Tavo auką ant kryžiaus prisiminę
Aukojam šiandien duoną ir vyną,
Priimk ir mūsų rankų darbo vaisius.
Tau garbė per mūsų laimę,
Tau garbė per mūsų vargą,
Tau garbė per džiaugsmą ir kančią,
Tau garbė!
Šventas vienas Tu!
Šventas vienas Tu!
Atnešam prie Tavo sosto
Savo gyvenimus
Ir giedam: Tau garbė,
Dangaus Karaliau,
Šventas vienas Tu.
Giesmėje „Tavo auką ant kryžiaus prisiminę“ iš Milda Kriščiūnaitės kūrybos išreiškiama atmintis ir pagerbimas Kristaus aukai. Joje skelbiama apie duonos ir vyno aukojimą, kviečiant Dievą priimti visus, kurie dirbo ir stengėsi, vaisius. Garbė Dievui teikiama ne tik per laimę, bet ir per vargą, džiaugsmą ir kančią, pabrėžiant, kad visa, kas vyksta gyvenime, yra skirta Jam. Giesmė akcentuoja bendruomeniškumą ir atsidavimą, kviečiant atnešti savo gyvenimus prie Dievo sosto ir giedoti garbės giesmę, pripažįstant Jo šventumą ir valdžią.
Vyno ir duonos simbolika giliai siekia žydų padėkos maldas, kurias Jėzus naudojo per Paskutinę vakarienę. Senovėje vynas buvo laikomas džiaugsmo ženklu, o duona – kasdienės ištvermės simboliu. Kai giesmėje minime vargą ir kančią, mes tarsi atliekame dvasinį apsivalymą. Tai nėra vien liūdesys, tai drąsus veiksmas, kai žmogus sako: net ir tada, kai man sunku, aš pripažįstu Tavo šviesą. Toks požiūris padeda suprasti, kad Dievas nėra kažkur toli danguje, Jis yra šalia kiekvieno mūsų kasdienio darbo. Tai tarsi tylus susitarimas, jog kiekviena mūsų gyvenimo akimirka, net ir pati paprasčiausia, tampa vertinga dovana, jei ją atiduodame su meile ir nuoširdžiu tikėjimu.