„Tamsioji naktis“ (originaliai isp. Noche oscura del alma, angl. Dark Night of the Soul, pranc. La Nuit obscure de l’âme, ital. Notte oscura dell’anima, vok. Die dunkle Nacht der Seele, port. Noite escura da alma) yra vienas reikšmingiausių krikščioniškosios mistikos ir pasaulinės literatūros kūrinių, XVI amžiuje sukurtas šventojo Kryžiaus Jono, basojo karmelito ir Bažnyčios daktaro (San Juan de la Cruz, 1542–1591). Nors originale kūrinys dažnai siejamas su fraze Noche oscura del alma („Tamsioji sielos naktis“), rankraščiuose pati poema buvo vadinama tiesiog „Sielos giesmėmis“ (Canciones del alma). Vis dėlto tradicijoje įsitvirtino trumpesnis ir talpesnis pavadinimas – „Tamsioji naktis“, kuriuo vadinamas tiek pats eilėraštis, tiek išsamus jo teologinis komentaras. Šis pavadinimas žymi ne paros metą ar fizinę tamsą, o radikalų vidinį sielos perkeitimo vyksmą.
Poema gimė dramatiškomis aplinkybėmis – apie 1577–1578 m. Toledo vienuolyno kalėjime. Šv. Kryžiaus Jonas ten praleido devynis mėnesius, įkalintas ir kankinamas savo brolių karmelitų, kurie priešinosi jo ir šv. Teresės Avilietės vykdomai Karmelio ordino reformai. Mažytėje, tamsioje, vos vėdinamoje celėje, patirdamas visišką apleistumą ir fizinę kančią, mistikas mintinai sukūrė šį aštuonių posmų šedevrą, kurį užrašė tik stebuklingai pabėgęs iš nelaisvės. Poema parašyta Renesanso epochos penkiaeile strofa (lira), o jos poetinė kalba remiasi Biblijos Giesmių giesmės simbolizmu: mylimoji (siela) nakties tyloje slapta bėga iš savo namų, kad susijungtų su Mylimuoju (Dievu).
Kūrinį sudaro dvi neatsiejamos dalys:
- Mistinė poema – aštuonių posmų grožinis tekstas nuo garsiosios pirmosios eilutės En una noche oscura („Gūdžią, tamsiąją naktį“) iki paskutinės entre las azucenas olvidado („tarp lelijų pamirštus“). Tai grynoji poezija, kupina meilės dramatizmo, dvasinės aistros ir paslapties.
- Teologinis traktatas – didysis prozos komentaras, kuriame autorius eilutė po eilutės aiškina poemos simbolinę prasmę. Šis traktatas yra organiška kito žymaus autoriaus veikalo – „Kopimas į Karmelio kalną“ (Subida del Monte Carmelo) – tąsa. Jei Kopime Kryžiaus Jonas aprašo aktyviąją naktį (tai, ką žmogus pats privalo nuveikti atsižadėdamas prisirišimų), tai Tamsiojoje naktyje atveriamas pasyvusis kelias – tai, ką pats Dievas slapta ir skausmingai atlieka sieloje, kai žmogaus jėgos jau išsenka.
Traktatas konceptualiai dalijamas į dvi dideles dalis (knygas):
- Pirmoji knyga (Pojūčių naktis): Skirta pradedantiesiems dvasiniame kelyje. Čia autorius meistriškai analizuoja subtilias dvasines ydas (septynias didžiąsias nuodėmes dvasiniame lygmenyje: dvasinį puikavimąsi, godumą paguodoms, dvasinį geidulį, pyktį, apsirijimą, pavydą ir tingumą). Šioje naktyje Dievas atjunko sielą nuo pradinių jausminių saldumynų, panardindamas ją į sausrą, ir išmoko pereiti nuo varginančios meditacijos prie tykios, įlietosios kontempliacijos.
- Antroji knyga (Dvasios naktis): Skirta pažengusiesiems, vedamiems į tobulumą. Tai daug sunkesnis ir gilesnis etapas, kuriame dieviškoji šviesa lyg ugnis, deginanti žalią medžio pliauską, išvalo pačią dvasios substanciją ir jos galias – protą, atmintį bei valią. Čia išskleidžiama garsi dešimties meilės laiptų pakopų doktrina ir aprašomas sielos persirengimas trimis teologinėmis dorybėmis (tikėjimu, viltimi ir meile), saugančiomis ją nuo pasaulio, kūno ir velnio, kol galiausiai pasiekiama mistinė vienybė.
Šv. Kryžiaus Jono mokyme ši naktis nėra akligatvis ar Dievo apleidimas. Priešingai – tai Dievo šviesa, kuri yra tokia skaisti ir beribė, jog silpnoms, neapvalytoms žmogaus dvasios akims iš pradžių atrodo kaip gūdžiausia tamsa. Poema atveria šios kelionės grožį, o traktatas tampa nepakeičiamu žemėlapiu kiekvienam, ieškančiam kelio per vidines dvasios krizes į galutinį prisikėlimą ir meilės triumfą.
Šį kūrinį verta atsiversti visiems, kurie ilgisi gilesnio ryšio su Dievu, nori suprasti vidinių išbandymų prasmę ir trokšta savo mintis nukreipti į Amžinybę. Reikalaudamas susikaupimo ir kantraus įsiklausymo, tekstas atveria esminę tiesą: kančia ir vidinė tuštuma gali tapti vartais į dieviškosios meilės pilnatvę. „Tamsioji naktis“ liudija, kad po didžiausios tamsos visada ateina dvasinis prisikėlimas. Tai nepakeičiama knyga kiekvienam žmogui, ieškančiam vilties, atramos ir meilės savo gyvenimo nakties patirtyse.
Tamsioji naktis, poema
Gūdžią, tamsiąją naktį,
meilės ilgesio liepsna degdama,
– o laimingoji lemtie! –
išsmukau niekieno nepastebėta,
kai mano namuose jau tvyrojo ramybė.
Tamsoje ir saugiai,
slaptais laiptais, persirengusi,
– o laimingoji lemtie! –
tamsoje ir paslapčiomis,
kai mano namuose jau tvyrojo ramybė.
Palaimintąją naktį,
slapta, niekam manęs nematant,
ir man pačiai į nieką nesižvalgant,
be jokios kitos šviesos ir vedlio,
tik tos, kuri liepsnojo širdyje.
Ji mane vedė
tikriau už vidurdienio šviesą
ten, kur manęs laukė Tas,
kurį taip gerai pažinojau,
vieton, kur nesirodė niekas.
O nakti, kuri vedei!
O nakti, mielesnė už aušrą!
O nakti, kuri sujungei
Mylimąjį su mylimąja,
mylimąją, Mylimajame perkeistą!
Mano žydinčioje krūtinėje,
kuri visa buvo saugoma tik Jam vienam,
ten Jis užmigo,
o aš Jį lepinau,
ir kedrų vėduoklė dvelkė vėsa.
Vėjas nuo kuorų,
man kedrenant Jo plaukus,
savo ramia ranka
žeidė man kaklą
ir sustabdė visus mano pojūčius.
Likau ir užsimiršau,
veidą priglaudžiau prie Mylimojo;
viskas nutilo, ir aš pasidaviau,
palikusi savo rūpesčius
tarp lelijų pamirštus.
Tamsioji naktis, teologinio traktato ištrauka
PIRMOJI KNYGA
Kuri nagrinėja pojūčių naktį.
PIRMOJI STROFA
Gūdžią naktį, meilės ilgesio liepsna degdama – o laiminga lemtie! –
Išsmukau niekieno nepastebėta, mano namuose jau tvyrojant ramybei.
IŠAIŠKINIMAS
Šioje pirmojoje strofoje siela pasakoja kelią ir būdą, kuriuo ji sekė, savo prieraišumu išeidama iš savęs ir iš visų daiktų, ir mirdama jiems visiems bei sau pačiai per tikrą apimirtį, kad pasiektų saldų ir džiugų meilės gyvenimą su Dievu; ir ji sako, kad šis išėjimas iš savęs ir visų daiktų buvo „tamsioji naktis“, kuria, kaip vėliau bus paaiškinta, čia suprantama apvalanti kontempliacija, pasyviai sukelianti sieloje savęs ir visų anksčiau minėtų daiktų neigimą.
(2) Ir apie šį išėjimą ji čia sako, kad sugebėjo jį atlikti dėl tos stiprybės ir uolumo, kurį meilė jos Sužadėtiniui suteikė tam tikslui minėtoje tamsiojoje kontempliacijoje. Čia ji iškelia didžiulę laimę, kurią rado keliaudama pas Dievą per šią naktį su tokia ryškia sėkme, jog nė vienas iš trijų priešų – pasaulis, velnias ir kūnas (kurie visada trukdo šiame kelyje) – negalėjo jai sukliudyti; kadangi minėtoji apvalančios kontempliacijos naktis jos juslumo namuose užmigdė ir apmirdė visas aistras bei troškimus, kiek tai liečia jų nedorus geismus ir judesius. Taigi eilutė sako:
Gūdžią naktį
I SKYRIUS
Pateikia pirmąją eilutę ir pradeda nagrinėti pradedančiųjų netobulumus.
Į šią tamsiąją naktį sielos pradeda žengti tada, kai Dievas išveda jas iš pradedančiųjų būsenos – tai yra būsena tų, kurie medituoja dvasiniame kelyje, – ir pradeda jas vesti į pažengusiųjų būseną – tai yra tų, kurie jau yra kontempliatyvai, – tam, kad perėję ją pasiektų tobulųjų būseną, kuri yra Dieviškoji sielos vienybė su Dievu. Todėl, kad geriau suprastume ir paaiškintume, kas yra ši naktis, per kurią siela eina, ir dėl kokios priežasties Dievas ją ten patalpina, bus gerai čia pirmiausia paliesti tam tikrus pradedančiųjų bruožus (ir nors kalbėsime su visu įmanomu glaustumu, tai bus naudinga ir patiems pradedantiesiems), kad jie, suvokdami savo esamos būsenos silpnumą, įgautų drąsos ir trokštų, jog Dievas atvestų juos į šią naktį, kurioje siela sustiprinama ir įtvirtinama dorybėse bei paruošiama neįkainojamiems Dievo meilės džiaugsmams. Ir nors čia kurį laiką užtruksime, tai nebus ilgiau nei būtina, kad galėtume iškart pereiti prie kalbėjimo apie šią tamsiąją naktį.
(2) Reikia žinoti, kad siela po to, kai galutinai atsiverčia į Dievo tarnystę, paprastai Dievo yra dvasiškai maitinama ir glamonėjama, lygiai kaip mylinti motina elgiasi su mažu vaiku: šildo jį savo krūtinės šiluma, maitina saldžiu pienu bei minkštu, gardžiu maistu, nešioja ir glaudžia savo glėbyje; tačiau vaikui augant motina pamažu nustoja jį glamonėti ir, slėpdama savo švelnią meilę, patepa savo saldžią krūtį kartaus alijošiaus sultimis, nuleidžia vaiką iš savo rankų ir verčia jį vaikščioti savo kojomis, kad jis atsikratytų vaikiškų įpročių ir imtųsi svarbesnių, rimtesnių užsiėmimų. Mylinti motina yra panaši į Dievo malonę, nes kai tik siela atgimsta nauja šiluma ir uolumu Dievo tarnystei, Jis elgiasi su ja lygiai taip pat: leidžia jai rasti saldų ir džiugų dvasinį pieną visuose Dievo dalykuose be jokių jos pačios pastangų, taip pat didelį malonumą dvasinėse pratybose, nes čia Dievas jai duoda savo švelnios meilės krūtį lyg mažam vaikui.
(3) Todėl tokia siela randa malonumą ilgą laiką – galbūt ištisas naktis – praleisdama maldoje; atgailos jai tampa malonumu, pasninkai – džiaugsmu, o jos paguoda – naudotis sakramentais ir užsiimti dieviškais dalykais. Šiuose dalykuose dvasiniai asmenys (nors ir dalyvaudami juose su dideliu uolumu, atkaklumu bei labai kruopščiai juos atlikdami) dažnai pasirodo esą, dvasiškai kalbant, labai silpni ir netobuli. Kadangi juos šiems dalykams ir šioms dvasinėms pratyboms pažadina paguoda bei malonumas, kurį juose randa, ir kadangi jie dar nėra tam paruošti nuoširdžiomis pastangomis ugdantis dorybes, jie turi daug klaidų ir netobulumų, susijusių su šiais jų dvasiniais veiksmais; juk galų gale bet kurio žmogaus veiksmai atitinka jo pasiektą tobulumo įprotį. Ir kadangi šie asmenys neturėjo progos įgyti minėtų stiprybės įpročių, jie neišvengiamai privalo veikti kaip silpnesni vaikai – silpnai. Kad tai būtų matyti aiškiau, o kartu ir tai, kiek šiems dorybių pradedantiesiems trūksta tobulumo darbuose, kurių jie taip lengvai imasi su minėtu malonumu, aprašysime tai remdamiesi septyniomis didžiosiomis nuodėmėmis, viena po kitos, nurodydami kai kuriuos iš daugelio netobulumų, kuriuos jie turi pagal kiekvieną punktą; čia bus aiškiai matyti, kokie panašūs į vaikus yra šie asmenys visame kame, ką daro. Taip pat bus matyti, kiek daug palaiminimų su savimi atneša tamsioji naktis, apie kurią kalbėsime vėliau, nes ji nuplauna sielą ir apvalo ją nuo visų šių netobulumų.
II SKYRIUS
Apie tam tikrus dvasinius netobulumus, kuriuos pradedantieji turi dėl puikybės įpročio.
Kadangi šie pradedantieji jaučiasi esą labai uolūs ir stropūs dvasiniuose dalykuose bei pamaldumo pratybose, iš šios sėkmės (nors tiesa, kad šventi dalykai iš savo prigimties sukelia nuolankumą) per jų netobulumus jiems dažnai kyla tam tikra slapta puikybė, iš kurios jie ima jausti tam tikrą pasitenkinimą savo darbais ir savimi pačiais. Ir iš čia jiems taip pat kyla tam tikras troškimas, kuris yra kiek tuščias, o kartais ir labai tuščias – kalbėti apie dvasinius dalykus kitų akivaizdoje, o kartais netgi mokyti tokių dalykų, užuot patiems mokiusis. Savo širdyje jie smerkia kitus, kai mato, kad jie neturi tokio pamaldumo, kokio jie patys trokšta; ir kartais jie net išsako tai žodžiais, tuo būdami panašūs į fariziejų, kuris gyrėsi, šlovindamas Dievą už savo paties gerus darbus ir niekindamas muitininką.
(2) Šiems asmenims velnias dažnai sustiprina jų turimą uolumą ir troškimą atlikti šiuos bei kitus darbus dažniau, kad jų puikybė ir pasipūtimas dar labiau išaugtų. Mat velnias puikiai žino, kad visi šie darbai ir dorybės, kurias jie atlieka, yra ne tik beverčiai jiems patiems, bet netgi virsta jų ydomis. Ir kai kurie iš šių asmenų įpranta pasiekti tokį blogio laipsnį, jog norėtų, kad niekas kitas neatrodytų geras, tik jie patys; ir štai darbais bei žodžiais, pasitaikius bet kokiai progai, jie smerkia ir šmeižia kitus, matydami krislą savo brolio akyje ir nepastebėdami rąsto savojoje; jie nukošia svetimą uodą, o patys praryja kupranugarį.
(3) Kartais, kai jų dvasiniai vadovai, pavyzdžiui, nuodėmklausiai ir vyresnieji, nepritaria jų dvasiai ir elgesiui (nes jie trokšta, kad viskas, ką jie daro, būtų vertinama ir giriama), jie mano, kad šie jų nesupranta arba kad jų nuodėmklausiai patys nėra dvasiniai žmonės, nes nepritaria šiam ar anam dalykui. Ir todėl jie iškart trokšta ir stengiasi susirasti ką nors kitą, kas atitiktų jų skonį; mat paprastai jie nori kalbėtis dvasiniais klausimais su tais, kurie, jų manymu, girs ir vertins tai, ką jie daro, ir bėga kaip nuo maro nuo tų, kurie išsklaido jų iliuzijas, siekdami nuvesti juos į saugų kelią – kartais jie netgi puoselėja jiems priešiškumą. Šitaip manydami apie save, jie linkę daug pasiryžti, bet labai mažai nuveikti. Kartais jie trokšta, kad kiti suprastų, kokie jie dvasingi ir pamaldūs, ir tam tikslui kartais tai išreiškia išoriškai judesiais, dūsavimais ir kitomis ceremonijomis; o kartais yra linkę patirti tam tikras ekstazes, viešumoje labiau nei slaptoje, kuo jiems padeda velnias, ir jiems patinka, kad tai būtų pastebėta, bei dažnai trokšta, kad tai būtų pastebima dar labiau.
(4) Daugelis tokių asmenų trokšta būti savo nuodėmklausių numylėtiniais ir su jais suartėti, dėl to juos nuolat lydi pavydo ir nerimo progos. Jie per daug gėdijasi atvirai išpažinti savo nuodėmes, kad nuodėmklausiai nepradėtų apie juos blogiau galvoti, todėl jas švelnina ir stengiasi parodyti mažiau blogas; taigi į išpažintį jie eina labiau tam, kad pasiteisintų, o ne kad save apkaltintų. Ir kartais jie ieško kito nuodėmklausio, kad papasakotų apie padarytą blogį, idant jų pačių nuodėmklausys manytų, jog jie nepadarė nieko blogo, o tik gera; ir taip jiems visada malonu pasakoti jam tai, kas gera, ir kartais tokiais žodžiais, kurie pateikia tai didesniu gėriu, nei yra iš tiesų, trokšdami, kad jis laikytų juos gerais, nors jiems būtų buvęs didesnis nuolankumas, kaip sakysime, tai nuvertinti ir trokšti, kad nei jis, nei kas nors kitas nelaikytų jų kuo nors ypatingu.
(5) Kai kurie iš šių pradedančiųjų taip pat menkina savo klaidas, o kitu metu pernelyg nuliūsta matydami save į jas puolant, manydami, kad jau buvo šventieji; ir šitaip jie supyksta bei tampa nekantrūs patys sau, o tai yra dar vienas netobulumas. Dažnai jie su dideliu ilgesiu maldauja Dievą, kad Jis atimtų iš jų netobulumus ir klaidas, tačiau tai daro veikiau tam, kad rastų ramybę ir nebūtų jų varginami, o ne dėl paties Dievo; nesuvokdami, kad jei Jis atimtų iš jų netobulumus, jie tikriausiai taptų dar puikesni ir labiau pasipūtę. Jiems nepatinka girti kitus, bet patinka būti patiems giriamiems; kartais jie tokio gyrimo patys ieško. Tuo jie panašūs į neprotingąsias mergaites, kurios, negalėdamos užsidegti savo lempų, prašė aliejaus iš kitų.
(6) Iš šių netobulumų kai kurios sielos išvysto daug labai sunkių klaidų, kurios joms daro didelę žalą. Tačiau vienos jų turi mažiau, kitos daugiau, o kai kurios – tik pirmuosius jų judesius ar vos šiek tiek daugiau; ir vargu ar yra tokių pradedančiųjų, kurie šio uolumo metu neįpultų į kokias nors iš šių klaidų. Tačiau tie, kurie šiuo metu eina į tobulumą, elgiasi visiškai kitaip ir su visai kitokia dvasios nuostata; mat jie žengia į priekį per nuolankumą ir yra labai praturtinami, ne tik visiškai nevertindami savo pačių reikalų, bet ir jausdami labai mažai pasitenkinimo savimi; jie visus kitus laiko gerokai geresniais ir paprastai jaučia jiems šventą pavydą bei troškimą tarnauti Dievui taip, kaip jie. Nes kuo didesnis jų uolumas, kuo gausesni darbai, kuriuos jie atlieka, ir kuo didesnis malonumas, kurį juose randa, – augdami nuolankumu jie vis labiau supranta, kiek daug Dievas yra vertas iš jų pusės ir kaip maža yra visa, ką jie daro dėl Jo; ir štai, kuo daugiau jie daro, tuo mažiau yra patenkinti. Jie tiek daug mielai padarytų iš meilės ir gailestingumo Jam, kad visa, ką jie daro, jiems atrodo niekas; ir jie yra taip stipriai užimti bei panirę į šį meilės nerimą, kad niekada nepastebi, ką kiti daro ar ko nedaro; o jei ir pastebi, jie visada tiki, kaip sakau, kad visi kiti yra gerokai geresni už juos pačius. Todėl, laikydami save mažaverčiais, jie trokšta, kad ir kiti juos tokiais laikytų, ir niekintų bei nuvertintų tai, ką jie daro. Be to, jei žmonės juos girtų ir vertintų, jie jokiu būdu negali patikėti tuo, ką jie sako; jiems atrodo keista, kad kas nors galėtų sakyti apie juos tokius gerus dalykus.
(7) Kartu su didele ramybe ir nuolankumu šios sielos turi gilų troškimą būti pamokytos bet kurio, kuris gali joms atnešti naudos; jos yra visiška priešingybė tiems, apie kuriuos kalbėjome anksčiau, kurie visada veržiasi mokyti, o kai kiti bando juos pamokyti, atima žodžius jiems iš lūpų, tarsi patys jau viską žinotų. Šios sielos, priešingai, toli gražu netrokšdamos būti kieno nors mokytojomis, yra labai pasirengusios eiti ir pasukti kitu keliu nei tas, kuriuo faktiškai eina, jei joms taip liepiama, nes jos niekada nemano esančios teisios kokiame nors dalyke. Jos džiaugiasi, kai kiti yra giriami; jos liūdi tik dėl to, kad netarnauja Dievui taip, kaip anie. Jos neturi jokio noro kalbėti apie daromus darbus, nes taip menkai juos vertina, kad joms gėda apie juos kalbėti net savo dvasiniams vadovams, nes jiems atrodo, jog tai dalykai, neverti kalbėjimo. Jos kur kas labiau trokšta kalbėti apie savo trūkumus ir nuodėmes arba kad būtent jie būtų pastebėti, o ne jų dorybės; ir todėl jos linksta kalbėtis apie savo sielą su tais, kurie jų veiksmus ir jų dvasingumą laiko menkaverčiais. Tai paprastos, tyros, nuoširdžios ir Dievui labai mielos dvasios bruožas. Kadangi išmintingoji Dievo Dvasia gyvena šiose nuolankiose sielose, Ji skatina ir kreipia jas saugoti Jo lobius slaptoje viduje bei lygiai taip pat išmesti iš savęs visą blogį. Dievas suteikia šią malonę nuolankiesiems kartu su kitomis dorybėmis, lygiai kaip atsisako jos išdidiesiems.
(8) Šios sielos atiduotų savo širdies kraują kiekvienam, kuris tarnauja Dievui, ir padės kitiems tarnauti Jam tiek, kiek jų galioje. Netobulumus, į kuriuos mato save įpuolant, jos pakelia su nuolankumu, dvasios romumu ir mylinčia Dievo baime, vildamosi Juo. Tačiau sielos, kurios pradžioje keliauja su tokiu tobulumu, mano supratimu ir kaip buvo sakyta, yra mažuma, ir labai mažai yra tokių, apie kurias galime džiaugtis, kad jos neįpuola į priešingas klaidas. Dėl šios priežasties, kaip vėliau sakysime, Dievas veda į tamsiąją naktį tuos, kuriuos trokšta apvalyti nuo visų šių netobulumų, kad galėtų nuvesti juos toliau į priekį.
III SKYRIUS
Apie kai kuriuos netobulumus, kuriuos kai kurios iš šių sielų yra linkusios turėti, susijusius su antrąja didžiąja nuodėme – gobšumu, dvasine prasme.
Daugelis šių pradedančiųjų kartais taip pat pasižymi dideliu dvasiniu gobšumu. Pamatysime juos esant nepatenkintus tuo dvasingumu, kurį jiems suteikia Dievas; ir jie yra labai nusiminę bei priekaištaujantys, nes dvasiniuose dalykuose neranda tokios paguodos, kokios trokštų. Daugeliui niekada negana klausytis patarimų, mokytis dvasinių taisyklių, turėti ir skaityti daugybę knygų, nagrinėjančių šį klausimą, ir jie leidžia laiką prie visų šių dalykų, o ne prie apsimirimo darbų ir vidinio dvasios skurdo tobulinimo, kuris turėtų būti jų siekinys. Be to, jie apsikrauna įmantriais paveikslėliais ir rožiniais; tai vieną pasideda, tai kitą paima; tai keičia į kitą, tai vėl atgal; tai nori vienokio daikto, tai kitokio, labiau vertindami vienos rūšies kryželį nei kitos vien todėl, kad jis įmantresnis. O kitus pamatysi pasidabinusius agnus dei, relikvijomis ir atminimo ženklais – lyg vaikus blizgučiais. Čia aš smerkiu širdies prisirišimą ir palankumą, kurį jie jaučia šių daiktų pobūdžiui, gausybei ir įmantrumui, nes tai visiškai prieštarauja dvasios skurdui, kuris atsižvelgia tik į pamaldumo esmę, naudojasi tik tuo, kas pakanka šiam tikslui, ir pavargsta nuo šitokios įvairovės bei smalsumo. Mat tikras pamaldumas privalo kilti iš širdies ir remtis vien tiesa bei esme to, ką dvasiniai dalykai reprezentuoja; visa kita yra prisirišimas ir prieraišumas, kylantis iš netobulumo; ir kad žmogus galėtų pereiti į bet kokį tobulumą, būtina tokius troškimus numarinti.
(2) Pažinojau žmogų, kuris daugiau nei dešimt metų naudojosi kryželiu, grubiai padarytu iš pašventintos šakos ir suveržtu aplink apsuktu smeigtuku; jis niekada nenustojo juo naudotis ir visada nešiojosi su savimi, kol aš jį iš jo paėmiau; ir tai buvo žmogus, turintis немаžai proto ir supratimo. Taip pat mačiau kitą, kuris kalbėjo savo maldas naudodamas karoliukus, padarytus iš žuvies stuburo kaulų; jo pamaldumas Dievo akyse dėl to tikrai buvo ne mažiau brangus, nes akivaizdu, kad šie daiktai neturėjo jokio pamaldumo savo meistriškumu ar verte. Tie, kurie pradeda nuo šių pradmenų ir daro gerą pažangą, neprisiriša prie jokių matomų įrankių, nesikrauna jų ant savęs ir netrokšta žinoti daugiau nei būtina geram elgesiui; mat jų akys nukreiptos tik į buvimą teisiems prieš Dievą ir patikimą Jam, ir tuo pasireiškia jų „gobšumas“. Ir šitaip su dideliu dosnumu jie atiduoda viską, ką turi, ir džiaugiasi žinodami, kad to nebeturi – dėl Dievo ir dėl meilės artimui, nesvarbu, ar tai būtų dvasiniai, ar laikinieji dalykai. Nes, kaip sakau, jų akys nukreiptos tik į vidinio tobulumo tikrovę, kuri yra teikti džiaugsmą Dievui ir niekuo neteikti džiaugsmo sau patiems.
(3) Tačiau nei nuo šių netobulumų, nei nuo kitų siela negali būti tobulai apvalyta tol, kol Dievas neatveda jos į pasyvųjį tos tamsiosios nakties apvalymą, apie kurį netrukus kalbėsime. Vis dėlto sielai dera stengtis triūsti, kiek tik ji gali savo pačios pastangomis, kad apsivalytų ir ištobulėtų, ir taip pelnytų Dievo malonę būti paimtai į tą Dieviškąją globą, kurioje ji išgydoma nuo visko, ko pati nepajėgė išsigydyti. Kadangi, kad ir kaip stipriai pati siela triūstų, ji negali aktyviai apsivalyti taip, kad būtų bent mažiausiu laipsniu paruošta Dieviškajai meilės tobulumo vienybei, jei Dievas nepaims jos už rankos ir neapvalys toje tamsiojoje ugnyje tuo keliu ir būdu, kurį turime aprašyti.
IV SKYRIUS
Apie kitus netobulumus, kuriuos šie pradedantieji yra linkę turėti, susijusius su trečiąja nuodėme – geidulingu (gašlumu).
Daugelis šių pradedančiųjų turi daug kitų netobulumų nei tie, kuriuos aprašau prie kiekvienos iš mirtinų nuodėmių, tačiau juos praleidžiu, kad išvengčiau išsiplėtimo, paliesdamas keletą svarbiausių, kurie yra tarsi visų kitų ištakos ir priežastis. Ir štai, kalbant apie šią geidulio nuodėmę (paliekant nuošalyje dvasinių asmenų įpuolimą į pačią šią nuodėmę, nes mano tikslas yra aptarti netobulumus, kuriuos turi apvalyti tamsioji naktis), jie turi daug netobulumų, kuriuos galima apibūdinti kaip dvasinį geidulį – ne todėl, kad jie tokie būtų, bet todėl, kad šie netobulumai kyla iš dvasinių dalykų. Mat dažnai atsitinka taip, kad pačiose jų dvasinėse pratybose, kai jie yra bejėgiai tam užkirsti kelią, juslinėje sielos dalyje kyla ir reiškiasi netyri veiksmai bei judesiai, ir kartais tai nutinka net tada, kai dvasia yra gilioje maldoje arba priima Atgailos ar Eucharistijos sakramentą. Šie dalykai, kaip sakau, nėra jų valioje; jie kyla iš vienos iš trijų priežasčių.
(2) Pirmoji priežastis, iš kurios jie dažnai kyla, yra malonumas, kurį žmogaus prigimtis patiria dvasiniuose dalykuose. Mat kai dvasia ir pojūčiai patiria pasitenkinimą, kiekviena žmogaus dalis to malonumo yra pažadinama džiūgauti pagal savo proporciją ir prigimtį. Nes tuomet dvasia, kuri yra aukštesnioji dalis, yra pažadinama malonumui ir džiaugsmui Dieve; o juslinė prigimtis, kuri yra žemesnioji dalis, yra pažadinama juslių malonumui ir džiaugsmui, nes ji negali turėti ir apimti nieko kito, todėl griebiasi to, kas yra arčiausiai jos pačios – to, kas netyra ir jusliška. Taip nutinka, kad siela pagal dvasią yra gilioje maldoje su Dievu, o iš kitos pusės, pagal pojūčius ji pasyviai, su dideliu nepasitenkinimu, jaučia pojūčių maištus, judesius ir veiksmus; tai dažnai nutinka per Komuniją, nes kai siela šiame meilės veiksme gauna džiaugsmą ir paguodą todėl, kad Viešpats ją suteikia (kadangi būtent tam Jis save atiduoda), juslinė prigimtis lygiai taip pat pasiima tai, kas jai priklauso, kaip sakėme, pagal savo būdą. Kadangi galų gale šios dvi dalys yra sujungtos viename individe, jos paprastai abi dalyvauja tame, ką viena iš jų gauna, kiekviena pagal savo būdą; mat, kaip sako filosofas, viskas, kas priimama, priėmėjui būna pagal paties priėmėjo būdą. Ir taip šioje pradžioje, ir net sielai padarius tam tikrą pažangą, jos juslinė dalis, būdama netobula, dažnai priima Dievo Dvasią su tuo pačiu netobulumu. Tačiau kai ši juslinė dalis atnaujinama tamsiosios nakties apvalymu, kurį aprašysime, ji nebeturi šių silpnybių; nes nebe ši dalis ką nors priima, bet veikiau ji pati yra priimama į Dvasią. Ir todėl ji tada viską turi pagal Dvasios būdą.
(3) Antroji priežastis, iš kurios šie maištai kartais kyla, yra velnias, kuris, norėdamas sukelti nerimą ir sutrikdyti sielą tuo metu, kai ji meldžiasi arba stengiasi melstis, sugeba sužadinti šiuos netyrumo judesius jos prigimtyje; ir jei siela kreipia dėmesį į kurį nors iš jų, jie padaro jai didelę žalą. Mat iš baimės jiems žmonės ne tik suglemba maldoje (o tai ir yra velnio tikslas, kai jis pradeda kovoti su jais), bet kai kurie apskritai apleidžia maldą, nes mano, kad šie dalykai juos puola labiau per šią pratybą nei atskirai nuo jos; ir tai tiesa, nes velnias puola juos tuomet labiau nei kitu metu, kad jie apleistų dvasines pratybas. Ir negana to, jam pavyksta labai ryškiai pavaizduoti jiems dalykus, kurie yra itin šlykštūs ir netyri, o kartais labai glaudžiai susiję su tam tikrais dvasiniais dalykais ir asmenimis, kurie yra naudingi jų sieloms, kad juos įbaugintų ir padarytų baikščius; taip, kad tie, kuriuos tai paveikia, nedrįsta net į nieką pažvelgti ar apie ką nors medituoti, nes iškart susiduria su šia pagunda. Ir tiems, kurie yra linkę į melancholiją, tai veikia su tokia jėga, kad jie tampa verti didelio gailesčio, nes taip liūdnai kenčia; mat šis išmėginimas tam tikriems asmenims, kai jie turi šį blogą temperamentą, pasiekia tokią ribą, kad jie tiki esant akivaizdu, jog velnias visada yra su jais ir kad jie neturi galios tam užkirsti kelio, nors kai kurie iš šių asmenų gali atremti jo puolimą didelėmis pastangomis ir vargu. Kai šie netyrumai puola tokias sielas per melancholijos terpę, jos paprastai nuo jų neišsilaisvina tol, kol neišsigydo to temperamento, nebent tamsioji naktis būtų įžengusi į sielą ir pašalinusi iš jų visus netyrumus vieną po kito.
(4) Trečiasis šaltinis, iš kurio šie netyri judesiai yra linkę kilti, kad kariautų prieš sielą, dažnai yra baimė, kurią tokie asmenys jaučia šiems netyriems vaizdiniams ir judesiams. Kažkas, ką jie mato, sako ar galvoja, iškelia juos į jų sąmonę, ir tai juos išgąsdina, todėl jie kenčia nuo jų ne dėl savo kaltės.
(5) Taip pat yra tam tikrų sielų, turinčių tokią švelnią ir trapią prigimtį, kad, atėjus dvasinei paguodai ar kokiai malonei maldoje, geidulio dvasia iškart atsiranda kartu su jomis, apsvaigindama ir džiugindama jų juslinę prigimtį tokiu būdu, jog atrodo, tarsi jos būtų panardintos į šios nuodėmės mėgavimąsi ir malonumą; ir tas mėgavimasis pasyviai išlieka kartu su paguoda, o kartais jos sugeba pamatyti, kad įvyko tam tikri netyri ir nevaldomi veiksmai. Priežastis ta, kad, kadangi šios prigimtys, kaip sakau, yra trapios ir švelnios, jų syvai susijaukia ir kraujas sužadinamas esant menkiausiam sukrėtimui. Ir iš čia kyla šie judesiai; tas pats nutinka tokioms sieloms, kai jos užsidega pykčiu arba patiria kokį nors nerimą ar sielvartą.
(6) Kartais vėlgi tarp šių dvasinių asmenų, nesvarbu, ar jie kalbėtų, ar atliktų dvasinius veiksmus, kyla tam tikras veržlumas ir pagyrūniškumas dėl atsižvelgimo į šalia esančius asmenis, ir prieš šiuos asmenis jie demonstruoja tam tikrą tuščią pasitenkinimą. Tai taip pat kyla iš dvasios geidulio pagal tą prasmę, kaip mes čia suprantame, kurį paprastai lydi valios savimyla.
