Straipsnio pavadinimas: „Gimtoji Nuodėmė ir Išganymo Paslaptis“
Pasakojimas apie pirmapradę nuodėmę Pradžios knygoje išryškina klausimą: kodėl pasaulyje egzistuoja blogis? Dievas sukūrė pasaulį gerą ir žmogų pagal savo paveikslą (Pr 1, 27), tačiau žmogaus laisvė tapo vieta, kurioje gimė pirmoji nuodėmė. Ši nuodėmė, vadinama gimtąja, nėra tik veiksmas, bet būsena, paveikianti visą žmonijos prigimtį. Kaip teigė popiežius Jonas Paulius II, gimtoji nuodėmė yra ne tik nepaklusimas, bet abejojimas Dievo dovana ir meile, nusigręžimas nuo Kūrėjo į save.
Gimtoji nuodėmė apibūdina žmogaus troškimą būti „kaip Dievas“ (Pr 3, 5), bet „be Dievo, prieš Dievą, ne pagal Dievą“, kaip pastebėjo šventasis Maksimas Išpažinėjas. Adomo ir Ievos pasirinkimas atnešė pasauliui mirtį, santykių suardymą ir atitolimą nuo Dievo malonės (Rom 5, 12). Šv. Augustinas gimtąją nuodėmę pavadino „peccatum hereditarium“ – paveldima nuodėme, pabrėždamas, kad jos esmė slypi ne veiksmuose, bet Dievo dovanoto teisumo ir malonės netekime. Gimtoji nuodėmė, kaip pastebėjo šv. Tomas Akvinietis, pažeidė žmogaus prigimtį, kurioje dabar ryškėja kova tarp proto ir aistrų, o dvasinis skurdas tampa visos žmonijos dalimi.
Tačiau krikščioniškasis tikėjimas neapsiriboja pasakojimu apie nuopuolį. Apaštalas Paulius Laiške romiečiams pabrėžia: „Kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų“ (Rom 5, 18). Šis teisus darbas yra Jėzaus Kristaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas. Popiežius Benediktas XVI sakė, kad gimtoji nuodėmė suvokiama tik per Kristaus Apreiškimą. Būtent Kristus parodė, jog Dievo malonė nėra prarasta amžiams, o žmogui atverta išganymo galimybė.
Krikštas yra pamatinis būdas įveikti gimtąją nuodėmę ir jos pasekmes. Jis ne tik atleidžia nuodėmes, bet ir atkuria nutrūkusį ryšį su Dievu, kaip primena šv. Ireniejus Lionietis: „Kaip sausa žemė negali virsti vaisinga be lietaus, taip ir mes negalime tapti viena Kristuje be Krikšto vandens.“ Per Krikštą žmogus tampa nauju kūriniu, įjungtu į Kristaus kūną – Bažnyčią. Tai veiksmas, kuriame Dievas atnaujina sielą, leidžia išsilaisvinti iš nuodėmės valdžios ir grąžina pirmykštį šventumą.
Krikštas, kaip pastebi šv. Augustinas, yra „dangaus durų atidarymas“. Jis nėra tik ritualas, bet naujo gyvenimo pradžia. Šv. Paulius Laiške filipiečiams rašo, kad Kristus, priešingai nei Adomas, „nusižemino, tapo klusnus iki mirties ant kryžiaus“ (Fil 2, 8). Kristaus kryžius tapo naujuoju gyvybės medžiu, atveriančiu duris į amžinąjį gyvenimą.
Nuodėmė suardo santykį su Dievu, tačiau Dievo meilė kviečia į susitaikymą. Šventoji Dvasia, kaip rašoma Evangelijoje pagal Joną, „parodo pasauliui jo nuodėmes“ (Jn 16, 8), tačiau kartu atneša ir gydančią atleidimo malonę. Popiežius Pranciškus primena, kad „tikėjimas niekada netampa praeitimi, bet nuolat keičia mūsų egzistenciją, išlaikydamas gyvą ryšį su Kristumi“.
Gimtoji nuodėmė yra žmogaus egzistencijos žaizda, tačiau Kristus yra gydantis balzamas. Krikštas ne tik nuplauna nuodėmę, bet ir įjungia žmogų į Dievo meilės gyvenimą. Tai kvietimas gyventi naujai – ne tik atleidimo pažado laukime, bet ir nuolatiniame Dievo artume, kuris suteikia ramybę ir atkuria žmogų pagal Dievo paveikslą.