Noriu tarnauti Tau
daugiau negu dabar.
Ieškoti Tavęs, pažinti Tave
Noriu tarnauti Tau.
Noriu mylėt Tave
Noriu aukotis Tau
Noriu gyventi Tau
Noriu giedoti Tau
Tai yra krikščioniška giesmė, kurioje išreiškiamas tikinčiojo troškimas vis labiau tarnauti Dievui ir gyventi Jo valioje. Giesmėje akcentuojamas noras ieškoti ir pažinti Viešpatį giliau, mylėti Jį labiau, aukotis Jo tarnystei, gyventi pagal Dievo planą bei šlovinti Jį giedant. Kiekviena eilutė atskleidžia vis augantį atsidavimą Dievui ir troškimą vis labiau įsitraukti į dvasinį gyvenimą, priimant Dievo vadovavimą ir Jo meilę.
Skaitykite daugiau..
Tarnystė Dievui nėra vien tik religinės pareigos atlikimas. Senovės vienuoliai tikėjo, kad tikrasis atsidavimas prasideda nuo paprastų kasdienių darbų, kuriuos atliekame su meile. Pavyzdžiui, šv. Benediktas mokė, kad net indų plovimas gali tapti malda, jei tai daroma su pagarba ir dėmesiu. Tai reiškia, kad tarnauti galima ne vien bažnyčioje, bet ir savo namuose, darbe ar bendraujant su kaimynais.
Įdomu tai, kad žodis tarnystė kildinamas iš sąvokos, reiškiančios buvimą šalia. Tai tarsi draugystė, kurioje nereikia didelių žodžių, užtenka tiesiog būti kartu. Kai sakome, kad norime aukotis, tai nereiškia savęs nuskriaudimo. Priešingai, tai kvietimas atiduoti savo rūpesčius Dievui, kad Jis galėtų veikti per mus. Senovės išminčiai sakydavo, kad žmogus tampa laisvas tik tada, kai nustoja tarnauti savo egoizmui. Kai atveriame širdį Dievui, mes tarsi įsileidžiame šviesą į tamsų kambarį. Tai džiugus procesas, nes Dievas niekada neprašo daugiau, nei galime duoti. Jis džiaugiasi net mažiausiu mūsų žingsniu link Jo. Tad tarnystė yra ne našta, o nuotykis, kuriame atrandame tikrąją savo vertę ir ramybę.
Įdomu tai, kad žodis tarnystė kildinamas iš sąvokos, reiškiančios buvimą šalia. Tai tarsi draugystė, kurioje nereikia didelių žodžių, užtenka tiesiog būti kartu. Kai sakome, kad norime aukotis, tai nereiškia savęs nuskriaudimo. Priešingai, tai kvietimas atiduoti savo rūpesčius Dievui, kad Jis galėtų veikti per mus. Senovės išminčiai sakydavo, kad žmogus tampa laisvas tik tada, kai nustoja tarnauti savo egoizmui. Kai atveriame širdį Dievui, mes tarsi įsileidžiame šviesą į tamsų kambarį. Tai džiugus procesas, nes Dievas niekada neprašo daugiau, nei galime duoti. Jis džiaugiasi net mažiausiu mūsų žingsniu link Jo. Tad tarnystė yra ne našta, o nuotykis, kuriame atrandame tikrąją savo vertę ir ramybę.