(7) Kai kurie iš šių asmenų užmezga dvasinio pobūdžio draugystes su kitais, kurios dažnai kyla iš geidulio, o ne iš dvasingumo; tai galima atpažinti iš to, kad tos draugystės prisiminimas nesukelia Dievo atminimo ir meilės Jam augimo, bet sukelia sąžinės graužatį. Mat kai draugystė yra grynai dvasinė, Dievo meilė auga kartu su ja; ir kuo labiau siela ją prisimena, tuo labiau ji prisimena Dievo meilę ir tuo didesnį troškimą jaučia Dievui; taip, kad vienam augant, auga ir kitas. Nes Dievo Dvasia turi šią savybę: Ji didina gėrį pridėdama prie jo daugiau gėrio, kadangi tarp jų yra panašumas ir dermė. Tačiau kai ši meilė kyla iš minėtos juslumo ydos, ji sukelia priešingus padarinius; nes kuo labiau viena auga, tuo labiau kita mažėja, lygiai kaip ir jos atminimas. Jei ta juslinė meilė auga, iškart bus pastebėta, kad sielos meilė Dievui vėsta ir kad ji pamiršta Jį, prisimindama aną meilę; jai taip pat kyla tam tikra sąžinės graužatis. Ir, iš kitos pusės, jei Dievo meilė auga sieloje, ta kita meilė atvėsta ir yra pamirštama; mat kadangi abi jos yra priešingos viena kitai, viena ne tik nepadeda kitai, bet ta, kuri vyrauja, nuslopina ir sunaikina kitą bei sustiprėja pati savyje, kaip sako filosofai. Todėl mūsų Išganytojas Evangelijoje pasakė: „Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.“ Tai reiškia: meilė, gimusi iš juslumo, baigiasi juslumu, o ta, kuri yra iš dvasios, baigiasi Dievo dvasioje ir leidžia jai augti. Tai yra skirtumas, egzistuojantis tarp šių dviejų meilės rūšių, pagal kurį galime jas atpažinti.
(8) Kai siela įžengia į tamsiąją naktį, ji suvaldo šias meilės rūšis. Ji sustiprina ir apvalo vieną, būtent tą, kuri yra pagal Dievą; o kitą pašalina ir užbaigia; ir pradžioje ji priverčia abi jas išleisti iš akių, kaip vėliau sakysime.
V SKYRIUS
Apie netobulumus, į kuriuos pradedantieji įpuola dėl rūstybės nuodėmės.
Dėl geidulingumo, kurį daugelis pradedančiųjų jaučia dvasinėms paguodoms, šių paguodų patyrimą labai dažnai lydi daug netobulumų, kylančių iš rūstybės nuodėmės; mat kai jų džiugesys ir malonumas dvasiniuose dalykuose baigiasi, jie natūraliai apkarsta ir tą saldumo trūkumą, kurį tenka iškęsti, pakelia su bloga nuotaika, o tai paveikia viską, ką jie daro; jie labai lengvai susierzina dėl menkiausio dalyko – kartais, tiesą sakant, niekas negali jų pakęsti. Tai dažnai nutinka po to, kai jie pagal pojūčius būna labai maloniai susikaupę maldoje; kai jų malonumas ir džiugesys joje baigiasi, jų prigimtis natūraliai tampa suirzusi ir nusivylusi, visai kaip vaikas, atplėštas nuo krūties, kurios saldumu jis mėgavosi. Šiame natūraliame suirzime nėra nuodėmės, kol jam neleidžiama įsiviešpatauti, bet tik netobulumas, kurį turi apvalyti tamsiosios nakties sausra ir griežtumas.
(2) Tarp šių dvasinių asmenų vėlgi yra kitų, kurie įpuola į kitokią dvasinę rūstybę: tai nutinka, kai jie suirzta dėl kitų nuodėmių ir stebi kitus su tam tikru neramiu uolumu. Kartais jiems kyla impulsas piktai juos barti, o retkarčiais jie nueina taip toli, kad pasiduoda jam ir pasiskelbia esą dorybių mokytojai. Visa tai prieštarauja dvasiniam romumui.
(3) Yra kitų, kurie pyksta ant savęs, kai pastebi savo pačių netobulumą, ir demonstruoja nekantrybę, kuri nėra nuolankumas; jie yra tokie nekantrūs šiuo atžvilgiu, kad norėtų tapti šventaisiais per vieną dieną. Daugelis šių asmenų ketina daug nuveikti ir priima didingus pasiryžimus; vis dėlto, kadangi jie nėra nuolankūs ir neabejoja savimi, kuo daugiau pasiryžimų priima, tuo didesnis jų nuopuolis ir tuo didesnis susierzinimas, nes jie neturi kantrybės laukti to, ką Dievas jiems suteiks tada, kai Jam patiks; tai lygiai taip pat prieštarauja minėtam dvasiniam romumui, kurio negalima visiškai išgydyti kitaip, kaip tik per tamsiosios nakties apvalymą. Kai kurios sielos, priešingai, yra tokios kantrios dėl trokštamos pažangos, kad Dievas mielai matytų jas kiek mažiau kantrias.
VI SKYRIUS
Apie netobulumus, susijusius su dvasiniu apsirijimu.
Kalbant apie ketvirtąją nuodėmę – dvasinį apsirijimą – galima daug pasakyti, nes vargu ar yra nors vienas iš šių pradedančiųjų, kuris, kad ir kokia džiuginanti būtų jo pažanga, neįpultų į kai kuriuos iš daugelio netobulumų, ištinkančių pradedančiuosius dėl šios nuodėmės, dėl to saldumo, kurį jie iš pradžių randa dvasinėse pratybose. Mat daugelis iš jų, suvilioti saldumo ir malonumo, kurį randa tokiose pratybose, labiau siekia dvasinio saldumo nei dvasinio tyrumo ir išmintingo saiko, kurį Dievas vertina ir priima visoje dvasinėje kelionėje. Todėl, be netobulumų, į kuriuos juos įstumia šitokio saldumo ieškojimas, jų dabar turimas apsirijimas verčia juos nuolat pulti į kraštutinumus, peržengiant saikingumo ribas, kuriose dorybės įgyjamos ir kuriose jos gyvuoja. Mat kai kurie iš šių asmenų, patraukti ten randamo malonumo, marina save atgailomis, o kiti silpnina save pasninkais, atlikdami daugiau, nei jų trapumas gali pakelti, be niekieno nurodymo ar patarimo, veikiau stengdamiesi vengti tų, kurių šiems reikalams privalėtų klausyti; kai kurie iš tiesų drįsta daryti šiuos dalykus net ir tada, kai jiems buvo įsakyta elgtis priešingai.
(2) Šie asmenys yra patys netobuliausi ir neprotingiausi; mat jie iškelia kūno atgailą aukščiau paklusnumo ir nuolankumo, o būtent pastarasis yra atgaila pagal protą ir nuovoką, taigi auka, priimtinesnė ir mielesnė Dievui nei bet kuri kita. Tačiau tokia vienašališka atgaila yra ne kas kita, kaip gyvuliška atgaila, prie kurios juos traukia, lygiai kaip gyvulius, troškimas ir malonumas, kurį joje randa. Kadangi visi kraštutinumai yra ydingi, ir kadangi taip elgdamiesi tokie asmenys vykdo savo pačių valią, jie auga ydoje, o ne dorybėje; mat mažų mažiausiai jie tokiu būdu įgyja dvasinį apsirijimą ir puikybę, nes nevaikšto paklusnume. Ir daugelį iš jų puola velnias, kurstydamas šį apsirijimą per malonumus ir troškimus, kuriuos jis sustiprina jų viduje iki tokio lygio, kad, nebegalėdami susilaikyti, jie arba keičia, arba varijuoja, arba prideda prie to, kas jiems įsakyta, nes bet koks paklusnumas šiuo atžvilgiu jiems yra be galo kartus. Kai kurie asmenys pasiekė tokią blogą būklę, kad vien dėl to, jog šiomis pratybomis užsiima iš paklusnumo, praranda norą ir pamaldumą jas atlikti – vienintelis jų troškimas ir malonumas yra daryti tai, į ką jie patys linksta, tad tikriausiai jiems būtų naudingiau išvis šiomis pratybomis neužsiimti.
(3) Pamatysite, kad daugelis šių asmenų labai atkakliai reikalauja iš savo dvasios vadovų to, ko patys trokšta, išplėšdami tai iš jų beveik per prievartą; jei jiems tai atsakoma, jie tampa irzlūs kaip vaikai ir vaikšto su dideliu nepasitenkinimu, manydami, kad netarnauja Dievui, kai jiems neleidžiama daryti to, ko norėtų. Mat jie vaikšto įsikibę savo pačių valios ir malonumo, su kuriais elgiasi taip, tarsi tai kiltų iš Dievo; ir kai tik jų vadovai tai iš jų atima ir bando pajungti juos Dievo valiai, jie susierzina, tampa bailūs ir atpuola. Šie asmenys mano, kad jų pačių pasitenkinimas ir malonumas yra Dievo pasitenkinimas ir tarnystė Jam.
(4) Yra vėlgi kitų, kurie dėl šio apsirijimo taip mažai nutuokia apie savo pačių nevertumą bei vargingumą ir yra taip toli atstūmę mylinčią baimę bei pagarbą, kurią yra skolingi Dievo didybei, kad nesvyruodami nuolat primygtinai reikalauja, jog jų nuodėmklausiai leistų jiems dažnai priimti Komuniją. Ir kas blogiausia, jie dažnai drįsta priimti Komuniją be Kristaus tarno ir prievaizdo leidimo bei sutikimo, veikdami vien savo nuožiūra ir stengdamiesi nuslėpti nuo jo tiesą. Dėl šios priežasties, kadangi trokšta nuolat priimti Komuniją, jie atlieka išpažintį aplaidžiai, labiau trokšdami valgyti, nei valgyti švariai ir tobulai; nors jiems būtų buvę sveikiau ir švenčiau, jei jie būtų turėję priešingą polinkį ir maldavę savo nuodėmklausius neliepti jiems taip dažnai artintis prie altoriaus. Vis dėlto tarp šių dviejų kraštutinumų geresnis kelias yra nuolankus susitaikymas. Tačiau minėtas įžūlumas yra dalykas, darantis didelę žalą, ir žmonės gali pagrįstai bijoti būti nubausti už tokią drąsą.
(5) Šie asmenys, priimdami Komuniją, visomis išgalėmis stengiasi patirti tam tikrą juntamą saldumą ir malonumą, užuot nuolankiai atidavę pagarbą ir šlovinę Dievą savo viduje. Ir taip stipriai jie tam atsiduoda, kad negavę pojūčiuose malonumo ar saldumo, mano apskritai nieko nenuveikę. Tai reiškia spręsti apie Dievą labai neoriai; jie nesuvokė, kad mažiausia iš gėrybių, kylančių iš šio Švenčiausiojo Sakramento, yra ta, kuri liečia pojūčius; ir kad nematoma Jo teikiamos malonės dalis yra kur kas didesnė; mat tam, kad jie galėtų pažvelgti į tai tikėjimo akimis, Dievas dažnai atima iš jų šias kitas paguodas ir pojūčių saldumynus. Ir šitaip jie trokšta jausti ir ragauti Dievą taip, tarsi Jis būtų jų suprantamas ir pasiekiamas ne tik šiame, bet ir kituose dvasiniuose užsiėmimuose. Visa tai yra labai didelis netobulumas ir visiškai prieštarauja Dievo prigimčiai, kadangi tai yra tikėjimo netyrumas.
(6) Šie asmenys turi tą patį trūkumą ir maldos praktikoje, nes mano, kad visas maldos reikalas susideda iš juntamo malonumo bei pamaldumo patyrimo, ir stengiasi tai pasiekti didelėmis pastangomis, vargindami bei sekindami savo galias ir galvas; ir neradę šio malonumo jie labai nusimena, manydami nieko nepasiekę. Per šias pastangas jie praranda tikrąjį pamaldumą ir dvasingumą, kurie susideda iš ištvermės kartu su kantrybe, nuolankumu ir nepasitikėjimu savimi, kad patiktų vien tik Dievui. Dėl šios priežasties, jei jiems bent kartą nepavyksta rasti malonumo šioje ar kitoje pratyboje, jie pajunta didelį nenorą bei pasibjaurėjimą prie jos sugrįžti, o kartais ją ir apleidžia. Jie iš tiesų yra, kaip sakėme, tarsi vaikai, kurių nevaldo protas ir kurie veikia ne iš racionalių motyvų, o iš polinkio. Tokie asmenys visas savo pastangas išeikvoja ieškodami dvasinio malonumo ir paguodos; todėl jie niekada nepavargsta skaityti knygų; ir jie pradeda tai vieną meditaciją, tai kitą, vaikydamiesi šio malonumo, kurį trokšta patirti Dievo dalykuose. Tačiau Dievas labai teisingai, išmintingai ir mylinčiai jiems to neduoda, nes kitaip šis dvasinis apsirijimas ir neproporcingas apetitas pagimdytų begalę blogybių. Todėl labai tinka, kad jie įžengtų į tamsiąją naktį, apie kurią kalbėsime, kad būtų apvalyti nuo šio vaikiškumo.
(7) Šie asmenys, kurie yra taip linkę į tokius malonumus, turi kitą labai didelį netobulumą: jie yra labai silpni ir vangūs keliauti sunkiu Kryžiaus keliu; mat siela, atsidavusi saldumui, natūraliai atgręžia savo veidą prieš bet kokį savęs išsižadėjimą, kuriame nėra saldumo.
(8) Šie asmenys turi daug kitų netobulumų, kylančių iš čia, iš kurių laikui bėgant Viešpats juos išgydo per pagundas, sausras ir kitus išmėginimus – visa tai yra tamsiosios nakties dalis. Visų jų čia plačiau nenagrinėsiu, kad nebūčiau per ilgas; pasakysiu tik tiek, kad dvasinis santūrumas ir blaivumas veda prie kitos ir visiškai kitokios nuostatos, kuri yra apsimarinimas, baimė ir paklusnumas visuose dalykuose. Taip tampa aišku, kad daiktų tobulumas ir vertė slypi ne veiksmų gausoje ir jų malonume, bet gebėjime atsižadėti savęs juose; tai tokie asmenys privalo stengtis pasiekti tiek, kiek pajėgia, kol Dievui patiks iš tiesų juos apvalyti, atvedant juos į tamsiąją naktį, prie kurios skubu artėti su šiuo netobulumų aprašymu.
VII SKYRIUS
Apie netobulumus, susijusius su dvasiniu pavydu ir tingumu.
Lygiai taip pat, kalbant apie kitas dvi ydas – dvasinį pavydą ir tingumą, – šie pradedantieji neišvengiamai turi daug netobulumų. Mat kalbant apie pavydą, daugelis iš jų yra linkę patirti nepasitenkinimo jausmą dėl kitų dvasinio gėrio, kuris sukelia jiems tam tikrą juntamą sielvartą dėl to, kad yra pralenkti šiame kelyje, todėl jie mieliau negirdėtų kitų giriant; jie nepatenkinti kitų dorybėmis ir kartais negali susilaikyti neprieštaravę tam, kas sakoma jų pagyrimui, menkindami tai kiek įmanydami; ir jų susierzinimas dėl to auga, nes tas pats nėra sakoma apie juos pačius, mat jie norėtų, kad jiems visur būtų teikiama pirmenybė. Visa tai visiškai prieštarauja meilei, kuri, kaip sako šventasis Paulius, džiaugiasi tiesa ir gėriu. Ir jei meilė turi kokį nors pavydą, tai yra šventas pavydas, apimantis sielvartą dėl to, kad neturi kitų dorybių, tačiau kartu ir džiaugsmą, kad kiti jas turi, bei džiugesį, kai kiti mus pralenkia Dievo tarnystėje, kurioje mes patys esame tokie vangūs.
(2) Kalbant apie dvasinį tingumą, pradedančiuosius dažnai vargina tie dalykai, kurie yra patys dvasingiausi, ir nuo kurių jie bėga, nes šie dalykai yra nesuderinami su juntamu malonumu. Mat būdami taip stipriai pripratę prie saldumo dvasiniuose dalykuose, jie pavargsta nuo dalykų, kuriuose neranda jokio saldumo. Jei bent kartą jiems nepavyko maldoje rasti to pasitenkinimo, kurio reikalavo jų skonis (o juk galų gale gerai, kad Dievas jį atima, norėdamas juos išmėginti), jie mieliau prie jos nebegrįžtų: kartais jie ją apleidžia, kitu metu tęsia nenoriai. Ir taip dėl šio tingumo jie apleidžia tobulumo kelią (kuris yra savo valios ir malonumo atsižadėjimo kelias dėl Dievo) dėl savo pačių valios malonumo ir saldumo, kurią tokiu būdu siekia patenkinti labiau nei Dievo valią.
(3) Ir daugelis iš jų norėtų, kad Dievas norėtų to, ko jie patys nori, ir niršta, kad privalo norėti to, ko Jis nori, bei jaučia pasibjaurėjimą derinti savo valią su Dievo valia. Todėl jiems dažnai atsitinka taip, kad jie mano, jog tai, kur neranda savo pačių valios ir malonumo, nėra Dievo valia; ir kad, priešingai, kai jie patys randa pasitenkinimą, Dievas yra patenkintas. Taip jie matuoja Dievą pagal save, o ne save pagal Dievą, elgdamiesi visiškai priešingai tam, ko Jis pats mokė Evangelijoje, sakydamas: kas praras savo gyvybę [valią] dėl Jo, tas ją atras; o kas trokš ją išsaugoti, tas ją praras.
(4) Šiems asmenims lygiai taip pat atrodo varginga, kai jiems įsakoma daryti tai, kas neteikia malonumo. Kadangi jie siekia dvasinio saldumo ir paguodos, jie yra per silpni, kad turėtų tvirtybės ir pakeltų tobulumo išmėginimus. Jie panašūs į tuos, kurie buvo lepinami ir kurie irzliai bėga nuo visko, kas sunku, ir piktinasi Kryžiumi, kuriame glūdi dvasios džiaugsmai. Kuo labiau dvasinis yra dalykas, tuo labiau varginantis jis jiems atrodo, nes, trokšdami elgtis dvasiniuose reikaluose su visiška laisve ir pagal savo valios polinkį, jie jaučia didelį sielvartą ir pasibjaurėjimą žengti siauruoju keliu, kuris, pasak Kristaus, yra gyvenimo kelias.
(5) Tebūna čia gana aprašyti šiuos netobulumus iš daugelio, randamų tų, kurie yra šioje pirmojoje pradedančiųjų būsenoje, gyvenimuose, kad būtų matyti, kaip labai jiems reikia, jog Dievas perkeltų juos į pažengusiųjų būseną. Tai Jis daro įvesdamas juos į tamsiąją naktį, apie kurią dabar kalbame; joje Jis atjunko juos nuo šių saldumynų ir malonumų krūtų, suteikia jiems grynas sausras ir vidinę tamsą, atima iš jų visus šiuos nereikalingus dalykus bei vaikiškumus ir visiškai kitokiomis priemonėmis priverčia juos laimėti dorybes. Mat kad ir kaip stropiai pradedantysis praktikuotų visų šių savo veiksmų ir aistrų apimirtį, jis niekada negalės visiškai to pasiekti – toli gražu ne, – kol Dievas neatliks to jame pasyviai per minėtos nakties apvalymą. Apie tai norėčiau kalbėti taip, kad būtų naudinga; tebūna Dievui malonu suteikti man savo Dieviškąją šviesą, nes tai labai reikalinga naktyje, kuri yra tokia tamsi, ir reikale, kurį taip sunku aprašyti bei išaiškinti.
Taigi eilutė skamba:
Gūdžią naktį.
VIII SKYRIUS
Kuriame išaiškinama pirmosios strofos pirmoji eilutė ir pradedamas šios tamsiosios nakties paaiškinimas.
Ši naktis, kuri, kaip sakome, yra kontempliacija, dvasiniuose asmenyse sukelia dviejų rūšių tamsą arba apvalymą, atitinkantį dvi žmogaus prigimties dalis – būtent juslinę ir dvasinę. Ir šitaip viena naktis arba apvalymas bus juslinis, kuriame siela apvaloma pagal pojūčius, pajungiant juos dvasiai; o kita yra naktis arba apvalymas, kuris yra dvasinis, kuriame siela apvaloma ir apnuoginama pagal dvasią, pajungiama ir paruošiama meilės vienybei su Dievu. Pojūčių naktis yra įprasta ir ištinka daugelį: tai yra pradedantieji; ir apie šią naktį kalbėsime pirmiausia. Dvasios naktis tenka labai nedaugeliui, ir tai yra tie, kurie jau yra prityrę bei pažengę, apie kuriuos kalbėsime vėliau.
(2) Pirmasis apvalymas arba naktis yra karti ir baisi pojūčiams, kaip dabar parodysime. Antroji neturi su ja jokio palyginimo, nes ji yra siaubinga ir klaiki dvasiai, kaip netrukus parodysime. Kadangi pojūčių naktis yra pirmoji pagal eilę ir ateina pirma, mes pirmiausia trumpai apie ją pakalbėsime, nes apie ją parašyta daugiau, kaip apie dalyką, kuris yra labiau paplitęs; ir pereisime prie išsamesnio dvasinės nakties nagrinėjimo, kadangi apie tai labai mažai pasakyta tiek kalboje, tiek rašte, ir labai mažai apie tai žinoma net iš patirties.
(3) Taigi, kadangi šių pradedančiųjų elgesys Dievo kelyje yra žemas ir labai susijęs su savimeile bei jų pačių polinkiais, kaip buvo paaiškinta anksčiau, Dievas trokšta nuvesti juos toliau. Jis siekia išvesti juos iš tos žemos meilės rūšies į aukštesnį meilės Jam laipsnį, išlaisvinti juos iš žemų pojūčių bei meditacijos pratybų (kuriomis, kaip sakėme, jie eina ieškodami Dievo taip neoriai ir tokiais netinkamais būdais) ir nuvesti juos į tokias dvasines pratybas, kuriose jie galėtų bendrauti su Juo daug gausiau ir būtų visiškai išlaisvinti iš netobulumų. Mat jie jau kurį laiką praktikuojasi dorybės kelyje ir atkakliai medituoja bei meldžiasi, per ką, dėl saldumo ir malonumo, kurį ten rado, prarado meilę pasaulio dalykams ir įgijo tam tikrą dvasinės stiprybės laipsnį Dieve; tai leido jiems tam tikru mastu susilaikyti nuo kūrinių troškimų, kad dėl Dievo jie dabar galėtų pakelti lengvą naštą ir nedidelę sausrą, nebegrįždami prie to laiko, kurį laikė malonesniu. Kai jie atlieka šias dvasines pratybas su didžiausiu džiugesiu bei malonumu ir kai tiki, kad Dieviškosios malonės saulė skaisčiausiai šviečia virš jų, Dievas paverčia visą šią jų šviesą tamsa ir uždaro prieš juos duris bei to saldaus dvasinio vandens šaltinį, kurį jie ragaudavo Dieve kada tik panorėję ir kiek tik norėjo. (Mat kol jie buvo silpni ir gležni, jiems jokios durys nebuvo uždarytos, kaip šventasis Jonas sako Apreiškime, 3, 8). Ir šitaip Jis palieka juos taip visiškai tamsoje, kad jie nebežino, kur eiti su savo juntama vaizduote ir meditacija; nes jie negali žengti nė žingsnio meditacijoje, kaip buvo įpratę anksčiau, jų vidiniams pojūčiams paskendus šioje naktyje ir likus su tokia sausra, kad jie ne tik nebepatiria jokio malonumo bei paguodos dvasiniuose dalykuose ir gerose pratybose, kuriose anksčiau rasdavo savo džiaugsmus, bet priešingai – minėtuose dalykuose randa prėskumą ir kartumą. Mat, kaip sakiau, Dievas dabar mato, kad jie šiek tiek paaugo ir darosi pakankamai stiprūs, kad nusimestų vystyklus ir būtų atjunkyti nuo švelnios krūties; todėl Jis nuleidžia juos iš savo glėbio ir moko vaikščioti savo kojomis; o tai jiems atrodo labai keista, nes regis, kad viskas klostosi blogai.
(4) Susikaupusiems asmenims tai paprastai nutinka greičiau po jų pradžios nei kitiems, kadangi jie yra laisvesni nuo progų atkristi atgal, o jų troškimai greičiau nusigręžia nuo pasaulio dalykų, kas yra būtina, jei jie nori pradėti žengti į šią palaimintą pojūčių naktį. Paprastai nepraeina daug laiko po jų pradžios, kol jie pradeda žengti į šią pojūčių naktį; ir didžioji dauguma jų iš tiesų į ją įžengia, nes paprastai bus matoma, kad jie įpuola į šias sausras.
(5) Kalbant apie šį pojūčių apvalymo kelią, kadangi jis toks dažnas, čia galėtume pateikti daugybę citatų iš Šventojo Rašto, kur nuolat randama daug su tuo susijusių vietų, ypač Psalmėse ir Pranašuose. Tačiau nenoriu tam gaišti laiko, nes tas, kuris nemoka jų ten ieškoti, pamatys, kad pakanka bendros šio apvalymo patirties.
IX SKYRIUS
Apie ženklus, pagal kuriuos bus galima atpažinti, kad dvasinis asmuo eina šios nakties ir pojūčių apvalymo keliu.
Tačiau kadangi šios sausros dažnai gali kilti ne iš minėtos nakties ir juslinių troškimų apvalymo, bet iš nuodėmių ir netobulumų, arba iš silpnumo ir drungnumo, arba iš kokio nors blogo kūno skysčių sutrikimo ar negalavimo, aš čia pateiksiu tam tikrus ženklus, pagal kuriuos bus galima sužinoti, ar tokia sausra kyla iš minėto apvalymo, ar atsiranda iš kokių nors minėtų nuodėmių. Šiam atskyrimui atlikti randu tris pagrindinius ženklus.
(2) Pirmasis yra tas: kai siela neranda jokio malonumo ar paguodos Dievo dalykuose, ji taip pat neranda to ir jokiame sukurtame daikte; mat kai Dievas patalpina sielą į šią tamsiąją naktį tam, kad numalšintų ir apvalytų jos juslinį troškimą, Jis neleidžia jai rasti patrauklumo ar saldumo jokiame daikte. Tokiu atveju galima laikyti labai tikėtina, kad ši sausra ir prėskumas kyla ne iš neseniai padarytų nuodėmių ar netobulumų. Mat jei taip būtų, siela jaustų savo prigimtyje kokį nors polinkį ar troškimą ragauti kitus dalykus, o ne Dievo; kadangi, kai tik troškimui leidžiama pasinerti į kokį nors netobulumą, jis iškart pajunta polinkį į jį, mažai ar daug, proporcingai tam malonumui ir meilei, kuriuos į jį įdėjo. Tačiau kadangi šis mėgavimosi trūkumas aukštesniais ar žemesniais dalykais gali kilti iš kokio nors negalavimo ar melancholiško temperamento, kuris dažnai padaro taip, kad siela negali džiaugtis niekuo, tampa būtina pritaikyti antrąjį ženklą ir sąlygą.
(3) Antrasis ženklas, pagal kurį žmogus gali manyti patiriantis minėtą apvalymą, yra tas, kad atmintis paprastai yra sutelkta į Dievą su skausmingu rūpesčiu ir uolumu, manant, kad netarnauja Dievui, bet traukiasi atgal, nes neranda saldumo Dievo dalykuose. Ir tokiu atveju akivaizdu, kad šis saldumo trūkumas ir ši sausra kyla ne iš silpnumo ir drungnumo; nes drungnumo prigimtis yra per daug nesirūpinti ir neturėti jokio vidinio uolumo Dievo dalykams. Taigi yra didelis skirtumas tarp sausros ir drungnumo, nes drungnumas susideda iš didelio valios ir dvasios silpnumo bei vangumo, be jokio rūpesčio tarnauti Dievui; tuo tarpu apvalančią sausrą paprastai lydi uolumas su rūpesčiu ir sielvartu, kaip sakau, dėl to, kad siela netarnauja Dievui. Ir nors tai kartais gali sustiprėti dėl melancholijos ar kokio kito negalavimo (kaip dažnai nutinka), dėl to ji nepraranda savo apvalančio poveikio troškimui, kadangi troškimas yra netekęs bet kokio malonumo ir jo rūpestis sutelktas vien į Dievą. Mat kai priežastis yra vien negalavimas, jis išsieikvoja nepasitenkinime ir fizinės prigimties silpnėjime, ir nėra jokių tų troškimų jausti Dievą, kurie priklauso apvalančiai sausrai. Kai priežastis yra sausra, tiesa, kad juslinė sielos dalis yra nusmukusi žemyn ir yra silpna bei bejėgė savo veiksmuose dėl menko malonumo, kurį juose randa; tačiau dvasia, kita vertus, yra pasirengusi ir stipri.
(4) Mat šios sausros priežastis yra ta, kad Dievas perkelia į dvasią pojūčių gėrybes ir stiprybę, kurie, kadangi natūralios sielos jėgos ir pojūčiai yra nepajėgūs jais naudotis, lieka nevaisingi, sausi ir tušti. Mat juslinė žmogaus dalis neturi talpos tam, kas yra gryna dvasia, ir šitaip, kai būtent dvasia priima malonumą, kūnas lieka be skonio ir yra per silpnas atlikti kokį nors veiksmą. Tačiau dvasia, kuri visą laiką yra maitinama, žengia į priekį stiprybėje ir su didesniu budrumu bei rūpesčiu nei anksčiau, baimindamasi nenuvilti Dievo; ir jei ji iškart neįsisąmonina dvasinio saldumo bei džiugesio, bet tik sausrą ir saldumo trūkumą, to priežastis yra šių mainų neįprastumas; nes jos gomurys buvo pripratęs prie tų kitų juslinių malonumų, į kuriuos jos akys vis dar nukreiptos, ir kadangi dvasinis gomurys nėra paruoštas ar apvalytas tokiam subtiliam malonumui, kol nepamato savęs tampant tam paruoštam per šią sausą ir tamsią naktį, jis negali patirti dvasinio malonumo ir gėrio, bet tik sausrą ir saldumo stoką, nes ilgisi malonumo, kuriuo anksčiau taip lengvai mėgavosi.
(5) Šios sielos, kurias Dievas pradeda vesti per šias vienišas dykumos vietas, yra panašios į Izraelio vaikus, kuriems dykumoje Dievas pradėjo duoti maistą iš Dangaus, savyje turintį visą saldumą, ir, kaip ten sakoma, jis virsdavo tuo skoniu, kurio kiekvienas iš jų troško. Tačiau nepaisant to, Izraelio vaikai jautė mėsos ir svogūnų malonumų bei džiaugsmų trūkumą, kuriuos anksčiau valgė Egipte, juo labiau kad jų gomurys buvo pripratęs prie šių ir jais mėgavosi, o ne subtiliu angeliškos manos saldumu; ir jie verkė bei dūsavo dėl mėsos puodų netgi Dangaus maisto apsuptyje. Į tokias gelmes nusileidžia mūsų troškimų niekingumas, kad priverčia mus ilgėtis mūsų pačių apgailėtino maisto ir jausti šleikštulį neapsakomoms Dangaus palaimoms.
(6) Tačiau, kaip sakau, kai šios sausros kyla iš juslinio troškimo apvalymo kelio, nors iš pradžių dvasia nejaučia saldumo dėl priežasčių, kurias ką tik nurodėme, ji jaučia, kad semiasi stiprybės ir energijos veikti iš tos substancijos, kurią jai teikia šis vidinis maistas; šis maistas yra pradžia kontempliacijos, kuri yra tamsi ir sausa pojūčiams; ši kontempliacija yra paslaptinga ir paslėpta nuo paties asmens, kuris ją patiria; ir paprastai kartu su sausra bei tuštuma, kurią ji sukelia pojūčiuose, ji suteikia sielai polinkį ir troškimą būti vienai ir ramybėje, negalint galvoti apie jokį konkretų dalyką ar neturint tam noro. Jei tos sielos, kurioms tai nutinka, mokėtų šiuo metu būti ramios ir nesirūpintų jokių veiksmų atlikimu, nei vidinių, nei išorinių, ir neturėtų jokio nerimo dėl ko nors darymo, tuomet jos subtiliai patirtų šį vidinį atgaivinimą tame atsipalaidavime ir laisvėje nuo rūpesčių. Šis atgaivinimas yra toks subtilus, kad paprastai, jei žmogus turi troškimą ar rūpestį jį patirti, jis jo nepatiria; nes, kaip sakau, jis atlieka savo darbą tada, kai siela yra labiausiai rami ir laisva nuo rūpesčių; jis yra kaip oras, kuris išsprūsta, jei bandai sugniaužti jį saujoje.
(7) Šia prasme galime suprasti tai, ką Sužadėtinis pasakė Nuotakai Giesmių Giesmėje: „Nusuk savo akis nuo manęs, nes jos priverčia mane skristi aukštyn.“ Mat tokiu būdu Dievas atveda sielą į šią būseną ir tokiu kitokiu keliu Ją veda, kad jei ji trokšta veikti savo galiomis, ji labiau trukdo darbui, kurį Dievas joje atlieka, o ne padeda jam; tuo tarpu anksčiau buvo visiškai priešingai. Priežastis ta, kad šioje kontempliacijos būsenoje, į kurią siela įžengia palikusi meditaciją dėl pažengusiųjų būsenos, būtent Dievas dabar veikia sieloje; Jis suriša jos vidines galias ir neleidžia jai kabintis į protą, nei džiūgauti valioje, nei samprotauti atmintimi. Nes viskas, ką siela savo nuožiūra gali padaryti šiuo metu, padeda tik, kaip sakėme, trukdyti vidinei ramybei ir darbui, kurį Dievas atlieka dvasioje per šią pojūčių sausrą. Ir ši ramybė, būdama dvasinė ir subtili, atlieka darbą, kuris yra ramus ir subtilus, vienišas, teikiantis taiką bei pasitenkinimą ir toli nutolęs nuo visų tų ankstesnių malonumų, kurie buvo labai apčiuopiami ir jusliški. Tai yra ramybė, kurią, pasak Dovydo, Dievas kalba sieloje tam, kad padarytų ją dvasinę. Ir tai veda mus prie trečiojo punkto.
(8) Trečiasis ženklas, pagal kurį šis pojūčių apvalymas gali būti atpažintas, yra tas, kad siela nebegali medituoti ar mąstyti vaizduotės ir pojūčių erdvėje taip, kaip buvo įpratusi, kad ir kaip stipriai pati stengtųsi tai daryti. Nes Dievas dabar pradeda bendrauti su ja nebe per pojūčius, kaip darė anksčiau per samprotavimus, kurie jungė ir skaidė jos pažinimą, bet per gryną dvasią, į kurią nuoseklūs samprotavimai nepatenka; Jis bendrauja su ja per paprastos kontempliacijos veiksmą, kurio nei išoriniai, nei vidiniai žemesniosios sielos dalies pojūčiai negali pasiekti. Todėl nuo šio laiko vaizduotė ir fantazija negali rasti jokios atramos jokioje meditacijoje ir negali gauti jokio pagrindo per jas.
