Kiekvienas žmogus, žvelgdamas į pasaulį ir į savo paties širdį, susiduria su esminiu klausimu: kodėl pasaulyje egzistuoja blogis, kančia ir mirtis? Krikščioniškasis mokymas į šį klausimą atsako per trijų svarbiausių teologinių realijų prizmę – gimtąją nuodėmę, Kristaus atneštą išganymą ir Krikšto sakramentą. Tai pasakojimas ne tik apie žmonijos nuopuolį, bet, visų pirma, apie begalinę Dievo gailestingumo ir atkūrimo istoriją.
Gimtoji nuodėmė – sužeista prigimtis ir prarastas pasitikėjimas
Pasakojimas apie pirmapradę nuodėmę Pradžios knygoje išryškina dramatišką žmogaus laisvės slėpinį. Dievas sukūrė pasaulį gerą ir žmogų pagal savo paveikslą (lot. Imago Dei) (Pr 1, 27). Tačiau žmogaus laisvė, kuri buvo duota kaip meilės sąlyga, tapo vieta, kurioje gimė pirmoji nuodėmė.
Gimtoji nuodėmė (lot. peccatum originale) mums perduodama ne kaip asmeninis kaltės veiksmas, bet kaip būsena – pažeista žmonijos prigimtis. Kaip teigė popiežius Jonas Paulius II, gimtoji nuodėmė savo šaknyse yra ne tik išorinis nepaklusimas taisyklei, bet gilus abejojimas Dievo dovana ir meile. Tai nusigręžimas nuo Kūrėjo, įtarumas Jo atžvilgiu ir egoistiškas atsigręžimas į save.
Ši nuodėmė apibūdina žmogaus iliuzinį troškimą būti „kaip Dievas“ (Pr 3, 5). Tačiau, kaip taikliai pastebėjo ankstyvosios Bažnyčios tėvas šventasis Maksimas Išpažinėjas, žmogus panoro būti kaip Dievas, bet „be Dievo, prieš Dievą ir ne pagal Dievą“. Adomo ir Ievos pasirinkimas atnešė pasauliui dvasinę bei fizinę mirtį, harmonijos su kūrinija suardymą ir atitolimą nuo Dievo malonės (Rom 5, 12).
Šv. Augustinas šią būseną pavadino peccatum hereditarium – paveldima nuodėme. Jis pabrėžė, kad jos esmė slypi ne mūsų asmeniniuose veiksmuose, bet paties Dievo dovanoto teisumo ir šventumo netekime. Vėliau šv. Tomas Akvinietis paaiškino, jog gimtoji nuodėmė pažeidė žmogaus prigimtį: anksčiau žmogus gyveno visiškoje harmonijoje, o dabar jo viduje ryškėja kova tarp proto ir aistrų (vadinama concupiscentia – polinkiu į nuodėmę). Dvasinis skurdas tapo visos žmonijos dalimi.
Kristus – Naujasis Adomas ir išganymo viltis
Tačiau krikščioniškasis tikėjimas neapsiriboja pesimistiniu pasakojimu apie nuopuolį. Apaštalas Paulius Laiške romiečiams brėžia didingą paralelę: „Kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų“ (Rom 5, 18).
Šis „teisus darbas“ yra Jėzaus Kristaus – Naujojo Adomo – gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas. Popiežius Benediktas XVI yra sakęs, kad gimtoji nuodėmė iš tiesų suvokiama tik per Kristaus Apreiškimą. Tik matydami vaistą, mes galime suprasti ligos gilumą. Būtent Kristus parodė, jog Dievo malonė nėra prarasta amžiams. Šv. Paulius Laiške filipiečiams rašo, kad Kristus, priešingai nei puikybės apimtas pirmasis žmogus, „nusižemino, tapo klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Taip Kristaus kryžius tapo naujuoju gyvybės medžiu, atveriančiu duris į amžinąjį gyvenimą.
Krikštas – atgimimas iš vandens ir Dvasios
Krikštas (gr. baptisma – panardinimas) yra pamatinis sakramentas, per kurį Kristaus išganymas tampa pasiekiamas kiekvienam žmogui. Tai tiesioginis atsakas į gimtosios nuodėmės paliktą žaizdą. Krikštas ne tik nuplauna nuodėmes, bet ir ontologiškai atkuria nutrūkusį ryšį su Dievu.
Šv. Ireniejus Lionietis šį atsinaujinimą aprašė pasitelkdamas gražų gamtos įvaizdį: „Kaip sausa žemė negali virsti vaisinga be lietaus, taip ir mes negalime tapti viena Kristuje be Krikšto vandens.“ Per Krikštą žmogus iš tiesų miršta senajam gyvenimui ir tampa „nauju kūriniu“ (2 Kor 5, 17), įjungtu į Kristaus mistinį kūną – Bažnyčią. Tai veiksmas, kuriame Dievas atnaujina sielą, išlaisvina žmogų iš nuodėmės valdžios ir sugrąžina jam pirmykštį, o kartu ir dar tobulesnį, šventumą.
Šv. Augustinas Krikštą pagrįstai vadino janua caeli – „dangaus durų atidarymu“. Tai nėra tik simbolinis ar bendruomeninis ritualas; tai naujo, dieviško gyvenimo žmoguje pradžia.
Kova su nuodėme ir nuolatinė malonė
Nors Krikštas panaikina gimtąją nuodėmę, žmogaus laisvė ir polinkis klysti išlieka. Nuodėmė visada stengiasi suardyti santykį su Dievu, tačiau Dievo meilė nenuilstamai kviečia į susitaikymą. Šventoji Dvasia, kaip rašoma Evangelijoje pagal Joną, „parodo pasauliui jo nuodėmes“ (Jn 16, 8), bet Ji tai daro ne tam, kad pasmerktų, o tam, kad atneštų gydančią atleidimo malonę ir skatintų atgailą.
Popiežius Pranciškus primena, kad Krikštas ir iš jo plaukiantis tikėjimas nėra vien tik istorinis faktas: „Tikėjimas niekada netampa praeitimi, bet nuolat keičia mūsų egzistenciją, išlaikydamas gyvą ryšį su Kristumi.“ Krikščionio gyvenimas – tai nuolatinis grįžimas prie savo Krikšto pažadų ir malonės.