Marija, skaisčiausia Marija,
ką tau paaukot begaliu?
Priskinsiu tau rožių, lelijų
žiedų – kūdikystės dienų.
Pamėgai tu Nemuno šalį
ir meilę lietuvio širdies.
Tau kryžiai sodybų darželiuos,
tau pirmosios gėlės žydės.
Marija, išmelsk mums stiprybės
iškęsti šios žemės vargus.
Tegul visad šviečia Tėvynei
tik giedras, saulėtas dangus.
Marija, suteiki malonės
tave pamylėti karštai,
kad nuodėmės, vargas, dejonės
pranykt tarp žmonių amžinai.
Ši giesmė skirta Marijai, skaisčiausiai ir brangiausiai Motinai, kurią garbinant ir mylint, prašoma įvairių dovanų ir malonių. Pirmoje dalyje išreiškiama noras paaukoti Marijai simbolinius dovanų žiedus, kaip atminimą apie vaikystės laikus ir dieviškąją meilę. Antroje dalyje minimi Marijos ryšiai su Lietuva ir jos svarba, pabrėžiant, kad ji myli ir rūpinasi lietuvio širdimi. Trečioje dalyje prašoma Marijos užtarimo, kad būtų suteikta stiprybė iškęsti žemiškus sunkumus ir kad Tėvynei visada šviestų giedras dangus. Pabaigoje kreipiamasi į Mariją prašant malonės, kad jos meilė padėtų pašalinti nuodėmes ir vargus, užtikrinant amžinąją ramybę ir taiką. Giesmė dažnai giedama šventėse ir maldose, skirtose Marijos garbei ir lietuvių širdies išreiškimui.
Lietuvių kultūroje Marija tapo tautos globėja, todėl giesmėje minimas Nemunas nėra tik geografinė nuoroda. Tai simbolinis ryšys tarp Dievo Motinos ir mūsų krašto dvasinės tapatybės. Istoriškai susiklostė, kad lietuviai savo sodybų darželiuose sodindavo rūtas ir lelijas būtent Marijos garbei, taip paversdami kiekvieną namų kiemą maža šventove. Ši giesmė yra tarsi malda, kurioje žmogus atiduoda savo kasdienybę į Dievo Motinos rankas. Mažai kas žino, kad tokio pobūdžio tekstai buvo kuriami siekiant stiprinti bendruomeniškumą sunkiais istoriniais laikotarpiais. Kai žmonės negalėdavo garsiai išreikšti savo vilčių, jie dainuodavo šias eilutes, tikėdami, kad Marija išgirs jų širdžių plakimą ir suteiks ramybę. Tai paprastas, bet labai stiprus būdas jausti dangišką globą kiekviename žingsnyje.