O Marija, Motinėle,
Aušros Vartuose garsi!
Laimink mūsų tėviškėlę –
jos Globėja tu esi.
Ežerų ir upių bangos
meldžias Nemuno šaly,
ir žvaigždžių keliai padangėj,
ir smilgelė pakely.
Prie žiedų Rūpintojėlio
samanoto laukuose,
širdį ir akis pakėlus,
meldžias tėviškė visa.
O Marija, Motinėle,
Aušros Vartuose garsi!
Saule švieski tėviškėlei
ir visų žmonių širdy.
Ši giesmė yra malda ir pagarba Marijai, gerbiama kaip tėviškės globėjai. Joje išreiškiama prašymas dėl Dievo Motinos globos ir palaimos tiek gamtoje, tiek žmonių širdyse. Pabrėžiamas Marijos vaidmuo kaip šviesos ir vilties simbolis, ne tik tėviškėje, bet ir visame pasaulyje. Giesmė dažnai giedama švenčiant Marijos šventes arba maldų susitikimuose, siekiant išreikšti dėkingumą ir prašyti dvasinės apsaugos.
Giesmės tekstas gamtos motyvus, tokius kaip Nemuno bangos ar smilgelės pakelyje, sujungia su dvasine tikrove. Senojoje lietuvių liaudies pasaulėjauta tai reiškia, kad visa kūrinija dalyvauja maldoje. Žolė, vanduo ir žvaigždės padangėje yra lyg slaptai dangiškąjį šlovės giesmės aidą kartojantys liudytojai.
Įdomu tai, kad XIX amžiuje šis kūrinys tapo slapta tautine dvasine atrama, kai lietuviškas žodis oficialiai spaudos draudimu buvo goniams varžomas. Žmonės giedodavo šiuos žodžius namuose, tikėdami, kad šviesa iš Aušros Vartų pasiekia tamsiausius sielos užkaborius ir suteikia jėgų iškęsti sunkiausius išbandymus. Marija čia suprantama kaip tiltas, sujungiantis kasdienį varganą žemiškąjį gyvenimą su amžinąja dangiškąja ramybe.