Mūsų broliai ligoniai prašo mus už juos melsti Tave, Mergele Marija.
Jie negali ateiti prie tavo altoriaus.
Jie yra įkalinti skausme.
Prikalti prie lovų ligoninėse
ar savo namuose
ir kenčia diena iš dienos,
kartais be jokios vilties, vieni su savo skausmu.
Tiems broliams ligoniams reikia Tavęs.
Jie leidžia nesibaigiančias naktis tikėdamiesi dienos,
o dienas – tikėdamiesi pasilsėti naktį.
Jiems reikia Tavęs.
Atsiųsk jiems, Valdove, toje jų agonijoje
Ramybės angelą, kuris kalbėtų apie Tave,
kuris pasakytų: „Tu esi mūsų tautos sveikata“;
pasakytų, kad kenti su jais ir jų neapleidi,
kad turi galią išgydyti visas jų ligas.
Meldžiame atverti jų akis,
kad pamatytų Tave ir sutiktų Gyvenimą,
Gyvenimą jų vargingai vilčiai.
Gyvenimą jų kūnui.
Ligonių sveikata, melski už juos. Amen.
Įdomu tai, kad ankstyvojoje Bažnyčioje ligonių lankymas ir už juos meldimasis buvo laikomas vienu svarbiausių krikščioniškos meilės darbų. Kai kurie šventieji, pavyzdžiui, šventasis Pranciškus Asyžietis, netgi laikė ligonius savo „ponais“, nes per jų kančią lengviau pamatyti Kristaus veidą. Jie tikėjo, kad ligonio kančia, jei priimama su tikėjimu, tampa bendravimu su Kristaus kryžiumi. Tai suteikia skausmui prasmę, paverčiant jį ne tik našta, bet ir dvasiniu aukojimu už kitus. Tokia malda stiprina ne tik meldžiantįjį, bet ir patį ligonį, primindama, kad jis nėra pamirštas.