Dieve, dėkoju Tau už praėjusią dieną
ir už visas malones, kurias man suteikei.
Atleisk man kaltes, kuriomis Tave įžeidžiau,
ir saugok mane ateinančią naktį. Amen.
Vakaro malda (Oratio vespertina) katalikiškoje tradicijoje yra dienos pabaigos dvasinis veiksmas, kuriuo žmogus su pasitikėjimu atiduoda save į Dievo rankas prieš nakties poilsį. Ja išreiškiamas dvilypis krikščioniškos sielos judesys: nuoširdus dėkingumas už patirtas malones ir nuolankus gailestis už padarytas klaidas. Ši malda tarnauja kaip sąžinės tyrimo įvadas, mokantis žmogų kiekvieną vakarą stabtelėti, įvertinti prabėgusias valandas ir nurimti suvokiant, kad Dievo gailestingumas yra didesnis už bet kokį žmogišką nuopolį. Tai trumpa ir konkreti forma, sauganti nuo dvasinio išsiblaškymo ir padedanti dieną užbaigti su vidine ramybe.
Ši invokacija kyla iš senosios tradicijos dienos darbus vainikuoti visiško pasidavimo Dievo apvaizdai aktu, kuris dvasiniame gyvenime veikia kaip vakaro ramybės laidas. Ji organiškai užbaigia paros ciklą, kurį auštant pradėjo rytinė malda (Oratio matutina), taip sukurdama nenutrūkstamą dvasinės budrystės ratą. Sukalbėdami šiuos žodžius, mes tarsi „atiduodame ataskaitą“ už dovanotą laiką, prašydami apsaugos ne tik nuo fizinių pavojų, bet ir nuo dvasinio nerimo tamsiuoju paros metu. Tradicinis šios maldos pobūdis ugdo pasitikėjimą Dievu net ir tada, kai diena buvo sunki, primindamas, kad krikščionio gyvenimas prasideda ir baigiasi ne jo paties jėgomis, o Dievo malone, kuri lydi žmogų nuo pirmųjų šviesos spindulių iki pat gilaus nakties miego.
Vakarinė malda lotyniškai
lot. Oratio vespertina
Gratias tibi ago, Domine,
pro omnibus beneficiis tuis hodiernis.
Dimitte mihi peccata mea
et protege me hac nocte. Amen.
Teologiškai įdomu tai, kad vakarinė malda dažnai akcentuoja ne tik nuodėmių atleidimą, bet ir pasitikėjimą Dievo apvaizda, ypač prisimenant krikščioniškąjį požiūrį į miegą kaip laikiną mirčiai prilygintą būseną. Senovės krikščionys tikėjo, kad naktis yra ypač palankus metas dvasiniams pagundymams, todėl vakarinė malda tarnavo kaip dvasinis įtvirtinimas, tarsi „dvasinė apranga” prieš tamsą. Be to, Ps 31, 6 citata „Viešpatie, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią” yra tiesiogiai susijusi su Kristaus mirties žodžiais ant kryžiaus, suteikiant šiai kasdienei praktikai aukščiausią krikščioniškos aukos ir pasidavimo prasmę. Tai yra gilus pasitikėjimo aktas, patvirtinantis, kad gyvenimas ir poilsis priklauso Atpirkėjui.