Jėzaus pasirodymų mokiniams tema yra reikšminga, kai svarstoma krikščioniškojo tikėjimo esmė ir faktiniai prisikėlimo įrodymai. Evangelijų tekstai pasakoja apie įvairius pasirodymus, kurių metu prisikėlęs Mokytojas bendravo su savo sekėjais. Kai kurie abejoja, ar tokie įvykiai galėjo būti realūs. Iškeliamas klausimas dėl galimų kolektyvinių haliucinacijų ar subjektyvių išgyvenimų, tačiau bendras pasakojimų pobūdis bei liudytojų skaičius rodo gerokai platesnį reiškinį.
Kai kurie tvirtina, kad mokiniai, prislėgti netekties, galėjo patirti haliucinacijų. Psichologai pastebi, jog sielvartaujantys asmenys neretai įsivaizduoja, kad regi prarastą artimą žmogų. Vis dėlto evangeliniai liudijimai rodo daugiau nei vieną asmeninį regėjimą. Bent vienuolikoje skirtingų pasakojimų minimas Jėzaus pasirodymas skirtingiems žmonėms bei grupėms, tarp kurių būta ir penkių šimtų mokinių susibūrimo. Kolektyvinė ar masinė haliucinacija laikoma menkai tikėtinu įvykiu, ypač tokiam nemažam žmonių skaičiui, kuris tuo pačiu metu vienodai suprastų matomą vaizdinį. Tokie pasikartojantys liudijimai išsiskiria tuo, kad sukosi aplink aiškų istorinį kontekstą: Jeruzalę, Galilėją, mokinių namus. Be to, prisikėlęs Mokytojas pasirodė ne vien neapibrėžtam būriui, bet ir atskiriems mokiniams, pavyzdžiui, Tomui, kuris abejojo, kol pats nepalietė Kristaus žaizdų.
Pasirodymų skaičius nurodo, jog vyko bent vienuolika atskirų įvykių šešių savaičių laikotarpiu. Tokia laiko trukmė paneigia prielaidą, kad kalbėta apie trumpalaikį įsivaizdavimą. Žmonės galėjo kruopščiai tikrinti pasakojimų patikimumą, kalbėtis vieni su kitais, lyginti išgirstas detales. Jeigu tai būtų buvęs vienas regėjimas mažam būriui, galbūt nekiltų didelių diskusijų, tačiau chronologiškai išdėstyti liudijimai patvirtino mokiniams, kad jų Mokytojas išties yra nugalėjęs mirtį.
Luko evangelija (24, 36–43) pabrėžia pasirodymų materialųjį matmenį. Pasakojama, kad Velykų rytą mokiniai kalbėjosi apie Jėzaus prisikėlimo gandus, ir tuomet Jis netikėtai stovėjo tarp jų. Mokiniai išsigando, nuogąstaudami, kad mato dvasią. Tačiau Jėzus ištarė: „Žiūrėkite mano rankas ir mano kojas, nes tai aš pats. Palieskite mane ir įsitikinkite, kad dvasia neturi kūno nei kaulų, o jūs matote, jog aš jų turiu.“ O vėliau net paragavo mokinių paduotos keptos žuvies. Toks epizodas rodo, jog prisikėlęs Kristus turėjo tikrą kūną, o ne vien dvasinį pavidalą, dėl kurio galima būtų manyti, kad visa patirtis tebuvo vaizduotės padarinys.
Kai kurie tyrinėtojai siekia racionaliai paaiškinti šiuos tekstus, teigdami, kad pirmieji krikščionys susikūrė bendrą mitą, norėdami skelbti prisikėlimo doktriną. Vis dėlto egzistuoja klausimas, ar tiek žmonių būtų sugebėję susitarti dėl detalių ir viską pateikti kaip realų įvykį, rizikuodami gyvybe. Ankstyvojoje krikščionybėje netrūko persekiojimo, todėl liudyti netikrą istoriją, galinčią sukelti priešišką valdžios reakciją, būtų atrodę menkai naudinga. Mokiniai, kurie patys pasak Evangelijų drebėjo iš baimės, patyrė tokį akivaizdų atgimimo džiaugsmą, kad išdrįso skelbti prisikėlusį Kristų žodžiais ir darbais, nepaisant sunkių pasekmių.
Galiausiai klausimas, ar mokiniai galėjo taip smarkiai suklysti ir kelią sava istoriją, dar kartą keliamas iš asmeninio tikėjimo pusės. Evangelijų liudijimai apima daugelį konkrečių faktų, kuriuos pirmieji sekėjai skelbė gyvai ir tai darė viešumoje. Toks atviras skelbimas vargiai būtų išvengęs greito paneigimo, jei aplinkiniai būtų turėję paprastą būdą parodyti, kad Kristaus kūnas vis dar kape, o pasakojimai apie Jėzaus valgymą su mokiniais tėra mitas. Vietoje to, net priešiška aplinka neišardė prisikėlimo žinios, kuri per krikščionis išplito į tolimus imperijos pakraščius. Šitaip pasirodymai, kurie užtruko beveik pusantro mėnesio, tapo kertiniu akmeniu krikščionių Bažnyčios gyvenime. Mokiniai įsitikino, kad matė realų, iš mirties pakilusį Mokytoją, kuris akivaizdžiai paneigė trumpalaikės haliucinacijos arba pramanyto regėjimo aiškinimus.