Daugelis krikščionių nuo mažens žino atsakymą: „Taip, Šėtonas – puolęs angelas, kadaise buvęs Liuciferiu, o dabar velniu ir demonų vadu.“ Bet kai atveri Bibliją ir ieškai aiškaus sakinio „Šėtonas buvo angelas ir sukilo prieš Dievą“, jo… nerandi. Nė vieno. Visa istorija sudėliota iš kelių simbolinių fragmentų, kurie per šimtmečius buvo sujungti į vieną paveikslą. Pažvelkime į tuos fragmentus ir sąžiningai paklauskime: ar tikrai taip buvo?
1. Izaijo 14,12–15 – Babilono karalius ar Liuciferis?
„Kaip tu kritai iš dangaus, aušros žvaigžde, ryto sūnau! Kaip buvai nuvytas į žemę, tautų engėjau! O juk sakei savo širdyje: ‘Užlipsiu į dangų, aukščiau Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą… būsiu panašus į Aukščiausiąjį!’ Bet tu nužengsi į Šeolą, į duobės gelmes.“
Šis tekstas originaliai yra satyra prieš Babilono karalių (Iz 14,4). Tačiau ankstyvieji Bažnyčios tėvai (Origenas, Tertulijonas, Jeronimas) ir vėliau Liuteris bei Kalvinas pradėjo matyti čia antrą prasmę – Šėtono nuopuolį. Lotyniškoje Vulgatoje „aušros žvaigždė“ (helel ben-šachar) išversta kaip lucifer („šviesnešys“), ir taip gimė vardas Liuciferis. Tai tapo klasikiniu Šėtono „biografijos“ šaltiniu, nors pats tekstas apie žmogų, o ne apie angelą.
2. Ezechielio 28,12–19 – Tyro karalius ar cherubinas?
Panašiai ir čia: pranašystė prieš Tyro karalių, bet aprašoma tobulai sukurta būtybė, „pomazannyi cherub“ („pateptasis cherubas“), kuris buvo Edeno sode, kol jame neatsirado neteisybės ir išdidumo, ir Dievas jį išmetė iš šventojo kalno. Daugelis teologų (ypač reformatai ir evangelikai) mato čia antrą prasmę – Šėtono istoriją.
3. Luko 10,18 – Jėzaus regėjimas
„Aš mačiau Šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus.“
Jėzus tai sako mokiniams, grįžusiems iš misijos, kai jie džiaugiasi, kad demonai jiems paklūsta. Tai gali būti:
- prisiminimas apie pirminį Šėtono nuopuolį,
- pranašiškas vaizdinys apie artėjantį jo pralaimėjimą,
- arba tiesiog hiperbolė, pabrėžianti dvasinę pergalę.
4. Apreiškimas 12,7–9 – aiškiausias tekstas
„Įvyko danguje karas: Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir slibinas kovojo kartu su savo angelais, bet neįveikė… Ir didysis slibinas – senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu – buvo nublokštas į žemę, o kartu su juo nublokšti ir jo angelai.“
Čia jau tiesiogiai: Šėtonas (slibinas) su trečdaliu angelų sukilo ir buvo išmestas iš dangaus. Tai vienintelė vieta, kur aiškiai sakoma apie angelų maištą ir jų nuopuolį.
Išvada: taip, bet…
Biblija niekada nesako „Šėtonas buvo angelas, vardu Liuciferis, ir sukilo dėl puikybės.“ Tai teologinė sintezė iš kelių simbolinių tekstų. Tačiau Apreiškimo 12 skyrius ir Jėzaus žodžiai Luko evangelijoje leidžia beveik vienbalsiai sakyti: taip, krikščioniškoje tradicijoje Šėtonas yra puolęs angelas, maišto prieš Dievą vadas, kartu su savo pasekėjais (demonais) išmestas iš dangaus.
Svarbiausia žinoti
- Šėtonas nėra Dievo „blogasis brolis“ ar lygiavertis priešas – jis yra sukurtas, ribotas ir jau nugalėtas (Kol 2,15; Apr 20,10).
- Jo nuopuolis visada siejamas su puikybe (1 Tim 3,6 – netiesiogiai).
- Istorija apie puolusius angelus pirmiausia yra įspėjimas mums: net tobulai sukurtos būtybės gali pasirinkti blogį iš išdidumo.
Ši tradicija, nors ir neįtraukta į kanoną, stipriai paveikė ankstyvųjų krikščionių kosmologiją. Kai kurie teologai, bandydami paaiškinti blogio atsiradimą, labiau linko prie idėjos, kad Šėtonas yra vienas iš šios grupės, o ne vienintelis, aukščiausiasis angelas, kuris išdidumu sukėlė karą danguje. Be to, graikų kalbos žodis „diabolos“ reiškia „šmeižikas“ ar „apkalbėtojas“, o tai pabrėžia jo vaidmenį kaip kaltintojo (kaip matoma Jobo knygoje), o ne būtinai kaip buvusio aukščiausiojo šviesos nešėjo. Ši niuansų įvairovė rodo, kad Šėtono „puolusio angelo“ statusas yra labiau teologinė sintezė, o ne vienareikšmis Rašto teiginys.