Lenkiuosi Dieviškas svety, lenkiuosi Tau, D G A Fis Hm
Kad mane vargšą aplankai, D G A
Kad menko tvarinio širdy Hm A D Fis
Sau meilės sostą pastatei. G A D Fis
Iš mano lūpų ir širdies, visos širdies DG A Fis Hm
Tau, mano Viešpatie brangus, D G A
Štai plaukia padėkos giesmė Hm A D Fis
Tegarbina Tave dangus. G A D
Leisk man giedoti amžinai, leisk amžinai D G A Fis Hm
Už Tavo meilės stebuklus, D G A
Kad padėkočiau deramai Hm A D Fis
Trumpi ir amžių amžiai bus. G A D /2k G A Fis H G A D
Skaitykite daugiau..
Ši giesmė, skirta Dieviškajai buveinei ir asmeniniam susitikimui su Viešpaties meile, turi gilias šaknis krikščioniškoje pamaldumo tradicijoje. Įdomu tai, kad tokio tipo asmeninis kreipimasis į Dievą, pabrėžiant Jo buvimą mažame, kukliame žmoguje, siekia ankstyvųjų vienuolynų dvasios. Pavyzdžiui, viduramžių mistikai, tokie kaip Mechtilde iš Magdeburgo, rašė apie Dievo „sužadėtinės“ santykius su Juo, kur meilė buvo tokia intymi, kad prilygo šokiams širdies viduje.
Ši giesmė išreiškia norą pastatyti „meilės sostą“ širdyje. Tai primena šv. Teresės Avilietės mokymą apie „vidinį pilį“, kur aukščiausiame kambaryje vyksta pats artimiausias bendravimas su Dievu. Ji mokė, kad šis „sostas“ turi būti nuolat valomas nuo pasaulio dulkių, kad Viešpats galėtų patogiai apsigyventi.
Giesmės pabaiga, kurioje minima, kad padėkos amžius bus per trumpas, atspindi senąją krikščionišką idėją, kad žemiškas gyvenimas yra tik trumpa įžanga į amžinąją šlovę. Netgi maža padėka čia ir dabar yra vertinama, nes ji yra pirmas žingsnis į begalinį dėkingumą, kuris pilnai atsiskleis tik rojuje. Tai džiaugsmingas pripažinimas, kad mūsų trumpas gyvenimas yra dovana, skirta šlovinti tą, kuris mus myli.
Ši giesmė išreiškia norą pastatyti „meilės sostą“ širdyje. Tai primena šv. Teresės Avilietės mokymą apie „vidinį pilį“, kur aukščiausiame kambaryje vyksta pats artimiausias bendravimas su Dievu. Ji mokė, kad šis „sostas“ turi būti nuolat valomas nuo pasaulio dulkių, kad Viešpats galėtų patogiai apsigyventi.
Giesmės pabaiga, kurioje minima, kad padėkos amžius bus per trumpas, atspindi senąją krikščionišką idėją, kad žemiškas gyvenimas yra tik trumpa įžanga į amžinąją šlovę. Netgi maža padėka čia ir dabar yra vertinama, nes ji yra pirmas žingsnis į begalinį dėkingumą, kuris pilnai atsiskleis tik rojuje. Tai džiaugsmingas pripažinimas, kad mūsų trumpas gyvenimas yra dovana, skirta šlovinti tą, kuris mus myli.