Ego išnykimas (fanā) yra sufizmo sąvoka, kuri apibūdina dvasinį procesą, kurio metu asmuo patiria visišką savo ego ir asmeninių troškimų sunaikinimą, kad galėtų susivienyti su Dievu. Sufizme ego išnykimas reiškia, kad individas atsisako savo individualumo, egoizmo ir prisirišimo prie pasaulietinių dalykų, siekdamas patirti tiesioginę vienybę su Dievu (Alachu).
Fanā reiškia, kad žmogus pasiekia būseną, kurioje nebelieka atskirumo tarp jo ir Dievo. Ši būsena yra suvokiama kaip aukščiausias dvasinis pasiekimas sufizme, kai žmogus atsisako savęs, kad galėtų pilnai įsileisti Dievo buvimą į savo sielą.
Procesas pasiekiamas per dvasines praktikas, tokias kaip zikr (Dievo vardo kartojimas), meditacija, askezė ir nuolatinė malda. Tikslas yra išsivaduoti iš žemiškų troškimų ir ego centriškumo, kurie trukdo žmogui tiesiogiai patirti Dievą.
Po ego išnykimo ateina būsena, vadinama baqā (amžina egzistencija Dievuje), kai sufijus ne tik patiria Dievo buvimą, bet ir nuolat gyvena šiame buvime, turėdamas naują, atnaujintą dvasingumą ir sąmonę. Fanā ir baqā kartu sudaro pilną dvasinį išsilaisvinimą ir vienybę su Dievu, siekiant visiškos dvasinės ramybės ir dieviškos tiesos.
Įdomu tai, kad senesniuose sufijų šaltiniuose fanā apibūdinama kaip laikina būsena, tarsi trumpa akimirka, kai užgęsta asmeninis „aš“. Tik vėlesni mistikai, pavyzdžiui, Ibn Arabi, išplėtojo idėją apie baqā, nuolatinį buvimą Dievuje po šio išnykimo. Tai reiškia, kad po šio „išnykimo“ žmogus grįžta į pasaulį, bet jau nebevaldomas savo ego, o veikiantis Dievo valia.
Ši būsena reikalauja didelio nuolankumo. Vienas sufijų posakis teigia, kad ego yra tarsi uždanga tarp žmogaus ir Dievo. Kai uždanga nukrenta, žmogus pamato, kad viskas visada buvo vienis. Tai panašu į sapno pabaigą, kai supranti, kad visa, kas atrodė tikra, buvo tik minties žaismas. Šis procesas yra nuolatinis mokymasis mylėti be sąlygų.