(9) Kalbant apie šį trečiąjį ženklą, reikia suprasti, kad šis galių sutrikimas ir nepasitenkinimas kyla ne iš kokio nors negalavimo; nes kai taip yra, ir negalavimas, kuris niekada netrunka ilgai, baigiasi, siela vėl gali, įdėjusi šiek tiek pastangų į šį reikalą, daryti tai, ką darė anksčiau, ir galios randa savo įprastą atramą. Tačiau troškimo apvalyme taip nėra: kai tik siela pradeda į jį žengti, jos negalėjimas samprotauti galiomis tampa vis didesnis. Nes nors tiesa, kad iš pradžių ir su kai kuriais asmenimis šis procesas nėra toks nepertraukiamas, todėl retkarčiais jie neapleidžia savo pojūčių malonumų ir samprotavimų (nes galbūt dėl jų silpnumo nebuvo tinkama atjunkyti jų nuo šių dalykų iš karto), vis dėlto šis negalėjimas auga jų viduje vis labiau ir užbaigia pojūčių veikimą, jei jie iš tiesų turi daryti pažangą; mat tie, kurie nevaikšto kontempliacijos keliu, elgiasi visiškai kitaip. Ši sausrų naktis paprastai nėra nuolatinė jų pojūčiuose. Kartais jie patiria šias sausras, kitu metu – ne. Kartais jie negali medituoti, kitu metu – gali. Nes Dievas patalpina juos į šią naktį tik tam, kad juos išmėgintų ir pažemintų bei perkeistų jų troškimus, kad jie nepuoselėtų savyje nuodėmingo dvasinio apsirijimo. Jis nepatalpina jų ten tam, kad vestų juos dvasios keliu, kuris yra ši kontempliacija; mat ne visi tie, kurie sąmoningai vaikšto dvasios keliu, Dievo yra atvedami į kontempliaciją, netgi nė pusė jų – kodėl taip yra, Jis geriausiai žino. Ir štai kodėl Jis niekada visiškai neatjunkina tokių asmenų pojūčių nuo meditacijų ir samprotavimų krūtų, bet tik trumpiems periodams ir tam tikrais sezonais, kaip sakėme.
X SKYRIUS
Apie būdą, kuriuo šios sielos privalo elgtis šioje tamsiojoje naktyje.
Taigi šios pojūčių nakties sausrų metu (kuomet Dievas atlieka tą pokytį, apie kurį kalbėjome anksčiau, išvesdamas sielą iš pojūčių gyvenimo į dvasios gyvenimą – tai yra iš meditacijos į kontempliaciją, – kurioje ji nebeturi jokios galios veikti ar samprotauti savo galiomis apie Dievo dalykus, kaip buvo pasakyta) dvasiniai asmenys patiria didelių išmėginimų ne tiek dėl pačių sausrų, kurias kenčia, kiek dėl baimės, kad pasiklydo kelyje, manydami, jog visos dvasinės palaimos jiems baigėsi ir kad Dievas juos apleido, nes neranda jokios pagalbos ar malonumo geruose dalykuose. Tuomet jie pavargsta ir stengiasi (kaip buvo įpratę daryti) sutelkti savo galias su tam tikru malonumu į kokį nors meditacijos objektą, manydami, kad kai to nedaro ir kartu nesąmoningai deda pastangas, jie nieko nenuveikia. Šias pastangas jie deda ne be didelio vidinio pasibjaurėjimo ir nenoro iš savo sielos pusės, kuriai buvo malonu būti toje ramybėje ir poilsyje, užuot dirbus savo galiomis. Taip jie apleido vieną užsiėmimą, tačiau negauna jokios naudos iš kito; mat ieškodami to, ką sužadina jų pačių dvasia, jie praranda ramybės ir taikos dvasią, kurią turėjo anksčiau. Ir šitaip jie yra panašūs į tą, kuris apleidžia tai, ką padarė, kad padarytų tai iš naujo, arba į tą, kuris išeina iš miesto tik tam, kad vėl į jį įžengtų, arba į medžiotoją, kuris paleidžia savo grobį, kad sumedžiotų jį dar kartą. Tai čia yra nenaudinga, nes siela nieko daugiau nepasieks elgdamasi tokiu būdu, kaip buvo pasakyta.
(2) Šios sielos tokiu metu pasuka atgal, jei nėra nieko, kas jas suprastų; jos apleidžia kelią arba praranda drąsą; arba bent jau joms trukdoma eiti toliau dėl to didelio vargo, kurį patiria žengdamos meditacijos ir samprotavimo keliu. Taip jos vargina ir sekina savo prigimtį, įsivaizduodamos, kad klysta dėl aplaidumo ar nuodėmės. Tačiau šis jų patiriamas vargas yra visiškai nenaudingas, nes Dievas dabar veda jas kitu keliu, kuris yra kontempliacijos kelias ir labai skiriasi nuo pirmojo; mat vienas priklauso meditacijai ir samprotavimui, o kitas nepriklauso nei vaizduotei, nei samprotavimui.
(3) Tiems, kurie atsiduria šioje būklėje, dera pasiguosti, ištverti su kantrybe ir jokiu būdu nesielvartauti. Tegyvuoja jie pasitikėjimu Dievu, kuris neapleidžia tų, kurie Jo ieško paprasta ir teisinga širdimi, ir nepritrūks suteikti jiems to, kas reikalinga kelionei, kol atves juos į aiškią ir tyrą meilės šviesą. Šią pastarąją Jis suteiks jiems per tą kitą tamsiąją naktį – dvasios naktį, – jei jie bus verti, kad Jis juos ten nuvestų.
(4) Būdas, kuriuo jie privalo elgtis šioje pojūčių naktyje, yra visiškai neatsiduoti samprotavimui ir meditacijai, kadangi tam dabar ne laikas, bet leisti sielai pasilikti ramybėje ir tyloje, nors jiems ir atrodytų visiškai aišku, kad jie nieko nedaro ir gaišta laiką, ir nors jiems atrodytų, jog būtent dėl savo silpnumo toje būsenoje jie neturi jokio noro apie ką nors galvoti. Tiesa ta, kad jie padarys visiškai pakankamai, jei turės kantrybės ir ištvers maldoje nedėdami jokių pastangų. Viskas, ką jie privalo daryti, tai tiesiog palikti sielą laisvą, neapkrautą ir ilsintis nuo bet kokio pažinimo bei minčių, toje būsenoje nesivarginant dėl to, apie ką turėtų galvoti ar medituoti, bet pasitenkinant vien ramia ir mylinčia atida Dievui, esant be nerimo, be gebėjimo ir be troškimo Jį patirti ar suvokti. Mat visi šie ilgesingi troškimai sukelia nerimą ir atitraukia sielą nuo taikios ramybės ir saldaus kontempliacijos poilsio, kuris čia jai yra suteikiamas.
(5) Ir nors juos gali apimti tolesnės sąžinės graužatys – kad jie švaisto laiką ir kad būtų gerai daryti ką nors kita, nes maldoje negali nei ko nors atlikti, nei galvoti, – teleidžia jie šioms graužatims būti ir tepasilieka ramybėje, nes čia nėra jokio kito klausimo, tik būti ramybėje ir turėti dvasios laisvę. Mat jei tokia siela panorėtų dėti kokias nors savo pačios pastangas vidinėmis galiomis, tai reikštų, kad ji sutrukdys ir praras tas palaimas, kurias per tą sielos taiką ir ramybę Dievas įlieja į ją ir įspaudžia joje. Tai visai taip pat, tarsi dailininkas tapytų ar dažytų veidą; jei pozuotojas judėtų todėl, kad nori ką nors daryti, jis neleistų dailininkui nieko pasiekti ir sutrukdytų jam tame, ką jis daro. Ir šitaip, kai siela trokšta pasilikti vidinėje ramybėje ir taikoje, bet koks veiksmas, prieraišumas ar dėmesys, kuriam ji tuomet panorėtų atsiduoti, išblaškys ją, sukels nerimą ir privers pajusti pojūčių sausrą bei tuštumą. Mat kuo labiau siela stengiasi rasti atramą prieraišume ir pažinime, tuo labiau ji jaus jų trūkumą, kurio šiame kelyje dabar jai nebegalima suteikti.
(6) Todėl tokiai sielai dera nekreipti dėmesio, jei jos galių veikimas jai tampa prarastas; veikiau ji turėtų trokšti, kad tai įvyktų greitai. Mat netrukdydama įlietosios kontempliacijos veikimui, kurį Dievas jai teikia, ji gali priimti tai su ramesne gausa ir leisti savo dvasiai užsidegti bei liepsnoti ta meile, kurią ši tamsi ir slapta kontempliacija atsineša su savimi ir tvirtai įkurdina sieloje. Nes kontempliacija yra ne kas kita, kaip slaptas, ramus ir mylintis Dievo įliejimas, kuris, jei jam leidžiama veikti, uždega sielą meilės dvasia, kaip siela pareiškia tolesnėse eilutėse:
Meilės ilgesio liepsna degdama.
XI SKYRIUS
Kuriame išaiškinamos trys strofos eilutės.
Šis meilės uždegimas paprastai iš pradžių nėra juntamas, nes jis dar nepradėjo užvaldyti sielos dėl žmogaus prigimties netyrumo arba dėl to, kad siela nesuprato savo pačios būklės, kaip sakėme, ir todėl nesuteikė jam ramios buveinės savyje. Vis dėlto kartais neilgai trukus pradeda jaustis tam tikras ilgesys Dievui; ir kuo labiau jis didėja, tuo labiau siela tampa mylinti ir uždegta meile Dievui, nežinodama ir nesuprasdama, kaip ir iš kur ši meilė bei prisirišimas jai ateina, bet karts nuo karto matydama šią liepsną ir šį užsidegimą taip smarkiai augant savyje, kad ji trokšta Dievo su meilės ilgesiu; lygiai kaip Dovydas, būdamas šioje tamsiojoje naktyje, pasakė apie save šiais žodžiais: „Kadangi mano širdis užsidegė (tai yra kontempliacijos meilėje), mano inkstai taip pat pasikeitė“ – tai yra mano juslinių potraukių troškimai pasikeitė, būtent iš pojūčių kelio į dvasios kelią, kuris yra sausra ir visų šių dalykų, apie kuriuos kalbame, nutraukimas. Ir aš, sako jis, ištirpau niekybėje ir buvau sunaikintas, ir nežinojau; nes, kaip sakėme, nežinodama kelio, kuriuo eina, siela pasijunta sunaikinta visų aukštesnių ir žemesnių dalykų atžvilgiu, kurie buvo įpratę teikti jai malonumą; ir ji pasijunta įsimylėjusi, pati nežinodama kaip. Ir kadangi kartais meilės užsidegimas dvasioje išauga, Dievo ilgesys sieloje tampa toks didelis, kad patys kaulai atrodo išdžiūvę nuo šio troškulio, o natūralios jėgos blėsta, ir jų šiluma bei stiprybė nyksta dėl meilės troškulio intensyvumo, nes siela jaučia, kad šis meilės troškulys yra gyvas troškulys. Šį troškulį Dovydas turėjo ir jautė, sakydamas: „Mano siela troško gyvojo Dievo.“ Tai tolygu pasakymui: mano sielos troškulys buvo gyvas troškulys. Apie šį troškulį, kadangi jis gyvas, galime sakyti, kad jis žudo. Tačiau reikia pastebėti, kad šio troškulio stiprumas nėra nuolatinis, bet užeinantis retkarčiais, nors paprastai siela yra įpratusi jausti jį tam tikru laipsniu.
(2) Tačiau reikia pažymėti, kaip ką tik pradėjau sakyti, kad ši meilė paprastai nėra jaučiama iš pradžių, bet jaučiamas tik sausumas ir tuštuma, apie kuriuos kalbame. Tuomet vietoje šios meilės, kuri vėliau palaipsniui užsidega, siela šių sausrų ir galių tuštumų viduryje patiria įprastą rūpestį bei uolumą Dievo atžvilgiu, kartu su sielvartu ir baime, kad Jam netarnauja. Tačiau tai yra auka, kuri ne menkai patinka Dievui – kad siela vaikščiotų prislėgta ir uoli Jo meilei. Šis uolumas ir rūpestis veda sielą į tą slaptą kontempliaciją, kol pojūčiams (tai yra juslinei daliai) laikui bėgant tam tikru laipsniu apsivalius nuo natūralių prieraišumų ir galių per sausras, kurias ji sukelia jų viduje, ši Dieviškoji meilė pradeda užsidegti dvasioje. Tačiau tuo tarpu, tarsi žmogus, pradėjęs gydymąsi, siela pažįsta tik kančią šiame tamsiame ir sausame troškimo apvalyme; šia priemone ji išgyja nuo daugelio netobulumų ir lavinasi daugelyje dorybių, kad taptų tinkama minėtai meilei, kaip dabar pasakysime apie tolesnę eilutę:
O laiminga lemtie!
(3) Kai Dievas veda sielą į šią pojūčių naktį tam, kad apvalytų jos žemesniosios dalies pojūčius ir pajungtų juos, suvienytų bei suderintų su dvasia, patalpindamas ją tamsoje ir priversdamas nutraukti meditaciją (kaip vėliau Jis daro tam, kad apvalytų dvasią ir suvienytų ją su Dievu, kaip vėliau sakysime), Jis atveda ją į dvasios naktį, ir (nors jai pačiai taip neatrodo) siela įgyja tiek daug naudos, kad laiko laiminga lemtimi tai, jog ištrūko iš pojūčių ar savo žemesniojo „aš“ pančių bei suvaržymų per šią minėtą naktį; ir ištaria šią eilutę: O laiminga lemtie! Šiuo atžvilgiu mums dera čia pažymėti tas naudas, kurias siela randa šioje naktyje ir dėl kurių ji laiko laiminga lemtimi tai, kad ją perėjo; visas šias naudas siela apima kitoje eilutėje:
Išsmukau niekieno nepastebėta.
(4) Šis išėjimas (išsmukimas) suprantamas kaip išsilaisvinimas iš paklusnumo savo juslinei daliai, kurį siela kentė, kai ieškojo Dievo per tokius silpnus, tokius ribotus ir tokius netobulus veiksmus, kokie yra šios žemesniosios dalies veiksmai; mat kaskart žengdama ji klupo į daugybę netobulumų ir nežinojimų, kaip pažymėjome aukščiau rašydami apie septynias didžiąsias nuodėmes. Nuo visų jų ji išlaisvinama, kai ši naktis užgesina joje visus malonumus, tiek iš aukščiau, tiek iš žemiau, paverčia visą meditaciją tamsa jai ir suteikia kitų begalinių palaiminimų dorybių įgijime, kaip dabar parodysime. Mat keliaujančiam šiuo keliu bus didelis džiaugsmas ir didžiulė paguoda matyti, kaip tai, kas sielai atrodo taip griežta, priešiška ir priešinga dvasiniam malonumui, atneša jai tiek daug palaiminimų. Šie, kaip sakome, įgyjami tada, kai siela savo prieraišumu ir veikimu per šią naktį išeina iš visų sukurtų daiktų ir kai ji keliauja į amžinuosius dalykus, o tai yra didžiulė laimė ir sėkmė: pirma, dėl didžiulės palaimos, kuri glūdi troškimo ir prieraišumo visų daiktų atžvilgiu užgesime; antra, todėl, kad yra labai nedaug tokių, kurie ištveria ir atkakliai žengia pro šiuos ankštus vartus ir siauru keliu, vedančiu į gyvenimą, kaip sako mūsų Išganytojas. Ankšti vartai yra ši pojūčių naktis, ir siela atsiskiria nuo pojūčių bei nusivelka juos, kad galėtų įžengti pro šiuos vartus, ir įsitvirtina tikėjime, kuris yra svetimas bet kokiems pojūčiams, kad vėliau galėtų keliauti siauruoju keliu, kuris yra kita naktis – dvasios naktis; į ją siela įžengia vėliau, kad keliautų pas Dievą gryname tikėjime, kuris yra priemonė, sujungianti sielą su Dievu. Šiuo keliu, kadangi jis toks siauras, tamsus ir baisus (nors nėra jokio palyginimo tarp šios pojūčių nakties ir anos kitos jos tamsumu bei išmėginimais, kaip sakysime vėliau), keliauja kur kas mažiau žmonių, tačiau jo nauda yra nepalyginamai didesnė už šios dabartinės nakties naudą. Apie šias naudas dabar pradėsime trumpai kalbėti su tokiu glaustumu, koks tik įmanomas, kad galėtume pereiti prie kitos nakties.
XII SKYRIUS
Apie naudas, kurias ši naktis sukelia sieloje.
Ši naktis ir troškimo apvalymas, laimingas sielai, atneša joje tiek daug palaiminimų ir naudų (nors sielai, kaip sakėme, veikiau atrodo, kad palaimos iš jos atimamos), kad lygiai taip pat, kaip Abraomas iškėlė didelę puotą, kai atjunkė savo sūnų Izaoką, taip ir Danguje kyla džiaugsmas, nes Dievas dabar atima šią sielą iš jos vystyklų, nuleidžia ją iš savo glėbio, priverčia vaikščioti savo kojomis, taip pat atima iš jos krūties pieną ir švelnų, saldų maistą, tinkamą vaikams, ir priverčia ją valgyti duoną su pluta bei pradėti mėgautis subrendusių žmonių maistu. Šis maistas šiose pojūčių sausrose ir šioje tamsoje dabar duodamas dvasiai, kuri yra sausa ir ištuštinta nuo bet kokio pojūčių saldumo. Ir šis maistas yra įliotoji kontempliacija, apie kurią kalbėjome.
(2) Tai yra pirmoji ir pagrindinė nauda, kurią sukelia ši sausa ir tamsi kontempliacijos naktis: savęs ir savo vargingumo pažinimas. Mat be to, kad visos malonės, kurias Dievas suteikia sielai, paprastai suteikiamos įvilktos į šį pažinimą, šios sausros ir ši galių tuštuma, palyginti su ta gausa, kurią siela patyrė anksčiau, ir sunkumu, kurį ji randa geruose darbuose, priverčia ją pripažinti savo menkumą ir vargingumą, kurio savo klestėjimo metu ji negalėjo matyti. Tam yra puikus pavyzdys Išėjimo knygoje, kur Dievas, norėdamas pažeminti Izraelio vaikus ir trokšdamas, kad jie pažintų save, įsakė jiems nusiimti ir nusimesti šventinius drabužius bei papuošalus, kuriais jie buvo įpratę puoštis dykumoje, sakydamas: „Nuo šiol nusivilkite šventinius papuošalus ir apsivilkite kasdienius darbo drabužius, kad žinotumėte, kokio elgesio nusipelnėte.“ Tai tolygu pasakymui: kadangi rūbai, kuriuos vilkite, būdami skirti šventei ir džiūgavimui, verčia jus jaustis mažiau nuolankiems savo pačių atžvilgiu, nei turėtumėte, nusimeskite šiuos rūbus, kad nuo šiol, matydami save apsirengusius menkumu, žinotumėte, jog nesate verti daugiau, ir žinotumėte, kas esate. Todėl siela sužino tiesą apie savo pačios vargingumą, kurios iš pradžių nežinojo; mat tuo metu, kai ji buvo apsirengusi tarsi šventei ir rado Dieve daug malonumo, paguodos bei atramos, ji buvo kiek labiau patenkinta savimi, nes manė tam tikru mastu tarnaujanti Dievui. Tiesa, kad tokios sielos gali neturėti šios minties aiškiai savo galvose, tačiau bent jau tam tikra jos užuomina jose pasėjama per tą pasitenkinimą, kurį jos randa savo maloniuose patyrimuose. Tačiau dabar, kai siela apsivilko savo kitus – darbo rūbus (sausros ir apleidimo rūbus), ir dabar, kai jos pirmosios šviesos virto tamsa, ji turi šias šviesas daug tikriau šioje savęs pažinimo dorybėje, kuri yra tokia puiki ir tokia būtina, laikydama save dabar niekuo ir nepatirdama jokio pasitenkinimo savimi; nes ji mato, kad pati iš savęs nieko nedaro ir nieko negali padaryti. Ir šį menką pasitenkinimą savimi kartu su sielos sielvartu dėl netarnavimo Dievui Dievas laiko ir vertina didesniu už visas paguodas, kurias siela anksčiau patyrė, ir darbus, kuriuos nuveikė, kad ir kokie dideli jie buvo, kadangi jie buvo daugelio netobulumų ir nežinojimų proga. Ir iš šio sausros apdaro kyla, kaip iš savo šaltinio ir savęs pažinimo versmės, ne tik tie dalykai, kuriuos jau aprašėme, bet ir naudos, kurias dabar aprašysime, bei daugelis kitų, kurias teks praleisti.
(3) Pirmiausia siela išmoksta bendrauti su Dievu su didesne pagarba ir didesniu mandagumu, kokio siela visada privalo laikytis pokalbyje su Aukščiausiuoju. To ji nežinojo savo klestėjimo, komforto ir paguodos laikais, nes ta guodžianti malonė, kurią patyrė, padarė jos troškimą Dievui kiek drąsesnį nei derėjo – nemandagų ir neapgalvotą. Būtent taip nutiko Mozei, kai jis pajuto, kad Dievas kalba jam: apakintas to malonumo ir troškimo, be tolimesnio apmąstymo jis būtų išdrįsęs eiti pas Jį, jei Dievas nebūtų įsakęs jam sustoti ir nusiauti batus. Šiuo įvykiu mums parodoma pagarba ir nuovoka troškimo atsižadėjime, su kuria žmogus privalo bendrauti su Dievu. Kai Mozė pakluso šiame reikale, jis tapo toks nuovokus ir toks dėmesingas, kad Raštas sako, jog jis ne tik neišdrįso prisiartinti prie Dievo, bet net nedrįso į Jį pažvelgti. Mat nusiavęs savo troškimų ir malonumų batus, jis labai aiškiai suvokė savo vargingumą Dievo akyse, kaip ir derėjo tam, kuris ruošiasi išgirsti Dievo žodį. Lygiai taip pat paruošimas, kurį Dievas suteikė Jobui, kad šis galėtų kalbėtis su Juo, susidėjo ne iš tų džiaugsmų ir šlovės, kuriuos pats Jobas mini buvus įpratus turėti savo Dieve, bet iš jo palikimo nuogo ant mėšlyno, apleisto ir net draugų persekiojamo, kupino kančios bei kartumo, ir žemės, padengtos kirminais. Ir tuomet Aukščiausiasis Dievas – Tas, kuris pakelia vargšą nuo mėšlyno, – teikėsi nusileisti ir kalbėtis su juo ten akis į akį, atverdamas jam savo išminties gelmes ir aukštybes tokiu būdu, kokio niekada nebuvo padaręs jo klestėjimo metu.
(4) Ir čia privalome pažymėti kitą puikią naudą, glūdinčią šioje pojūčių troškimo naktyje ir sausroje, kadangi turėjome progą apie tai kalbėti. Ji yra ta, kad šioje tamsiojoje troškimo naktyje (tam, kad išsipildytų Pranašo žodžiai: „Tavo šviesa suspindės tamsoje“) Dievas apšvies sielą, suteikdamas jai pažinimą ne tik apie jos menkumą ir vargingumą, kaip sakėme, bet lygiai taip pat apie Dievo didybę bei tobulumą. Mat kartu su pojūčių troškimų, malonumų ir prieraišumų užgesinimu Jis apvalo ir išlaisvina protą, kad šis suprastų tiesą; nes pojūčių malonumas ir troškimas, net jei jis skirtas dvasiniams dalykams, aptemdo ir užkerta kelią dvasiai, o be to, tas pojūčių ankštumas ir sausra apšviečia bei atgaivina protą, kaip sako Izaijas. Sielvartas priverčia mus suprasti, kaip tuščia ir neapkrauta siela, kas būtina Jo Dieviškajam poveikiui, yra antgamtiškai Dievo pamokoma Jo Dieviškojoje išmintyje per šią tamsią ir sausą kontempliacijos naktį, kaip sakėme; ir šio pamokymo Dievas nesuteikė anuose pirmuosiuose saldumuose ir džiaugsmuose.
(5) Tai labai gerai paaiškina tas pats pranašas Izaijas, sakydamas: „Ką Dievas mokys savo pažinimo ir kam Jis padarys suprantamą apreiškimą?“ Tiems, sako Jis, kurie yra atjunkyti nuo pieno ir atitraukti nuo krūtų. Čia parodoma, kad pirmasis dvasinio saldumo pienas nėra pasirengimas šiam Dieviškajam poveikiui, taip pat nėra pasirengimo prieraišume prie džiugių meditacijų krūties, priklausančios pojūčių galijoms, teikusioms sielai malonumą; toks pasirengimas veikiau susideda iš vieno trūkumo ir atsitraukimo nuo kito. Kadangi, norėdama klausytis Dievo, siela turi stovėti tiesiai ir būti atsižadėjusi prieraišumo bei pojūčių atžvilgiu, lygiai kaip Pranašas sako apie save šiais žodžiais: Stovėsiu savo sargyboje (tai yra tas troškimo atsižadėjimas) ir tvirtai statysiu savo žingsnį (tai yra nemedituosiu pojūčiais), kad kontempliuočiau (tai yra kad suprasčiau tai, kas man ateis iš Dievo). Taigi dabar priėjome prie to, kad iš šios sausos nakties pirmiausia ateina savęs pažinimas, iš kurio tarsi iš pamato kyla šis kitas – Dievo pažinimas. Dėl šios priežasties šventasis Augustinas sakė Dievui: „Leisk man pažinti save, Viešpatie, ir aš pažinsiu Tave.“ Mat, kaip sako filosofai, vienas kraštutinumas gali būti gerai pažintas per kitą.
(6) Ir norėdami dar išsamiau įrodyti, kokia veiksminga yra ši pojūčių naktis su savo sausra ir apleidimu atnešant sielai tą šviesą, kurią, kaip sakome, ji gauna ten iš Dievo, pacituosime tą Dovydo ištrauką, kurioje jis aiškiai aprašo didžiulę galią, glūdinčią šioje naktyje, atnešant sielai šį kilnų Dievo pažinimą. Jis sako šitaip: „Dykumos žemėje, bevandenei, sausai ir bekeleje, pasirodžiau prieš Tave, kad matyčiau Tavo galybę ir Tavo šlovę.“ Nuostabus dalykas, kad Dovydas čia sako, jog priemonė ir paruošimas jo Dievo šlovės pažinimui buvo ne dvasiniai džiaugsmai ir daugelis malonumų, kuriuos patyrė, bet jo juslinės prigimties sausros ir atsižadėjimai, kas čia suprantama kaip sausa ir dykuma virtusi žemė. Ne mažiau nuostabu yra tai, kad keliu į savo Dievo galybės suvokimą ir matymą jis apibūdina ne Dieviškąsias meditacijas ir sampratas, kuriomis dažnai naudojosi, bet savo negalėjimą susidaryti jokios Dievo sampratos ar vaikščioti per meditaciją, sukeltą vaizduotės svarstymų, kas čia suprantama kaip bekelė žemė. Taigi priemonė Dievo ir savęs pažinimui yra ši tamsioji naktis su savo sausromis ir tuštumomis, nors ji neveda į tokios pat pilnatvės ir gausos Jo pažinimą, koks ateina iš kitos – dvasios nakties, kadangi ši tėra tarsi anos kitos pradžia.
(7) Lygiai taip pat iš šios troškimo nakties sausrų ir tuštumų siela pasisemia dvasinį nuolankumą, kuris yra priešinga dorybė pirmajai didžiajai nuodėmei – dvasinei puikybei, kaip sakėme. Per šį nuolankumą, kuris įgyjamas minėtu savęs pažinimu, siela apvaloma nuo visų tų netobulumų, į kuriuos puolė tos puikybės nuodėmės atžvilgiu savo klestėjimo metu. Mat ji mato save tokią sausą ir varganą, kad jai net į galvą neateina mintis, jog ji daro geresnę pažangą už kitus ar juos lenkia, kaip manė daranti anksčiau. Priešingai, ji pripažįsta, kad kiti daro geresnę pažangą nei ji pati.
(8) Ir iš čia kyla meilė artimui, nes ji vertina kitus ir neteisia jų taip, kaip buvo įpratusi anksčiau, kai matė save turinčią didelį uolumą, o kitus – ne. Ji mato tik savo pačios vargingumą, kurį laiko prieš akis tokiu mastu, kad niekada jo nepamiršta ir nesuteikia sau progos nukreipti akių į ką nors kitą. Tai nuostabiai aprašė Dovydas, būdamas šioje naktyje, šiais žodžiais: „Buvau nebylys, nusižeminau ir tylėjau apie gerus dalykus, ir mano skausmas atsinaujino.“ Tai jis sako todėl, kad jam atrodė, jog gėris, buvęs jo sieloje, taip visiškai pasitraukė, kad jis ne tik nebekalbėjo ir nerado jokios kalbos apie jį, bet ir kitų gėrio atžvilgiu taip pat buvo nebylys dėl savo sielvarto pažinus savo vargingumą.
(9) Šioje būklėje sielos vėlgi tampa nuolankios ir paklusnios dvasiniame kelyje, nes matydamos savo pačių vargingumą jos ne tik klauso to, ko yra mokomos, bet netgi trokšta, kad bet kas pastatytų jas į kelią ir pasakytų, ką jos privalo daryti. Jausminis pasipūtimas, kurį jos kartais turėjo savo klestėjimo metu, iš jų atimamas; ir galiausiai šiame kelyje nuo jų nušluojami visi kiti netobulumai, kuriuos pažymėjome aukščiau prie šios pirmosios nuodėmės – dvasinės puikybės.
XIII SKYRIUS
Apie kitas naudas, kurias ši pojūčių naktis sukelia sieloje.
Kalbant apie sielos dvasinio gobšumo netobulumus, dėl kurių ji geidė šio ir ano dvasinio dalyko bei nerado pasitenkinimo šioje ar kitoje pratyboje dėl savo gobšumo troškimui ir malonumui, kurį ten rasdavo, ši sausa ir tamsi naktis dabar ją stipriai perkeitė. Mat nerasdama malonumo ir saldumo, kurį buvo įpratusi rasti, bet veikiau rasdama kančią ir saldumo stoką, ji taip saikingai jų griebiasi, kad dabar per nepakankamą naudojimąsi galbūt galėtų prarasti tai, ką anksčiau prarasdavo per perteklių; nors paprastai tiems, kuriuos Dievas veda į šią naktį, Jis suteikia nuolankumą ir pasirengimą, nors ir be saldumo, kad tai, kas jiems įsakyta, jie darytų vien dėl Dievo; ir štai jie nebeieško naudos daugelyje dalykų, nes juose neranda jokio malonumo.
(2) Kalbant apie dvasinį geidulį, lygiai taip pat aiškiai matoma, kad per šią sausrą ir juntamo saldumo stoką, kurią siela randa dvasiniuose dalykuose, ji išlaisvinama iš tų netyrumų, kuriuos ten pažymėjome; mat sakėme, kad jie paprastai kilo iš malonumo, kuris iš dvasios persiliedavo į pojūčius.
(3) Tačiau kalbant apie netobulumus, nuo kurių siela išsilaisvina šioje tamsiojoje naktyje ketvirtosios nuodėmės – dvasinio apsirijimo – atžvilgiu, juos galima rasti aukščiau, nors jie ne visi ten aprašyti, nes yra nesuskaičiuojami; todėl čia jų nedetalizuosiu, nes norėčiau užbaigti kalbą apie šią naktį, kad pereičiau prie kitos, apie kurią turėsime ištarti rimtus žodžius ir pamokymus. Tebūna gana, norint suprasti nesuskaičiuojamas naudas, kurias, be jau paminėtų, siela įgyja šioje naktyje dvasinio apsirijimo nuodėmės atžvilgiu, pasakyti, kad ji išsilaisvina iš visų tų netobulumų, kurie ten buvo aprašyti, ir iš daugelio kitų bei didesnių blogybių ir niekingų pasibjaurėjimų, kurie aukščiau neparašyti, į kuriuos įpuolė daugelis, su kuriais turėjome patirties, nes nebuvo pataisę savo troškimo dėl šios netvarkingos meilės dvasiniam saldumui. Mat šioje sausoje ir tamsioje naktyje, į kurią Dievas patalpina sielą, Jis suvaržė jos geidulingumą ir pažabojo troškimą taip, kad siela negali maitintis jokiu pojūčių malonumu ar saldumu nei iš aukščiau, nei iš žemiau; ir tai Jis tęsia tokiu būdu, kad siela yra pajungiama, pataisoma ir nuslopinama geidulingumo bei troškimo atžvilgiu. Ji praranda savo aistrų bei geidulingumo stiprybę ir tampa nevaisinga, nes nebesikonsultuoja su savo pomėgiais. Lygiai kaip niekam nebežindant krūties pieno tėkmė išdžiūsta, taip išdžiūsta ir sielos troškimai. Ir be šių dalykų iš šio dvasinio blaivumo seka nuostabios naudos, nes užgesus troškimui ir geidulingumui siela gyvena dvasinėje ramybėje ir taikoje; mat kur neviešpatauja troškimas ir geidulingumas, ten nėra jokio nerimo, bet Dievo ramybė ir paguoda.
(4) Iš čia kyla kita – antroji nauda, kuri yra ta, kad siela nuolat atmena Dievą su baime ir pagarba, kad nenukryptų atgal dvasiniame kelyje, kaip buvo pasakyta. Tai didžiulė nauda ir ne viena iš mažiausių, kylančių iš šios sausros ir troškimo apvalymo, nes siela yra apvaloma ir nuplaunama nuo netobulumų, kurie lipo prie jos dėl troškimų ir prieraišumų, kurie patys savaime nuslopina ir aptemdo sielą.
(5) Šioje naktyje sielai yra dar viena labai didelė nauda: ji kartu praktikuoja keletą dorybių, pavyzdžiui, kantrybę ir ištvermingumą, kurių dažnai prireikia šiais tuštumos ir sausros laikais, kai siela ištveria ir atkakliai tęsia savo dvasines pratybas be paguodos ir be malonumo. Ji praktikuoja Dievo meilę, kadangi dabar jos nebejudina patrauklumo ir saldumo malonumas, kurį randa savo darbe, bet vien tik Dievas. Ji čia lygiai taip pat praktikuoja tvirtumo dorybę, nes šiuose sunkumuose ir prėskumuose, kuriuos randa savo darbe, ji išgauna stiprybę iš silpnumo ir taip tampa stipri. Trumpai tariant, visas dorybes – dieviškąsias, taip pat pamatines ir moralines – tiek kūne, tiek dvasioje siela praktikuoja šiais sausros laikais.
(6) Ir kad šioje naktyje siela gauna šias keturias naudas, kurias čia aprašėme (būtent taikos džiugesį, nuolatinį Dievo atminimą ir mintis apie Jį, sielos švarumą bei tyrumą ir dorybių praktikavimą, kurį ką tik aprašėme), Dovydas mums sako, pats tai patyręs būdamas šioje naktyje, šiais žodžiais: „Mano siela atsisakė paguodos, atminiau Dievą, radau paguodą ir buvau išmėgintas, ir mano dvasia pailso.“ Ir tada jis sako: „Ir mąsčiau naktį savo širdimi, buvau lavinamas, ir iššlaviau bei apvaliau savo dvasią“ – tai yra nuo visų prieraišumų.
(7) Kalbant apie kitų trijų dvasinių nuodėmių netobulumus, kuriuos aprašėme aukščiau (rūstybę, pavydą ir tingumą), siela lygiai taip pat yra apvaloma nuo jų šioje troškimo sausroje ir įgyja jiems priešingas dorybes; mat suminkštinta ir pažeminta šių sausrų, sunkumų bei kitų pagundų ir išmėginimų, kuriais Dievas ją lavina šią naktį, ji tampa romi Dievo, savęs pačios ir lygiai taip pat savo artimo atžvilgiu. Taip, kad ji nebėra sutrikusi ir pikta ant savęs dėl savo pačios klaidų, nei ant artimo dėl jo klaidų, taip pat nėra nepatenkinta Dievu ir neištaria nepadorių priekaištų dėl to, kad Jis greitai nepadaro jos šventa.
