Viešpatie Dieve,
Šiandien, per Žolinių šventę, mes atnešame Tau mūsų dėkingumą už gausų derlių ir viską, ką Tu mums suteiki. Dėkojame už Tavo palaiminimus ir už tai, kad Tu stebi ir globojai mūsų darbus.
Švč. Mergelė Marija, mūsų Motina, mes kreipiamės į Tave su didele meile ir pagarba. Prašome, kad Tu ir toliau vadovautum mūsų gyvenimams, globotum mūsų šeimas ir mūsų bendruomenes. Tegul Tavo globos ir malonės šviesa pripildo mūsų gyvenimus ir visus mūsų darbus.
Prašome, kad Tu palaimintum mūsų laukus ir sodus, ir kad šios Žolinių šventės džiaugsmas būtų matomas mūsų kasdienybėje. Tegul šis derlius būna ne tik mūsų fizinės maisto reikmės, bet ir dvasinio augimo ir dėkingumo išraiška.
Mes atnešame Tau mūsų džiaugsmą ir dėkingumą už visus Tavo suteiktus palaiminimus. Prašome, kad Tavo malonė ir taika būtų su mumis šiandien ir visada.
Amen.
Malda skirta dėkoti Dievui už derlių ir gamtos gausą, prašyti Švč. Mergelės Marijos globos, bei atnešti dėkingumą ir prašymus dėl ateities.
Skaitykite daugiau..Žolinių šventė turi gilias krikščioniškas šaknis, glaudžiai susijusias su senąja bažnytine tradicija. Istoriniai šaltiniai rodo, kad rugpjūčio penkioliktąją dieną krikščionys nuo pat ketvirtojo amžiaus pradėjo rinktis šventovėse, norėdami pagerbti Dievo Motinos gyvenimo pabaigą ir jos paėmimą į dangų su kūnu bei siela. Tikintieji šią dieną bažnyčioje neša pašventinti pačius įvairiausius augalus, o ši prasminga praktika slepia gražią simboliką. Senovėje žmonės tikėjo, kad kiekvienas pašventintas augalas ar vaistažolė įgauna ypatingą gydomąją galią, galinčią apsaugoti namus nuo perkūnijos, ligų bei įvairių nelaimių. Bažnytinėje tradicijoje pati Mergelė Marija simboliškai vadinama dvasiniu sodu arba rojaus žiedu, nes per ją pasauliui gimė pats didžiausias dvasinis vaisius – Jėzus Kristus. Todėl visų žolynų nešimas ir laiminimas ant altoriaus tampa tyliu žmogaus pažadu puoselėti savo sielos dorybes, ravėti nuodėmių piktžoles ir brandinti gerus darbus. Šis paprotys primena, kad žmogaus gyvenimas yra glaudžiai susijęs su gamtos ciklais, kur kiekvienas metų laikas turi savo šventą paskirtį. Žolinių dieną supintos puokštės tradiciškai būdavo saugomos už šventųjų paveikslų visus ateinančius metus, o prireikus iš jų virdavo arbatas ligoniams gydyti.