Mirtis šiuolaikiniame pasaulyje dažnai vaizduojama kaip bauginanti, žiauri jėga – negailestinga giltinė su dalgiu, tykanti tamsoje. Tačiau senovės graikai mirties fenomeną matė kur kas sudėtingiau ir subtiliau. Jų panteone mirtis turėjo veidą, vardą ir netgi brolį dvynį. Tas veidas priklausė Tanatui (sen. gr. Θάνατος – „mirtis“) – dievui, kuris įkūnijo ne smurtinę pabaigą, o neišvengiamą, ramų perėjimą į amžinybę.
Tanatas nebuvo nei piktadarys, nei demonas. Jis buvo universalaus balanso sargas, tyliai vykdantis savo pareigą ir primenantis, kad viskas, kas turi pradžią, privalo turėti ir pabaigą.
Tamsos ir nakties vaikas
Norint suprasti Tanatą, reikia atsigręžti į patį pasaulio sukūrimą. Pagal senovės graikų poetą Hesiodą ir jo kūrinį „Teogonija“, Tanatas priklausė seniausiajai dievų kartai. Jis buvo Niktės, galingos ir paslaptingos Nakties deivės, kurios bijojo net pats Dzeusas, ir Erėbo, pirmykštės Tamsos dievo, sūnus.
Ši kilmė Tanatą priskiria chtoniškosioms (požemių) dievybėms. Tačiau jis nebuvo vienišas. Niktė pagimdė visą eilę jėgų, valdančių žmogaus likimą. Svarbiausia, kad graikai griežtai atskyrė mirties rūšis. Tanatas nebuvo atsakingas už mirtį mūšio lauke, ligas ar žmogžudystes. Smurtinę mirtį nešė jo kraujo ištroškusios seserys Keros (Keres). Tuo tarpu Tanato funkcija buvo visiškai kitokia – jis ateidavo tada, kai žmogaus laikas išsekdavo natūraliai. Jis buvo švelnus prisilietimas, sustabdantis širdies plakimą ir paruošiantis sielą Hado karalystei.
Miego ir mirties dvyniai
Giliausias ir filosofiškiausias graikų mitologijos aspektas yra Tanato ryšys su jo broliu dvyniu Hipnu – miego dievu. Graikai pastebėjo akivaizdų fizinį ir metaforinį panašumą tarp giliai miegančio ir mirusio žmogaus. Abu broliai simbolizavo laikiną ir amžiną atsiskyrimą nuo pasaulio rūpesčių.
Pagal mitologiją, Tanatas ir Hipnas gyveno kartu tamsioje oloje požemių pasaulyje, kur niekada neprasiskverbia saulės spinduliai, o aplink auga aguonos ir kitos užmarštį nešančios žolės. Homero epuose jie dažnai veikia išvien. Vienas gražiausių ir jautriausių epizodų „Iliadoje“ aprašo Trojos karo didvyrio, Dzeuso sūnaus Sarpedono mirtį. Nors Dzeusas mylėjo savo sūnų, jis negalėjo pakeisti likimo. Todėl jis paprašė Apolono nuplauti Sarpedono kūną, o Tanatui ir Hipnui nurodė broliškai, pagarbiai ir ramiai nunešti jį atgal į gimtąją Likiją. Šiame epe mirtis vaizduojama ne kaip plėšrūnas, o kaip palydovas į paskutinį poilsį.
Dievas, kurio nepriima jokios dovanos
Skirtingai nei kitiems dievams, Tanatui senovės Graikijoje nebuvo statomos didingos šventyklos, jam nebuvo aukojamos gausios aukos. Kodėl? Atsakymą puikiai suformulavo graikų dramaturgas Aischilas: „Mirtis yra vienintelis dievas, kuris nemėgsta dovanų“.
Graikai suprato, kad maldos, auksas ar aukos gali permaldauti Dzeusą, Poseidoną ar Atėnę, bet Tanatas yra absoliučiai nepaperkamas. Jo neįmanoma sugraudinti ar apgauti. Jis ateina tada, kai lemties deivės Moiros nukerpa žmogaus gyvenimo siūlą. Šis nepaperkamumas darė Tanatą bauginantį, bet kartu ir teisingą – prieš mirties dievą vergai ir karaliai buvo lygūs.
