Apokatastazė (gr. apokatastasis, „atkūrimas“ arba „visų dalykų sugrąžinimas“) yra krikščionių teologijos koncepcija, teigianti, kad galutiniame Dievo plane visos sielos, įskaitant nusidėjėlius ir net demonus, bus sutaikytos su Dievu. Ši idėja, kilusi iš ankstyvosios krikščionybės, kelia klausimus apie Dievo gailestingumą, laisvą valią ir pragaro amžinumą. Straipsnyje aptariama apokatastasis kilmė, reikšmė, istorinė raida ir teologinės diskusijos.
Žodis apokatastasis pirmą kartą aptinkamas Naujajame Testamente, Apaštalų darbų knygoje (3, 21), kur kalbama apie „visų dalykų atkūrimą“ (apokatastasis panton), kurį Dievas pažadėjo per pranašus. Ši frazė siejama su eschatologine viltimi, kad Dievas atkurs pirminę kūrinijos tvarką. Teologiškai apokatastasis reiškia galutinį visų būtybių sugrąžinimą į harmoniją su Dievu, įveikiant nuodėmę ir atsiskyrimą.
Pagrindinis apokatastasis šalininkas buvo Origenas (III a.), kuris, remdamasis 1 Korintiečių 15, 28 („kad Dievas būtų viskas visame kame“), teigė, kad Dievo meilė ir gailestingumas galiausiai išgelbės visas sielas, įskaitant Šėtoną. Origenas laikė pragarą ne amžina bausme, o laikinu apsivalymo procesu.
Apokatastazės idėja buvo populiari tarp kai kurių ankstyvųjų Bažnyčios tėvų, įskaitant šv. Grigalių Nysietį ir šv. Klemensą Aleksandrietį, kurie pabrėžė Dievo begalinį gailestingumą. Tačiau V a. šv. Augustinas griežtai prieštaravo šiai koncepcijai, teigdamas, kad amžina bausmė pragare yra būtina dėl žmogaus laisvos valios ir nuodėmės pasekmių. 553 m. Konstantinopolio II susirinkime Origeno mokymas apie apokatastasis buvo pasmerktas kaip erezija, nors diskusijos dėl pasmerkimo apimties tęsiasi.
Viduramžiais apokatastazė buvo reta, tačiau atgimė XX a. per teologus, tokius kaip Hansas Ursas von Balthasaras, kuris knygoje Dare We Hope That All Men Be Saved? (1988) svarstė visuotinio išgelbėjimo viltį, remdamasis Dievo meile. Panašiai Karlas Rahneris teigė, kad Dievo malonė gali veikti net po mirties, neatmesdama laisvos valios.
Apokatastasis kelia įtampą tarp Dievo teisingumo ir gailestingumo. Jei pragaras yra amžinas, kaip suderinti jį su begaline Dievo meile? Šalininkai remiasi eilutėmis, tokiomis kaip 1 Timotiejaus 2, 4 („Dievas nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti“), o kritikai, kaip šv. Tomas Akvinietis, pabrėžia, kad laisva valia gali galutinai atmesti Dievą. Filosofiškai apokatastasis kviečia klausti, ar amžinas atsiskyrimas nuo Dievo yra logiškas, jei Dievas yra meilės šaltinis.
Apokatastazės idėja atsispindi literatūroje ir mene, pavyzdžiui, C. S. Lewiso Didžiosiose skyrybose, kur sielos gali pasirinkti išeiti iš pragaro. Lietuvoje šios idėjos tiesiogiai mažai aptariamos, tačiau krikščioniškoje poezijoje ir pamoksluose jaučiamas visuotinės vilties atgarsis, ypač pabrėžiant Dievo gailestingumą.
Citatos
- Apaštalų darbai 3, 21: „[Jėzus], kurį dangus turi priimti iki laikų, kai bus atkurta visa, ką Dievas skelbė.“
- 1 Korintiečių 15, 28: „Kad Dievas būtų viskas visame kame.“
- Hansas Ursas von Balthasaras: „Mes galime tikėtis, kad Dievo meilė įveiks net didžiausią pasipriešinimą.“
Origeno apokatastasis mokymas įkvėpė ne tik krikščionis, bet ir vėlesnius mistikus, tokius kaip XVI a. vokiečių teologas Jakobas Böhme, kuris tikėjo, kad visata galiausiai sugrįš į dieviškąją harmoniją.
Apokatastazė yra vilties kupina, tačiau prieštaringa idėja, teigianti, kad Dievo meilė gali sutaikyti visas sielas. Nors pasmerkta kaip erezija, ji tebekelia diskusijas tarp teologų ir filosofų, kviesdama apmąstyti Dievo gailestingumo ribas. Nuo Origeno iki šiuolaikinių mąstytojų, apokatastasis primena, kad krikščionių tikėjime viltis visuomet išlieka, net didžiausių nuodėmių.