Viešpats Dievas tarė: Negera žmogui būti vienam

Pradžios knygos 2,18 eilutėje „Viešpats Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką““, iškyla vienas iš esminių Biblijos teiginių apie žmogaus prigimtį – socialumą ir būtinybę gyventi bendruomenėje. Ši frazė yra tarsi dieviškas patvirtinimas, kad žmogus nėra sukurtas izoliuotam egzistavimui, jis yra pašauktas bendrystei su kitais.

Biblijos teiginys, kad „negera žmogui būti vienam“, verčia mus giliau pažvelgti į žmogaus prigimtį. Kiekvienas žmogus, tiek fizine, tiek dvasine prasme, yra neatsiejamas nuo kitų žmonių ir savo aplinkos. Jis turi vidinį troškimą būti priimtas, suprastas ir mylimas. Ši mintis atskleidžia universalią tiesą, kad žmogus turi ne tik egzistuoti, bet ir gyventi socialiniame kontekste – draugystėje, šeimoje, bendruomenėje, meilėje. Tai ne tik poreikis, bet ir savotiškas gyvenimo tikslas, nes tik per santykius su kitais atsiskleidžia pilna žmogaus prigimtis.

Įdomu pastebėti, kad šiuolaikinėje psichologijoje ir filosofijoje taip pat dažnai kalbama apie žmogaus socialumą. Pavyzdžiui, psichologas Abraham Maslow savo garsiojoje poreikių hierarchijoje pabrėžia, kad meilės ir priklausomybės poreikis yra vienas svarbiausių žmogaus egzistencijos elementų. Tai reiškia, kad be emocinio ryšio su kitais, žmogus negali jaustis pilnavertis. Ši Biblijos citata puikiai dera su šiuolaikinėmis žiniomis apie žmogaus prigimtį.

Kalbant teologiškai, šis Pradžios knygos fragmentas atskleidžia gilesnę tiesą apie Dievo ir žmogaus santykius. Būdamas tobulas kūrėjas, Dievas ne tik davė žmogui gyvybę, bet ir suteikė jam galimybę dalytis gyvenimu su kitais. Žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą, o Dievas yra meile pagrįsta būtybė. Todėl meilės ir bendrystės ieškojimas yra natūrali žmogaus būsena. Vienatvė, šiuo atveju, būtų prilyginta egzistencinei tuštumai, kai žmogus negali būti pilnatviškai laimingas be kitų.

Citatoje taip pat atsispindi santykių lygybės ir papildomumo principas. „Tinkamas bendrininkas“ nereiškia tik fizinio partnerio, bet žmogų, kuris yra kartu tame pačiame lygmenyje, palaikantis ir papildantis. Ši sąvoka yra svarbi ne tik santuokoje, bet ir plačiąja prasme – kiekvienas žmogus yra kviečiamas būti bendrystėje, rasti tuos, kurie papildys jo gyvenimo kelią.

Šiandien, kai vis labiau įsigali individualizmas, „Negera žmogui būti vienam“ frazė įgyja dar didesnį aktualumą. Šiuolaikinis žmogus, siekiantis asmeninės sėkmės, kartais pamiršta, kad laimė negali būti vien tik individualus pasiekimas. Žmonės, pasiekę materialinę gerovę, vis dar dažnai jaučiasi tušti ir vieniši, nes trūksta artimų ryšių su kitais. Todėl bendruomeniškumas, draugystė, šeima ar net bendravimas su Dievu tampa labai svarbiais laimės ir pilnatvės šaltiniais.

Kaip sakė filosofas Aristotelis: „Žmogus, kuris negyvena bendruomenėje, yra arba gyvulys, arba dievas“. Ši mintis puikiai papildo Biblijos teiginį apie žmogaus prigimtį. Aristotelis suprato, kad žmogaus prigimtis yra neatskiriama nuo bendrystės su kitais žmonėmis. Be bendruomenės ir kitų žmonių, žmogus praranda dalį savo žmogiškumo.

Biblijos mintis „Negera žmogui būti vienam“ mums primena apie būtinybę gyventi ne tik sau, bet ir dalytis savimi su kitais.

Skaitykite daugiau..
Senovės hebrajų kalboje žodis, reiškiantis vienatvę šioje eilutėje, neša mintį apie tam tikrą trūkumą arba nebaigtumą. Senovės Rytų pasaulėžiūroje žmogus be savo aplinkos buvo suvokiamas kaip medis be šaknų, negali duoti vaisių. Senovės Bažnyčios tėvai šią eilutę aiškino labai jautriai. Pavyzdžiui, šventasis Augustinas pastebėjo, kad Dievas būtent per šį poreikį sukurti porą įpynė į žmogaus širdį gebėjimą atleisti ir aukotis. Juk su savimi pyktis ar dalintis kasdienybe nereikalauja pastangų, o štai kitas žmogus šalia yra tikras išbandymas mūsų egoizmui. Įdomu tai, kad viduramžių mistikai šį dievišką pasakymą suprato ir kaip nuorodą į žmogaus ryšį su pačiu Kūrėju. Jie teigė, kad širdis lieka nerami tol, kol atranda pilnatvę per meilę artimui, nes būtent bendrystėje slypi maža dangaus dalelė žemėje. Krikščioniškoje tradicijoje netgi atsirado supratimas, jog vienuolynai ir bendruomenės kūrėsi remiantis šiuo principu, nes net atsiskyrėliai dykumose greitai suprasdavo, kad dvasinis augimas reikalauja šalia esančiojo brolio ar sesers, kurie padeda pamatyti savo silpnumą.