Judas Iskarijotas buvo vienas iš dvylikos Jėzaus Kristaus apaštalų, tačiau labiausiai žinomas kaip tas, kuris jį išdavė. Jis atvedė romėnų kareivius ir šventyklos sargybą į Getsemanės sodą, nurodydamas Jėzų bučiniu, ir už tai gavo 30 sidabrinių monetų. Šis poelgis pavertė jį išdavystės simboliu visoje krikščioniškoje tradicijoje, o jo vardas tapo sinonimu klastai, godumui ir veidmainystei. Vis dėlto jo istorija kur kas sudėtingesnė nei paprastas „blogiukas“ – ji pilna mįslių, skirtingų interpretacijų ir net alternatyvių evangelijų.
Originaliai hebrajų–aramėjų kalba jis vadinosi Yehudah Ish-Qeriyot (יהודה איש־קריות) – „Judas iš Kerioto“. „Yehudah“ reiškia „pagirtas“, „šlovinamas“, o „Ish-Qeriyot“ nurodo kilmę iš Kerioto miestelio Judėjoje (galimai Keriot-Hezrono, minėto Jozuės 15:25). Graikiškuose Naujojo Testamento rankraščiuose užrašyta Ιούδας Ισκαριώτης (Ioudas Iskariōtēs), iš čia ir lietuviškoji forma – Judas Iskarijotas.
Yra ir kita, vis dar aptarinėjama hipotezė: „Iskarijotas“ galėjo kilti iš aramėjiško žodžio, susijusio su lotyniškuoju sicarius – „durklo nešiotojas“. Sicarijai buvo radikaliausia žydų pasipriešinimo grupuotė, vykdžiusi politinius nužudymus prieš romėnus ir kolaborantus. Jei ši versija teisinga, Judas galėjo būti zealotas arba bent jau simpatizuoti revoliuciniam judėjimui – tai visiškai pakeistų jo išdavystės motyvus.
Vienintelis judėjietis tarp galilėjiečių
Dauguma apaštalų buvo iš Galilėjos šiaurėje, o Judas – greičiausiai vienintelis iš pietinės Judėjos. Tarp šių regionų buvo kultūrinių, tarmių ir net politinių įtampų. Apaštalų sąrašuose (Mt 10:4; Mk 3:19; Lk 6:16) jis visada minimas paskutinis ir su prierašu „kuris jį išdavė“ – jau patys pirmieji tekstai jį ženklina kaip „kitokį“.
Iždininkas su tamsia puse
Jono evangelijoje (12:4–6; 13:29) aiškiai pasakyta: Judas laikė bendrą apaštalų piniginę, rinko aukas, pirko maistą, dalijo vargšams. Tai reiškia, kad Jėzus ir kiti apaštalai juo iš pradžių pasitikėjo. Tačiau tas pats Jonas priduria – jis vogdavo iš piniginės. Epizodas Betanijoje, kai Marija patepė Jėzų brangiu nardu, atskleidžia jo veidmainystę: jis piktinasi „švaistymu“, esą geriau būtų parduoti ir atiduoti vargšams, bet tikrasis motyvas – godumas.
Politinio Mesijo laukimas
Daug šiuolaikinių tyrinėtojų (tarp jų Hyam Maccoby, Reza Aslan, Bart Ehrman) mano, kad Judas galėjo būti nusivylęs idealistas. Jis tikėjosi, kad Jėzus bus karinis Mesijas, kuris jėga nuvers romėnus. Kai tapo aišku, kad Jėzus renkasi kryžių, o ne kardą, Judas nusprendė „pastūmėti“ įvykius – išduoti, kad Jėzus būtų priverstas parodyti galią ir pradėti sukilimą. Kai planas žlugo, liko tik neviltis.
Išdavystės eiga
- Mato 26:14–16 – Judas pats eina pas vyriausius kunigus ir derasi dėl 30 sidabrinių (vergų kaina pagal Iš 21:32).
- Paskutinė vakarienė – Jėzus duoda Judui kąsnį, taip jį atskleisdamas (Jn 13:26–30). Judas išeina „į naktį“.
- Getsemanės sodas – bučinys kaip ženklas, Jėzaus žodžiai: „Judai, ar bučiniu išduodi Žmogaus Sūnų?“ (Lk 22:48).
Tragiškas galas
Dvi skirtingos versijos:
- Mato 27:3–10 – Judas grąžina pinigus, meta juos šventykloje, išeina ir pasikaria.
- Apaštalų darbai 1:18–19 – jis nusipirko lauką, krito kniūbsčias, plyšo viduriai; laukas pavadintas Akeldama (Kraujo lauku).
Abu pasakojimai sutaria dėl vieno – mirtis buvo siaubinga ir vieša.
Didžiausios kontroversijos
- Laisva valia ar likimas? Jėzus sako: „Žmogaus Sūnus eina, kaip parašyta, bet vargas tam žmogui…“ (Mt 26:24).
- Gnostinė Judo evangelija (II a., atrasta 1978 m.) – Judas ten vaizduojamas kaip vienintelis mokinys, kuris suprato Jėzaus misiją, ir išdavė jį Jėzaus paties prašymu, kad kūnas būtų sunaikintas ir siela išlaisvinta. Bažnyčia šį tekstą atmetė kaip eretišką.
- Ar Judas apskritai egzistavo istoriniu asmeniu, ar tai vėlesnė teologinė konstrukcija? (mažuma tyrinėtojų, pvz., kai kurie miticistai, taip teigia).
Kultūrinis įvaizdis
Viduramžiais – raudonplaukis, su pinigų maišu, dažnai vienintelis su šešėliu ar demono pavidalu. Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ – kankinamas pačiame pragaro centre, šėtono nasruose kartu su Brutusu ir Kasijumi. Šis įvaizdis ilgai maitino antisemitinius stereotipus. Šiuolaikinėje kultūroje – nuo „Jesus Christ Superstar“ tragiško herojaus iki sudėtingų literatūrinių interpretacijų (Kazantzakis, Bulgakovas, Saramago).
Petras tris kartus išsigynė, bet verkė su viltimi ir buvo atleistas. Judas gailėjosi, bet netikėjo, kad gali būti atleista, ir pasirinko neviltį. Šis kontrastas tapo viena stipriausių krikščioniškosios antropologijos iliustracijų: ne nuodėmės dydis, o vilties trūkumas nulemia galutinį pralaimėjimą.
Judas Iskarijotas išlieka viena paslaptingiausių ir dramatiškiausių figūrų visoje pasaulio istorijoje – žmogus, be kurio nebūtų Velykų, bet už kurio vardą iki šiol niekas nenori vadinti savo vaikų.