(8) Tuomet, kalbant apie pavydą, siela turi meilę kitiems ir šiuo atžvilgiu; mat jei ji turi kokį nors pavydą, tai nebėra yda, kokia buvo anksčiau, kai ji sielvartaudavo dėl to, kad kitiems buvo teikiama pirmenybė ir didesnis pranašumas. Jos sielvartas dabar kyla matant, koks didelis yra jos pačios vargingumas, o jos pavydas (jei ji tokį turi) yra dorybingas pavydas, nes ji trokšta sekti kitais, o tai yra didelė dorybė.
(9) Nei tingumas, nei vargas, kurį ji dabar patiria dėl dvasinių dalykų, nebėra ydingi, kokie buvo anksčiau. Mat praeityje šios nuodėmės kilo iš dvasinių malonumų, kuriuos siela kartais patirdavo ir kurių siekdavo, kai jų nerasdavo. Tačiau šis naujas nuovargis kyla ne iš šio malonumo nepakankamumo, nes Dievas atėmė iš sielos malonumą visuose dalykuose šiame troškimo apvalyme.
(10) Be šių paminėtų naudų, siela per šią sausą kontempliaciją pasiekia begalę kitų. Mat dažnai šių sausros ir sunkumų laikų viduryje Dievas suteikia sielai tada, kai ji mažiausiai to tikisi, patį tyriausią dvasinį saldumą ir meilę, kartu su dvasiniu pažinimu, kuris kartais yra labai subtilus – kiekvienas jo pasireiškimas yra didesnės naudos ir vertės už tuos, kuriais siela mėgavosi anksčiau; nors savo pradžioje siela mano, kad taip nėra, nes dvasinis poveikis, jai dabar suteiktas, yra labai subtilus ir negali būti juntamas pojūčiais.
(11) Galiausiai, kadangi siela dabar yra apvalyta nuo pojūčių prieraišumų ir troškimų, ji įgyja dvasios laisvę, per kurią vis didesniu mastu pelno dvylika Šventosios Dvasios vaisių. Čia ji taip pat nuostabiai išlaisvinama iš savo trijų priešų – velnio, pasaulio ir kūno – rankų; mat užgesus jos pojūčių malonumui ir džiugesiui visų daiktų atžvilgiu, nei velnias, nei pasaulis, nei juslumas nebeturi jokių ginklų ar jėgos kariauti prieš dvasią.
(12) Taigi šie sausros laikai priverčia sielą keliauti visiškoje Dievo meilės švaroje, kadangi jos veiksmams nebepasireiškia pačių veiksmų malonumas ir saldumas, kaip galbūt būdavo tada, kai ji patirdavo saldumą, bet vien troškimas patikti Dievui. Ji netampa nei pasipūtusi, nei patenkinta savimi, kokia galbūt buvo įpratusi tapti savo klestėjimo metu, bet baiminga ir drovi savo pačios atžvilgiu, nerasdama savyje jokio pasitenkinimo; ir tai yra ta šventoji baimė, kuri išsaugo ir gausina dorybes. Ši sausra taip pat užgesina natūralią energiją ir geidulingumą, kaip taip pat buvo pasakyta. Iš tiesų, išskyrus tą malonumą, kurį tam tikrais momentais pats Dievas įlieja į ją, būtų stebuklas, jei ji savo pačios pastangomis rastų pojūčių malonumą ir paguodą kokiame nors dvasiniame užsiėmime ar veiksme, kaip jau buvo pasakyta.
(13) Sielose, kurios patiria šią sausą naktį, auga rūpestis Dievu ir ilgesys Jam tarnauti, nes proporcingai tam, kaip juslumo krūtys, kuriomis ji maitino ir palaikė savo troškimus, išdžiūsta, toje sausroje ir atsižadėjime nelieka nieko kito, tik ilgesys tarnauti Dievui, kas yra Dievui labai mielas dalykas. Nes, kaip sako Dovydas, auka Dievui yra prislėgta dvasia.
(14) Kai siela sužino, kad šiame sausame apvalyme, per kurį praėjo, ji gavo ir pasiekė tiek daug ir tokių brangių naudų, kokios čia buvo aprašytos, ji nedelsdama sušunka, kaip strofoje, kurios eilutes aiškiname: „O laiminga lemtie! – Išsmukau niekieno nepastebėta.“ Tai yra „išsmukau“ iš pojūčių troškimų ir prieraišumų pančių bei vergystės, „niekieno nepastebėta“ – tai yra trims minėtiems priešams nepajėgiant manęs nuo to sulaikyti. Šie priešai, kaip sakėme, suriša sielą tarsi pančiais jos troškimuose bei malonumuose ir neleidžia jai išeiti iš savęs į Dievo meilės laisvę; o be šių troškimų ir malonumų jie negali stoti į kovą prieš sielą, kaip buvo pasakyta.
(15) Todėl, kai keturios sielos aistros (džiaugsmas, sielvartas, viltis ir baimė) nurimsta per nuolatinį apsimarinimą; kai natūralūs troškimai buvo užmigdyti juslinėje sielos prigimtyje per įprastus sausros laikus; ir kai pojūčių bei vidinių galių harmonija sukelia triūso sustabdymą ir meditacijos darbo nutraukimą, kaip sakėme (kas yra žemesniosios sielos dalies buveinė ir namiškiai), šie priešai nebegali kliudyti šiai dvasinei laisvei, ir namai lieka ramybėje bei tyloje, kaip sako tolesnė eilutė:
Mano namuose jau tvyrojant ramybei.
XIV SKYRIUS
Išaiškina šią paskutinę pirmosios strofos eilutę.
Kai šie juslumo namai jau buvo ramybėje – tai yra apmirdyti, – jų aistroms užgesus, o troškimams nurimus ir buvus užmigdytiems per šią palaimintą pojūčių apvalymo naktį, siela išėjo, kad pasuktų į dvasios kelią ir taką, kuris yra pažengusiųjų bei subrendusiųjų kelias ir kuris kitu vardu vadinamas apšvietimo arba įlietosios kontempliacijos keliu, kuriame pats Dievas maitina ir atgaivina sielą be meditacijos ar aktyvios pačios sielos pagalbos. Tokia, kaip sakėme, yra pojūčių naktis ir apvalymas sieloje. Tų, kurie vėliau turi įžengti į kitą ir daug baisesnę dvasios naktį, kad pereitų į Dieviškąją Dievo meilės vienybę (nes ne visi įprastai į ją pereina, o tik pati mažiausia dalis), šį kelią paprastai lydi baisūs pojūčių išmėginimai bei pagundos, trunkantys ilgą laiką, nors vieniems ilgiau nei kitiems. Mat kai kuriems pasirodo Šėtono angelas – būtent paleistuvystės dvasia, – kad plaktų jų pojūčius pasibjaurėtinomis bei smarkiomis pagundomis ir drumstų jų dvasią niekingais svarstymais bei vaizdiniais, kurie vaizduotei yra itin ryškiai matomi, o šie dalykai jiems kartais sukelia didesnę kančią nei mirtis.
(2) Kitu metu šioje naktyje prie šių dalykų prisideda piktžodžiavimo dvasia, kuri klaidžioja aplinkui, statydama į visų sielos sampratų ir minčių kelią nepakeliamus piktžodžiavimus. Juos ji kartais perša vaizduotei su tokiu smarkumu, kad siela beveik juos ištaria, o tai jai yra sunki kankynė.
(3) Kitu metu kitai bjauriai dvasiai, kurią Izaijas vadina Spiritus vertiginis (svaigulio dvasia), leidžiama juos varginti ne tam, kad jie pultų, bet kad juos ištirtų. Ši dvasia taip aptemdo jų pojūčius, kad pripildo juos daugybės skrupulų bei sumaiščių – tokių painių, jog, jų pačių manymu, jie niekaip negali rasti dėl jų ramybės, taip pat negali rasti jokios pagalbos savo sprendimui nei patarimuose, nei mintyse. Tai yra vienas iš aštriausių šios nakties dyglių ir siaubų, labai artimas tam, kas vyksta dvasios naktyje.
(4) Paprastai šias audras ir išmėginimus Dievas šioje pojūčių naktyje bei apvalyme siunčia tiems, kuriuos vėliau ketina vesti į kitą naktį (nors ne visi ją pasiekia), kad jie, nubausti ir išmėginti, šiuo būdu nuolat lavintųsi bei ruoštųsi ir nuolat pratintų savo pojūčius bei galias prie išminties vienybės, kuri jiems bus suteikta anoje kitoje naktyje. Mat jei siela nėra gundoma, lavinama ir ištiriama sunkumais bei pagundomis, ji negali išlavinti savo Išminties pajautimo. Dėl šios priežasties Sirakido knygoje sakoma: „Kas nebuvo gundytas, ką gi jis žino? Ir kas neištirtas, kokius dalykus jis pažįsta?“ Šią tiesą puikiai paliudija Jeremijas, sakydamas: „Tu mane baudai, Viešpatie, ir aš buvau pamokytas.“ O pati tinkamiausia šios bausmės forma tam, kuris ruošiasi įžengti į Išmintį, yra tie vidiniai išmėginimai, kuriuos čia aprašome, kadangi būtent jie veiksmingiausiai apvalo pojūčius nuo visų malonių ir paguodų, prie kurių jie buvo prisirišę su natūraliu silpnumu, ir per kuriuos siela yra iš tiesų pažeminama, ruošiantis išaukštinimui, kurį ji patirs.
(5) Kiek ilgai siela bus laikoma šiame pojūčių pasninke ir atgailoje, negalima pasakyti su jokiu tikrumu, nes ne visi tai patiria vienodu būdu ir ne visi susiduria su tomis pačiomis pagundomis. Mat tai atmatuojama Dievo valia, atitinkamai pagal didesnį ar mažesnį netobulumo laipsnį, kurį kiekviena siela turi apvalyti. Lygiai taip pat atitinkamai pagal vienybės meilės laipsnį, iki kurio Dievui patinka ją iškelti, Jis pažemins ją su didesniu ar mažesniu intensyvumu arba per ilgesnį ar trumpesnį laiką. Tuos, kurie turi polinkį ir didesnę ištvermę kentėti, Jis apvalo intensyviau ir greičiau. Tačiau tie, kurie yra labai silpni, šioje naktyje laikomi ilgai, ir juos Jis apvalo labai švelniai bei su nežymiomis pagundomis. Įprastai Jis taip pat suteikia jiems pojūčių atgaivinimus, kad jie neatpultų, ir tik po ilgo laiko jie pasiekia tobulumo tyrumą šiame gyvenime, o kai kurie iš jų apskritai jo niekada nepasiekia. Tokie nėra nei tikrai naktyje, nei tikrai iš jos išėję; mat nors jie nedaro pažangos, vis dėlto tam, kad išliktų nuolankume ir savęs pažinime, Dievas tam tikrais periodais ir tam tikrais laikais lavina juos tose pagundose bei sausrose; o kitais laikais ir sezonais Jis padeda jiems paguodomis, kad jie nenusilptų ir negrįžtų ieškoti pasaulio paguodų. Kitas sielas, kurios yra silpnesnės, pats Dievas lydi: tai pasirodydamas joms, tai vėl nutoldamas, kad lavintų jas savo meilėje; nes be tokių nusigręžimų jos neišmoktų pasiekti Dievo.
(6) Tačiau sielos, kurios turi pereiti į tą laimingą ir aukštą būklę – meilės vienybę, – paprastai yra linkusios ilgą laiką pasilikti šiose sausrose ir pagundose, kad ir kaip greitai Dievas jas vestų, kaip rodo patirtis. Tad metas pradėti nagrinėti antrąją naktį.
ANTROJI KNYGA
Apie tamsiąją dvasios naktį.
I SKYRIUS
Kuris pradeda nagrinėti tamsiąsias dvasios naktis ir nurodo, kada jos prasideda.
Sielos, kurią Dievas ketina vesti tolyn, Jo Didenybė nenuveda į šią dvasios naktį vos tik jai išėjus iš pirmojo apvalymo bei pojūčių nakties sausrų ir išmėginimų; veikiau ji yra linkusi praleisti ilgą laiką, netgi metus, palikusi pradedančiųjų būseną ir lavindamasi pažengusiųjų būsenoje. Šioje pastarojoje būsenoje ji yra tarsi žmogus, išėjęs iš griežto kalėjimo; ji eina prie Dievo dalykų su daug didesne laisve bei sielos pasitenkinimu ir su gausesniu bei gilesniu vidiniu džiugesiu, nei tai darė pradžioje, prieš įžengdama į minėtą naktį. Mat jos vaizduotė ir galios nebėra surištos, kaip buvo anksčiau, meditacijos bei dvasios nerimo, kadangi dabar ji labai lengvai savo dvasioje randa pačią ramiausią bei mylinčią kontempliaciją ir dvasinį saldumą be meditacijos vargo; nors, kadangi sielos apvalymas nėra visiškas (nes trūksta pagrindinės jo dalies – dvasios apvalymo, be kurio dėl bendravimo, egzistuojančio tarp vienos dalies ir kitos, kadangi subjektas yra tik vienas, pojūčių apvalymas, kad ir koks stiprus jis būtų buvęs, dar nėra pilnas ir tobulas), ji niekada nelieka be tam tikrų retkarčiais kylančių nepriteklių, sausrų, tamsybių ir pavojų, kurie kartais būna daug intensyvesni už praeities sunkumus, nes jie yra tarsi ateinančios dvasios nakties ženklai bei šaukliai, ir nėra tokios ilgos trukmės, kokia bus ateinanti naktis. Mat perėjusi šios nakties bei audros periodą, periodus ar dienas, siela netrukus grįžta į savo įprastą ramybę; ir tokiu būdu Dievas apvalo tam tikras sielas, kurios neturi pakilti į tokį aukštą meilės laipsnį kaip kitos, atvesdamas jas kartais ir trumpiems laikotarpiams į šią kontempliacijos naktį bei dvasios apvalymą, sukeldamas joms naktį, o po to aušrą, ir tai darydamas dažnai, kad išsipildytų Dovydo žodžiai, jog Jis siunčia savo kristalą – tai yra savo kontempliaciją – tarsi kąsniais, nors šie tamsiosios kontempliacijos kąsniai niekada nėra tokie intensyvūs, kokia yra ta baisi kontempliacijos naktis, kurią turime aprašyti, į kurią Dievas sąmoningai atveda sielą, kad nuvestų ją į Dieviškąją vienybę.
(2) Taigi šis saldumas ir šis vidinis malonumas, kurį aprašome ir kurį šie pažengusieji randa bei patiria savo dvasioje taip lengvai ir taip gausiai, yra suteikiamas jiems kur kas didesne gausa nei anksčiau, persiliedamas į jų pojūčius labiau, nei buvo įprasta prieš šį pojūčių apvalymą; kadangi pojūčiai dabar yra tyresni, jie gali lengviau jausti dvasios malonumus pagal savo būdą. Vis dėlto, kadangi ši juslinė sielos dalis yra silpna ir nepajėgi patirti stiprių dvasios dalykų, iš to seka, kad šie pažengusieji dėl šio dvasinio poveikio, kuris tenka jų juslinei daliai, patiria joje daug trapumų, kančių bei skrandžio silpnumų, ir dėl to pavargsta dvasia. Nes, kaip sako Išmintingasis: „Gendantis kūnas slegia sielą.“ Iš čia kyla tai, kad šioms sieloms suteikiami patyrimai negali būti labai stiprūs, labai intensyvūs ar labai dvasiniai, kaip reikalaujama Dieviškajai vienybei su Dievu, dėl juslinės prigimties, kuri juose dalyvauja, silpnumo ir sugedimo. Iš čia kyla ekstazės, transai ir kaulų išnirimai, kurie visada nutinka, kai patyrimai nėra grynai dvasiniai – tai yra nėra duoti vien tik dvasiai, kaip kad tobulųjų atveju, kurie yra apvalyti antrosios dvasios nakties ir kuriuose šių kūno ekstazių bei kankynių nebėra, kadangi jie mėgaujasi dvasios laisve, o jų pojūčiai dabar nėra nei aptemdyti, nei pagauti transo.
(3) Ir tam, kad būtų suprastas būtinumas tokioms sieloms įžengti į šią dvasios naktį, mes čia pažymėsime tam tikrus netobulumus ir pavojus, kurie būdingi šiems pažengusiesiems.
II SKYRIUS
Aprašo kitus netobulumus, būdingus šiems pažengusiesiems.
Šie pažengusieji turi dviejų rūšių netobulumus: vieni yra įpročio, kiti – faktiniai. Įpročio netobulumai yra netobuli įpročiai ir prieraišumai, kurie visą laiką išliko dvasioje ir yra tarsi šaknys, kurių pojūčių apvalymas nepajėgė pasiekti. Skirtumas tarp šių ir anos kitos rūšies apvalymo yra toks pat, kaip skirtumas tarp šaknies ir šakos arba tarp šviežios dėmės pašalinimo ir senos, ilgai įsisenėjusios dėmės išvalymo. Mat, kaip sakėme, pojūčių apvalymas yra tik įėjimas ir pradžia kontempliacijos, vedančios į dvasios apvalymą, kuris, kaip lygiai taip pat sakėme, labiau padeda pritaikyti pojūčius prie dvasios, nei suvienyti dvasią su Dievu. Tačiau dvasioje vis dar lieka senojo žmogaus dėmės, nors dvasia nemano, kad taip yra, ir negali jų pastebėti; jei šios dėmės nebus pašalintos šios nakties apvalymo muilu ir stipriu šarmu, dvasia nepajėgs pasiekti Dieviškosios vienybės tyrumo.
(2) Šios sielos lygiai taip pat turi hebetudo mentis (proto bukumą) bei natūralų šiurkštumą, kurį kiekvienas žmogus įgyja per nuodėmę, taip pat dvasios išsiblaškymą ir išorinį prisirišimą, kurį turi apšviesti, išgryninti ir sutelkti tos nakties kančios bei pavojai. Šie įpročio netobulumai būdingi visiems tiems, kurie neperžengė šios pažengusiųjų būsenos; jie negali egzistuoti kartu, kaip sakome, su tobula vienybės per meilę būsena.
(3) Prie faktinių netobulumų ne visi yra linkę vienodai. Kai kurie, kurių dvasinis gėris yra toks paviršutiniškas ir taip lengvai paveikiamas pojūčių, įpuola į didesnius sunkumus bei pavojus, kuriuos aprašėme šio traktato pradžioje. Mat jie randa tokių gausių dvasinių patyrimų ir suvokimų tiek pojūčiuose, tiek dvasioje, kurioje jie dažnai mato vaizduotės ir dvasinius regėjimus (nes visi šie dalykai kartu su kitais maloniais jausmais aplanko daugelį sielų šioje būsenoje, kurioje velnias ir jų pačių vaizduotė labai dažnai jas apgaudinėja), ir kadangi velnias yra linkęs jausti tokį malonumą įspausdamas sielai ir siūlydamas jai minėtus suvokimus bei jausmus, jis apžavi ir suklaidina ją su dideliu lengvumu, nebent ji imtųsi atsargumo priemonių atsiduoti Dievui ir stipriai apsisaugoti per tikėjimą nuo visų šių regėjimų bei jausmų. Mat šioje būsenoje velnias priverčia daugelį patikėti tuščiais regėjimais bei netikromis pranašystėmis; ir stengiasi priversti juos manyti, kad Dievas ir šventieji kalbasi su jais; ir jie dažnai pasitiki savo pačių vaizduote. Be to, velnias šioje būsenoje yra įpratęs pripildyti juos pasipūtimo ir puikybės, kad juos patrauktų tuštybė bei arogancija, ir leistų kitiems matyti save atliekančius išorinius veiksmus, kurie atrodo šventi, tokius kaip ekstazės ir kiti pasireiškimai. Taip jie tampa įžūlūs su Dievu ir praranda šventą baimę, kuri yra visų dorybių raktas bei saugotoja; o kai kuriose iš šių sielų šių klaidų ir apgaulių taip linkę daugėti, ir jos taip įsisenėja, kad labai abejotina, ar tokios sielos kada nors sugrįš į tyrą dorybės ir tikro dvasingumo kelią. Į šiuos vargus jos įpuola todėl, kad pradeda atsiduoti dvasiniams jausmams bei suvokimams su per dideliu saugumo jausmu, vos tik pradėjusios daryti tam tikrą pažangą kelyje.
(4) Galėčiau pasakyti daug daugiau apie šiuos netobulumus ir apie tai, kaip jie yra tuo labiau nepagydomi, kadangi tokios sielos laiko juos dvasingesniais už kitus, tačiau aš paliksiu šią temą. Pridursiu tik tiek – norėdamas įrodyti, kaip būtina tam, kuris norėtų eiti toliau, yra dvasios naktis, kuri yra apvalymas, – kad nė vienas iš šių pažengusiųjų, kad ir kaip atkakliai būtų triūsęs, geriausiu atveju nėra laisvas nuo daugelio tų natūralių prieraišumų ir netobulų įpročių, kurių apvalymas, kaip sakėme, yra būtinas, jei siela turi pereiti į Dieviškąją vienybę.
(5) Ir be to (kaip jau sakėme), kadangi žemesnioji sielos dalis vis dar turi dalį šiuose dvasiniuose patyrimuose, jie negali būti tokie intensyvūs, tokie tyri ir tokie stiprūs, kaip reikalinga minėtai vienybei; todėl, norėdama pasiekti šią vienybę, siela neišvengiamai privalo įžengti į antrąją dvasios naktį, kurioje ji privalo tobulai apnuoginti pojūčius ir dvasią nuo visų šių suvokimų bei nuo bet kokio saldumo, ir būti priversta vaikščioti tamsiame ir gryname tikėjime, kuris yra tinkama ir adekvati priemonė, per kurią siela suvienijama su Dievu, kaip sako Ozėjas šiais žodžiais: „Aš tave susižadėsiu – tai yra tave su Savimi suvienysiu – per tikėjimą.“
III SKYRIUS
Pastaba dėl to, kas seka toliau.
Taigi šios sielos dabar tapo pažengusiosiomis dėl to laiko, kurį praleido maitindamos pojūčius saldžiais patyrimais, kad jų juslinė dalis, būdama šitaip patraukta ir pradžiuginta dvasinio malonumo, atėjusio jai iš dvasios, galėtų būti suvienyta su dvasia ir padaryta viena su ja; kiekvienai daliai pagal savo būdą valgant tą patį dvasinį maistą ir iš to paties dubens, kaip vienam asmeniui ir su viena vienintele intencija, kad šitaip jos tam tikru būdu būtų suvienytos ir suderintos, bei šitaip suvienytos būtų paruoštos pakelti griežtą ir sunkų dvasios apvalymą, kuris jų laukia. Šiame apvalyme šios dvi sielos dalys – dvasinė ir juslinė – turi būti visiškai apvalytos, kadangi viena niekada nėra iš tiesų apvaloma be kitos, o pojūčių apvalymas tampa veiksmingas tada, kai dvasios apvalymas jau yra prasidėjęs. Todėl naktis, kurią pavadinome pojūčių naktimi, gali ir turėtų būti vadinama tam tikru troškimo pataisymu ir suvaržymu, o ne apvalymu. Priežastis ta, kad visi juslinės dalies netobulumai ir sutrikimai turi savo jėgą bei šaknį dvasioje, kur visi įpročiai, tiek geri, tiek blogi, yra pajungti, ir šitaip, kol jie nėra apvalyti, pojūčių maištai ir ydos negali būti apvalyti iš esmės.
(2) Todėl šioje tolesnėje naktyje abi sielos dalys yra apvalomos kartu, ir būtent šiam tikslui pravartu būti perėjus pirmosios nakties pataisymus bei ramybės periodą, kylantį iš jos, kad pojūčiams susivienijus su dvasia abi dalys tam tikru būdu būtų apvalytos ir tuomet galėtų kentėti su didesne tvirtybe. Mat tokiam stipriam ir griežtam apvalymui reikalinga labai didelė tvirtybė, kadangi jei žemesniosios dalies silpnumas iš pradžių nebūtų pataisytas ir nebūtų įgyta tvirtybė iš Dievo per saldų ir džiugų bendravimą, kuriuo siela vėliau mėgavosi su Juo, jos prigimtis neturėtų jėgų ar polinkio tai pakelti.
(3) Todėl, kadangi šie pažengusieji vis dar yra labai žemoje pažangos pakopoje ir glaudžiai seka savo pačių prigimtimi santykiuose bei reikaluose su Dievu, nes jų dvasios auksas dar nėra apvalytas ir išgrynintas, jie vis dar galvoja apie Dievą kaip maži vaikai, kalba apie Dievą kaip maži vaikai ir jaučia bei patiria Dievą kaip maži vaikai, kaip sako šventasis Paulius, nes jie nepasiekė tobulumo, kuris yra sielos vienybė su Dievu. Tačiau vienybės būsenoje jie dvasioje nuveiks didžių dalykų tarsi suaugę vyrai, o jų darbai ir galios tuomet bus veikiau Dieviški nei žmogiški, kaip bus pasakyta vėliau. Šiam tikslui Dievui patinka apnuoginti juos nuo šio senojo žmogaus ir aprengti juos naujuoju žmogumi, kuris sukurtas pagal Dievą, kaip sako Apaštalas, pojūčių naujume. Jis apnuogina jų galias, prieraišumus ir jausmus, tiek dvasinius, tiek juslinius, tiek išorinius, tiek vidinius, palikdamas protą tamsų, valią sausą, atmintį tuščią, o prieraišumus – giliausioje kančioje, kartume ir varge, atimdamas iš sielos dvasinių gėrybių malonumą bei patyrimą, kurį ji turėjo anksčiau, kad iš šio netekimo padarytų vieną iš principų, būtinų dvasioje, jog į ją būtų įvesta ir su ja suvienyta dvasinė dvasios forma, kuri yra meilės vienybė. Visa tai Viešpats atlieka sieloje per gryną ir tamsią kontempliaciją, kaip siela paaiškina pirmojoje strofoje. Tai, nors iš pradžių interpretavome kalbėdami apie pirmąją – pojūčių naktį, sielos suprantama iš esmės apie šią antrąją – dvasios naktį, kadangi tai yra pagrindinė sielos apvalymo dalis. Ir štai mes ją čia vėl pateiksime ir išaiškinsime šia prasme.
IV SKYRIUS
Pateikia pirmąją strofą ir jos išaiškinimą.
Gūdžią naktį, meilės ilgesio liepsna degdama – o laiminga lemtie! –
Išsmukau niekieno nepastebėta, mano namuose jau tvyrojant ramybei.
IŠAIŠKINIMAS
Aiškindami šią strofą dabar apvalymo, kontempliacijos, atsižadėjimo ar dvasios skurdo požiūriu (kas čia yra beveik vienas ir tas pats dalykas), galime ją išdėstyti šiuo būdu ir leisti sielai kalbėti taip: Skurde ir be jokios apsaugos ar atramos visuose mano sielos suvokimuose – tai yra mano proto tamsoje ir mano valios suvaržyme, kančioje ir sielvarte atminties atžvilgiu, pasiliekant tamsoje gryname tikėjime, kuris yra tamsi naktis minėtoms natūralioms galioms, vien valią liečiant skausmui, kančioms ir Dievo meilės ilgesiui – išėjau iš savęs: tai yra iš savo žemo supratimo būdo, iš savo silpno mylėjimo būdo ir iš savo vargingo bei riboto Dievo patyrimo būdo, nebūdama tame sukliudyta nei juslumo, nei velnio.
(2) Tai man buvo didžiulė laimė ir gera lemtis; mat kai galios buvo tobulai sunaikintos ir nuramintos kartu su mano sielos aistromis, troškimais bei prieraišumais, kuriais buvau patyrusi ir ragavusi Dievą žemu būdu, aš išėjau iš savo pačios žmogiškų santykių ir veiksmų į Dievo veiksmus ir santykius. Tai reiškia, kad mano protas išėjo iš savęs, virsdamas iš žmogiško ir natūralaus į Dieviškąjį; nes kai jis yra suvienytas su Dievu per šį apvalymą, jo supratimas ateina nebe per jo natūralią šviesą ir jėgą, bet per Dieviškąją Išmintį, su kuria jis susivienijo. Ir mano valia išėjo iš savęs, tapdama Dieviška; nes būdama suvienyta su Dieviškąja meile, ji nebemyli savo natūralia jėga žemu būdu, bet su Šventosios Dvasios stiprybe ir tyrumu; ir šitaip valia, kuri dabar yra arti Dievo, veikia ne žmogišku būdu, ir panašiai atmintis tapo perkeista į amžinuosius šlovės suvokimus. Ir galiausiai, per šią naktį ir senojo žmogaus apvalymą, visos sielos energijos bei prieraišumai yra visiškai atnaujinti į Dieviškąją nuostatą ir Dieviškąjį džiugesį.
Toliau seka eilutė:
Gūdžią naktį.
VI SKYRIUS
Apie kitų rūšių skausmą, kurį siela kenčia šioje naktyje.
Trečioji kančios ir skausmo rūšis, kurią siela pakelia šioje būsenoje, kyla iš to fakto, kad du kiti kraštutinumai čia susitinka viename – būtent Dieviškasis ir žmogiškasis. Dieviškasis yra ši apvalanti kontempliacija, o žmogiškasis yra subjektas – tai yra siela. Dieviškumas puola sielą, kad ją atnaujintų ir taip padarytų Dieviška; ir apnuogindamas ją nuo įprastų senojo žmogaus prieraišumų bei potraukių, su kuriais ji yra labai glaudžiai suvienyta, suaugusi ir sutapatinta, sunaikina bei sudegina jos dvasinę substanciją ir panardina ją į gilią bei visišką tamsą. Dėl to siela jaučiasi žūstanti ir tirpstanti savo vargų akivaizdoje bei regėjime žiauria dvasine mirtimi – visai taip, tarsi ją būtų prarijęs žvėris ir ji jaustųsi ryjama jo pilvo tamsoje, kęsdama tokią kančią, kokią patyrė Jona to jūrų žvėries pilve. Mat šiame tamsios mirties kape ji neišvengiamai privalo pasilikti iki dvasinio prisikėlimo, kurio viliasi.
(2) Šios kančios ir skausmo aprašymą, nors tiesą sakant tai pranoksta bet kokį aprašymą, pateikia Dovydas, sakydamas: „Mirties dejonės apsupo mane; pragaro skausmai apėmė mane; šaukiausi savo varguose.“ Tačiau tai, ką nuliūdusi siela labiausiai jaučia šioje būklėje, yra jos aiškus suvokimas (kaip ji mano), kad Dievas ją apleido ir su pasibjaurėjimu nubloškė į tamsą; jai yra sunkus ir graudus skausmas tikėti, kad Dievas ją apleido. Būtent tai Dovydas taip pat stipriai jautė panašiu atveju, sakydamas: „Kaip sužeistieji, gulintys kapuose, atstumti Tavo rankos, kurių Tu nebeprisimeni, taip jie paguldė mane į giliausią ir žemiausią ežerą, į tamsias vietas ir į mirties šešėlį, ir Tavo įniršis prislėgė mane, ir visas savo bangas Tu užgriuvai ant manęs.“ Mat iš tiesų, kai ši apvalanti kontempliacija yra pati griežčiausia, siela labai aštriai jaučia mirties šešėlį, mirties dejones ir pragaro skausmus, kurie susideda iš to, kad ji jaučiasi esanti be Dievo, nubausta, išvaryta ir Jo neverta; ir ji jaučia, kad Jis ant jos rūstauja. Visa tai jaučia siela šioje būklėje – taip, ir dar daugiau, nes ji tiki, kad taip su ja bus amžinai.
(3) Ji taip pat jaučia, kad visi kūriniai ją apleido ir kad jie ją niekina, ypač jos draugai. Todėl Dovydas netrukus tęsia sakydamas: „Tu atitolinai nuo manęs mano draugus ir pažįstamus; jie laikė mane pasibjaurėjimu.“ Visa tai paliudys Jona, kaip tas, kuris lygiai taip pat patyrė tai žvėries pilve tiek kūniškai, tiek dvasiškai. „Tu įmetei mane (sako jis) į gelmę, į jūros širdį, ir srovė apsupo mane; visos Tavo bangos ir vilnys perėjo per mane. Ir aš tariau: „Esu atstumtas nuo Tavo akių, bet aš vėl išvysiu Tavo šventąją šventyklą“ (tai jis sako todėl, kad Dievas apvalo sielą šioje būsenoje, jog ji pamatytų Jo šventyklą); vandenys apsėmė mane net iki sielos, gelmė apsupo mane, vandenynas apdengė mano galvą, nusileidau iki kalnų pamatų; žemės užšovai uždarė mane amžinai.“ Šiais užšovais čia suprantami sielos netobulumai, kurie neleido jai džiaugtis šia džiugia kontempliacija.
(4) Ketvirtosios rūšies skausmą sieloje sukelia kitas šios tamsiosios kontempliacijos tobulumas – jos didybė ir kilnumas, iš kurio sieloje kyla kito kraštutinumo, esančio joje pačioje, suvokimas: būtent giliausio skurdo ir vargingumo. Tai yra vienas iš didžiausių skausmų, kuriuos ji kenčia šiame apvalyme. Mat ji jaučia savo viduje gilią trijų rūšių gėrybių tuštumą ir nuskurdimą, kurios skirtos sielos džiaugsmui (tai yra laikinųjų, natūraliųjų ir dvasinių), ir randa save patalpintą šių gėrybių priešingybių – blogybių – viduryje: būtent netobulumo vargų, galių suvokimų sausros bei tuštumos ir dvasios apleidimo tamsoje. Kadangi Dievas čia apvalo sielą pagal jos pojūčių bei dvasios substanciją ir pagal vidines bei išorines galias, siela visose savo dalyse neišvengiamai privalo būti privesta prie tuštumos, skurdo ir apleidimo būsenos bei palikta sausa, tuščia ir tamsoje. Mat juslinė dalis apvaloma sausroje, galios apvalomos savo suvokimų tuštumoje, o dvasia apvaloma tirštoje tamsoje.
(5) Visa tai Dievas įvykdo per šią tamsiąją kontempliaciją; joje siela ne tik kenčia šią tuštumą ir šių natūralių atramų bei suvokimų sustabdymą, kas yra pati skausmingiausia kančia (tarsi žmogus kabotų ore ir negalėtų kvėpuoti), bet lygiai taip pat Jis apvalo sielą, sunaikindamas ją, ištuštindamas arba sudegindamas joje (lygiai kaip ugnis sudegina metalo apnašas ir rūdis) visus prieraišumus bei netobulus įpročius, kuriuos ji įgijo per visą savo gyvenimą. Kadangi jie yra giliai įsišakniję sielos substancijoje, ji yra linkusi kęsti didelius sukrėtimus bei vidinę kankynę be minėto skurdo ir tuštumos – natūralios ir dvasinės, – kad čia išsipildytų ta Ezechielio ištrauka, kurioje sakoma: „Sukrauk kaulus, ir Aš sudeginsiu juos ugnyje; mėsa bus sunaikinta ir visa sudėtis sudeginta, o kaulai sunaikinti.“ Čia suprantamas skausmas, kurį kenčia sielos substancijos tuštuma ir skurdas tiek pojūčiuose, tiek dvasioje. Ir apie tai jis tada sako: „Pastatyk jį taip pat tuščią ant anglių, kad jo varis įkaistų ir išsilydytų, ir jo netyrumas būtų sunaikintas jame, o rūdys sudegintos.“ Čia aprašoma sunki kančia, kurią siela patiria šios kontempliacijos ugnies apvalyme; mat Pranašas čia sako, kad tam, jog prieraišumų rūdys, esančios sieloje, būtų apvalytos ir sunaikintos, būtina tam tikru būdu pačiai sielai būti sunaikintai ir išardytas, kadangi šios aistros ir netobulumai tapo jai natūralūs.
