Didysis inkvizitorius yra vienas iš įsimintiniausių ir filosofine prasme giliausių personažų Fiodoro Dostojevskio romane „Broliai Karamazovai“. Šis veikėjas pasirodo kaip Ivano Karamazovo sukurtoje alegorinėje legendoje, kurią jis pasakoja savo broliui Aliošai. Legenda apie Didįjį inkvizitorių nagrinėja žmogaus laisvės, tikėjimo, valdžios ir moralės temas, keliančias klausimus apie Dievo ir žmogaus santykį.
Legendoje pasakojama, kad Jėzus Kristus sugrįžta į žemę XV amžiaus Sevilijoje, tuo metu, kai veikia inkvizicija. Kristus, tylus ir mylintis, pasirodo tarp žmonių, stebuklingai gydo ir atgaivina mirusius. Tačiau netrukus jį pastebi Didysis inkvizitorius, kuris jį suima ir pasmerkia sudeginti ant laužo. Naktį Didysis inkvizitorius aplanko kalėjime įkalintą Kristų ir pradeda ilgą monologą, kuriame paaiškina savo poelgio priežastis.
Didysis inkvizitorius kaltina Kristų, kad Jis žmonėms suteikė per daug laisvės, dėl kurios jie kenčia. Jis sako, kad žmonės nesugeba susidoroti su laisve, nes ji atneša abejones, kančias ir moralinę atsakomybę. Inkvizitorius tvirtina, kad žmonės nori ne laisvės, o duonos, saugumo ir aiškių nurodymų, kaip gyventi. Pasak jo, žmonija yra silpna ir lengviau pasiduoda stipriai valdžiai, kuri išsprendžia jų problemas ir prisiima atsakomybę už jų likimą. Jis sako Kristui: „Tu žmonėms pasiūlei laisvę, bet jie nori būti vergais.“
Didysis inkvizitorius pateikia tris Kristaus gundymus dykumoje, aprašytus Evangelijoje pagal Matą (Mt 4, 1–11), kaip pagrindinius argumentus prieš laisvę. Jis teigia, kad šie gundymai – akmenų pavertimas duona, šuolis nuo šventyklos ir pasaulio karalystės valdžia – yra simboliai, atspindintys tai, ko žmonės iš tikrųjų trokšta. Inkvizitorius sako, kad Kristus atmetė šiuos gundymus, nes norėjo, kad žmonės pasirinktų Jį iš meilės ir laisvės. Tačiau, jo manymu, žmonija nėra pajėgi gyventi tokiame laisvės pasaulyje – jiems reikia duonos, stebuklų ir stiprios rankos, kuri juos valdytų.
Didysis inkvizitorius teigia, kad Bažnyčia perėmė tai, ką Kristus atmetė – ji suteikė žmonėms stebuklus, mistiką ir autoritetą, kurie padeda jiems gyventi be moralinių abejonių ir laisvės naštos. Jis sako: „Mes pataisėme Tavo darbą ir sukūrėme tikrą laimę žmonėms.“ Inkvizitorius mato save kaip žmonijos gelbėtoją, kuris atėmė laisvę, kad žmonės galėtų būti laimingi ir apsaugoti.
Kristus šio monologo metu tyli, o tai simbolizuoja Jo meilę ir kantrybę. Atsakydamas į inkvizitoriaus kaltinimus, Jis tiesiog pabučiuoja jį. Šis veiksmas atskleidžia Kristaus atleidimą ir dievišką meilę, kuri yra aukščiau visų žmogaus argumentų. Po šio bučinio inkvizitorius paleidžia Kristų, bet liepia Jam niekada nebegrįžti.
Legenda apie Didįjį inkvizitorių yra daugiasluoksnė alegorija, atspindinti sudėtingą žmogaus prigimtį, tikėjimą ir moralę. Per Didžiojo inkvizitoriaus monologą Dostojevskis kelia klausimus apie tai, ar žmonės iš tikrųjų nori laisvės, ar jie renkasi patogumą ir saugumą. Ar tikėjimas įmanomas be prievartos? Ar žmogus gali būti atsakingas už savo moralinius pasirinkimus, kai nėra išorinės kontrolės?
Didysis inkvizitorius tampa žmogaus siekio valdyti kitus ir atmesti laisvę simboliu. Kristus, savo tyla ir bučiniu, simbolizuoja aukščiausią laisvės ir meilės principą. Ši scena išryškina dvi priešingas vizijas – autoritarinę kontrolę, kuri siekia apsaugoti žmoniją nuo jų pačių silpnumo, ir laisvę, kuri leidžia žmogui atrasti Dievą ir gyvenimo prasmę per savo pasirinkimus. Legenda apie Didįjį inkvizitorių išlieka aktuali filosofiniu ir teologiniu požiūriu, kviesdama apmąstyti tikėjimo, laisvės ir moralės dilemą.
Didžiojo inkvizitoriaus legenda – tai ne tik alegorija apie valdžios ir tikėjimo konfliktą, bet ir gilus apmąstymas apie žmogaus prigimtį ir Dievo meilę. Inkvizitorius, atstovaujantis Bažnyčiai, kaltina Kristų, kad šis per daug pasitiki žmogaus laisve ir atsakomybe. Inkvizitorius teigia, jog žmonės, palikti patys sau, pasirenka vergiją, o ne laisvę, nes laisvė kelia per didelę baimę ir atsakomybę. Jis mano, kad Bažnyčia, perėmusi Dievo valdžią, geriau rūpinasi žmonėmis, duoda jiems aiškias taisykles ir saugumą, net jei tai reiškia laisvės apribojimą. Ši idėja rezonuoja su kai kuriomis Augustino Hipo filosofijos idėjomis apie žmogaus nuopuolį ir Dievo malonę.Legenda kelia klausimą, ar Bažnyčia, siekdama gero, neperžengia ribų, pažeisdama žmogaus laisvę ir orumą. Ar Dievo meilė yra besąlygiška, ar ji turi būti suvaržyta dėl žmonių silpnybių? Inkvizitorius, nors ir žiaurus, atspindi žmogišką norą kontroliuoti ir valdyti, netgi Dievo vardu. Jo argumentai, nors ir klaidingi Kristaus požiūriu, yra logiški ir įtikinami, verčiantys skaitytoją susimąstyti apie tikėjimo ir valdžios santykį. Dostojevskis meistriškai parodo šį dvasinį konfliktą, nepalikdamas skaitytojui vienareikšmiško atsakymo. Jėzaus tylėjimas legendos pabaigoje tampa dar vienu klausimų ženklu, verčiančiu apmąstyti tikėjimo paslaptis ir žmogaus santykį su Dievu. Kaip sakoma Evangelijoje pagal Matą: "Nes kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; bet kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją ras." (Mt 16,25) Ši citata pabrėžia laisvos valios ir tikėjimo svarbą, o Didžiojo inkvizitoriaus legenda – tai dramatiškas šių vertybių konfliktas.