Jonas Knoksas (angl. John Knox, apie 1514 m. Gifforde, Rytų Lotiane, Škotija – 1572 m. lapkričio 24 d. Edinburge, Škotija) buvo škotų kunigas, teologas ir Reformacijos lyderis, laikomas Škotijos presbiterionų bažnyčios įkūrėju. Jo tiksli gimimo data nežinoma, tačiau manoma, kad jis gimė apie 1513–1514 m. neturtingoje, bet gerbiamoje šeimoje. Knokso vaikystė ir jaunystė menkai dokumentuota, tačiau žinoma, kad jis studijavo Sent Andruso universitete, kur tikėtina, įgijo teologijos ir filosofijos žinių. 1540 m. jis buvo įšventintas katalikų kunigu, tačiau netrukus susidomėjo Reformacijos idėjomis.
Knokso gyvenimas dramatiškai pasikeitė 1540-aisiais, kai jis tapo protestantiškų idėjų šalininku, paveiktas škotų reformatoriaus George’o Wisharto. Po Wisharto sudeginimo už ereziją 1546 m., Knoksas prisijungė prie protestantų sukilėlių, užėmusių Sent Andruso pilį. 1547 m. pilis buvo užimta prancūzų pajėgų, o Knoksas pateko į nelaisvę ir buvo išsiųstas į Prancūziją, kur dvejus metus dirbo galerų vergu. 1549 m. jis buvo paleistas ir išvyko į Angliją, kur tapo karaliaus Edvardo VI kapelionu ir prisidėjo prie anglikonų reformų.
Po Edvardo VI mirties 1553 m. ir katalikės Marijos Tiudor atėjimo į sostą, Knoksas pabėgo į žemyną, kur gyveno Frankfurte ir Ženevoje. Ženevoje jis glaudžiai bendradarbiavo su Jonu Kalvinu, kurio idėjos apie bažnyčios valdymą ir teologiją turėjo didelę įtaką Knokso pažiūroms. 1559 m. jis grįžo į Škotiją, kur vadovavo Reformacijos judėjimui, galutinai įtvirtindamas protestantizmą kaip valstybinę religiją 1560 m.
Knokso teologija buvo stipriai paveikta Kalvino mokymo, ypač idėjų apie Dievo suverenitetą, predestinaciją ir bažnyčios valdymą per išrinktus presbiterius, o ne vyskupus ar popiežių. Jis pabrėžė Biblijos autoritetą kaip vienintelį tikėjimo ir moralės šaltinį (sola scriptura) ir ragino panaikinti katalikų praktikas, tokias kaip mišios, indulgencijos ir paveikslų garbinimas.
Jo svarbiausi veiksmai Škotijoje apėmė:
- Reformacijos įtvirtinimas: 1560 m. Škotijos parlamentas, remiamas Knokso, priėmė Škotijos tikėjimo išpažinimą, kuris paskelbė protestantizmą valstybine religija ir uždraudė katalikų mišias.
- Presbiterionų struktūros kūrimas: Knoksas, bendradarbiaudamas su kitais reformatoriais, parašė „Pirmąją drausmės knygą“ (1560 m.), kurioje išdėstė presbiterionų bažnyčios valdymo modelį, pagrįstą bendruomenės išrinktais vadovais.
- Kova su Marija Stiuart: Knoksas aršiai priešinosi katalikei karalienei Marijai Stiuart, kaltindamas ją stabmeldyste ir neteisėtu valdymu. Jo ugningi pamokslai ir vieši disputai su karaliene tapo legendiniai.
- Švietimo reforma: Knoksas ragino steigti mokyklas kiekvienoje parapijoje, kad visi vaikai, nepriklausomai nuo socialinės padėties, galėtų mokytis skaityti Bibliją.
Knokso pamokslai buvo žinomi dėl jų emocionalumo ir drąsos. Jis nevengė kritikuoti valdžios, teigdamas, kad net karaliai ir karalienės turi paklusti Dievo įstatymui. Jo veikalas „Pirmasis trimitas prieš moterų valdymo monstrą“ (1558 m.), nukreiptas prieš katalikes valdoves, sukėlė didelį pasipiktinimą, bet atspindėjo jo įsitikinimą, kad valdžia turi būti pagrįsta Dievo Žodžiu.
Darbai
- Škotijos Reformacijos sėkmė: Knokso vadovaujama Reformacija pavertė Škotiją protestantiška šalimi, įtvirtindama presbiterionų bažnyčią, kuri tapo nacionalinės tapatybės dalimi.
- Presbiterionizmo pagrindas: Jo sukurta bažnyčios valdymo sistema, pagrįsta demokratiniu presbiterių rinkimu, turėjo įtakos ne tik Škotijai, bet ir kitoms šalims, įskaitant JAV, kur presbiterionizmas paplito.
- Švietimo skatinimas: Knokso vizija apie visuotinį švietimą padėjo pagrindą Škotijos švietimo sistemai, kuri tapo viena pažangiausių Europoje.
- Biblijos prieinamumas: Jis skatino Biblijos vertimą ir skaitymą gimtąja kalba, taip priartindamas tikėjimą prie paprastų žmonių.
