti kelio į tiesą. Dievas, savo didžiojoje apvaizdoje, visada yra šalia su savo pagalba. Šiandien galbūt žmogus neturi tikėjimo ir pasuka į klaidą; rytoj, galbūt, apšviestas Dievo šviesos, jis gali iš tiesų priimti tiesą.
Katalikai, kurie, siekdami kokio nors išorinio gėrio, bendradarbiauja su netikinčiais ar tais, kuriems dėl klaidos trūksta pilno tikėjimo Kristumi, gali suteikti progą ar net paskatą jų atsivertimui į tiesą.
Filosofijos ir istoriniai judėjimai
159. Taip pat visiškai teisėta aiškiai atskirti klaidingą filosofiją apie žmonių ir pasaulio prigimtį, kilmę ir tikslą nuo ekonominių, socialinių, kultūrinių ir politinių iniciatyvų, net jei šios iniciatyvos kyla iš tos filosofijos ir yra ja įkvėptos. Tiesa, filosofinė formulė nesikeičia, kai ji yra tiksliai suformuluota, tačiau iniciatyvos akivaizdžiai negali išvengti tam tikro poveikio iš kintančių sąlygų, kuriomis jos veikia. Be to, kas gali paneigti galimybę, kad šiuose iniciatyvuose egzistuoja geri ir pagirtini elementai, kurie iš tiesų atitinka teisingo proto nurodymus ir yra teisėtų žmogaus siekių išraiška?
160. Todėl kartais gali atsitikti, kad susitikimai, surengti kokiam nors praktiniam tikslui – nors iki šiol jie buvo laikomi visiškai nenaudingais – dabar gali būti vaisingi arba bent jau siūlyti sėkmės perspektyvas. Tačiau ar atėjo momentas tokiam bendradarbiavimui, taip pat jo būdas ir mastas, siekiant ekonominių, socialinių, kultūrinių ir politinių privalumų – tai yra klausimai, kuriuos turi spręsti apdairumas; apdairumas, visų dorybių, reguliuojančių žmonių gyvenimą tiek kaip individų, tiek visuomenėje, karalienė.
Kalbant apie katalikus, sprendimas pirmiausia priklauso tiems, kurie atlieka vadovaujančią rolę bendruomenės gyvenime ir šiuose specifinėse srityse. Tačiau jie privalo veikti pagal gamtos įstatymo principus, laikytis Bažnyčios socialinio mokymo ir bažnytinės valdžios nurodymų. Nes negalima pamiršti, kad Bažnyčia turi teisę ir pareigą ne tik saugoti savo mokymą apie tikėjimą ir moralę, bet ir vykdyti savo valdžią savo sūnų atžvilgiu, įsikišdama į jų išorinius reikalus, kai reikia priimti sprendimą dėl šio mokymo praktinio taikymo.
Pamažu
161. Yra žmonių, kurie, savo dvasios dosnumu, dega noru įvesti didelio masto reformas, kai tik susiduria su situacijomis, kurios rodo menką pagarbą teisingumui ar visiškai neatitinka jo reikalavimų. Jie sprendžia problemą su tokiu įkarščiu, kad galima pamanyti, jog jie imasi kokios nors politinės revoliucijos.
162. Norime priminti tokiems žmonėms, kad gamtos įstatymas yra toks, kad visi dalykai auga pamažu. Jei žmogaus institucijose turi būti kokių nors patobulinimų, darbas privalo būti atliekamas lėtai ir apgalvotai iš vidaus. Popiežius Pijus XII tai išreiškė šiais žodžiais: „Išganymas ir teisingumas slypi ne pasenusios sistemos išraunime, bet gerai suplanuotoje vystymosi politikoje. Karštakošiškumas niekada nebuvo konstruktyvus; jis visada viską naikino. Jis kurstė aistras, bet niekada jų nenuramino. Jis nesėja jokių sėklų, išskyrus neapykantos ir naikinimo. Toli gražu nesukeldamas susitaikymo tarp besivaržančių šalių, jis verčia žmones ir politines partijas varginančiai iš naujo daryti praeities darbą, statant ant griuvėsių, kuriuos paliko nesantaika.“
Didžiulė užduotis
163. Todėl tarp labai rimtų pareigų, tenkančių aukštų principų žmonėms, privalome įtraukti užduotį užmegzti naujus santykius žmogaus visuomenėje, vadovaujantis tiesos, teisingumo, meilės ir laisvės principais – santykius tarp atskirų piliečių, tarp piliečių ir jų atitinkamų valstybių, tarp valstybių, ir galiausiai tarp individų, šeimų, tarpinių asociacijų ir valstybių vienoje pusėje bei pasaulinės bendruomenės kitoje. Neabejotinai nėra žmogaus, kuris nelaikytų šios užduoties itin kilnia, nes ji gali sukurti tikrą taiką pagal dieviškai nustatytą tvarką.
164. Atsižvelgiant į poreikį, žmonių, kurie prisiima šią atsakomybę, yra pernelyg mažai, tačiau jie nusipelno didžiausio visuomenės pripažinimo, ir mes teisėtai pagerbiame juos savo viešu pagyrimu. Raginame juos ištverti savo idealuose, kurie yra tokios didžiulės naudos žmonijai. Tuo pat metu esame skatinami tikėti, kad daug daugiau žmonių, ypač krikščionių, prisijungs prie jų reikalo, skatinami meilės ir pareigos suvokimo. Kiekvienas, prisijungęs prie Kristaus gretų, privalo būti švytintis šviesos taškas pasaulyje, meilės branduolys, visos masės raugas. Jis bus toks proporcingai savo dvasinio susivienijimo su Dievu laipsniui.
