Hierofanija yra religinis terminas, kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: „hieros“ (šventas) ir „phaino“ (pasirodyti, pasirodymas). Tai reiškia šventybės ar dieviškumo pasirodymą ar apsireiškimą fiziniame pasaulyje. Hierofanijos sąvoka apibūdina bet kokį momentą, kai šventasis, dieviškasis ar antgamtinis elementas tampa matomas arba patiriamas pasaulietinėje realybėje.
Terminas dažnai naudojamas religijotyroje ir filosofijoje, ypač kalbant apie religinius patyrimus ar apeigas, kuriose dieviškumas atsiskleidžia žmogui. Pirmą kartą šį terminą plačiau analizavo religijotyrininkas Mircea Eliade, kuris savo darbuose tyrinėjo šventumo ir profaniškumo santykį religijoje. Eliade manė, kad kiekviena religija grindžiama tam tikra hierofanijos forma – šventų objektų, vietų ar įvykių išgyvenimu, kur dieviškoji jėga yra apčiuopiama ir patiriama pasaulyje.
Hierofanija gali būti susijusi su įvairiomis religijomis: tai gali būti kalno, upės, medžio ar šventos vietos, per kuriuos žmonės patiria dieviškąją galią ar buvimą. Pavyzdžiui, krikščionybėje hierofanija gali būti laikoma Dievo pasirodymas Mozei degančiame krūme arba Kristaus transfigūracija, kurioje jis atsiskleidė dieviškoje šviesoje savo mokiniams. Taip pat, įvairios ikonos, relikvijos ar sakramentai religiniuose ritualuose gali būti laikomi hierofanijos pavyzdžiais, nes per juos tikintieji patiria šventąją realybę.
Įdomu tai, kad kai kuriose šamanistinėse kultūrose hierofanija gali įvykti per sapnus ar net per gyvūno elgesį. Šamanas, būdamas tarpininkas, interpretuodavo šio gyvūno judesius kaip tiesioginį dievų ar protėvių pranešimą. Tai nėra didelė apeiga, o greičiau netikėtas įvykis gamtoje, kuris staiga įgyja didelę prasmę.
Taip pat verta paminėti, kad kai kurios religijos hierofaniją sieja su laiku. Pavyzdžiui, tam tikros šventės ar metai gali būti laikomi „šventais laikais“, kai dieviškasis pasaulis yra arčiausiai mūsų. Šiuo metu įprastos ribos tarp kasdienybės ir šventumo išnyksta, leidžiant žmonėms tiesiogiai susidurti su tuo, kas yra už regimojo pasaulio. Tai yra nuolatinis, nors ir retkarčiais pasireiškiantis, šventumo įsiveržimas į mūsų gyvenimą.