(6) Todėl, kadangi siela yra apvaloma šioje krosnyje tarsi auksas tiglyje, kaip sako Išmintingasis, ji suvokia šį visišką savęs suardymą pačioje savo substancijoje kartu su baisiausiu skurdu, kuriame ji tarsi artėja prie savo pabaigos, kaip matyti iš to, ką Dovydas sako apie save šiuo atžvilgiu šiais žodžiais: „Išgelbėk mane, Viešpatie (šaukiasi jis Dievo), nes vandenys pasiekė net mano sielą; įklimpau į gilią klampynę ir nėra vietos, kur galėčiau atsistoti; patekau į jūros gelmę ir audra mane prarijo; pavargau šaukdamas, mano gerklė užkimo, mano akys nusilpo, kol viliuosi savo Dievu.“ Čia Dievas labai pažemina sielą, kad vėliau galėtų ją labai išaukštinti; ir jei Jis nebūtų nustatęs, kad šiems jausmams kilus sieloje jie netrukus būtų nuraminti, ji numirtų per labai trumpą laiką; tačiau tėra tik tam tikri periodai, kai ji jaučia didžiausią jų intensyvumą. Kartais vis dėlto jie yra tokie aštrūs, kad sielai atrodo, jog ji mato atsivėrusį pragarą ir pražūtį. Iš tokių yra tie, kurie iš tiesų gyvi nužengia į pragarą, būdami apvalomi čia, žemėje, tokiu pat būdu kaip ir ten, kadangi šis apvalymas yra tas pats, kuris turėtų būti atliktas tenai. Ir šitaip siela, kuri pereina per tai, arba apskritai nepatenka į tą vietą [skaistyklą], arba užtrunka ten tik labai trumpą laiką; nes viena šio apvalymo valanda čia yra naudingesnė už daugelį valandų tenai.
VII SKYRIUS
Tęsia tą pačią temą ir nagrinėja kitas valios kančias bei suvaržymus.
Valios kančios ir suvaržymai dabar lygiai taip pat yra labai dideli ir tokio pobūdžio, kad kartais perveria sielą staigiu prisiminimu apie blogybes, kurių viduryje ji atsiduria, ir su nežinia dėl vaisto joms suradimo. Prie to prisideda dabar jau praėjusių klestėjimo laikų atminimas; mat paprastai sielos, kurios įžengia į šią naktį, patyrė daug paguodų iš Dievo ir atliko Jam daug tarnysčių, ir joms sukelia dar didesnį sielvartą matyti, kad yra taip toli atitolusios nuo tos laimės ir nepajėgios į ją sugrįžti. Tai taip pat aprašė Jobas, kuris pats tai patyrė, šiais žodžiais: „Aš, kuris buvau pratęs būti turtingas ir pasiturintis, esu staiga sužlugdytas ir sutrupintas į gabalus; Jis nutvėrė mane už kaklo; Jis sulaužė mane ir pastatė mane sau taikiniu, kad mane sužeistų; Jis apsupo mane savo ietimis; Jis sužeidė visus mano strėnas; Jis nepasigailėjo; Jis išliejo mano vidurius ant žemės; Jis sulaužė mane žaizda po žaizdos; Jis užpuolė mane kaip stiprus milžinas; aš prisisiuvau ašutinę prie savo odos ir apibėriau savo kūną pelenais; mano veidas ištino nuo verksmo, o mano akys apako.“
(2) Tokios gausios ir tokios sunkios yra šios nakties kančios, ir tiek daug Šventojo Rašto vietų būtų galima pacituoti šiam tikslui, kad mums pritrūktų laiko ir jėgų apie jas parašyti, nes visa, ką apie tai galima pasakyti, tikrai yra mažiau už tiesą. Iš jau pacituotų ištraukų galima susidaryti tam tikrą supratimą apie jas. Ir tam, kad užbaigtume šios eilutės aiškinimą bei išsamiau paaiškintume, kas per šią naktį atliekama sieloje, papasakosiu, ką apie tai jautė Jeremijas, kuris – kadangi to yra tiek daug – šitokiu būdu daugybe žodžių tai aprašo ir aprauda: „Aš esu žmogus, kuris matau savo skurdą Jo rūstybės rykštėje; Jis grasino man ir nuvedė mane į tamsą, o ne į šviesą. Taip toli Jis atsigręžė prieš mane ir nukreipė savo ranką prieš mane visą dieną! Mano odą ir mano kūną Jis pasendino; Jis sulaužė mano kaulus; Jis aptvėrė mane tvora ir apsupo mane tulžimi bei sunkumais; Jis patalpino mane tamsiose vietose, kaip tuos, kurie mirę amžiams. Jis aptvėrė tvorą aplink mane ir prieš mane, kad neišeičiau; Jis apsunkino mano nelaisvę. Taip, ir kai šaukiau bei maldavau, Jis atstūmė mano maldą. Jis užtvėrė mano takus ir išėjimus tašytais akmenimis; Jis sujaukė mano žingsnius. Jis paspendė man pasalas; Jis tapo man liūtu slaptoje vietoje. Jis nukreipė mano žingsnius į šalį ir suplėšė mane į gabalus, Jis padarė mane apleistą; Jis įtempė savo lanką ir pastatė mane taikiniu savo strėlei. Jis paleido į mano inkstus savo strėlinės dukteris. Tapau pajuoka visiems žmonėms, ir jų daina bei patyčia visą dieną. Jis pripildė mane kartumo ir nugirdė mane pelynu. Jis išlaužė mano dantis po vieną; Jis pamaitino mane pelenais. Mano siela išvaryta iš ramybės; aš pamiršau gerus dalykus. Ir aš tariau: „Mano pabaiga sužlugdyta ir nukirsta, kartu su mano troškimu ir mano viltimi iš Viešpaties. Prisimink mano skurdą ir mano prasižengimą, pelyną ir tulžį. Prisimindamas atsiminsiu, ir mano siela sutirps manyje iš skausmo.““
(3) Visais šiais skundais Jeremijas prabyla apie šiuos skausmus bei išmėginimus ir per juos itin ryškiai pavaizduoja sielos kančias šioje dvasinėje naktyje bei apvalyme. Todėl siela, kurią Dievas patalpina į šią audringą ir siaubingą naktį, yra verta didelės užuojautos. Nes nors ji patiria daug laimės dėl tų didžių palaiminimų, kurie dėl to turi kilti jos viduje, kai, kaip sako Jobas, Dievas iškelia gilias palaimas sieloje iš tamsos ir išveda į šviesą mirties šešėlį, kad, kaip sako Dovydas, Jo šviesa taptų tokia, kokia buvo Jo tamsa; vis dėlto dėl baisaus skausmo, kurį siela kenčia, ir dėl didelės nežinios, kurią ji jaučia dėl vaisto jam, kadangi ji tiki, kaip čia sako šis pranašas, jog jos blogis niekada nesibaigs, ir mano, kaip lygiai taip pat sako Dovydas, kad Dievas patalpino ją tamsiose vietose kaip tuos, kurie mirę, ir dėl šios priežasties atvedė jos dvasią į kančią bei sukrėtė jos širdį – ji kenčia didžiulį skausmą ir sielvartą, kadangi prie viso šito prisideda (dėl vienatvės ir apleidimo, kurį joje sukelia ši tamsioji naktis) faktas, kad ji neranda jokios paguodos ar atramos jokiame pamokyme, nei dvasiniame vadove. Mat nors jos dvasios vadovas įvairiais būdais gali parodyti jai svarią priežastį guostis dėl tų palaimų, kurios slypi šiose kančiose, ji negali juo patikėti. Nes ji yra taip stipriai panirusi ir paskendusi tų blogybių suvokime, kuriose taip aiškiai mato savo pačios vargus, jog mano, kadangi jos vadovas nemato to, ką ji mato ir jaučia, jis kalba tokiu būdu todėl, kad jos nesupranta; ir šitaip vietoje paguodos ji veikiau gauna naują kančią, nes tiki, kad jos vadovo patarime nėra jokio vaisto jos bėdoms. Ir iš tiesų tai tiesa; nes kol Viešpats neapvalys jos visiškai tokiu būdu, kokiu Jis nori, jokia priemonė ar vaistas neturi jokios naudos ar vertės jos kančios palengvinimui; juo labiau kad siela šiuo atveju yra tokia pat bejėgė, kaip žmogus, įkalintas tamsiame požemyje, surištas rankomis ir kojomis, negalintis nei pajudėti, nei matyti, nei jausti jokios malonės nei iš aukščiau, nei iš žemiau, kol dvasia nėra pažeminta, suminkštinta bei apvalyta ir nepasidaro tokia aštri, subtili bei tyra, kad galėtų tapti viena su Dievo Dvasia pagal tą meilės vienybės laipsnį, kurį Jo gailestingumui patinka jai suteikti; proporcingai tam apvalymas būna didesnio ar mažesnio griežtumo ir ilgesnės ar trumpesnės trukmės.
(4) Tačiau jei jis turi būti iš tiesų veiksmingas, jis truks keletą metų, kad ir koks griežtas būtų; kadangi apvalymo procesas leidžia palengvėjimo pertraukas, kuriomis, pagal Dievo patvarkymą, ši tamsi kontempliacija nustoja pulti sielą apvalymo forma bei būdu ir puola ją apšviečiančiu bei mylinčiu būdu, kuriame siela, tarsi išėjusi iš šio požemio ir kalėjimo bei atvesta į erdvės ir laisvės poilsį, jaučia bei patiria didžiulį ramybės saldumą ir mylinčią draugystę su Dievu kartu su lengva dvasinio patyrimo gausa. Tai sielai yra ženklas tos sveikatos, kuri atliekama jos viduje minėtu apvalymu, ir išankstinis paragavimas tos gausos, kurios ji viliasi. Retkarčiais tai būna taip didinga, kad siela patiki, jog jos išmėginimai pagaliau baigėsi. Mat dvasiniai dalykai sieloje, kai jie yra patys gryniausi dvasiniai, turi šią savybę: jei ateina išmėginimai, siela tiki, kad niekada iš jų neištrūks ir kad visos jos palaimos dabar baigėsi, kaip buvo matyti pacituotose ištraukose; o jei ateina dvasinės palaimos, siela lygiai taip pat tiki, kad jos bėdos dabar baigėsi ir kad palaimos niekada jos neapleis. Taip buvo Dovydui, kai jis atsidūrė jų viduryje, kaip jis pats išpažįsta šiais žodžiais: „Aš tariau savo gausoje: „Niekada nesusvyruosiu.““
(5) Taip nutinka todėl, kad vieno iš dviejų priešingų dalykų faktinis turėjimas dvasioje pats savaime padaro neįmanomą kito priešingo dalyko faktinį turėjimą ir suvokimą; vis dėlto juslinėje sielos dalyje taip nėra, nes jos suvokimas yra silpnas. Tačiau kadangi dvasia dar nėra visiškai apvalyta ir nuplauta nuo prieraišumų, kuriuos perėmė iš savo žemesniosios dalies, nors nesikeičia tiek, kiek yra dvasia, ji gali būti pajudinta tolesnėms kančioms tiek, kiek šie prieraišumai ją valdo. Šiuo būdu, kaip matome, Dovydas vėliau buvo sukrėstas ir patyrė daug blogybių bei kančių, nors savo gausos metu manė ir sakė, kad niekada nesusvyruos. Būtent taip yra su siela šioje būklėje, kai ji mato save sujaudintą tos dvasinių palaimų gausos ir, negalėdama matyti netobulumo bei netyrumo šaknies, kuri vis dar lieka jos viduje, mano, kad jos išmėginimai baigėsi.
(6) Ši mintis vis dėlto ateina sielai retai, nes kol dvasinis apvalymas nėra pilnas ir ištobulintas, saldus patyrimas labai retai būna toks gausus, kad paslėptų nuo sielos šaknį, kuri lieka paslėpta, tokiu būdu, jog siela nustotų jausti, kad jos viduje kažko trūksta arba kad ji vis dar turi ką nors padaryti. Taigi ji negali visiškai džiaugtis tuo palengvėjimu, bet jaučiasi taip, tarsi vienas iš jos priešų būtų jos viduje, ir nors šis priešas yra tarsi nutildytas ir miega, ji bijo, kad jis vėl atgis ir ją užpuls. Ir būtent tai iš tiesų nutinka, nes kai siela yra labiausiai saugi ir mažiausiai budri, ji vėl nutempiama žemyn ir panardinama į kitą, dar blogesnį kančios laipsnį, kuris yra griežtesnis, tamsesnis ir skaudesnis už praėjusį; ir ši nauja kančia tęsis tolesnį laikotarpį, galbūt ilgesnį už pirmąjį. Ir siela vėl ima tikėti, kad visos jos palaimos baigėsi amžinai. Nors per pirmąjį išmėginimą ji manė, kad nebėra jokių kančių, kurias galėtų patirti, ir vis dėlto po išmėginimo džiaugėsi didžiulėmis palaimomis, šios patirties nepakanka, kad atimtų jos įsitikinimą per šį antrąjį išmėginimo laipsnį, jog dabar jai viskas baigta ir kad ji niekada nebebus laiminga kaip praeityje. Nes, kaip sakau, šį įsitikinimą, kuriuo siela yra tokia tikra, joje sukelia faktinis dvasios suvokimas, kuris sunaikina jos viduje viską, kas jam priešinga.
(7) Tai yra priežastis, kodėl tie, kurie guli skaistykloje, patiria didelių dvejonių, ar kada nors iš jos išeis ir ar jų skausmai kada nors baigsis. Mat nors jie turi trijų dieviškųjų dorybių – tikėjimo, vilties ir meilės – įprotį, dabartinis jų kančių ir Dievo netekties suvokimas neleidžia jiems mėgautis dabartine šių dorybių palaima bei paguoda. Nes nors jie sugeba suvokti, kad turi didelę meilę Dievui, tai neteikia jiems jokios paguodos, kadangi jie negali galvoti, jog Dievas juos myli arba kad jie yra verti, jog Jis tai darytų; veikiau matydami, kad yra netekę Jo ir palikti savo pačių vargingume, jie mano, kad jų pačių viduje yra tai, kas suteikia labai svarią priežastį, kodėl jie su visišku teisingumu turėtų būti Dievo atstumti ir atmesti amžiams. Ir šitaip, nors siela šiame apvalyme suvokia turinti didelę meilę Dievui ir atiduotų tūkstantį gyvybių už Jį (kas yra tiesa, nes šiuose išmėginimuose tokios sielos myli savo Dievą labai nuoširdžiai), vis dėlto tai neteikia jai jokio palengvėjimo, bet veikiau atneša didesnę kančią. Nes ji myli Jį taip stipriai, kad jai nerūpi niekas šalia; todėl matydama save tokią varganą, jog negali patikėti, kad Dievas ją myli, nei kad yra ar kada nors bus priežastis, kodėl Jis turėtų tai daryti, bet veikiau kad yra priežastis, kodėl ji turėtų būti atstumta ne tik Jo, bet ir visų kūrinių amžinai, ji sielvartauja matydama savyje priežastis, dėl kurių nusipelno būti atstumta To, kuriam jaučia tokią didelę meilę ir troškimą.
VIII SKYRIUS
Apie kitus skausmus, kurie vargina sielą šioje būsenoje.
Tačiau čia yra kitas dalykas, kuris labai vargina ir kankina sielą: kadangi ši tamsioji naktis tokiu būdu sutrukdė jos galioms ir prieraišumams, ji nepajėgia pakelti savo prieraišumo ar savo proto į Dievą, taip pat negali Jam melstis, manydama, kaip Jeremijas manė apie save, kad Dievas pastatė prieš ją debesį, pro kurį jos malda negali prasiskverbti. Mat būtent tai reiškia tas pasakymas minėtoje ištraukoje: „Jis užtvėrė ir aptvėrė mano takus tašytais akmenimis.“ Ir jei ji kartais meldžiasi, tai daro su tokiu jėgų ir saldumo trūkumu, kad mano, jog Dievas nei girdi jos, nei kreipia į ją dėmesį, kaip šis Pranašas lygiai taip pat pareiškia toje pačioje ištraukoje, sakydamas: „Kai šaukiu ir maldauju, Jis atstūmė mano maldą.“ Tiesą sakant, tai ne laikas sielai kalbėtis su Dievu; ji veikiau turėtų priglausti savo burną prie dulkių, kaip sako Jeremijas, kad galbūt jai ateitų kokia nors dabartinė viltis ir ji galėtų pakelti savo apvalymą su kantrybe. Būtent Dievas čia pasyviai veikia sieloje; todėl siela nieko negali padaryti. Taigi ji negali nei melstis, nei sutelkti dėmesio, kai dalyvauja Dievo tarnystėse, juo labiau ji negali užsiimti kitais – laikiniais – reikalais bei darbais. Ne tik tai: ji lygiai taip pat patiria tokius išsiblaškymus ir tokius gilius atminties užsimiršimus, kad praeina ištisi periodai jai nežinant, ką ji darė ar galvojo, arba ką daro ar ketina daryti, ir negali sukaupti dėmesio, kad ir kaip to trokštų, į bet ką, kas ją užima.
(2) Kadangi čia ne tik protas yra apvalomas nuo savo šviesos, o valia – nuo savo prieraišumų, bet ir atmintis yra apvaloma nuo meditacijos bei pažinimo, pravartu, kad ji lygiai taip pat būtų sunaikinta visų šių dalykų atžvilgiu, kad išsipildytų tai, ką Dovydas sako apie save šiame apvalyme: „Buvau sunaikintas ir nežinojau.“ Šis nežinojimas nurodo į šias atminties beprotybes bei užmarštis; šiuos išsiblaškymus ir užmarštis sukelia vidinis susikaupimas, kuriame ši kontempliacija sugeria sielą. Mat tam, kad siela būtų dieviškai paruošta ir suderinta su savo galiomis Dieviškajai meilės vienybei, būtų gerai, kad ji pirmiausia būtų su visomis savo galiomis panardinta į šią Dieviškąją ir tamsią dvasinę kontempliacijos šviesą ir šitaip atitraukta nuo visų kūrinių prieraišumų bei suvokimų; ši būklė paprastai tęsiasi proporcingai jos intensyvumui. Ir šitaip – kuo paprastesnė ir tyresnė yra ši Dieviškoji šviesa savo puolime prieš sielą, tuo labiau ji ją aptemdo, ištuština ir sunaikina pagal jos konkrečius suvokimus bei prieraišumus tiek aukštesnių, tiek žemesnių dalykų atžvilgiu; ir panašiai – kuo mažiau paprasta ir tyra ji yra šiame puolime, tuo mažesnį netekimą jai sukelia ir tuo mažiau tamsi ji yra. Tai atrodo neįtikėtinas dalykas – sakyti, kad kuo skaistesnė ir tyresnė yra antgamtinė bei Dieviškoji šviesa, tuo labiau ji aptemdo sielą, ir kad kuo mažiau skaisti ir tyra ji yra, tuo mažiau tamsi ji yra sielai. Vis dėlto tai galima lengvai suprasti, jei apsvarstysime tai, kas buvo įrodyta anksčiau filosofo posakiu: būtent kad kuo skaistesni ir patys savaime aiškesni yra antgamtiniai dalykai, tuo tamsesni jie yra mūsų protui.
(3) Ir tam, kad tai būtų suprasta dar aiškiau, čia pateiksime palyginimą, nurodantį į įprastą ir natūralią šviesą. Pastebime, kad saulės spindulys, kuris patenka pro langą, yra tuo mažiau aiškiai matomas, kuo jis yra tyresnis ir laisvesnis nuo dulkių, o kuo daugiau tokių dulkių ir krislų yra ore, tuo šviesa akiai atrodo ryškesnė. Priežastis ta, kad matoma ne pati šviesa; šviesa tėra priemonė, per kurią matomi kiti dalykai, į kuriuos ji atsimuša, ir tuomet ji pati taip pat pamatoma per savo atspindį juose; jei ne tai, nei ji, nei jie nebūtų pamatyti. Taigi, jei saulės spindulys įeitų pro vieno kambario langą ir išeitų pro kitą kitoje pusėje, perskrosdamas kambarį, ir jei jis kelyje nieko nesutiktų arba jei ore nebūtų dulkių, į kurias galėtų atsimušti, kambaryje nebūtų daugiau šviesos nei anksčiau, taip pat ir pats šviesos spindulys nebūtų matomas. Tiesą sakant, jei atidžiai apsvarstysime, ten, kur yra spindulys, yra daugiau tamsos, kadangi jis sugeria ir užgožia bet kokią kitą šviesą, ir vis dėlto pats yra nematomas, nes, kaip sakėme, nėra matomų objektų, į kuriuos jis galėtų atsimušti.
(4) Būtent tai šis Dieviškasis kontempliacijos spindulys daro sieloje. Puldamas ją savo Dieviškąja šviesa, jis pranoksta natūralią sielos galią ir tuo ją aptemdo bei atima iš jos visus natūralius prieraišumus bei suvokimus, kuriuos ji anksčiau suvokė per natūralią šviesą; ir šitaip jis palieka ją ne tik tamsią, bet lygiai taip pat tuščią pagal jos galias ir troškimus – tiek dvasinius, tiek natūralius. Ir šitaip palikdamas ją tuščią ir tamsoje, jis apvalo bei apšviečia ją Dieviškąja dvasine šviesa, nors siela nemano turinti šią šviesą, bet tiki esanti tamsoje, lygiai kaip sakėme apie šviesos spindulį, kuris, nors ir būdamas kambario viduryje, vis dėlto, jei yra tyras ir nieko nesutinka savo kelyje, nėra matomas. Tačiau kalbant apie šią dvasinę šviesą, kuria siela yra užpuolama, kai ji turi į ką atsimušti – tai yra kai pasirodo koks nors dvasinis dalykas, kurį reikia suprasti, kad ir koks mažas krislas tai būtų, nesvarbu, tobulumo ar netobulumo, ar tai būtų sprendimas apie dalyko klaidingumą ar tiesą, – ji tuomet mato ir supranta kur kas aiškiau, nei prieš atsidurdama šiose tamsiose vietose. Ir lygiai tokiu pat būdu ji atpažįsta dvasinę šviesą, kurią turi, kad galėtų lengvai atpažinti netobulumą, kuris jai pateikiamas; visai taip pat, kaip kambaryje minėtas spindulys yra tamsus ir pats savaime nematomas, bet jei kas nors įkiša ranką ar bet kokį kitą daiktą į jo kelią, ranka tuomet pamatoma ir suvokiama, kad ta saulės šviesa yra šalia.
(5) Todėl, kadangi ši dvasinė šviesa yra tokia paprasta, tyra ir visuotinė, nepriskirta ir neapribota jokiu konkrečiu dalyku, kurį galima suprasti – nei natūraliu, nei Dievišku (kadangi visų šių suvokimų atžvilgiu sielos galios yra tuščios ir sunaikintos), – iš to seka, kad su dideliu visapusiškumu ir pasirengimu siela atpažįsta bei perskrodžia bet kokį dalyką, kuris jai pasirodo, nesvarbu, ar jis ateitų iš aukščiau, ar iš žemiau; dėl šios priežasties Apaštalas sakė: „Dvasinis žmogus ištiria visus dalykus, netgi Dievo gelmes.“ Mat šia visuotine ir paprasta išmintimi suprantama tai, ką Šventoji Dvasia sako per Išmintingąjį: „Ji pasiekia visur, kur tik nori, dėl savo tyrumo“; tai yra todėl, kad ji nėra apribota jokiu konkrečiu intelekto ar prieraišumo objektu. Ir tai yra bruožas dvasios, kuri yra apvalyta ir sunaikinta visų konkrečių prieraišumų bei proto objektų atžvilgiu: kad šioje būsenoje, kurioje ji nejaučia malonumo niekuo ir nesupranta nieko konkretaus, bet gyvena savo tuštumoje, tamsoje ir neaiškume, ji yra visiškai pasirengusi priimti viską tam, kad joje išsipildytų tie šventojo Pauliaus žodžiai: Nihil habentes, et omnia possidentes (Nieko neturintys ir viską valdantys). Mat toks dvasios skurdas kaip šis nusipelnytų tokios laimės.
IX SKYRIUS
Kaip ši naktis, nors ir atneša dvasiai tamsą, daro tai tam, kad ją apšviestų ir suteiktų jai šviesą.
Dabar belieka pasakyti, kad nors ši laiminga naktis atneša dvasiai tamsą, ji tai daro tik tam, kad suteiktų jai šviesą visame kame; ir kad nors ji ją pažemina ir padaro varganą, ji tai daro tik tam, kad ją išaukštintų ir pakeltų; ir nors ji ją nuskurdina bei ištuština nuo bet kokio natūralaus prieraišumo ir potraukio, ji tai daro tik tam, kad leistų jai dieviškai pasistiebti į priekį ir šitaip mėgautis bei patirti visus dalykus – tiek aukščiau, tiek žemiau, – ir vis dėlto išsaugoti savo nevaržomą dvasios laisvę juose visuose. Mat lygiai kaip elementai tam, kad turėtų dalį visose natūraliose esybėse ir junginiuose, privalo neturėti jokios konkrečios spalvos, kvapo ar skonio, kad galėtų jungtis su visais skoniais, kvapais ir spalvomis, lygiai taip pat dvasia privalo būti paprasta, tyra ir atsižadėjusi bet kokios rūšies natūralaus prieraišumo – tiek faktinio, tiek įpročio, – kad galėtų laisvai dalytis Dieviškosios Išminties dvasios platumu, kurioje per savo tyrumą ji patiria visų daiktų visą saldumą tam tikru išskirtinai tobulu būdu. O be šio apvalymo ji bus visiškai nepajėgi jausti ar patirti visos šios dvasinio saldumo gausos pasitenkinimo. Mat vieno vienintelio prieraišumo, likusio dvasioje, ar vieno konkretaus dalyko, prie kurio ji faktiškai ar iš įpročio kimba, pakanka, kad sutrukdytų jai jausti, patirti ar priimti meilės dvasios subtilumą bei intymų saldumą, kuris savyje turi visą saldumą pačiu tobuliausiu laipsniu.
(2) Mat lygiai kaip Izraelio vaikai vien dėl to, kad išlaikė vieną vienintelį prieraišumą ir atminimą – būtent mėsos puodų ir valgių, kuriuos ragavo Egipte, – negalėjo dykumoje mėgautis subtilia angelų duona, kuri buvo mana (kuri, kaip sako Dieviškasis Raštas, turėjo saldumą kiekvienam skoniui ir virsdavo tuo skoniu, kurio kiekvienas troško), lygiai taip pat dvasia negali pasiekti mėgavimosi laisvės dvasios džiaugsmais pagal valios troškimą, jei ji vis dar yra prisirišusi prie kokio nors troškimo – faktinio ar įpročio, – ar prie konkrečių proto objektų, ar prie bet kokio kito suvokimo. Priežastis ta, kad tobulos dvasios prieraišumai, jausmai ir suvokimai, būdami Dieviški, yra kitos rūšies ir visiškai kitokios tvarkos nei natūralieji. Jie yra išskirtiniai, tad tam, kad faktiškai ir iš įpročio turėtum vienus, būtina išvyti ir sunaikinti kitus, kaip ir su dviem priešingais dalykais, kurie negali egzistuoti kartu viename asmenyje. Todėl yra labiausiai tinkama ir būtina, jei siela turi pereiti į šiuos didžius dalykus, kad ši tamsi kontempliacijos naktis pirmiausia sunaikintų ir išardytų ją jos menkumuose, atvesdama ją į tamsą, sausrą, kančią ir tuštumą; nes šviesa, kuri jai bus suteikta, yra aukščiausios rūšies Dieviškoji šviesa, kuri pranoksta bet kokią natūralią šviesą ir kuri iš prigimties negali rasti vietos prote.
(3) Ir šitaip tinka, kad jei protas turi susivienyti su ta šviesa ir tapti Dieviškas tobulumo būsenoje, jis pirmiausia turėtų būti apvalytas ir sunaikintas savo natūralios šviesos atžvilgiu bei per šią tamsią kontempliaciją faktiškai atvestas į tamsą. Ši tamsa turėtų tęstis tiek laiko, kiek reikalinga, kad išvytų ir sunaikintų įprotį, kurį siela seniai susiformavo savo supratimo būde, ir tuomet Dieviškoji šviesa bei apšvietimas užims jo vietą. Ir šitaip, kadangi ta supratimo galia, kurią ji turėjo anksčiau, yra natūrali, iš to seka, kad tamsa, kurią ji čia kenčia, yra gili, siaubinga ir skaudžiausia, nes ši tamsa, būdama jaučiama giliausioje dvasios substancijoje, atrodo esanti substancinė tamsa. Panašiai – kadangi meilės prieraišumas, kuris jai bus suteiktas Dieviškojoje meilės vienybėje, yra Dieviškas, taigi labai dvasinis, subtilus, švelnus ir labai intymus, pranokstantis kiekvieną valios prieraišumą bei jausmą ir kiekvieną jos troškimą, – tinka, kad tam, jog valia galėtų pasiekti šį Dieviškąjį prieraišumą bei aukščiausią džiugesį ir jausti jį bei patirti per meilės vienybę (kadangi iš prigimties jis nėra juntamas valiai), ji pirmiausia būtų apvalyta ir sunaikinta visuose savo prieraišumuose bei jausmuose ir palikta sausros bei suvaržymo būklėje, proporcingoje natūralių prieraišumų įpročiui, kurį turėjo anksčiau tiek Dieviškų, tiek žmogiškų dalykų atžvilgiu. Šitaip, būdama išsekinta, išdžiūvusi ir kruopščiai ištirta šios tamsiosios kontempliacijos ugnyje bei išvijusi kiekvienos rūšies piktąją dvasią (kaip su žuvies širdimi, kurią Tobijas padėjo ant anglių), ji gali turėti paprastą bei tyrą nuostatą, o jos gomurys gali būti apvalytas ir sveikas, kad ji jaustų retus ir kilnius Dieviškosios meilės prisilietimus, kuriuose matys save dieviškai perkeistą, o visos priešybės – faktinės ar įpročio, – kurias turėjo anksčiau, bus išvytos, kaip sakome.
(4) Be to, norėdama pasiekti minėtą vienybę, kuriai ši tamsioji naktis ją ruošia ir veda, siela privalo būti pripildyta ir apdovanota tam tikra šlovinga didybe savo bendravime su Dievu, kuri savyje apima nesuskaičiuojamas palaimas, kylančias iš džiaugsmų, pranokstančių visą gausą, kokią siela natūraliai gali turėti. Mat iš prigimties siela yra tokia silpna ir netyra, kad negali viso to priimti. Kaip sako Izaijas: „Akis neregėjo, ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neatėjo tai, ką Dievas paruošė ir t. t.“ Todėl dera, kad siela pirmiausia būtų atvesta į dvasios tuštumą bei skurdą ir apvalyta nuo bet kokios pagalbos, paguodos bei natūralaus suvokimo visų dalykų – tiek viršuje, tiek apačioje – atžvilgiu. Tokiu būdu, būdama tuščia, ji iš tiesų gali būti vargšė dvasioje ir išlaisvinta iš senojo žmogaus, kad gyventų tą naują ir palaimintą gyvenimą, kuris pasiekiamas per šią naktį ir kuris yra vienybės su Dievu būsena.
(5) Ir kadangi siela turi pasiekti pojūtį bei Dieviškąjį pažinimą, kuris yra labai dosnus ir pilnas saldumo Dieviškų bei žmogiškų dalykų atžvilgiu, kurie nepatenka į įprastą sielos patirtį ir natūralų pažinimą (nes ji žiūri į juos tokiomis kitokiomis akimis nuo praeities akių, kaip dvasia skiriasi nuo pojūčių, o Dieviškumas – nuo žmogiškumo), dvasia privalo būti suvaržyta ir pripratinta prie sunkumų, kiek tai liečia jos įprastą bei natūralią patirtį, ir per šią apvalančią kontempliaciją atvesta į didelį sielvartą bei kančią, o atmintis privalo būti nunešta toli nuo bet kokio malonaus bei ramaus pažinimo ir turėti intymų pojūtį bei jausmą, kad ji atlieka piligrimystę ir yra svetima visiems dalykams, taip, kad jai atrodo, jog visi dalykai yra keisti ir kitokios rūšies, nei buvo įpratę būti. Mat ši naktis pamažu atitraukia dvasią nuo jos įprastos ir kasdienės daiktų patirties bei priartina ją prie Dieviškojo pojūčio, kuris yra svetimas ir nepažįstamas visiems žmogiškiems būdams. Dabar sielai atrodo, kad ji su didele kančia išeina iš pačios savęs. Kitu metu ji svarsto, ar nėra užkerėta ar apžavėta, ir vaikšto stebėdamasi dalykais, kuriuos mato ir girdi, kurie jai atrodo labai keisti ir reti, nors jie yra tie patys, kuriuos ji buvo įpratusi patirti anksčiau. Priežastis ta, kad siela dabar tampa svetima ir nutolusi nuo bendro daiktų pajautimo bei pažinimo tam, kad, būdama sunaikinta šiuo atžvilgiu, galėtų būti pripildyta Dieviškumo – kas labiau priklauso būsimajam gyvenimui, o ne šiam.
(6) Siela kenčia visus šiuos skausmingus dvasios apvalymus tam, kad būtų iš naujo pagimdyta dvasiniame gyvenime per šį Dieviškąjį įsiliejimą ir šiuose sąrėmiuose pagimdytų išganymo dvasią, kad išsipildytų Izaijo posakis: „Tavo akivaizdoje, Viešpatie, mes pradėjome, buvome tarsi gimdymo kančiose ir pagimdėme išganymo dvasią.“ Be to, kadangi per šią kontempliatyvią naktį siela ruošiama pasiekti vidinę ramybę ir tylą, kuri yra tokio pobūdžio ir tokia džiugi, kad, pasak Rašto, pranoksta bet kokį supratimą, sielai dera apleisti visą savo ankstesnę ramybę. Tai iš tiesų nebuvo jokia ramybė, kadangi buvo susijusi su netobulumais; tačiau minėtai sielai ji tokia atrodė, nes ji sekė savo pačios polinkiais, kurie linko į ramybę. Iš tiesų atrodė, kad tai dvejopa ramybė – tai yra siela tikėjo jau įgijusi pojūčių ramybę ir dvasios ramybę, nes jautėsi pilna dvasinės šios pojūčių ir dvasios ramybės gausos, – tačiau, kaip sakau, ji vis dar netobula. Pirmiausia ji privalo būti apvalyta nuo tos ankstesnės ramybės, sukrėsta jos atžvilgiu ir atitraukta nuo jos. Lygiai taip pat buvo Jeremijui, kai ištraukoje, kurią iš jo pacitavome, jis jautė ir dejuodamas taip tarė, norėdamas išreikšti šios praėjusios nakties nelaimes: „Mano siela yra atitraukta ir pašalinta iš ramybės.“
(7) Tai skausmingas sukrėtimas, apimantis daug dvejonių, įsivaizdavimų ir kovų, kurias siela patiria savo viduje, kur, suvokdama ir jausdama vargus, kuriuose save mato, ji įsivaizduoja esanti prarasta ir kad jos palaimos dingo amžinai. Todėl dvasia patiria tokį gilų skausmą ir dūsavimą, kad jie sukelia jai stiprias dvasines dejas ir šauksmus, kuriuos ji kartais išreiškia balsu; kai turi reikiamų jėgų ir galios, ji ištirpsta ašarose, nors šis palengvėjimas ateina retai. Dovydas tai labai taikliai aprašo Psalmėje, kaip tas, kuris pats tai patyrė, sakydamas: „Buvau nepaprastai prislėgtas ir pažemintas; riaumojau nuo savo širdies dejavimo.“ Šis riaumojimas reiškia didžiulį skausmą; mat kartais, staiga ir aštriai prisiminus šiuos vargus, kuriuose siela mato save, skausmas ir kančia pakyla bei apsupa ją, ir aš nežinau, kaip sielos jausmai galėtų būti aprašyti kitaip, jei ne šventojo Jobo palyginimu, kai jis buvo tuose pačiuose išmėginimuose ir ištarė šiuos žodžius: „Tarsi vandenų išsiliejimas, toks yra mano riaumojimas.“ Mat lygiai kaip kartais vandenys sukelia tokius potvynius, kad viską užlieja ir užpildo, taip kartais šis riaumojimas ir ši sielos kančia išauga iki tokio masto, kad užlieja ją ir visiškai perskrodžia, pripildydama ją dvasinio skausmo bei kančios visuose jos giliuose prieraišumuose ir energijose tokiu mastu, kuris pranoksta bet kokią pertempimo galimybę.