165. Pasaulis niekada nebus taikos buveinė, kol taika neras namų kiekvieno žmogaus širdyje, kol kiekvienas žmogus neišsaugos savyje Dievo nustatytos tvarkos. Štai kodėl šventasis Augustinas klausia: „Ar tavo protas trokšta jėgos įveikti savo aistras? Tegul jis paklūsta didesnei galiai, ir jis nugalės viską, kas yra po juo. Ir taika bus tavyje – tikra, tikra, labiausiai sutvarkyta taika. Kokia yra ta tvarka? Dievas kaip proto valdovas; protas kaip kūno valdovas. Nieko negali būti tvarkingiau.“
Taikos Kunigaikštis
166. Mūsų rūpestis čia buvo susijęs su problemomis, kurios šiuo metu kelia žmonėms didžiulį nerimą; problemomis, kurios yra glaudžiai susijusios su žmogaus visuomenės pažanga. Be abejo, mūsų pateiktas mokymas buvo įkvėptas labai stipraus troškimo, kurį jaučiame ir kuris, kaip žinome, yra bendras visiems geros valios žmonėms: kad taika būtų užtikrinta žemėje.
167. Mes, nepaisant savo netobulumo, vis dėlto esame To, kurį pranašas paskelbė Taikos Kunigaikščiu, vietininkas, laikome savo pareiga skirti visas savo mintis, rūpesčius ir energiją šiam visos žmonijos bendrajam gėriui skatinti. Tačiau taika yra tik tuščias žodis, jei ji nesiremia ta tvarka, kurią mūsų viltis paskatino mus apibrėžti šioje enciklikoje. Tai tvarka, pagrįsta tiesa, sukurta teisingumu, maitinama ir gyvinama meile, ir įgyvendinama laisvės globoje.
168. Šis tikslas yra toks didingas, toks kilnus, kad vien žmogaus ištekliai, net jei jie yra įkvėpti labiausiai pagirtinos geros valios, negali tikėtis jo pasiekti. Pats Dievas privalo ateiti žmogui į pagalbą su savo dangiškąja pagalba, jei žmogaus visuomenė turi kuo labiau priminti Dievo karalystę.
169. Todėl pati dalykų tvarka reikalauja, kad šiuo šventuoju sezonu mes karštai melstume Tam, kuris savo karčia kančia ir mirtimi nuplovė žmonių nuodėmes, kurios yra nesantaikos, vargo ir nelygybės šaltinis; Tam, kuris praliejo savo kraują, kad sutaikytų žmogaus giminę su dangiškuoju Tėvu ir dovanojo taikos dovanas. „Nes Jis yra mūsų taika, kuris padarė abu vienu… Ir atėjęs Jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir taiką tiems, kurie buvo arti.“
170. Šių dienų šventoji liturgija atkartoja tą pačią žinią: „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, po savo prisikėlimo stovėjo tarp savo mokinių ir tarė: Taika jums, aleliuja. Mokiniai džiaugėsi, pamatę Viešpatį.“ Taigi Kristus atnešė mums taiką; Kristus ją mums paliko: „Taiką palieku jums: mano taiką duodu jums: ne taip, kaip pasaulis duoda, duodu jums.“
171. Tad melskimės su visu karštumu už šią taiką, kurią mūsų dieviškasis Atpirkėjas atėjo mums atnešti. Tegul Jis išvydo iš žmonių sielų viską, kas gali kelti pavojų taikai. Tegul Jis paverčia visus žmones tiesos, teisingumo ir broliškos meilės liudytojais. Tegul Jis savo šviesa apšviečia valdovų protus, kad, be rūpinimosi tinkama savo tautų materialine gerove, jie taip pat garantuotų jiems teisingiausią taikos dovaną.
Galiausiai tegul Kristus uždega visų žmonių troškimus peržengti barjerus, kurie juos skiria, stiprinti abipusės meilės ryšius, išmokti suprasti vieni kitus ir atleisti tiems, kurie jiems padarė skriaudą. Jo galia ir įkvėpimu tegul visos tautos priima vieni kitus į savo širdis kaip brolius, ir tegul taika, kurios jie ilgisi, visada žydi ir viešpatauja tarp jų.
172. Ir taip, brangūs broliai, su karštu noru, kad taika ateitų ant jūsų globai patikėtų kaimenių, ypač tų, kurie yra labiausiai nuolankūs ir labai reikalingi pagalbos bei gynybos, su meile Viešpatyje teikiame jums, mūsų kunigams, tiek pasaulietiniams, tiek reguliariesiems, vienuoliams, tiek vyrams, tiek moterims, visiems tikintiesiems, ypač tiems, kurie visa širdimi paklūsta šiems mūsų raginimams, mūsų Apaštališkąjį Palaiminimą. Ir visiems geros valios žmonėms, į kuriuos taip pat kreipiamės šia enciklika, meldžiame iš Dievo sveikatos ir klestėjimo.
Duota Romoje, prie Šv. Petro, Didįjį Ketvirtadienį, 1963 metų balandžio vienuoliktąją, penktaisiais mūsų pontifikato metais.
JONAS XXIII