Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių,
tą padarėte man.
Buvau ištroškęs, davei man vandens, buvau išalkęs pavalgydinai.
Pas mano Tėvą tavęs laukia džiaugsmas.
Praradau viltį – tu ją grąžinai,
nugalėt baimę mane mokinai…
Buvau benamis duris atdarei,
buvau aš nuogas – man rūbą davei
Pas mano Tėvą tavęs laukia džiaugsmas.
Buvau ligonis – mane tu slaugei,
buvau belaisvis – mane aplankei…
Buvau paklydęs – už rankos vedei,
buvau keleivis –nakvynę davei…
Buvau nuliūdęs – mane raminai,
širdgėla spaudė – mane supratai…
Šis tekstas yra Evangelijos pagal Matą 25 skyriaus 31-46 eilučių parafrazė, aprašanti paskutinį teismą. Jėzus pabrėžia, kad tarnystė mažiausiems – alkstantiems, ištroškusiems, svetimiems, ligoniams, kaliniams – yra tarnystė Jam pačiam. Tai nėra tik metafora, bet esminis krikščionybės principas, pabrėžiantis meilės ir užuojautos svarbą. Šv. Augustinas rašė apie meilę kaip esminį krikščioniško gyvenimo principą, teigdamas, kad „mylėk ir daryk, ką nori“. Šiame kontekste, tarnystė mažiausiems tampa ne tik moraliu imperatyvu, bet ir keliu į dvasinį tobulėjimą ir Dievo malonę.Įdomu pastebėti, kad tekstas neapsiriboja fizine pagalba. Jis apima ir dvasinę paramą – vilties grąžinimą, baimės nugalėjimą, raminimą ir paguodą. Tai atspindi visapusišką meilės apraišką, kuri siekia ne tik kūno, bet ir sielos poreikių. Šventasis Pranciškus Asyžietis, gyvendamas pagal Evangelijos principus, tarnavo vargšams ir gamtai, parodydamas, kaip praktiškai įgyvendinti šią meilę. Kiekvienas geras darbas, padarytas mažiausiems, yra investicija į amžinąjį gyvenimą, kaip sakoma Evangelijoje: „Nes aš buvau alkanas, ir jūs mane pavalgindinote; buvau ištroškęs, ir jūs mane pagirdyte; buvau svetimšalis, ir jūs mane priglaudėte; buvau apnuogintas, ir jūs mane aprengėte; buvau ligotas, ir jūs mane aplankėte; buvau kalėjime, ir jūs atėjote pas mane.“ (Mt 25, 35-36). Šie žodžiai primena, kad tikroji tikėjimo išraiška slypi ne tik maldoje, bet ir konkrečiuose veiksmuose, padedančiuose tiems, kurie labiausiai to reikia.