Visgi, mitologijoje žinomi du išskirtiniai atvejai, kai mirtingiesiems ir herojams pavyko – bent trumpam – pasipriešinti šiai neišvengiamybei.
Sizifo apgavystė: Kai mirtis buvo sukaustyta
Vienas garsiausių mitų, atskleidžiančių Tanato svarbą pasaulio tvarkai, yra pasakojimas apie Korinto karalių Sizifą. Sizifas buvo neįtikėtinai gudrus žmogus, išdrįsęs atskleisti Dzeuso paslaptis. Įsiutęs griaustinio dievas pasiuntė Tanatą, kad šis nusivestų Sizifą į Hado karalystę.
Tačiau Sizifas buvo pasiruošęs. Kai mirties dievas pasirodė, karalius jį pergudravo ir… sukaustė grandinėmis. Šis poelgis sukėlė precedento neturinčią katastrofą visame pasaulyje. Žmonės nustojo mirti. Senoliai kentėjo nuo nepagydomų ligų, bet negalėjo rasti ramybės; mūšio lauke kariai buvo kapojami kardais, bet likdavo gyvi, kęsdami amžiną agoniją. Tokia tvarka labiausiai papiktino karo dievą Arėją – karas neteko prasmės, kai nebuvo aukų. Būtent Arėjas galiausiai surado ir išlaisvino Tanatą, o Sizifas už šią aroganciją buvo nubaustas amžinai ridenti akmenį Tartare.
Šis mitas genialiai parodo graikų suvokimą: mirtis, nors ir skaudi, yra gyvybiškai būtina pasaulio pusiausvyrai. Be Tanato gyvenimas virstų nesibaigiančia kančia.
Heraklio imtynės su mirtimi
Kitas, ne mažiau dramatiškas susidūrimas su Tanatu aprašomas Euripido tragedijoje „Alkestidė“. Karalius Admetas turėjo mirti, tačiau jam buvo suteikta privilegija – jis galėjo likti gyvas, jei kas nors kitas sutiktų mirti vietoje jo. Nei jo seni tėvai, nei draugai nesutiko pasiaukoti. Tai padaryti sutiko tik jo ištikima ir mylinti žmona Alkestidė.
Atėjus paskirtam laikui, prie Alkestidės kapo pasirodė pats Tanatas. Euripidas jį vaizduoja kaip rūsčią, tamsiais drabužiais vilkinčią būtybę su kardu rankoje. Šis kardas skirtas nupjauti mirštančiojo plaukų sruogą – taip siela paaukojama požemių valdovui Hadui.
Tačiau į Admeto rūmus atsitiktinai užklydo galingiausias graikų didvyris Heraklis. Sužinojęs, kokia tragedija ištiko svetingąjį šeimininką, Heraklis nuėjo prie kapo, pasislėpė ir laukė mirties dievo. Kai Tanatas priartėjo, Heraklis užpuolė jį ir stojo į fizines imtynes. Būdamas pusdievis ir pasižymėdamas antžmogiška jėga, Heraklis sugebėjo nugalėti Tanatą ir privertė jį atsisakyti Alkestidės sielos. Tai retas atvejis, rodantis, kad tik dieviška jėga ir didžiulė drąsa galėjo trumpam pakeisti gamtos dėsnius.
Simbolika ir palikimas
Mene Tanatas vaizduojamas labai iškalbingai. Dažniausiai tai sparnuotas, gražus, bet rimtas jaunuolis. Jo rankose – žemyn nuleistas ir užgesintas fakelas. Uždegta ugnis graikams simbolizavo gyvybę, tad nuleistas fakelas yra tobula pasibaigusio gyvenimo metafora. Skirtingai nuo viduramžių griaučių vizijų, graikų Tanatas estetiškas ir ramus. Jo sparnai sufleruoja tylų, nepastebimą atskridimą.
Filosofai, tokie kaip Platonas, Tanato ir Hipno ramybės idėją naudojo svarstydami apie pomirtinį gyvenimą. Mirtis jiems nebuvo absoliutus blogis – tai buvo išsivadavimas iš kūno kalėjimo, perėjimas į kitą būties formą.