(8) Toks yra darbas, atliekamas sieloje šios nakties, kuri paslepia dienos šviesos viltis. Šiuo atžvilgiu pranašas Jobas lygiai taip pat sako: „Naktį mano burna yra perveriama skausmais, ir tie, kurie minta manimi, nemiega.“ Čia burna suprantama kaip valia, kuri yra perveriama šių skausmų, plėšančių sielą į gabalus, nei liaujantis, nei miegant, nes abejonės ir baimės, kurios tokiu būdu perveria sielą, niekada nesiliauja.
(9) Gili yra ši kova ir šis siekimas, nes ramybė, kurios siela viliasi, bus labai gili; o dvasinis skausmas yra intymus ir subtilus, nes meilė, kurią ji turės, lygiai taip pat bus labai intymi ir išgryninta. Kuo intymesnis ir tobulesnis turi būti ir išlikti užbaigtas darbas, tuo intymesnis, tobulesnis ir tyresnis privalo būti triūsas; kuo tvirtesnis pastatas, tuo sunkesnis darbas. Todėl, kaip sako Jobas, siela nyksta savyje, o jos viduriai sudega be jokios vilties. Panašiai – kadangi tobulumo būsenoje, kurios link ji keliauja per šią apvalančią naktį, siela pasieks nesuskaičiuojamų palaimų, dovanų ir dorybių turėjimą bei džiaugsmą tiek pagal sielos substanciją, tiek pagal jos galias, – ji neišvengiamai privalo matyti ir jausti save atitrauktą nuo jų visų, netekusią jų visų ir būti tuščia bei vargšė be jų; ir ji neišvengiamai privalo tikėti esanti taip toli nuo jų, kad negali savęs įtikinti, jog kada nors jas pasieks, bet veikiau privalo būti įsitikinusi, kad visi jos geri dalykai baigėsi. Jeremijo žodžiai turi panašią prasmę toje jau pacituotoje ištraukoje, kur jis sako: „Aš pamiršau gerus dalykus.“
(10) Tačiau dabar pažvelkime į priežastį, kodėl ši kontempliacijos šviesa, kuri yra tokia saldi ir palaiminta sielai, kad nėra nieko labiau trokštamo (nes, kaip buvo pasakyta aukščiau, tai yra ta pati šviesa, su kuria siela privalo būti suvienyta ir kurioje ji privalo rasti visas gėrybes tobulumo būsenoje, kurių trokšta), užpuldama sielą sukelia šias pradžias, kurios yra tokios skausmingos, ir šiuos padarinius, kurie yra tokie nemalonūs, kaip čia sakėme.
(11) Į šį klausimą mums lengva atsakyti paaiškinant, kaip jau iš dalies padarėme, kad to priežastis yra ta, jog kontempliacijoje ir Dieviškajame įsiliejime nėra nieko, kas pats savaime galėtų sukelti kančią, bet jie veikiau sukelia didelį saldumą ir džiugesį, kaip vėliau sakysime. Priežastis veikiau yra silpnumas ir netobulumas, nuo kurių siela tuomet kenčia, bei nuostatos, kurias ji turi savyje ir kurios daro ją netinkamą jų priėmimui. Todėl minėtai Dieviškajai šviesai užpuolus sielą, ji neišvengiamai privalo priversti ją kentėti anksčiau minėtu būdu.
X SKYRIUS
Išsamiai paaiškina šį apvalymą palyginimu.
Kad būtų aiškiau tai, kas pasakyta ir kas dar turi būti pasakyta, šioje vietoje dera pastebėti, jog šis apvalantis ir mylintis pažinimas arba Dieviškoji šviesa, apie kurią čia kalbame, veikia sielą, kurią apvalo ir ruošia tobulai vienybei su savimi, lygiai taip pat, kaip ugnis veikia medžio pliauską, kad perkeistų ją į save; mat materiali ugnis, veikdama medį, pirmiausia pradeda jį džiovinti, išstumdama jo drėgmę ir priversdama išskirti vandenį, kurį jis turi savo viduje. Tuomet ji pradeda daryti jį juodą, tamsų ir bjaurų, ir net skleidžiantį blogą kvapą, ir, pamažu jį džiovindama, iškelia į paviršių ir išveja visas tamsias bei bjaurias atsitiktines savybes, kurios yra priešingos ugnies prigimčiai. Ir galiausiai ji pradeda uždegti jį išoriškai ir teikti jam karštį, o galiausiai perkeičia jį į save ir padaro tokį pat gražų, kaip ugnis. Šiuo atžvilgiu medis neturi nei savo paties pasyvumo, nei aktyvumo, išskyrus savo svorį, kuris yra didesnis, ir savo substanciją, kuri yra tankesnė už ugnies, nes jis savyje įgyja ugnies savybes ir veikimus. Taigi jis yra sausas ir džiovina; jis karštas ir kaitina; jis šviesus ir teikia šviesą; ir jis yra daug mažiau sunkus nei anksčiau. Visas šias savybes ir padarinius jame sukelia ugnis.
(2) Lygiai tokiu pat būdu turime samprotauti apie šią Dieviškąją kontempliatyvios meilės ugnį, kuri, prieš suvienydama ir perkeisdama sielą į save, pirmiausia apvalo ją nuo visų jos priešingų atsitiktinių savybių. Ji išveja jos bjaurumą ir padaro ją juodą bei tamsią, taip, kad ji atrodo blogesnė nei anksčiau ir labiau bjauri bei atstumianti, nei buvo įpratusi būti. Mat šis Dieviškasis apvalymas šalina visus blogus ir ydingus polinkius, kurių siela niekada nepastebėjo, nes jie buvo taip giliai įsišakniję ir įsitvirtinę joje; tiesą sakant, ji niekada nesuvokė, kad turi savyje tiek daug blogio. Tačiau dabar, kai jie turi būti išvaryti ir sunaikinti, šie polinkiai atsiskleidžia ir tampa matomi sielai, nes ji yra taip ryškiai apšviesta šios tamsios Dieviškosios kontempliacijos šviesos (nors ji pati nėra blogesnė nei anksčiau – nei savyje, nei santykyje su Dievu); ir matydama savyje tai, ko nematė anksčiau, ji aiškiai supranta, kad yra ne tik netinkama būti Dievo matoma, bet nusipelno Jo pasibjaurėjimo ir kad Jis iš tiesų ja bjaurisi. Per šį palyginimą dabar galime suprasti daug dalykų, susijusių su tuo, ką sakome ir ketiname pasakyti.
(3) Pirma, galime suprasti, kaip ta pati šviesa ir mylinti išmintis, kurios turi būti suvienytos su siela ir ją perkeisti, yra tos pačios, kurios pradžioje ją apvalo ir paruošia: lygiai kaip ta pati ugnis, kuri perkeičia medžio pliauską į save ir padaro ją savo dalimi, yra ta pati, kuri iš pradžių ruošė ją tam pačiam tikslui.
(4) Antra, galėsime pamatyti, kaip šios kančios sielos nėra jaučiamos kaip kylančios iš minėtos Išminties, kadangi, kaip sako Išmintingasis, visos gėrybės kartu su ja ateina į sielą. Jos jaučiamos kaip kylančios iš silpnumo ir netobulumo, kurie priklauso sielai; be tokio apvalymo siela negali priimti savo Dieviškosios šviesos, saldumo ir džiugesio, lygiai kaip medžio pliauska, ugniai veikiant, negali būti iš karto perkeista, kol nėra paruošta; todėl siela yra labai prislėgta. Šį teiginį visiškai patvirtina Pamokslininkas, aprašydamas visa, ką iškentėjo, kad pasiektų vienybę su išmintimi ir džiaugsmą ja, sakydamas šitaip: „Mano siela grūmėsi su ja, ir mano viduriai sujudėjo ją įsigyjant; todėl ji turės gerą nuosavybę.“
(5) Trečia, čia galime tarp kitko sužinoti, kokiu būdu sielos kenčia skaistykloje. Mat ugnis neturėtų jokios galios joms, net jei jos su ja susiliestų, jeigu neturėtų netobulumų, dėl kurių kentėtų. Tai yra medžiaga, kurią nutveria skaistyklos ugnis; kai ši medžiaga sudeginama, nebėra nieko kito, kas galėtų degti. Taip ir čia – kai netobulumai sudeginami, sielos kančia liaujasi ir lieka jos džiaugsmas.
(6) Ketvirtas dalykas, kurį čia sužinosime, yra būdas, kuriuo siela, apvaloma ir gryninama šios meilės ugnies, vis labiau užsidega meile, lygiai kaip medis tampa vis karštesnis proporcingai tam, kaip geriau yra ugnies paruošiamas. Šis meilės uždegimas vis dėlto ne visada sielos yra jaučiamas, bet tik tais momentais, kai kontempliacija puola ją mažiau smarkiai, nes tuomet ji turi progą pamatyti ir netgi pasidžiaugti darbu, kuris joje atliekamas ir kuris jai tuomet atveriamas. Mat atrodo, kad darbininkas atitraukia ranką nuo darbo ir ištraukia geležį iš krosnies tam, kad būtų galima pamatyti bent dalį atliekamo darbo; ir tuomet sielai atsiranda proga pastebėti savyje gėrį, kurio nematė, kol darbas vyko. Tokiu pat būdu, kai liepsna nustoja pulti medį, galima pamatyti, kiek daug jo užsidegė.
(7) Penkta, iš šio palyginimo taip pat sužinosime tai, kas buvo pasakyta aukščiau – būtent, kaip teisinga yra tai, kad po kiekvieno iš šių palengvėjimo periodų siela kenčia dar kartą, intensyviau ir aštriau nei anksčiau. Mat po to, kai minėtas atvėrimas įvyksta ir po to, kai išorinis sielos netobulumas yra apvalytas, meilės ugnis vėl puola tai, kas dar turi būti sudeginta ir apvalyta giliau viduje. Sielos kančia dabar tampa intymesnė, subtilesnė ir labiau dvasinė proporcingai tam, kaip ugnis išgrynina smulkesnius, intymesnius ir labiau dvasinius netobulumus bei tuos, kurie yra giliausiai įsišakniję jos slapčiausiose dalyse. Ir čia yra visai taip pat, kaip su medžiu, kurį ugnis, pradėdama persmelkti giliau, veikia su didesne jėga ir smarkumu, ruošdama jo giliausią vidų, kad jį užvaldytų.
(8) Šešta, čia lygiai taip pat sužinosime priežastį, kodėl sielai atrodo, kad visas jos gėris baigėsi ir kad ji yra pilna blogio, kadangi niekas šiuo metu pas ją neateina, tik kartumas; ji yra tarsi degantis medis, kurio neliečia joks oras, nei kas nors kita, išskyrus naikinančią ugnį. Tačiau atėjus kitiems palengvėjimo periodams, panašiems į pirmąjį, sielos džiūgavimas bus gilesnis viduje, nes apvalymas taip pat buvo gilesnis.
(9) Septinta, sužinosime, kad nors siela šiais periodais patiria pačių gausiausių džiaugsmų (tiek, kad, kaip sakėme, ji kartais mano, jog jos išmėginimai niekada nebegalės sugrįžti, nors yra tikra, kad jie greitai sugrįš), ji neišvengiamai suvokia – jei jaučia (o kartais jai leidžiama pajusti) likusią netobulumo šaknį, – kad jos džiaugsmas yra nepilnas, nes regis, jog naujas puolimas jai gresia; kai taip yra, išmėginimas sugrįžta greitai. Galiausiai tai, kas dar lieka apvalyti ir apšviesti giliausiai viduje, negali būti lengvai paslėpta nuo sielos, atsižvelgiant į jos patirtį iš ankstesnio apvalymo; lygiai kaip ir medyje būtent giliausia dalis ilgiausiai lieka neužsidegusi, o skirtumas tarp jos ir to, kas jau apvalyta, yra aiškiai matomas; ir kai šis apvalymas vėl užpuola ją giliausiai viduje, nenuostabu, jei sielai vėl atrodo, kad visas jos gėris pradingo ir kad ji niekada nebesitiki jo patirti, nes dabar, kai ji buvo panardinta į šias giliausias kančias, visas gėris, ateinantis iš išorės, yra baigtas.
(10) Laikydami šį palyginimą prieš akis kartu su tuo, kas jau buvo pasakyta apie pirmosios strofos pirmąją eilutę dėl šios tamsiosios nakties ir jos baisių savybių, bus pravartu palikti šias liūdnas sielos patirtis ir pradėti kalbėti apie jos ašarų vaisių bei jų palaimintas savybes, apie kurias siela pradeda giedoti nuo šios antrosios eilutės:
Meilės ilgesio liepsna degdama.
XI SKYRIUS
Pradeda aiškinti pirmosios strofos antrąją eilutę.
Aprašo, kaip kaip šių griežtų suvaržymų vaisių siela randa savyje su Dieviškosios meilės aistringu veržlumu.
Šioje eilutėje siela aprašo meilės ugnį, kuri, kaip sakėme, nelyg materiali ugnis, veikianti medį, pradeda užvaldyti sielą šioje skausmingos kontempliacijos naktyje. Šis dabar aprašomas uždegimas, nors tam tikru būdu primena tą, kurį aprašėme aukščiau kaip vykstantį juslinėje sielos dalyje, tam tikrais atžvilgiais skiriasi nuo ano kito taip, kaip siela skiriasi nuo kūno arba dvasinė dalis nuo juslinės. Mat šis dabartinis yra dvasinės meilės uždegimas sieloje, kuri šių tamsių ribų viduryje jaučiasi esanti aštriai ir giliai sužeista stiprioje Dieviškojoje meilėje bei turinti tam tikrą Dievo suvokimą ir išankstinį paragavimą, nors nieko konkrečiai nesupranta, nes, kaip sakome, protas yra tamsoje.
(2) Dvasia čia jaučiasi esanti giliai ir aistringai įsimylėjusi, nes šis dvasinis uždegimas pagimdo meilės aistrą. Ir kadangi ši meilė yra įlieta, ji yra pasyvi, o ne aktyvi, ir todėl sieloje sukelia stiprią meilės aistrą. Ši meilė savyje turi kažką iš vienybės su Dievu ir todėl tam tikru laipsniu turi jos savybių, kurios yra veikiau Dievo, o ne sielos veiksmai, pastariesiems esant pasyviai pajungtiems jos viduje. Viskas, ką siela čia daro, tai duoda savo sutikimą; meilės šiluma, stiprybė, nusiteikimas ir aistra – arba uždegimas, kaip siela čia vadina – priklauso vien Dievo meilei, kuri vis giliau žengia į vienybę su ja. Ši meilė randa sieloje tuo daugiau progos ir pasirengimo susivienyti su ja bei ją sužeisti, kuo labiau visi sielos troškimai yra labiau sutelkti ir kuo labiau atitraukti bei padaryti nepajėgūs mėgautis kuo nors Danguje ar žemėje.
(3) Tai dideliu mastu vyksta, kaip jau buvo pasakyta, šiame tamsiame apvalyme, nes Dievas taip atjunkė visus polinkius ir privertė juos būti taip sutelktus, kad jie negali rasti malonumo niekame, ko galėtų norėti. Visa tai Dievas daro tam, kad, atitraukęs juos ir sutelkęs savyje, suteiktų sielai daugiau stiprybės ir tinkamumo priimti šią stiprią Dievo meilės vienybę, kurią Jis dabar pradeda jai teikti per šį apvalantį kelią, kuriame siela privalo mylėti su didele stiprybe ir su visais savo troškimais bei galiomis – tiek dvasios, tiek pojūčių; o to negalėtų būti, jei jie būtų išsklaidyti mėgavimesi kuo nors kitu. Dėl šios priežasties Dovydas sakė Dievui tam, kad priimtų šios vienybės su Dievu meilės stiprybę: „Savo stiprybę išsaugosiu Tau“; tai yra išsaugosiu visą savo galių talpą ir visus troškimus bei energijas ir nenaudosiu jų veikimo ar malonumo niekam kitam, tik Tau pačiam.
(4) Šiuo būdu galima tam tikru mastu suprasti, koks didelis ir stiprus gali būti šis meilės užsidegimas dvasioje, kurioje Dievas išlaiko sutelktas visas sielos energijas, galia ir troškimus – tiek dvasios, tiek pojūčių, – kad visa ši harmonija naudotų savo energijas bei dorybes šioje meilėje ir taip pasiektų tikrą pirmojo įsakymo įvykdymą, kuris neatmeta nieko, kas priklauso žmogui, ir nepašalina iš šios meilės nieko, kas yra jo, bet sako: „Mylėk savo Viešpatį Dievą visa savo širdimi ir visu savo protu, visa savo siela ir visomis savo jėgomis.“
(5) Taigi, kai visi sielos troškimai ir energijos buvo sutelkti šiame meilės uždegime ir kai pati siela buvo paliesta bei sužeista juose visuose ir įkvėpta aistros, kaip suprasime visų šių energijų bei troškimų judesius ir nukrypimus, jei jie jaučiasi esantys uždegti bei sužeisti stipria meile, tačiau be jos turėjimo ir pasitenkinimo ja, tamsoje ir abejonėje? Jie be jokios abejonės kęs alkį, kaip šunys, apie kuriuos Dovydas kalba kaip apie bėgiojančius po miestą; nerasdami pasitenkinimo šioje meilėje, jie vis staugia ir dejuoja. Mat šios meilės ir Dieviškosios ugnies prisilietimas išdžiovina dvasią ir uždega jos troškimus tam, kad numalšintų savo troškulį šiai Dieviškajai meilei, taip smarkiai, kad ji tūkstantį kartų atsigręžia į save ir trokšta Dievo tūkstančiais būdų bei manierų, su apetito nekantrumu ir geiduliu. Tai labai gerai paaiškina Dovydas psalmėje, sakydamas: „Mano siela troško Tavęs: kiek daugeliu būdų mano siela ilgisi Tavęs!“ – tai yra troškimuose. O kitas vertimas skelbia: „Mano siela troško Tavęs, mano siela prapuola (arba žūsta) dėl Tavęs.“
(6) Būtent dėl šios priežasties siela šioje eilutėje sako, kad buvo „meilės ilgesio liepsna degdama“. Mat visuose dalykuose ir mintyse, kuriuos suka savyje, ir visuose reikaluose bei klausimuose, kurie jai pasirodo, ji myli daugeliu būdų, taip pat trokšta ir kenčia troškime daugeliu būdų, visais laikais ir visose vietose, niekame nerasdama poilsio ir jausdama šį ilgesį savo uždegtoje žaizdoje, lygiai kaip pareiškia pranašas Jobas, sakydamas: „Kaip elnias trokšta šešėlio ir kaip samdinys trokšta savo darbo pabaigos, taip ir aš turėjau tuščius mėnesius ir suskaičiavau sau varginančias bei sunkias naktis. Jei atsigulsiu miegoti, sakysiu: „Kada atsikelsiu?“ Ir tuomet lauksiu vakaro ir būsiu pilnas sielvarto net iki nakties tamsos.“ Šiai sielai viskas tampa per ankšta: ji negali gyventi savyje; ji negali gyventi nei Danguje, nei žemėje; ir ji yra pilna sielvarto, kol ateina tamsa, kurią Jobas čia nurodo, kalbėdamas dvasiškai ir pagal mūsų aiškinimo prasmę. Tai, ką siela čia kenčia, yra kančios ir skausmas be paguodos, kylančios iš tikros kokios nors šviesos ir dvasinio gėrio vilties. Todėl šios sielos ilgesys ir sielvartas šiame meilės uždegime yra didesni, nes padvigubėja dviem būdais: pirma, per dvasinę tamsą, kurioje ji atsiduria ir kuri slegia ją savo abejonėmis bei baimėmis; ir tuomet per Dievo meilę, kuri uždega ir stimuliuoja ją bei savo mylinčia žaizda sukelia jai nuostabią baimę. Šias dvi kančios rūšis tokiu metu puikiai aprašo Izaijas, sakydamas: „Mano siela troško Tavęs naktį“ – tai yra varge.
(7) Tai viena kančios rūšis, kylanti iš šios tamsiosios nakties; tačiau, tęsia jis, su savo dvasia, savo viduriuose, iki ryto budėsiu Tau. Ir tai yra antrasis sielvartavimo troškime ir meilės ilgesyje būdas dvasios viduriuose, kurie yra dvasiniai prieraišumai. Tačiau šių tamsių ir mylinčių kančių viduryje siela jaučia savyje tam tikrą bendrystę ir stiprybę, kuri palaiko jai draugiją ir taip smarkiai ją sustiprina, kad jei ši sunkios tamsos našta yra atimama, ji dažnai pasijunta esanti viena, tuščia ir silpna. To priežastis ta, kad kadangi sielos stiprybė ir veiksmingumas buvo gauti bei suteikti pasyviai iš tamsios meilės ugnies, kuri ją užpuolė, iš to seka, jog šiai ugnei nustojus ją pulti, tamsa, galia ir meilės karštis sieloje liaujasi.
XII SKYRIUS
Parodo, kaip ši baisi naktis yra skaistykla, ir kaip joje Dieviškoji išmintis apšviečia žmones žemėje tuo pačiu apšvietimu, kuris apvalo ir apšviečia angelus Danguje.
Iš to, kas pasakyta, galėsime pamatyti, kaip ši tamsi mylinčios ugnies naktis, apvalydama tamsoje, taip pat ir tamsoje uždega sielą. Lygiai taip pat galėsime pamatyti, kad lygiai kaip dvasios būsimajame gyvenime apvalomos tamsia materialia ugnimi, taip šiame gyvenime jos apvalomos ir nuplaunamos tamsia dvasine meilės ugnimi. Skirtumas tas, kad būsimajame gyvenime jos nuplaunamos ugnimi, o čia, žemai, jos nuplaunamos ir apšviečiamos vien meile. Būtent šios meilės maldavo Dovydas, sakydamas: Cor mundum crea in me, Deus (Sukurk man tyrą širdį, Dieve) ir t. t. Mat širdies tyrumas yra ne kas kita, kaip Dievo meilė ir malonė. Tyraširdžius mūsų Išganytojas vadina „palaimintaisiais“; o tai yra tas pats, tarsi būtų juos pavadinęs „uždegtais meile“, kadangi palaiminimas suteikiamas ne kuo kitu, o meile.
(2) Ir Jeremijas puikiai parodo, kaip siela yra apvaloma, kai yra apšviečiama šia mylinčios išminties ugnimi (nes Dievas niekada nesuteikia mistinės išminties be meilės, kadangi pati meilė ją įlieja), sakydamas: „Jis pasiuntė ugnį į mano kaulus ir pamokė mane.“ O Dovydas sako, kad Dievo išmintis yra sidabras, ištirtas ugnimi – tai yra apvalančioje meilės ugnyje. Mat ši tamsi kontempliacija įlieja į sielą meilę ir išmintį kartu, kiekvienam pagal jo talpą bei poreikį, apšviesdama sielą ir apvalydama ją, Išmintingojo žodžiais tariant, nuo jos nežinojimų, kaip jis sakė buvus padaryta jam pačiam.
(3) Iš to mes taip pat padarysime išvadą, kad ta pati Dievo išmintis, kuri apvalo šias sielas ir jas apšviečia, apvalo angelus nuo jų nežinojimų, suteikdama jiems pažinimą, apšviesdama juos dėl to, ko jie nežinojo, ir nusileisdama iš Dievo per pirmąsias hierarchijas net iki paskutiniųjų, o iš ten – žmonėms. Todėl visi darbai, kuriuos atlieka angelai, ir visi jų įkvėpimai Rašte su tiesa ir tikslumu vadinami Dievo ir jų pačių darbu; mat paprastai šie įkvėpimai ateina per angelus, ir jie priima juos lygiai taip pat vienas iš kito be jokio delsimo – taip greitai, kaip saulės spindulys perduodamas per daugelį langų, išdėstytų eilute. Nes nors tiesa, kad pats saulės spindulys pereina per juos visus, vis dėlto kiekvienas perduoda jį ir įlieja į kitą pakeista forma, pagal stiklo prigimtį, ir su didesne ar mažesne galia bei ryškumu, atitinkamai pagal tai, ar yra arčiau saulės, ar toliau nuo jos.
(4) Iš čia seka, kad kuo arčiau Dievo yra aukštesniosios ir žemesniosios dvasios, tuo tobuliau jos yra apvalomos ir apšviečiamos bendresniu apvalymu; o žemiausios iš jų priims šį apšvietimą kur kas mažesne galia ir labiau nutolusiu būdu. Iš čia seka, kad žmogus, kuris yra žemiausias iš visų tų, kuriems ši mylinti kontempliacija nuolat leidžiasi iš Dievo, Dievui panorėjus ją jam suteikti, priims ją neišvengiamai pagal savo būdą – labai ribotai ir su dideliu skausmu. Mat kai Dievo šviesa apšviečia angelą, ji apšviečia jį ir uždega meilėje, kadangi, būdamas gryna dvasia, jis yra paruoštas tam įliejimui. Tačiau kai ji apšviečia žmogų, kuris yra netyras ir silpnas, ji apšviečia jį, kaip buvo pasakyta aukščiau, pagal jo prigimtį. Ji panardina jį į tamsą ir sukelia jam kančią bei sielvartą, kaip kad saulė sukelia silpnai akiai; ji uždega jį aistringa, bet kankinančia meile, kol jis tampa sudvasintas ir išgrynintas tos pačios meilės ugnies; ir ji apvalo jį, kol jis gali su saldumu priimti šio mylinčio įliejimo vienybę pagal angelų būdą, būdamas jau apvalytas, kaip su Viešpaties pagalba paaiškinsime vėliau. Tačiau tuo tarpu jis priima šią kontempliaciją ir mylintį pažinimą meilės suvaržyme bei ilgesyje, apie kurį čia kalbame.
(5) Šis meilės uždegimas ir ilgesys ne visada yra sielos suvokiami. Mat pradžioje, kai šis dvasinis apvalymas prasideda, visa ši Dieviškoji ugnis naudojama medžio (kuris yra siela) džiovinimui ir paruošimui, o ne karščio jam teikimui. Tačiau laikui bėgant ugnis pradeda teikti karštį sielai, ir siela tuomet labai dažnai jaučia šį meilės uždegimą ir karštį. Be to, protui vis labiau apsivalant per šią tamsą, kartais nutinka taip, kad ši mistinė ir mylinti teologija kartu su valios uždegimu paliečia ir apšviečia kitą galią – proto – tam tikra Dieviškąja šviesa ir pažinimu taip džiugiai bei subtiliai, kad padeda valiai priimti nuostabų uolumą, ir be jokio jos pačios veiksmo joje dega ši Dieviškoji meilės ugnis gyvomis liepsnomis, taip, kad sielai dabar ji atrodo gyva ugnis dėl jai suteikto gyvo supratimo. Apie tai Dovydas kalba Psalmėje, sakydamas: „Mano širdis įkaito manyje, ir man medituojant užsidegė tam tikra ugnis.“
(6) Šis meilės uždegimas, kuris lydi šių dviejų galių – proto ir valios, kurios čia yra suvienytos, – vienybę, sielai yra didelio turtingumo ir džiugesio dalykas; mat tai yra tam tikras Dieviškumo prisilietimas ir jau yra pradžia tobulos meilės vienybės, kurios ji viliasi. Tačiau siela nepasiekia šio tokio kilnaus Dievo pajautimo ir meilės prisilietimo kitaip, kaip tik perėjusi daug išmėginimų ir didelę dalį savo apvalymo. Tačiau kitiems prisilietimams, kurie yra daug žemesni už šiuos ir kurie pasitaiko įprastai, tiek daug apvalymo nereikia.
(7) Iš to, ką pasakėme, čia galima padaryti išvadą, kaip šiose dvasinėse gėrybėse, kurios pasyviai įliejamos Dievo į sielą, valia gali labai gerai mylėti, net jei protas nesupranta; ir panašiai protas gali suprasti, o valia nemylėti. Mat kadangi ši tamsi kontempliacijos naktis susideda iš Dieviškosios šviesos ir meilės, lygiai kaip ugnis turi šviesą ir šilumą, nėra netinkama, kad suteikiant šią mylinčią šviesą ji kartais veiksmingiau paliestų valią, uždegdama ją meile ir palikdama protą tamsoje vietoje to, kad paliestų jį šviesa; o kitu metu – apšviesdama jį šviesa ir suteikdama jam supratimą, bet palikdama valią sausroje (nes lygiai taip pat tiesa, kad ugnies karštį galima priimti nematant šviesos, taip pat jos šviesą galima matyti nepriimant karščio); ir tai atlieka Viešpats, kuris įlieja taip, kaip nori.
XIII SKYRIUS
Apie kitus džiugius padarinius, kuriuos ši tamsi kontempliacijos naktis atlieka sieloje.
Šis uždegimo tipas paaiškins mums tam tikrus džiugius padarinius, kuriuos ši tamsi kontempliacijos naktis atlieka sieloje. Mat tam tikrais momentais, kaip ką tik sakėme, siela tampa apšviesta visos šios tamsos viduryje, ir šviesa suspindi tamsoje; šis mistinis protas nusileidžia į supratimą, o valia lieka sausume – turiu omenyje, be faktinės meilės vienybės, su ramybe bei paprastumu, kurie yra tokie subtilūs ir džiugūs sielos pojūčiui, kad jiems negalima suteikti jokio vardo. Taip Dievo buvimas jaučiamas tai vienu būdu, tai kitu.
(2) Kartais vėlgi, kaip buvo pasakyta, ji tuo pačiu metu sužeidžia valią ir uždega meilę kilniai, švelniai bei stipriai; mat jau sakėme, kad tam tikrais momentais šios dvi galios – protas ir valia – yra suvienytos, kuomet kuo daugiau jos mato, tuo tobulesnis ir subtilesnis yra proto apvalymas. Tačiau prieš pasiekiant šią būseną yra labiau įprasta, kad meilės uždegimo prisilietimas būtų jaučiamas valioje, nei proto prisilietimas būtų jaučiamas supratime.
(3) Tačiau čia kyla vienas klausimas: kodėl, kadangi šios dvi galios yra apvalomos kartu, apvalančios kontempliacijos uždegimas ir meilė iš pradžių dažniau jaučiami valioje, nei jos supratimas jaučiamas prote? Į tai galima atsakyti, kad ši pasyvi meilė dabar tiesiogiai nepuola valios, nes valia yra laisva, o šis meilės uždegimas yra veikiau meilės aistra, o ne laisvas valios veiksmas; mat šis meilės karštis paliečia sielos substanciją ir šitaip pasyviai pajudina prieraišumus. Ir štai kodėl tai vadinama meilės aistra, o ne laisvu valios veiksmu, valios veiksmui esant taip vadinamam tik tiek, kiek jis yra laisvas. Tačiau šios aistros ir prieraišumai pajungia valią, ir todėl sakoma, kad jei siela priima aistrą su tam tikru prieraišumu, valia priima aistrą; ir tai iš tiesų taip yra, nes šiuo būdu valia paimama į nelaisvę ir praranda savo laisvę proporcingai tam, kaip jos aistros impulsas ir galia ją nusineša. Ir todėl galime sakyti, kad šis meilės uždegimas yra valioje – tai yra jis uždega valios troškimą; ir šitaip, kaip sakome, tai vadinama meilės aistra, o ne laisvu valios darbu. O kadangi imlioji proto aistra gali priimti supratimą tik atsižadėjusiu ir pasyviu būdu (o tai neįmanoma be jo apvalymo), todėl kol tai neįvyksta, siela jaučia supratimo prisilietimą rečiau nei meilės aistros prisilietimą. Mat šiam tikslui nėra būtina, kad valia būtų taip visiškai apvalyta aistrų atžvilgiu, kadangi šios pačios aistros padeda jai jausti aistringą meilę.
(4) Šis meilės užsidegimas ir troškulys, kuris šiuo atveju priklauso dvasiai, labai skiriasi nuo ano kito, kurį aprašėme rašydami apie pojūčių naktį. Mat nors pojūčiai čia taip pat turi savo dalį, kadangi neišvengiamai dalyvauja dvasios triūse, vis dėlto meilės troškulio šaltinis ir aštrumas jaučiamas aukštesniojoje sielos dalyje – tai yra dvasioje. Ji jaučia ir supranta tai, ką jaučia, ir tai, kad jai trūksta to, ko trokšta, tokiu būdu, jog visa jos pojūčių kančia, nors ir nepalyginamai didesnė nei pirmojoje pojūčių naktyje, jai yra tarsi niekas, nes ji atpažįsta savo viduje didžio gėrio trūkumą, kuris jokiu būdu negali būti išmatuotas.
(5) Tačiau čia privalome pastebėti, kad nors pradžioje, kai ši dvasinė naktis prasideda, šis meilės uždegimas nėra jaučiamas, nes ši meilės ugnis dar nepradėjo jos užvaldyti, Dievas vietoje to suteikia sielai tokią didelę vertinančią meilę Sau pačiam, kad, kaip sakėme, didžiausios kančios ir išmėginimai, kuriuos ji suvokia šioje naktyje, yra kankinančios mintys, jog ji prarado Dievą, ir baimės, kad Jis ją apleido. Ir šitaip visada galime sakyti, kad nuo pat šios nakties pradžios siela yra paliečiama meilės ilgesio, kuris tai pasireiškia vertinimu, tai vėlgi užsidegimu. Ir akivaizdu, kad didžiausia kančia, kurią ji jaučia šiuose išmėginimuose, yra ši abejonė; nes jei tuo metu ji galėtų būti patikinta, kad ne viskas yra prarasta ir baigta, bet kad tai, kas jai vyksta, yra į gera (kaip ir yra iš tiesų) ir kad Dievas nerūstauja, jai visiškai nerūpėtų visos šios kančios, bet ji džiaugtųsi žinodama, kad Dievas naudoja jas savo geram malonumui. Mat vertinanti meilė, kurią ji jaučia Dievui, yra tokia didelė, net jei ji to nesuvokia ir yra tamsoje, kad ji mielai sutiktų ne tik kentėti šiuo būdu, bet netgi mirti daugybę kartų, kad tik suteiktų Jam pasitenkinimą. Tačiau kai liepsna kartą uždega sielą, ji kartu su jau turimu Dievo vertinimu yra linkusi įgyti tokią galią bei energiją ir tokį Jo ilgesį, kai Jis suteikia jai meilės karštį, kad su dideliu drąsumu ji nepaiso nieko ir nustoja gerbti bet ką – tokia yra meilės ir troškimo galia bei svaigulys. Ji nebežiūri, ką daro, nes darytų keistus ir neįprastus dalykus bet kokiu būdu ir forma, kokie tik pasitaikytų, jei tik per tai jos siela galėtų rasti Tą, kurį myli.