- Drąsa prieš valdžią: Knokso atkaklumas ginant savo įsitikinimus, net rizikuojant gyvybe, įkvėpė kitus reformatorius ir tikinčiuosius.
Kontroversijos
- Moterų valdymo kritika: Knokso veikalas „Pirmasis trimitas prieš moterų valdymo monstrą“ buvo itin mizoginiškas, teigiantis, kad moterų valdymas prieštarauja Dievo tvarkai. Šis tekstas sukėlė priešiškumą net tarp protestantų, įskaitant Anglijos karalienę Elžbietą I.
- Netolerancija katalikams: Knoksas buvo itin griežtas katalikų atžvilgiu, ragindamas uždrausti jų praktikas ir laikydamas katalikybę „stabmeldyste“. Tai prisidėjo prie religinės įtampos ir smurto Škotijoje.
- Konfliktas su Marija Stiuart: Jo asmeniški ir kartais įžeidžiantys išpuoliai prieš karalienę Mariją Stiuart sustiprino politinį nestabilumą Škotijoje, galbūt prisidėdami prie jos nušalinimo 1567 m.
- Radikalūs metodai: Kai kurie istorikai kritikuoja Knoksą už jo paramą smurtinėms protestantų akcijoms, tokioms kaip katalikų bažnyčių niokojimas Reformacijos metu.
Jonas Knoksas mirė 1572 m. lapkričio 24 d. Edinburge, sulaukęs apie 58 metų, tikėtina, nuo plaučių uždegimo ar širdies ligos. Paskutinėmis dienomis jis prašė, kad jam būtų skaitoma Biblija, ir mirė ramiai, apsuptas draugų ir mokinių. Jo laidotuvės buvo kuklios, tačiau jo įtaka Škotijai ir protestantizmui buvo milžiniška.
Knokso palikimas yra dvilypis. Škotijoje jis laikomas nacionaliniu didvyriu, kurio darbai padėjo suformuoti modernią škotų tapatybę ir presbiterionų bažnyčią. Jo įtaka pasklido į Angliją, Airiją, Nyderlandus ir Ameriką, kur presbiterionizmas tapo svarbia protestantizmo atšaka. Tačiau jo netolerancija ir radikalūs metodai sukėlė kritikos, ypač dėl religinio susiskaldymo skatinimo.
Knokso idėjos netiesiogiai pasiekė Lietuvą per reformatų bendruomenes Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ypač per Radvilų šeimos globojamus protestantiškus centrus, tokius kaip Kėdainiai ir Biržai, kur presbiterionų principai rado atgarsį. 2014 m. Škotijoje buvo minimos 500-osios Knokso gimimo metinės, pabrėžiant jo indėlį į religiją, švietimą ir demokratiją.
Žymios citatos
- „Dievo Žodis yra mūsų vienintelis vadovas, ir mes privalome jam paklusti, net jei tai reiškia priešintis karaliams.“
- „Viena mišių šventė yra didesnė nuodėmė nei tūkstantis žmogžudysčių.“
- „Tikroji Bažnyčia yra ten, kur skelbiamas Dievo Žodis ir teisingai vykdomi sakramentai.“
- „Žmogus, turintis Dievą savo širdyje, yra stipresnis už visas pasaulio armijas.“
- „Karaliai ir karalienės yra tik Dievo tarnai, ir jie turi atsakyti už savo darbus prieš Jį.“
Istorinės detalės
- Sent Andruso pilies sukilimas: 1547 m. Knokso dalyvavimas protestantų sukilime Sent Andruso pilyje buvo pirmasis jo viešas protestantiškas veiksmas, už kurį jis buvo nubaustas galerų vergove.
- Ženeva kaip įkvėpimo šaltinis: Knokso laikas Ženevoje (1554–1559 m.) buvo lemiamas, nes jis perėmė Kalvino presbiterionų modelį, kurį vėliau pritaikė Škotijoje.
- Škotijos tikėjimo išpažinimas: 1560 m. Knokso vadovaujamas dokumentas tapo Škotijos protestantizmo pagrindu ir iki šiol yra svarbus presbiterionų teologijoje.
- Marijos Stiuart disputai: Knokso susitikimai su Marija Stiuart (1561–1563 m.) buvo įtempti, ypač dėl jo pamokslų, kuriuose jis kaltino karalienę katalikybės skatinimu.
- Ryšiai su Lietuva: Knokso presbiterionų idėjos paveikė LDK reformatų bažnyčias, ypač per sinodų sistemą, kuri buvo taikoma Kėdainių ir Vilniaus bendruomenėse.
Jonas Knoksas buvo ugningas reformatorius, kurio drąsa, įsitikinimai ir atsidavimas Biblijos principams pakeitė Škotijos religinį ir kultūrinį kraštovaizdį. Jo įkurta presbiterionų bažnyčia tapo ilgalaikiu palikimu, paveikusiu ne tik Škotiją, bet ir protestantizmo raidą visame pasaulyje. Nors jo netolerancija ir radikalūs metodai sukėlė prieštaringų vertinimų, Knokso indėlis į švietimą, demokratiją ir tikėjimo grynumą išlieka nepaneigiamas.