(6) Būtent dėl šios priežasties Marija Magdalena, nors ir taip stipriai besirūpinanti savo išvaizda, kaip anksčiau, nekreipė dėmesio į daugybę vyrų, buvusių puotoje, nesvarbu, ar jie buvo menkos, ar didelės svarbos; taip pat nemanė, kad netinka ir blogai atrodo eiti verkti ir lieti ašaras tarp svečių, su sąlyga, kad nedelsdama nė valandos ir nelaukdama kito laiko bei progos ji galėtų pasiekti Tą, iš meilės kuriam jos siela jau buvo sužeista ir uždegta. Ir tokia yra svaiginanti meilės galia bei drąsa, kad nors ji žinojo savo Mylimąjį esant uždarytą kape dideliu užantspauduotu akmeniu ir apsuptą kareivių, kurie saugojo Jį, kad Jo mokiniai Jo nepavogtų, ji neleido nė vienam iš šių dalykų jai sukliudyti, bet nuėjo prieš aušrą su tepalais, kad Jį pateptų.
(7) Ir galiausiai ši svaiginanti galia bei meilės ilgesys privertė ją paklausti to, kurį laikė sodininku ir manė pavogus Jį iš kapo, kad pasakytų jai, jei jis Jį paėmė, kur Jį padėjo, kad ji galėtų Jį pasiimti; neapsvarstydama, kad toks klausimas pagal nepriklausomą sprendimą ir protą buvo kvailas; nes buvo akivaizdu, kad jei anas būtų Jį pavogęs, jis to nesakytų, o juo labiau neleistų Jo pasiimti. Tai meilės galios ir veržlumo bruožas – kad visi dalykai jai atrodo įmanomi, ir ji tiki, kad visi žmonės mąsto taip pat, kaip ji. Mat ji mano, kad nėra nieko, kuo būtų galima užsiimti ar ko ieškoti, išskyrus tai, ko ieško ji pati ir ką myli; ir ji tiki, kad nėra nieko kito, ko būtų galima trokšti, ir nieko, kuo būtų galima užsiimti, išskyrus tą vieną dalyką, kurio siekia visi. Dėl šios priežasties, kai Nuotaka išėjo ieškoti savo Mylimojo gatvėmis ir aikštėmis, manydama, kad visi kiti daro tą patį, ji maldavo jų, kad jei Jį ras, pasakytų Jam, jog ji džiūsta iš meilės Jam. Tokia buvo šios Marijos meilės galia, kad ji manė, jog jei sodininkas pasakys jai, kur Jį paslėpė, ji nueis ir pasiims Jį, kad ir kaip sunku jai būtų padaryta.
(8) Šitokio būdo yra meilės ilgesiai, kuriuos ši siela pradeda suvokti, padariusi tam tikrą pažangą šiame dvasiniame apvalyme. Mat ji pakyla naktį (tai yra šioje apvalančioje tamsoje) pagal valios prieraišumus. Ir su liūtės ar meškos, einančios ieškoti savo jauniklių, kai jie iš jos atimti ir ji jų neranda, ilgesiu bei įkarščiu ši sužeista siela išeina ieškoti savo Dievo. Mat būdama tamsoje ji jaučiasi esanti be Jo ir mirštanti iš meilės Jam. Ir tai yra ta nekantri meilė, kurioje siela negali ilgai išbūti nepasiekusi savo troškimo arba nenumirusi. Toks buvo Rachelės troškimas vaikams, kai ji sakė Jokūbui: „Duok man vaikų, kitaip mirsiu.“
(9) Tačiau dabar turime pamatyti, kaip nutinka, kad siela, kuri jaučiasi tokia vargana ir tokia neverta Dievo čia, šioje apvalančioje tamsoje, vis dėlto turi stiprybės ir yra pakankamai drąsi bei ryžtinga keliauti link vienybės su Dievu. Priežastis ta, kad kadangi meilė nuolat suteikia jai stiprybės, su kuria ji iš tiesų gali mylėti, ir kadangi meilės savybė yra trokšti būti suvienytai, sujungtai ir padarytai lygiai bei panašiai į savo meilės objektą, kad galėtų tobulėti meilės gėrybėse, iš čia nutinka taip, kad kai ši siela nėra ištobulinta meilėje dėl to, jog dar nepasiekė vienybės, alkis ir troškulys, kurį ji jaučia tam, ko jai trūksta (kas yra vienybė), ir stiprybė, meilės įdėta į valią, privertusi ją tapti aistringa, padaro ją drąsią bei ryžtingą dėl jos valios užsidegimo, nors savo prote, kuris vis dar tamsus ir neapšviestas, ji jaučiasi esanti neverta ir žino esanti vargana.
(10) Nepraleisiu čia nepaminėjęs priežasties, kodėl ši Dieviškoji šviesa, kuri visada yra šviesa sielai, neapšviečia jos vos tik ją palietusi, kaip padaro vėliau, bet sukelia jai tamsą ir išmėginimus, apie kuriuos kalbėjome. Šis tas apie tai jau buvo pasakyta, tačiau į klausimą dabar privaloma atsakyti tiesiogiai. Tamsa ir kitos blogybės, kurias siela suvokia, kai ši Dieviškoji šviesa ją paliečia, nėra šios šviesos sukelta tamsa ar blogybės, bet priklauso pačiai sielai, o šviesa apšviečia ją tam, kad ji jas pamatytų. Todėl ji iš tiesų gauna šviesą iš šios Dieviškosios šviesos; tačiau siela pradžioje negali matyti su jos pagalba nieko kito, tik tai, kas yra arčiausiai jos, ar veikiau tai, kas yra jos viduje – būtent savo tamsybes ar savo vargus, kuriuos dabar mato per Dievo gailestingumą, o nematė anksčiau, nes ši antgamtinė šviesa jos neapšvietė. Ir tai yra priežastis, kodėl pradžioje ji nesuvokia nieko daugiau, tik tamsą ir blogį; tačiau po to, kai yra apvalyta per šių dalykų pažinimą ir suvokimą, ji turės akis matyti, vedama šios šviesos, Dieviškosios šviesos palaimas; ir kai tik visos šios tamsybės bei netobulumai išvejamas iš sielos, regis, kad naudos ir didžios palaimos, kurias siela įgyja šioje palaimintoje kontempliacijos naktyje, tampa aiškesnės.
(11) Iš to, kas pasakyta, yra aišku, kad Dievas suteikia sielai šioje būsenoje malonę apvalyti ją ir išgydyti šiuo stipriu kartaus apvalymo šarmu pagal jos dvasinę bei juslinę dalį nuo visų netobulų įpročių ir prieraišumų, kuriuos ji turėjo savyje laikinųjų dalykų ir natūralių, juslinių bei dvasinių dalykų atžvilgiu, jos vidinėms galijoms esant aptemdytoms ir ištuštintoms nuo visų šių, jos dvasiniams bei jusliniams prieraišumams esant suvaržytiems ir išdžiovintiems, o jos natūralioms energijoms esant susilpnintoms bei nusilpusioms viso šito atžvilgiu (būsena, kurios ji pati iš savęs niekada negalėtų pasiekti, kaip netrukus sakysime). Šiuo būdu Dievas priverčia ją numirti viskam, kas natūraliai nėra Dievas, kad, jai nusivilkus ir apnuoginus savo buvusią odą, Jis galėtų pradėti rengti ją iš naujo. Ir šitaip jos jaunystė atsinaujina kaip erelio ir ji aprengiama naujuoju žmogumi, kuris, kaip sako Apaštalas, yra sukurtas pagal Dievą. Tai yra ne kas kita, kaip Jo proto apšvietimas antgamtine šviesa, taip, kad jis nebėra žmogiškas protas, bet tampa Dieviškas per vienybę su Dieviškumu. Tokiu pat būdu valia pripildoma Dieviškosios meilės, taip, kad ji yra valia, kuri dabar yra ne mažiau nei Dieviška, ir nemyli kitaip, kaip tik dieviškai, nes yra padaryta ir suvienyta į viena su Dieviškąja valia bei meile. Taip pat yra su atmintimi; ir lygiai taip pat prieraišumai bei troškimai yra visi pakeisti ir perkeisti dieviškai, pagal Dievą. Ir šitaip ši siela dabar bus dangaus siela – dangiška ir labiau Dieviška nei žmogiška. Visa tai, kaip sakėme, ir dėl to, ką sakėme, Dievas tęsia daryti ir atlikti sieloje per šią naktį, apšviesdamas ir uždegdamas ją dieviškai ilgesiu vien Dievui ir niekam kitam. Dėl šios priežasties siela tuomet labai teisingai ir protingai prideda trečiąją giesmės eilutę, kuri sako:
…o laiminga lemtie! – Išsmukau niekieno nepastebėta.
XIV SKYRIUS
Kuriame pateikiamos ir paaiškinamos paskutinės trys pirmosios strofos eilutės.
Ši laiminga lemtis buvo priežastis, dėl kurios siela tolesnėse eilutėse kalba taip:
Išsmukau niekieno nepastebėta, mano namuose jau tvyrojant ramybei.
Ji paima metaforą iš to, kuris, norėdamas geriau ką nors atlikti, išeina iš savo namų naktį ir tamsoje, kai tie, kurie yra namuose, jau ilsisi, kad niekas jam nesukliudytų. Mat ši siela turėjo išeiti atlikti tokio heroiško ir reto žygdarbio – būtent susivienyti su savo Dieviškuoju Mylimuoju – ir ji turėjo palikti savo namus, nes Mylimasis nerandamas niekur kitur, tik vienas ir lauke, vienatvėje. Būtent dėl šios priežasties Nuotaka troško rasti Jį vieną, sakydama: „Kas man tave duotų, mano broli, kad rasčiau Tave vieną, lauke, ir kad mano meilė galėtų būti Tau perduota.“ Įsimylėjusiai sielai, norinčiai pasiekti trokštamą tikslą, būtina daryti tą patį – išeiti naktį, kai visi jos namų namiškiai miega ir ilsisi; tai yra kai žemi sielos veiksmai, aistros ir troškimai (kurie yra namų žmonės) dėl to, kad yra naktis, miega ir ilsisi. Kai jie pabudę, jie nuolat trukdo sielai ieškoti savo gėrio, kadangi priešinasi jos laisvam išėjimui. Tai yra tie, apie kuriuos mūsų Išganytojas kalba Evangelijoje, sakydamas, kad jie yra žmogaus priešai. Ir todėl būtų tinkama, kad jų veiksmai ir judesiai būtų užmigdyti šią naktį, tam, kad jie netrukdytų sielai pasiekti antgamtinių Dievo meilės vienybės palaimų; mat kol jie gyvi ir aktyvūs, tai negali įvykti. Nes visas jų darbas ir jų natūralūs judesiai labiau trukdo, nei padeda sielai priimti dvasines meilės vienybės palaimas, kadangi bet koks natūralus gebėjimas yra bejėgis antgamtinių palaimų atžvilgiu, kurias Dievas per savo paties įliejimą suteikia sielai pasyviai, slapta ir tyloje. Ir šitaip būtina, kad visos galios priimtų šį įliejimą, ir kad norėdamos jį priimti jos pasiliktų pasyvios ir neįterptų savo pačių žemų veiksmų bei menkų polinkių.
(2) Tai buvo laiminga lemtis šiai sielai, kad šią naktį Dievas užmigdė visus jos namų namiškius – tai yra visas galias, aistras, prieraišumus ir troškimus, gyvenančius sieloje tiek jusliškai, tiek dvasiškai. Mat šitaip ji išėjo „niekieno nepastebėta“ – tai yra netrukdoma šių prieraišumų ir t. t., nes jie buvo užmigdyti ir apmirdyti šią naktį, kurios tamsoje jie buvo palikti, kad nieko nepastebėtų ir nejaustų pagal savo žemą bei natūralų būdą ir šitaip nepajėgtų sukliudyti sielai išeiti iš savęs ir iš savo juslumo namų. Ir tik šitaip siela galėjo pasiekti dvasinę tobulos Dievo meilės vienybę.
(3) O, kokia laiminga lemtis tai yra sielai, kuri gali išsilaisvinti iš savo juslumo namų! Niekas negali to suprasti, nebent, kaip man atrodo, ta siela, kuri pati tai patyrė. Mat tokia siela aiškiai matys, kokia vargana buvo vergystė, kurioje ji gulėjo, ir kokiems vargams buvo pavaldi, kai buvo savo galių bei troškimų malonėje, ir žinos, kaip dvasios gyvenimas yra tikroji laisvė bei turtas, atsinešantis su savimi neįkainojamas palaimas. Kai kurias iš jų nurodysime toliau tolesnėse strofose, kur bus aiškiau matyti, kokią svarią priežastį siela turi giedoti apie laimingą savo perėjimo lemtį iš šios siaubingos nakties, kuri buvo aprašyta aukščiau.
XV SKYRIUS
Pateikia antrąją strofą ir jos išaiškinimą.
Tamsoje ir saugiai, slaptais laiptais, persirengusi – o laiminga lemtie! –
Tamsoje ir paslapčiomis, mano namuose jau tvyrojant ramybei.
Šioje strofoje siela vis dar tęsia giesmę apie tam tikras šios nakties tamsos savybes, pakartodama, kokia didelė laimė jai atėjo per jas. Ji kalba apie jas atsakydama į tam tikrą nebylų prieštaravimą, sakydama, jog nereikia manyti, kad vien dėl to, jog šioje naktyje ir tamsoje ji perėjo per tiek daug kančių, abejonių, baimių ir siaubų audrų, kaip buvo pasakyta, ji dėl to rizikavo pražūti. Priešingai, sako ji, šios nakties tamsoje ji atrado save. Mat naktį ji išsilaisvino ir subtiliai pabėgo nuo savo priešų, kurie nuolat trukdė jos pažangai. Mat nakties tamsoje ji pasikeitė savo drabužius ir persirengė trimis livrėjomis bei spalvomis, kurias aprašysime vėliau; ir išėjo labai slaptais laiptais, kurių niekas namuose nežinojo, o šie laiptai, kaip lygiai taip pat pastebėsime reikiamoje vietoje, yra gyvasis tikėjimas. Šiais laiptais siela išėjo tokioje visiškoje paslaptyje ir slaptume, kad geriau įvykdytų savo tikslą, jog negalėjo nebūti didžiuliame saugume; visų pirma todėl, kad šioje apvalančioje naktyje sielos troškimai, prieraišumai ir aistros yra užmigdyti, apmirdyti ir užgesinti – būtent tie, kurie būdami pabudę ir gyvi tam nesutiko.
Taigi pirmoji eilutė skamba taip:
Tamsoje ir saugiai.
XVI SKYRIUS
Paaiškina, kaip, nors ir būdama tamsoje, siela keliauja saugiai.
Tamsa, kurią siela čia aprašo, siejasi, kaip sakėme, su jusliniais, vidiniais ir dvasiniais troškimais bei galiomis, nes visi jie šią naktį yra aptemdyti jų natūralios šviesos atžvilgiu, kad, būdami apvalyti šiuo požiūriu, galėtų būti apšviesti antgamtinės šviesos atžvilgiu. Mat dvasiniai ir jusliniai troškimai yra užmigdyti ir apmirdyti, kad negalėtų nieko patirti – nei Dieviško, nei žmogiško; sielos prieraišumai yra prislėgti ir suvaržyti, kad negalėtų nei judėti, nei rasti atramos niekame; vaizduotė yra surišta ir negali atlikti jokio naudingo svarstymo; atmintis pradingusi; protas yra tamsoje, nepajėgus nieko suprasti; ir todėl valia lygiai taip pat yra sausa bei suvaržyta, o visos galios – tuščios ir nenaudingos; ir be viso šito tirštas bei sunkus debesis gaubia sielą, laikydamas ją kančioje ir tarsi toli nuo Dievo. Būtent šios rūšies „tamsoje“ siela čia sako keliavusi „saugiai“.
(2) To priežastis buvo aiškiai išdėstyta; mat paprastai siela niekada nenuklysta kitaip, kaip tik per savo troškimus, pomėgius, svarstymus, supratimą ar prieraišumus; nes paprastai ji turi jų per daug arba per mažai, arba jie svyruoja ar nuklysta, ir todėl siela ima linkti į tai, kas jai nedera. Todėl, kai visi šie veiksmai ir judesiai yra sutrukdyti, tampa aišku, kad siela yra apsaugota nuo nuklydimo per juos; nes ji yra laisva ne tik nuo savęs pačios, bet lygiai taip pat nuo kitų savo priešų – pasaulio ir velnio. Mat užgesus sielos prieraišumams ir veiksmams, šie priešai negali kariauti prieš ją jokiomis kitomis priemonėmis ar jokiu kitu būdu.
(3) Iš to seka, kad kuo didesnė yra tamsa, kurioje siela keliauja, ir kuo visiškiau ji yra ištuštinta iš savo natūralių veiksmų, tuo didesnis yra jos saugumas. Nes, kaip sako Pranašas, pražūtis ateina sielai vien iš jos pačios – tai yra iš jos juslinių bei vidinių troškimų ir veiksmų; o gėris, sako Dievas, ateina vien iš Manęs. Todėl, kai jai šitaip sukliudoma sekti dalykais, vedančiais į blogį, tuomet pas ją tuojau pat ateis vienybės su Dievu palaimos jos troškimuose bei galiose, kuriuos toje vienybėje Jis padarys Dieviškus ir dangiškus. Taigi šios tamsos metu, jei siela apsvarstys šį reikalą, ji labai aiškiai pamatys, kaip mažai jos troškimas ir jos galios yra nukreipiami į nenaudingus bei žalingus dalykus; ir kaip ji yra saugi nuo tuščios garbės, puikybės, pasipūtimo, tuščio bei melagingo džiūgavimo ir daugelio kitų dalykų. Taigi aiškiai seka, kad vaikščiodama tamsoje siela ne tik nepražūva, bet netgi labai daug laimi, kadangi čia ji įgyja dorybes.
(4) Tačiau čia iškart kyla klausimas: kadangi Dievo dalykai patys savaime yra naudingi sielai ir teikia jai naudą bei saugumą, kodėl Dievas šią naktį aptemdo troškimus ir galias lygiai taip pat ir šių gerų dalykų atžvilgiu tokiu būdu, jog siela nebegali jų ragauti ar jais užsiimti labiau nei anais kitais dalykais, o tam tikrais atžvilgiais netgi mažiau? Atsakymas yra tas, kad sielai dera tuo metu neatlikti jokių veiksmų, liečiančių dvasinius dalykus, ir nepatirti jokio malonumo tokiuose dalykuose, nes jos galios ir troškimai yra žemi, netyri ir visiškai natūralūs; ir šitaip, net jei šioms galioms būtų suteiktas troškimas bei domėjimasis antgamtiniais ir Dieviškais dalykais, jos negalėtų jų priimti kitaip, kaip tik žemu bei natūraliu būdu, tiksliai pagal savo pačių madą. Mat, kaip sako filosofas, visa, kas priimama, ateina pas tą, kuris priima, pagal priėmėjo būdą. Todėl, kadangi šios natūralios galios neturi nei tyrumo, nei stiprybės, nei talpos priimti ir ragauti antgamtinius dalykus pagal tų dalykų būdą (kuris yra Dieviškas), bet gali tai daryti tik pagal savo pačių būdą (kuris yra žmogiškas ir žemas, kaip sakėme), dera, kad jos galios būtų tamsoje lygiai taip pat ir šių Dieviškų dalykų atžvilgiu. Šitaip, būdamos pirmiausia atjunkytos, apvalytos ir sunaikintos šiuo atžvilgiu, jos gali prarasti tą žemą bei žmogišką priėmimo ir veikimo būdą, ir šitaip visos šios sielos galios bei troškimai gali tapti paruošti ir suderinti tokiu būdu, kad galėtų priimti, jausti ir ragauti tai, kas Dieviška ir antgamtiška, didingu bei kilniu būdu – kas neįmanoma, jei senasis žmogus pirmiausia nenumiršta.
(5) Iš čia seka, kad visi dvasiniai dalykai, jei jie neateina iš aukščiau ir nėra šviesybių Tėvo suteikiami žmogaus troškimui bei laisvai valiai (kad ir kaip žmogus lavintų savo skonį bei galias Dievui ir kad ir kaip galioms atrodytų, jog jos patiria šiuos dalykus), nebus patiriami Dievišku ir dvasiniu būdu, bet žmogišku ir natūraliu būdu, lygiai kaip patiriami kiti dalykai, nes dvasinės palaimos eina ne iš žmogaus pas Dievą, bet ateina iš Dievo žmogui. Šiuo atžvilgiu (jei tam būtų tinkama vieta) galėtume čia paaiškinti, kaip yra daug asmenų, kurių daugelis pomėgių, prieraišumų bei jų galių veiksmų yra nukreipti į Dievą ar į dvasinius dalykus, ir kurie galbūt mano, kad tai yra antgamtiška ir dvasinė, kai tai galbūt yra ne kas kita, kaip patys žmogiškiausi ir natūraliausi troškimai bei veiksmai. Jie žvelgia į šiuos gerus dalykus su ta pačia nuostata, kokią turi kitiems dalykams, per tam tikrą natūralų lengvumą, kurį turi nukreipdami savo troškimus ir galias į bet ką.
(6) Jei pasitaikys proga kitur šioje knygoje, mes tai panagrinėsime, aprašydami tam tikrus ženklus, nurodančius, kada vidiniai sielos veiksmai ir judesiai bendravime su Dievu yra tik natūralūs, kada dvasiniai, ir kada tiek natūralūs, tiek dvasiniai. Mums čia pakanka žinoti, kad tam, jog vidiniai sielos judesiai ir veiksmai būtų Dievo dieviškai sužadinami, jie pirmiausia privalo būti aptemdyti, užmigdyti ir nutildyti poilsiui natūraliai, kiek tai liečia visą jų talpą bei veikimą, kol nebeturės jokių jėgų.
(7) Todėl, o dvasine siela, kai matai savo troškimą aptemdytą, savo prieraišumus sausus bei suvaržytus, o savo galias netekusias gebėjimo bet kokiam vidiniam pratimui, nebūk prislėgta dėl to, bet veikiau laikyk tai didele laime, kadangi Dievas išlaisvina tave iš tavęs pačios ir paima reikalą iš tavo rankų. Mat su tomis rankomis, kad ir kaip gerai jos tau tarnautų, tu niekada nedirbtum taip veiksmingai, taip tobulai ir taip saugiai (dėl jų nerangumo ir netyrumo), kaip dabar, kai Dievas paima tavo ranką ir veda tave tamsoje tarsi aklą į tikslą ir keliu, kurio nežinai. Taip pat tu niekada negalėtum tikėtis nukeliauti su savo pačios akių ir kojų pagalba, kad ir kokia gera ėjėja būtum.
(8) Priežastis vėlgi, kodėl siela ne tik saugiai keliauja, kai keliauja šitaip tamsoje, bet ir pasiekia dar didesnę naudą bei pažangą, yra ta, kad paprastai, kai siela gauna naują pranašumą ir naudą, tai ateina keliu, kurį ji mažiausiai supranta – tiesą sakant, ji labai dažnai tiki prarandanti pagrindą po kojomis. Mat niekada nepatyrusi to naujo jausmo, kuris išvaro ją laukan, apakina ir priverčia beatodairiškai pasitraukti iš savo buvusio gyvenimo būdo, ji mano veikiau prarandanti pozicijas, o ne laiminti ir daranti pažangą, nes mato, kad praranda tai, ką pažino ir kuo mėgavosi, ir eina keliu, kurio nežino ir kuriame neranda jokio džiaugsmo. Ji yra tarsi keliautojas, kuris, norėdamas nukeliauti į naujas ir nežinomas žemes, pasirenka naujus kelius – nežinomus ir neišmėgintus – ir keliauja nevedamas savo praeities patirties, bet dvejodamas ir pagal tai, ką sako kiti. Akivaizdu, kad toks žmogus negalėtų pasiekti naujų šalių ar papildyti savo praeities patirties, jei neitų naujais bei nežinomais keliais ir neapleistų tų, kurie jam buvo žinomi. Lygiai taip pat tas, kuris mokosi naujų detalių apie kokį nors amatą ar meną, visada žengia tamsoje ir negauna jokio vedimo iš savo pradinio pažinimo, nes jei nepaliktų jo už nugaros, nenueitų toliau ir nepadarytų jokios pažangos; ir tokiu pat būdu, kai siela daro didžiausią pažangą, ji keliauja tamsoje, nežinodama nieko. Todėl kadangi Dievas, kaip sakėme, yra šios aklos sielos Mokytojas ir Vedlys, ji gali gerai ir iš tiesų džiaugtis, kai išmoksta tai suprasti, ir sakyti: „Tamsoje ir saugiai.“
(9) Yra kita priežastis, kodėl siela vaikščiojo saugiai šioje tamsoje: todėl, kad ji kentėjo; mat kančios kelias yra saugesnis ir netgi naudingesnis už džiaugsmo bei veikimo kelią: pirma, todėl, kad kančioje Dievo stiprybė pridedama prie žmogaus stiprybės, o veikime ir džiaugsme siela praktikuoja savo pačios silpnybes bei netobulumus; ir antra, todėl, kad kančioje siela toliau praktikuoja ir įgyja dorybes bei tampa tyresnė, išmintingesnė ir atsargesnė.
(10) Tačiau yra kita ir svarbesnė priežastis, kodėl siela dabar vaikšto tamsoje ir saugiai; tai kyla iš minėtos tamsios šviesos arba išminties. Mat tokiu būdu ši tamsi kontempliacijos naktis sugeria ir panardina sielą į save ir taip arti priveda sielą prie Dievo, kad apsaugo ir išlaisvina ją nuo visko, kas nėra Dievas. Mat ši siela dabar tarsi gydosi, kad atgautų sveikatą – o jos sveikata yra pats Dievas. Jo Didenybė apriboja ją dieta bei abstinencija nuo visų dalykų ir atima apetitą jiems visiems. Ji yra tarsi ligonis, kuris, jei yra gerbiamas tų, kurie yra jo namuose, yra kruopščiai slaugomas, kad pasveiktų; orui neleidžiama jo liesti, jis negali netgi mėgautis šviesa, neturi girdėti žingsnių, nei namiškių triukšmo; ir jam duodamas maistas, kuris yra labai subtilus, ir net tas – tik su dideliu saiku; maistas, kuris yra veikiau maistingas, o ne skanus.
(11) Visi šie ypatumai (kurie skirti sielos saugumui ir apsaugai) yra sukeliami šios tamsiosios kontempliacijos, nes ji priartina sielą prie Dievo. Mat kuo labiau siela artinasi prie Jo, tuo juodesnė yra tamsa, kurią ji jaučia, ir tuo gilesnė yra migla, ateinanti per jos silpnumą; lygiai taip, kaip kuo arčiau žmogus artinasi prie saulės, tuo didesnė tamsa ir kančia jam sukeliama per didelį saulės spindesį bei per jo akių silpnumą ir netyrumą. Tokiu pat būdu – tokia beribė yra Dievo dvasinė šviesa ir taip stipriai ji pranoksta mūsų natūralų protą, kad kuo arčiau mes prie jos artinamės, tuo labiau ji mus apakina ir aptemdo. Ir tai yra priežastis, kodėl XVII Psalmėje Dovydas sako, kad Dievas padarė tamsą savo slėptuve ir danga, o savo padangte aplink save – tamsų vandenį oro debesyse. Šis tamsus vanduo oro debesyse yra tamsi kontempliacija ir Dieviškoji išmintis sielose, kaip sakome. Jos toliau jaučia, kad tai yra dalykas, esantis arti Jo, tarsi padangtė, kurioje Jis gyvena, kai Dievas veda jas vis arčiau Savęs. Ir šitaip tai, kas Dieve yra aukščiausia šviesa ir spindesys, žmogui yra juodžiausia tamsa, kaip sako šventasis Paulius, pagal tai, kaip Dovydas paaiškina toje pačioje Psalmėje sakydamas: „Dėl spindesio, esančio Jo akivaizdoje, praėjo debesys ir kruša“ – tai yra virš natūralaus proto, kurio šviesa, kaip sako Izaijas V skyriuje: Obtenebrata est in caligine ejus (Aptemo Jo rūke).
(12) O, apgailėtina yra mūsų gyvenimo lemtis, kuris gyvenamas tokiame dideliame pavojuje ir kuriame taip sunku rasti tiesą! Mat tai, kas yra aiškiausia ir tikriausia, mums yra tamsiausia ir labiausiai abejotina; todėl, nors tai yra dalykas, kuris mums labiausiai reikalingas, mes bėgame nuo jo. O tai, kas teikia didžiausią šviesą ir pasitenkinimą mūsų akims, mes apkabiname ir vaikomės, nors tai yra pats blogiausias dalykas mums, priverčiantis mus kristi kas žingsnį. Kokiame pavojuje ir baimėje gyvena žmogus, kadangi pati natūrali jo akių šviesa, kuria jis turi vadovautis, yra pirmoji šviesa, kuri jį apakina ir nuklaidina jo kelyje pas Dievą! Ir jei jis nori su tikrumu žinoti, kokiu keliu keliauja, jis neišvengiamai privalo laikyti akis užmerktas ir eiti tamsoje, kad būtų saugus nuo priešų, gyvenančių jo paties namuose – tai yra jo pojūčių ir galių.
(13) Taigi gerai paslėpta ir gerai apsaugota yra siela šiuose tamsiuose vandenyse, kai yra arti Dievo. Mat kadangi šie vandenys tarnauja kaip padangtė ir buveinė pačiam Dievui, jie tarnaus sielai tokiu pat būdu tobulai apsaugai ir saugumui, nors ji ir pasilieka tamsoje, kurioje, kaip sakėme, ji yra paslėpta ir apsaugota nuo savęs pačios bei nuo visų blogybių, ateinančių iš kūrinių; mat į tokius nurodo Dovydo žodžiai kitoje Psalmėje, kur jis sako: „Paslėpsi juos savo veido slėptuvėje nuo žmonių maišaties; apsaugosi juos savo padangtėje nuo liežuvių prieštaravimo.“ Čia mes suprantame visokeriopą apsaugą; mat būti paslėptam Dievo veide nuo žmonių maišaties reiškia būti sutvirtintam šia tamsia kontempliacija prieš visus atsitiktinumus, kurie gali užgriūti sielą nuo žmonių. O būti apsaugotam Jo padangtėje nuo liežuvių prieštaravimo reiškia sielai būti panardintai į šiuos tamsius vandenis, kurie yra Dovydo padangtė, apie kurią kalbėjome. Todėl kadangi siela turi visus savo troškimus bei prieraišumus atjunkytus, o jos galios patalpintos tamsoje, ji yra laisva nuo visų netobulumų, prieštaraujančių dvasiai, nesvarbu, ar jie kiltų iš jos pačios kūno, ar iš kitų kūrinių. Todėl ši siela gali pagrįstai sakyti, kad keliauja „tamsoje ir saugiai“.
(14) Yra lygiai taip pat kita priežastis, kuri yra ne mažiau veiksminga už aną, per kurią galime suprasti, kaip siela saugiai keliauja tamsoje; ji kyla iš tvirtybės, kuria siela tuojau pat įkvepiama šiuose neaiškiuose ir varginančiuose tamsiuose Dievo vandenyse. Mat galų gale, nors vandenys ir tamsūs, jie vis dėlto yra vandenys, ir todėl negali neatgaivinti bei nesustiprinti sielos tame, kas jai labiausiai reikalinga, nors ir tamsoje bei su kančia. Nes siela iškart pastebi savyje tikrą pasiryžimą ir veiksmingą troškimą nedaryti nieko, ką supranta esant įžeidimu Dievui, ir nepraleisti padaryti nieko, kas atrodo esą Jo tarnystei. Mat ta tamsi meilė priglunda prie sielos, sukeldama jai patį budriausią rūpestį ir vidinį uolumą dėl to, ką ji privalo daryti ar ko neturi daryti dėl Jo, kad Jam patiktų. Ji svarstys ir klaus savęs tūkstantį kartų, ar nesuteikė Jam priežasties įsižeisti; ir visa tai ji darys su daug didesniu rūpesčiu bei uolumu nei anksčiau, kaip jau buvo pasakyta apie meilės ilgesius. Mat čia visi sielos troškimai, energijos ir galios yra sutelkti nuo visų kitų dalykų, o jos pastangos ir stiprybė naudojamos patikti vien tik jos Dievui. Šiuo būdu siela išeina iš savęs ir iš visų sukurtų daiktų į saldžią ir džiugią Dievo meilės vienybę: „Tamsoje ir saugiai.“
Slaptais laiptais, persirengusi.
XVII SKYRIUS
Paaiškina, kaip ši tamsi kontempliacija yra slapta.
Trys dalykai turi būti išaiškinti atsižvelgiant į tris žodžius, esančius šioje eilutėje. Du (būtent „slaptais“ ir „laiptais“) priklauso tamsiajai kontempliacijos nakčiai, apie kurią kalbame; trečiasis (būtent „persirengusi“) priklauso sielai dėl to būdo, kuriuo ji elgiasi šią naktį. Kalbant apie pirmąjį, reikia žinoti, kad šioje eilutėje siela aprašo šią tamsią kontempliaciją, kuria ji išeina į meilės vienybę, kaip slaptus laiptus dėl dviejų jai priklausančių savybių – būtent jos buvimo slapta ir jos buvimo laiptais. Apie kiekvieną pakalbėsime atskirai.
(2) Pirma, ji aprašo šią tamsią kontempliaciją kaip „slaptą“, kadangi, kaip nurodėme aukščiau, tai yra mistinė teologija, kurią teologai vadina slapta išmintimi ir kuri, kaip sako šventasis Tomas, yra suteikiama ir įliejama į sielą per meilę. Tai vyksta slapta ir tamsoje, taip, kad būtų paslėpta nuo proto ir kitų galių darbo. Todėl kadangi minėtos galios jos nepasiekia, o Šventoji Dvasia įlieja ir sutvarko ją sieloje, kaip sako Nuotaka Giesmių Giesmėje, be jos pačios žinojimo ar supratimo, ji vadinama slapta. Ir iš tiesų ne tik siela jos nesupranta, bet nėra nieko, kas tai suprastų, netgi velnias; kadangi Mokytojas, kuris moko sielą, yra jos viduje, jos substancijoje, kurios velnias negali pasiekti, taip pat negali pasiekti nei natūralus pojūtis, nei protas.
(3) Ir ne vien dėl šios priežasties ji gali būti vadinama slapta, bet lygiai taip pat dėl padarinių, kuriuos sukelia sieloje. Mat ji yra slapta ne tik apvalymo tamsybėse ir kančiose, kai ši meilės išmintis apvalo sielą ir siela nepajėgia apie ją kalbėti, bet lygiai taip pat ir vėliau, apšvietime, kai ši išmintis suteikiama jai pačiu aiškiausiu būdu. Net tuomet ji vis dar yra tokia slapta, kad siela negali apie ją kalbėti ir suteikti jai vardo, kuriuo ji galėtų būti vadinama; mat be to fakto, kad siela neturi jokio noro apie tai kalbėti, ji negali rasti jokio tinkamo būdo, formos ar palyginimo, per kurį galėtų aprašyti tokį kilnų supratimą ir tokį subtilų dvasinį jausmą. Ir šitaip, net jei siela turėtų didelį norą tai išreikšti ir rastų daug būdų tai aprašyti, tai vis tiek būtų slapta ir liktų neaprašyta. Mat kadangi ta vidinė išmintis yra tokia paprasta, tokia visuotinė ir tokia dvasinė, kad neįėjo į protą įvilkta ar pridengta kokia nors forma ar vaizdiniu, pavaldžiu pojūčiams, iš to seka, jog pojūčiai ir vaizduotė (kadangi ji neįėjo per juos ir nepriėmė jų formos bei spalvos) negali jos paaiškinti ar įsivaizduoti, kad pasakytų ką nors apie ją, nors siela aiškiai suvokia, jog patiria ir dalyvauja toje retoje bei džiugioje išmintyje. Ji yra tarsi žmogus, kuris pamato kažką niekada anksčiau nematyto, į ką net panašaus nėra matęs; nors jis suprastų to prigimtį ir turėtų to patirtį, jis nepajėgtų suteikti tam vardo ar pasakyti, kas tai yra, kad ir kaip stengtųsi tai padaryti, ir tai nepaisant to, jog tai yra dalykas, kurį jis suvokė pojūčiais. Kiek mažiau tuomet jis galėtų aprašyti dalyką, kuris neįėjo per pojūčius! Mat Dievo kalba turi šią savybę: kadangi ji yra labai intymi ir dvasinė savo santykiuose su siela, ji pranoksta bet kokį pojūtį ir iškart priverčia visą išorinių bei vidinių pojūčių harmoniją ir talpą nutilti bei tapti nebylia.
(4) Tam mes turime ir autoritetų, ir pavyzdžių Dieviškajame Rašte. Mat žmogaus negalėjimą kalbėti apie tai ir aprašyti žodžiais parodė Jeremijas, kai po to, kai Dievas pasikalbėjo su juo, jis nežinojo, ką pasakyti, išskyrus: „Ak, ak, ak!“ Šis vidinis negalėjimas – tai yra vidinio vaizduotės pojūčio – ir taip pat išorinio pojūčio, atitinkančio jį, buvo pademonstruotas ir Mozės atveju, kai jis stovėjo priešais Dievą krūme; jis ne tik pasakė Dievui, kad pasikalbėjęs su Juo nežinojo ir nepajėgė kalbėti, bet taip pat (kaip sakoma Apaštalų darbuose), kad net su vidine vaizduote jis nedrįso mąstyti, nes jam atrodė, jog jo vaizduotė buvo labai toli ir buvo per daug nebyli ne tik tam, kad išreikštų bet kurią dalį to, ką jis suprato apie Dievą, bet netgi kad turėtų talpą priimti ką nors iš ten. Todėl kadangi šios kontempliacijos išmintis yra Dievo kalba sielai, adresuota grynos dvasios grynai dvasiai, niekas, kas yra mažiau nei dvasia (pavyzdžiui, pojūčiai), negali jos suvokti, ir šitaip jiems ji yra slapta, ir jie jos nežino, negali jos išreikšti ir netrokšta to daryti, nes jos nemato.
(5) Iš to galime išvesti priežastį, kodėl tam tikri asmenys – geros ir dievobaimingos sielos, – kurios eina šiuo keliu ir norėtų pateikti ataskaitą apie savo dvasinę būklę savo vadovui, nei pajėgia tai padaryti, nei žino kaip. Dėl mūsų aprašytos priežasties jos jaučia didelį pasibjaurėjimą kalbėti apie tai, ypač kai jų kontempliacija yra tyresnės rūšies, taip, kad pati siela vos ją suvokia. Toks asmuo tepajėgia pasakyti tik tiek, kad yra patenkintas, ramus ir laimingas, kad suvokia Dievo buvimą ir kad, kaip jam atrodo, viskas jam klostosi gerai; tačiau jis negali aprašyti savo sielos būklės, nei pasakyti apie ją ką nors kitaip, kaip tik tokiais bendrais terminais. Kitas reikalas, kai sielos patirtys yra konkrečios rūšies, tokios kaip regėjimai, jausmai ir t. t., kurie, būdami paprastai priimami tam tikru pavidalu, kuriame dalyvauja pojūčiai, gali būti aprašyti tuo pavidalu ar kokiu nors kitu palyginimu. Tačiau šis gebėjimas būti aprašytam nepriklauso grynos kontempliacijos prigimčiai, kuri yra neaprašoma, kaip sakėme, dėl kurios priežasties ji vadinama slapta.
(6) Ir ne tik dėl šios priežasties ji vadinama slapta ir tokia yra, bet lygiai taip pat todėl, kad šis mistinis pažinimas turi savybę slėpti sielą savyje. Mat be savo įprastos funkcijos atlikimo, ji kartais sugeria sielą ir panardina ją į savo slaptą bedugnę tokiu būdu, jog siela aiškiai mato, kad buvo nunešta toli nuo kiekvieno kūrinio ir tapo labiausiai nutolusi nuo jo; taip, kad ji laiko save patalpinta giliausioje ir plačiausioje slėptuvėje, kurios joks žmogiškas kūrinys negali pasiekti – tarsi begalinėje dykumoje, kuri niekur neturi jokios ribos; dykumoje, kuri yra tuo džiugesnė, malonesnė ir gražesnė dėl savo paslapties, platumo ir vienatvės, kurioje kuo labiau siela yra iškeliama virš visų laikinųjų kūrinių, tuo giliau ji randa save paslėptą. Ir taip stipriai ši išminties bedugnė pakelia ir išaukština sielą šiuo metu, priversdama ją perskrosti meilės mokslo gyslas, kad ji ne tik parodo jai, kokios žemos yra visos kūrinių savybės, palyginti su šiuo aukščiausiu pažinimu ir Dieviškuoju pajautimu, bet lygiai taip pat ji sužino, kokie žemi, netobuli ir tam tikru mastu netinkami yra visi terminai bei žodžiai, kurie šiame gyvenime naudojami kalbėti apie Dieviškus dalykus, ir kaip neįmanoma jokiu natūraliu keliu ar būdu, kad ir kaip mokslingai bei kilniai apie juos būtų kalbama, sugebėti juos pažinti ir suvokti tokius, kokie jie yra, kitaip, kaip tik per šios mistinės teologijos apšvietimą. Ir šitaip, kai per šį apšvietimą siela atpažįsta šią tiesą – būtent kad negali jos pasiekti, o juo labiau paaiškinti įprasta ar žmogiška kalba, – ji teisėtai vadina ją slapta.
(7) Ši paslapties ir pranašumo prieš natūralią talpą savybė, kuri priklauso šiai Dieviškajai kontempliacijai, priklauso jai ne tik todėl, kad ji yra antgamtiška, bet ir todėl, kad tai yra kelias, kuris kreipia ir veda sielą į vienybės su Dievu tobulumus; prie kurių, kadangi jie yra dalykai, nežinomi pagal žmogišką būdą, privaloma artintis žmogišku būdu per nežinojimą ir per Dieviškąją nežinią. Mat kalbant mistiškai, kaip kalbame čia, Dieviški dalykai ir tobulumai yra pažįstami ir suprantami tokie, kokie jie yra, ne tada, kai jų ieškoma ir jie praktikuojami, bet kai jie jau buvo atrasti ir įgyvendinti. Šiuo tikslu pranašas Baruchas kalba apie šią Dieviškąją išmintį: „Nėra nė vieno, kuris galėtų pažinti jos kelius ar įsivaizduoti jos takus.“ Lygiai taip pat karališkasis Pranašas kalba tokiu būdu apie šį sielos kelią, sakydamas Dievui: „Tavo žaibai švietė ir apšvietė žemės rutulį; žemė sujudėjo ir drebėjo. Tavo kelias yra jūroje ir Tavo takai – gausiuose vandenyse; ir Tavo pėdsakai nebus pažinti.“
(8) Visa tai, kalbant dvasiškai, turi būti suprantama ta prasme, kuria kalbame. Mat žemės rutulio apšvietimas Dievo žaibais yra nušvitimas, kurį ši Dieviškoji kontempliacija sukelia sielos galiose; žemės judėjimas ir drebėjimas yra skausmingas apvalymas, kuris joje sukeliamas; o pasakymas, kad Dievo kelias ir takas, kuriuo siela keliauja pas Jį, yra jūroje, o Jo pėdsakai – gausiuose vandenyse ir dėl šios priežasties nebus pažinti, tolygus pasakymui, kad šis kelias, kuriuo siela keliauja pas Dievą, yra toks pat slaptas ir toks pat paslėptas nuo sielos pojūčių, kaip kelias to, kuris eina jūra, kurio takai ir pėdsakai nėra žinomi, yra paslėptas nuo kūno pojūčių. Žingsniai ir pėdsakai, kuriuos Dievas įspaudžia sielose, kurias trokšta pritraukti arti Savęs ir padaryti didžias vienybėje su savo Išmintimi, taip pat turi šią savybę – kad jie nėra žinomi. Todėl Jobo knygoje minima apie šį reikalą šiais žodžiais: „Argi tu pažinai didžiųjų debesų takus ar tobulus pažinimus?“ Tuo suprantami keliai ir takai, kuriais Dievas nuolat išaukština sielas ir tobulina jas savo Išmintyje; šios sielos čia suprantamos kaip debesys. Iš to seka, kad ši kontempliacija, kuri veda sielą pas Dievą, yra slapta išmintis.
XVIII SKYRIUS
Paaiškina, kaip ši slapta išmintis lygiai taip pat yra laiptai.
Dabar belieka apsvarstyti antrąjį punktą – būtent, kaip ši slapta išmintis lygiai taip pat yra laiptai. Šiuo atžvilgiu reikia žinoti, kad šią slaptą kontempliaciją galime vadinti laiptais dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia todėl, kad lygiai kaip žmonės lipa laiptais ir kyla aukštyn prie valdų, lobynų bei daiktų, esančių sutvirtintose vietose, lygiai taip pat per šią slaptą kontempliaciją, pati nežinodama kaip, siela kyla ir lipa aukštyn į Dangaus gėrybių bei lobynų pažinimą ir turėjimą. Tai puikiai išreiškia karališkasis pranašas Dovydas, sakydamas: „Palaimintas žmogus, kurio pagalba yra Tavyje, kurio širdyje yra pakilimai ašarų pakalnėje, toje vietoje, kurią jis paskyrė; nes tokiu būdu įstatymo Viešpats suteiks palaiminimą, ir jie eis iš dorybės į dorybę kaip nuo laiptelio prie laiptelio, ir dievų Dievas bus matomas Sione.“ Šis Dievas yra Siono tvirtovės lobis, kuris yra laimė.
(2) Taip pat galime ją vadinti laiptais todėl, kad lygiai kaip laiptai turi tuos pačius laiptelius tam, kad žmonės liptų aukštyn, jie turi juos ir tam, kad leistųsi žemyn; lygiai taip pat yra ir su šia slapta kontempliacija, nes tie patys patyrimai, kuriuos ji sukelia sieloje, iškelia ją pas Dievą, tačiau pažemina jos pačios atžvilgiu. Mat patyrimai, kurie iš tiesų yra iš Dievo, turi šią savybę: jie pažemina sielą ir tuo pat metu ją išaukština. Nes šiame kelyje leistis žemyn reiškia kilti aukštyn, o kilti aukštyn – leistis žemyn, nes tas, kuris nusižemina, bus išaukštintas, o tas, kuris save aukština, bus pažemintas. Ir be to fakto, kad nuolankumo dorybė yra didybė, sielos lavinimui joje Dievas yra įpratęs priversti ją kilti šiais laiptais tam, kad ji nusileistų, ir priversti ją leistis tam, kad pakiltų, idant šitaip išsipildytų Išmintingojo žodžiai: „Prieš sielai būnant išaukštintai, ji pažeminama; ir prieš jai būnant pažemintai, ji išaukštinama.“
(3) Kalbant dabar natūraliu būdu, siela, kuri trokšta tai apsvarstyti, galės pamatyti, kaip šiame kelyje (paliekame nuošalyje dvasinį aspektą, kurio siela nesuvokia) ji turi patirti daug pakilimų ir nuosmukių, ir kaip po klestėjimo, kuriuo ji mėgaujasi, tuojau pat seka tam tikros audros ir išmėginimai; taip smarkiai, kad atrodo, jog tas ramybės laikotarpis jai buvo suteiktas tam, kad ji būtų iš anksto įspėta ir sustiprinta prieš atėjusį skurdą; lygiai kaip po vargo ir kankynės ateina gausa bei ramybė. Sielai atrodo, tarsi prieš švenčiant tą šventę ji pirmiausia būtų buvusi priversta atlikti budėjimą. Tai yra įprasta kontempliacijos būsenos eiga ir vyksmas, kol siela pasiekia ramybės būseną; ji niekada nepasilieka toje pačioje būsenoje ilgą laiką, bet nuolat kyla ir leidžiasi.
(4) Priežastis ta, kad tobulumo būsena, kuri susideda iš tobulos Dievo meilės ir savęs paniekinimo, negali egzistuoti, jei neturi šių dviejų dalių – Dievo ir savęs pažinimo; todėl siela neišvengiamai privalo būti lavinama iš pradžių viename, o paskui kitame: tai duodant jai paragauti vieno – tai yra išaukštinimo, – tai priverčiant ją patirti kitą – tai yra pažeminimą, – kol ji įgyja tobulus įpročius; ir tuomet šis kilimas bei leidimasis liausis, kadangi siela bus pasiekusi Dievą ir su Juo susivienijusi, kas įvyksta šių laiptų viršūnėje, nes laiptai remiasi ir glaudžiasi prie Jo. Mat šie kontempliacijos laiptai, kurie, kaip sakėme, nusileidžia iš Dievo, yra iš anksto pavaizduoti tais laiptais, kuriuos Jokūbas matė miegodamas, kuriais angelai kilo ir leidosi – nuo Dievo pas žmogų ir nuo žmogaus pas Dievą, kuris pats rėmėsi į laiptų viršūnę. Visa tai, pasak Dieviškojo Rašto, vyko naktį, Jokūbui miegant, kad išreikštų, koks slaptas yra šis kelias ir kilimas pas Dievą, ir koks kitoks nei žmogaus pažinimo kelias. Tai labai akivaizdu, kadangi paprastai tai, kas jame teikia didžiausią naudą – būtent nuolat prarasti save ir tapti niekuo, – laikoma pačiu blogiausiu įmanomu dalyku; o tai, kas yra mažiausios vertės – sielai rasti paguodą ir saldumą (kuriuose ji paprastai labiau praranda, nei laimi), – laikoma geriausiu.
(5) Tačiau kalbėdami dabar kiek esmingiau ir tiksliau apie šiuos slaptos kontempliacijos laiptus, pastebėsime, kad pagrindinis kontempliacijos bruožas, dėl kurio ji čia vadinama laiptais, yra tas, jog ji yra meilės mokslas. Tai, kaip sakėme, yra įlietas ir mylintis Dievo pažinimas, kuris apšviečia sielą ir tuo pat metu uždega ją meile, kol ji laiptelis po laiptelio iškeliama net iki pat Dievo, savo Kūrėjo. Mat vien tik meilė suvienija ir sujungia sielą su Dievu. Kad tai būtų matyti aiškiau, mes čia nurodysime šių Dieviškųjų laiptų pakopas vieną po kitos, trumpai pažymėdami kiekvienos iš jų ženklus bei padarinius, kad siela pagal tai galėtų numanyti, ant kurios iš jų ji stovi. Todėl mes atskirsime jas pagal jų padarinius, kaip daro šventasis Bernardas ir šventasis Tomas, nes pažinti jas pačias savaime natūraliu būdu neįmanoma, kadangi šie meilės laiptai yra, kaip sakėme, tokie slapti, kad vien tik Dievas yra Tas, kuris juos matuoja ir sveria.
XIX SKYRIUS
Pradeda aiškinti dešimt mistinių Dievo meilės laiptų pakopų pagal šventąjį Bernardą ir šventąjį Tomą. Čia nagrinėjamos pirmosios penkios.
Taigi pastebime, kad šių meilės laiptų, kuriais siela kyla po vieną pas Dievą, pakopų yra dešimt. Pirmoji meilės pakopa priverčia sielą nusilpti, ir tai – jos naudai. Nuotaka kalba nuo šios meilės pakopos sakydama: „Prisiekiu jus, Jeruzalės dukterys, jei rasite mano Mylimąjį, pasakykite Jam, kad sergu iš meilės.“ Ši liga vis dėlto nėra mirčiai, bet Dievo šlovei, nes šioje ligoje siela alpsta nuodėmei ir visiems dalykams, kurie nėra Dievas, dėl paties Dievo, lygiai kaip Dovydas liudija sakydamas: „Mano siela nualpo“ – tai yra visų dalykų atžvilgiu, Tavo išganymui. Mat lygiai kaip ligonis pirmiausia praranda apetitą bei skonį bet kokiam maistui ir pasikeičia jo spalva, taip pat ir šioje meilės pakopoje siela praranda skonį bei troškimą visiems dalykams ir pakeičia savo spalvą bei kitas buvusio gyvenimo atsitiktines savybes tarsi įsimylėjėlis. Siela neįpuola į šią ligą, jei karščio perteklius jai nesuteikiamas iš aukščiau, kaip išreikšta toje Dovydo eilutėje, kurioje sakoma: Pluviam voluntariam segregabis, Deus, haereditati tuae, et infirmata est ir t. t. Šią ligą ir apmirimą visiems dalykams, kuris yra pradžia ir pirmoji pakopa kelyje pas Dievą, mes aiškiai aprašėme aukščiau, kai kalbėjome apie sunaikinimą, kuriame siela atsiduria pradėdama kopti šiais kontempliatyvaus apvalymo laiptais, kai ji negali rasti jokio malonumo, atramos, paguodos ar pasilikimo vietos jokiame daikte. Todėl nuo šios pakopos ji tuojau pat pradeda kopti į antrąją.
(2) Antroji pakopa verčia sielą be paliovos ieškoti Dievo. Todėl, kai Nuotaka sako, kad ieškojo Jo naktį savo guolyje (kai buvo nualpusi pagal pirmąją meilės pakopą) ir Jo nerado, ji tarė: „Kelsiuosi ir ieškosiu To, kurį myli mano siela.“ Tai, kaip sakome, siela daro be paliovos, kaip Dovydas jai pataria sakydamas: „Visada ieškokite Dievo veido ir ieškokite Jo visuose dalykuose, nesustodami, kol Jį rasite“; tarsi Nuotaka, kuri, pasiteiravusi apie Jį sargybinių, tuojau pat praėjo pro juos ir paliko juos. Marija Magdalena netgi nepastebėjo angelų prie kapo. Šioje pakopoje siela dabar vaikšto taip neramiai, kad ieško Mylimojo visuose dalykuose. Apie ką bemąstytų, ji iškart galvoja apie Mylimąjį. Apie ką bekalbėtų, kokie reikalai bepasirodytų, ji iškart kalba ir bendrauja su Mylimuoju. Kai ji valgo, kai miega, kai budi, kai daro bet ką, visas jos rūpestis yra Mylimasis, kaip sakyta aukščiau apie meilės ilgesius. Ir dabar, meilei pradedant atgauti sveikatą ir rasti naują stiprybę šios antrosios pakopos meilėje, ji tuojau pat pradeda kilti į trečiąją per tam tikrą naujo apvalymo naktyje laipsnį, kaip vėliau aprašysime, kuris sieloje sukelia šiuos padarinius.
(3) Trečioji meilės laiptų pakopa yra ta, kuri verčia sielą dirbti ir suteikia jai tokį uolumą, kad ji nepailsta. Apie tai karališkasis Pranašas sako: „Palaimintas žmogus, kuris bijo Viešpaties, nes Jo įsakymuose jis trokšta sunkiai dirbti.“ Todėl jei baimė, būdama meilės duktė, sukelia jo viduje šį troškimą dirbti, ką gi padarys pati meilė? Šioje pakopoje siela laiko didžius darbus, atliktus dėl Mylimojo, mažais; daugelį dalykų – menkais; o ilgą laiką, kurį Jam tarnauja – trumpu, dėl tos meilės ugnies, kurioje ji dabar dega. Lygiai taip pat Jokūbui, nors po septynerių metų jis buvo priverstas tarnauti dar septynerius, jie atrodė menki dėl jo meilės didumo. O jei paprasto kūrinio meilė galėjo tiek daug pasiekti Jokūbe, ką gi galės padaryti Kūrėjo meilė, kai šioje trečiojoje pakopoje užvaldys sielą? Čia dėl didžiulės meilės, kurią siela jaučia Dievui, ji kenčia didelius skausmus ir kančias dėl to menkumo, kurį nuveikia dėl Dievo; ir jei jai būtų leista būti tūkstantį kartų sunaikintai dėl Jo, ji būtų paguosta. Todėl ji laiko save nenaudinga visame kame, ką daro, ir mano gyvenanti veltui. Kitas nuostabus padarinys, čia sukeltas sieloje, yra tas, kad ji laiko save patikimai blogesne už visas kitas sielas: pirma, todėl, kad meilė nuolat moko ją, kiek daug yra privalu Dievui; ir antra, todėl, kad darbai, kuriuos ji čia atlieka dėl Dievo, yra gausūs ir ji žino juos visus esant su trūkumais bei netobulus, jie visi atneša jai sumaištį bei kančią, nes ji suvokia, kokiu žemu būdu dirba Dievui, kuris yra toks aukštas. Šioje trečiojoje pakopoje siela yra labai toli nuo tuščios garbės ar pasipūtimo ir nuo kitų smerkimo. Šiuos uolius padarinius kartu su daugeliu kitų, panašių į juos, sieloje sukelia ši trečioji pakopa; todėl ji įgyja iš jų drąsos ir stiprybės tam, kad pakiltų į ketvirtąją pakopą, kuri seka toliau.
(4) Ketvirtoji šių meilės laiptų pakopa yra ta, per kurią sieloje sukeliamas įprastas kentėjimas dėl Mylimojo, tačiau be nuovargio. Nes, kaip sako šventasis Augustinas, meilė padaro visus didžius, sunkius ir slegiančius dalykus beveik niekuo. Nuo šios pakopos Nuotaka kalbėjo, kai, trokšdama pasiekti paskutinę pakopą, tarė Sužadėtiniui: „Prispausk mane kaip antspaudą prie savo širdies, kaip antspaudą prie savo rankos; nes meilė – tai yra meilės veiksmas ir darbas – yra stipri kaip mirtis, o pavydas ir atkaklumas trunka ilgai kaip pragaras.“ Dvasia čia turi tiek daug stiprybės, kad pajungė kūną ir kreipia į jį tiek pat mažai dėmesio, kiek medis į vieną iš savo lapų. Siela čia jokiu būdu neieško savo pačios paguodos ar malonumo nei Dieve, nei kokiame kitame daikte, taip pat netrokšta ir nesiekia melsti Dievo malonių, nes aiškiai mato, kad jau gavo jų pakankamai, ir visas jos rūpestis nukreiptas į būdą, kuriuo ji galės padaryti ką nors, kas patinka Dievui, ir atlikti Jam kokią nors tarnystę, kurios Jis vertas ir atsilyginant už tai, ką iš Jo gavo, net jei tai būtų didelėmis jos sąnaudomis. Siela sako savo širdyje ir dvasioje: „Ak, mano Dieve ir Viešpatie! Kiek daug yra tokių, kurie eina ieškoti Tavyje savo pačių paguodos bei malonumo ir trokšta, kad suteiktum jiems malonių bei dovanų; tačiau tie, kurie trokšta suteikti Tau džiaugsmą ir duoti Tau ką nors savo sąskaita, nustumdami savo pačių interesus į paskutinę vietą, yra labai reti. Trūkumas, mano Dieve, yra ne Tavo nenoras suteikti mums naujų malonių, bet mūsų aplaidumas naudoti tas, kurias gavome, vien Tavo tarnystėje, kad priverstume Tave teikti jas mums nuolat.“ Nepaprastai kilni yra ši meilės pakopa; mat sielai visada sekant paskui Dievą su tokia tikra meile, persmelktai kentėjimo dėl Jo dvasios, Jo Didenybė dažnai ir visiškai įprastai suteikia jai džiaugsmą bei lanko ją saldžiai ir džiugiai dvasioje; nes beribė Kristaus – Žodžio – meilė negali pakęsti savo mylėtojo kančių jam nepadėdama. Tai Jis patvirtino per Jeremiją sakydamas: „Prisiminiau tave, gailėdamasis tavo jaunystės ir švelnumo, kai sekiojai paskui Mane dykumoje.“ Kalbant dvasiškai, tai reiškia atsižadėjimą, kurį siela dabar turi viduje nuo kiekvieno kūrinio, taip, kad ji nesiilsi ir niekur neranda ramybės. Ši ketvirtoji pakopa uždega sielą ir priverčia ją liepsnoti tokiame Dievo troškime, kad priverčia ją pakilti į penktąją, kuri seka toliau.
(5) Penktoji šių meilės laiptų pakopa priverčia sielą nekantriai geisti ir ilgėtis Dievo. Šioje pakopoje mylinčiojo veržlumas apimti Mylimąjį ir susivienyti su Juo yra toks, kad kiekvienas delsimas, kad ir koks trumpas, tampa jai labai ilgas, varginantis bei slegiantis, ir ji nuolat tiki atrandanti Mylimąjį. O kai pamato savo troškimą sužlugdytą (kas nutinka beveik kiekvieną akimirką), ji alpsta savo ilgesyje, kaip sako Psalmininkas, kalbėdamas nuo šios pakopos šiais žodžiais: „Mano siela ilgisi ir alpsta dėl Viešpaties buveinių.“ Šioje pakopoje mylintysis neišvengiamai privalo pamatyti tai, ką myli, arba mirti; šioje pakopoje buvo Rachelė, kai dėl didelio vaikų ilgesio sakė savo sutuoktiniui Jokūbui: „Duok man vaikų, kitaip mirsiu.“ Čia žmonės kenčia alkį kaip šunys ir vaikšto bei supa Dievo miestą. Šioje pakopoje, kuri yra alkio pakopa, siela maitinasi meile; mat koks yra jos alkis, tokia yra ir jos gausa; taip, kad ji iš čia pakyla į šeštąją pakopą, sukeliančią tolesnius padarinius.
XX SKYRIUS
Kuriame nagrinėjamos kitos penkios meilės pakopos.
Šeštojoje pakopoje siela greitai bėga pas Dievą ir liečia Jį vėl ir vėl; ir ji bėga neapalpdama dėl savo vilties. Mat čia meilė, padariusi ją stiprią, verčia ją greitai skristi. Apie šią pakopą pranašas Izaijas kalba taip: „Šventieji, kurie viliasi Dievu, atgaus jėgas; jie pakils sparnais kaip erelis; jie skris ir nepavargs“, kaip kad pavargdavo penktojoje pakopoje. Į šią pakopą lygiai taip pat nurodo ta Psalmės eilutė: „Kaip elnias trokšta vandenų, taip mano siela trokšta Tavęs, o Dieve.“ Mat elnias, jausdamas troškulį, bėga prie vandenų su dideliu greitumu. Šio meilės greitumo, kurį siela turi šioje pakopoje, priežastis yra ta, kad jos meilė yra stipriai išplėsta jos viduje, kadangi siela čia yra beveik visiškai apvalyta, kaip lygiai taip pat sakoma Psalmėje: Sine iniquitate cucurri (Be nuodėmės bėgau). Ir kitoje Psalmėje: „Bėgau Tavo įsakymų keliu, kai Tu praplėtei mano širdį“; ir šitaip iš šios šeštosios pakopos siela tuojau pat pakyla į septintąją, kuri seka toliau.
(2) Septintoji šių laiptų pakopa padaro sielą veržlią savo drąsume. Čia meilė nenaudoja savo sprendimo tam, kad viltųsi, nei tariasi, kad atsitrauktų, taip pat jokia gėda negali jos sulaikyti; nes malonė, kurią Dievas čia suteikia sielai, padaro ją veržlią savo drąsume. Iš čia seka tai, ką sako Apaštalas: meilė viskuo tiki, viskuo viliasi ir viską pakelia. Apie šią pakopą kalbėjo Mozė, kai maldavo Dievą atleisti tautai, o jei ne – ištrinti jo vardą iš gyvenimo knygos, kurioje Jis jį buvo įrašęs. Tokie žmonės gauna iš Dievo tai, ko prašo Jo su troškimu. Todėl Dovydas sako: „Gėrėkis Dievu, ir Jis suteiks tau tavo širdies prašymus.“ Šioje pakopoje Nuotaka tapo drąsi ir tarė: Osculetur me osculo oris sui (Tepabučiuoja mane savo lūpų bučiniu). Į šią pakopą sielai nevalia drąsiai pretenduoti, nebent ji pajustų vidinę Karaliaus skeptro malonę, ištiestą jai, kad kartais nenukristų nuo kitų pakopų, į kurias užkopė iki šio taško ir kuriose ji visada privalo išlaikyti save nuolankume. Iš šios drąsos ir galios, kurią Dievas suteikia sielai šioje septintojoje pakopoje, kad ji būtų drąsi su Dievu meilės veržlume, seka aštuntoji pakopa, kurioje ji paima Mylimąjį į nelaisvę ir yra suvienijama su Juo, kaip seka toliau.
(3) Aštuntoji meilės pakopa priverčia sielą nutverti Jį ir tvirtai laikyti nepaleidžiant, lygiai kaip Nuotaka sako tokiu būdu: „Atradau Tą, kurį myli mano širdis ir siela; laikiau Jį ir nepaleisiu.“ Šioje vienybės pakopoje siela patenkina savo troškimą, bet ne nepertraukiamai. Kai kurios sielos užlipa tam tikrą atstumą, o tada praranda savo rankų atramą; nes jei ši būsena tęstųsi, tai būtų pati šlovė šiame gyvenime; ir šitaip siela pasilieka joje labai trumpus laiko tarpus. Pranašui Danieliui, kadangi jis buvo troškimų vyras, buvo atsiųstas Dievo įsakymas pasilikti šioje pakopoje, kai jam buvo pasakyta: „Danieliau, pasilik ant savo pakopos, nes esi troškimų vyras.“ Po šios pakopos seka devintoji, kuri priklauso jau tobuloms sieloms, kaip vėliau sakysime.
(4) Devintoji meilės pakopa priverčia sielą liepsnoti saldumu. Ši pakopa yra tobulųjų pakopa, kurie dabar saldžiai dega Dieve. Mat šį saldų ir džiugų karštį juose sukelia Šventoji Dvasia dėl tos vienybės, kurią jie turi su Dievu. Dėl šios priežasties šventasis Grigalius sako apie Apaštalus, kad kai Šventoji Dvasia nužengė ant jų regimai, jie liepsnojo viduje ir saldžiai per meilę. Apie Dievo gėrybes ir turtus, kuriais siela mėgaujasi šioje pakopoje, mes negalime kalbėti; nes jei apie tai būtų parašyta daug knygų, didžioji dalis vis tiek liktų nepasakyta. Dėl šios priežasties ir todėl, kad šį tą apie tai pasakysime vėliau, aš čia nesakau nieko daugiau, tik tai, kad po šios seka dešimtoji ir paskutinė šių meilės laiptų pakopa, kuri nepriklauso šiam gyvenimui.
(5) Dešimtoji ir paskutinė šių slaptų meilės laiptų pakopa padaro sielą visiškai sutapatintą su Dievu dėl aiškaus ir tiesioginio Dievo regėjimo, kurį ji tuomet turi; kai, pakilusi šiame gyvenime į devintąją pakopą, ji išeina iš kūno. Šios sielos, kurių yra nedaug, nepatenka į skaistyklą, kadangi jau buvo visiškai apvalytos meile. Apie jas šventasis Matas sako: Beati mundo corde: quoniam ipsi Deum videbunt (Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą). Ir, kaip sakome, šis regėjimas yra sielos tobulo panašumo į Dievą priežastis, nes, kaip sako šventasis Jonas, mes žinome, kad būsime panašūs į Jį. Ne todėl, kad siela įgytų Dievo talpą, nes tai neįmanoma; bet todėl, kad visa, kas ji yra, taps panašu į Dievą, dėl kurios priežasties ji bus vadinama ir bus Dievas per dalyvavimą.
(6) Tai yra slapti laiptai, apie kuriuos siela čia kalba, nors šiose aukštesnėse pakopose jie nebėra labai slapti sielai, kadangi daug kas jai atveriama meile per didžius padarinius, kuriuos meilė joje sukelia. Tačiau šioje paskutinėje aiškaus regėjimo pakopoje, kuri yra paskutinis laiptų laiptelis, į kurį Dievas remiasi, kaip jau sakėme, nėra nieko, kas būtų paslėpta nuo sielos, dėl jos visiško supanašėjimo. Todėl mūsų Išganytojas sako: „Tą dieną jūs Manęs nieko neklausite“ ir t. t. Tačiau iki tos dienos, kad ir kokį aukštą tašką siela pasiektų, lieka kažkas paslėpta nuo jos – būtent visa tai, ko jai trūksta iki visiško supanašėjimo Dieviškojoje Esybėje. Tokiu būdu per šią mistinę teologiją ir slaptą meilę siela toliau kyla virš visų dalykų ir virš savęs pačios bei kopia aukštyn pas Dievą. Mat meilė yra tarsi ugnis, kuri visada kyla aukštyn su troškimu būti sugertai savo sferos centre.
XXI SKYRIUS
Kuris paaiškina žodį „persirengusi“ ir aprašo sielos maskuotės spalvas šią naktį.
Dabar, kai paaiškinome priežastis, kodėl siela pavadino šią kontempliaciją „slaptais laiptais“, mums belieka paaiškinti lygiai taip pat žodį „persirengusi“ ir priežastį, kodėl siela taip pat sako, kad išėjo šiais „slaptais laiptais“ „persirengusi“.
(2) Kad tai būtų suprasta, reikia žinoti, jog persirengti yra ne kas kita, kaip pasislėpti ir prisidengti kitu apdaru bei pavidalu nei savas – kartais tam, kad po tuo apdaru ar pavidalu parodytum širdyje esančią valią ir tikslą pelnyti to, kuris yra labai mylimas, malonę bei palankumą; kartais vėlgi tam, kad pasislėptum nuo savo varžovų ir šitaip geriau įvykdytum savo tikslą. Tokiais momentais žmogus apsivelka rūbus ir livrėją, kurie geriausiai reprezentuoja bei nurodo jo širdies prieraišumą ir kurie geriausiai paslepia jį nuo varžovų.
(3) Taigi siela, paliesta Kristaus – Sužadėtinio – meilės ir trokšdama pasiekti Jo malonę bei pelnyti Jo palankumą, išeina čia persirengusi ta maskuote, kuri gyviausiai reprezentuoja jos dvasios prieraišumus ir kuri saugiausiai apsaugos ją kelionėje nuo jos priešininkų bei priešų – velnio, pasaulio ir kūno. Taigi livrėja, kurią ji vilki, yra trijų pagrindinių spalvų – baltos, žalios ir purpurinės, – nurodančių tris dieviškąsias dorybes: tikėjimą, viltį ir meilę. Per jas siela ne tik pelnys savo Mylimojo malonę bei palankumą, bet ir keliaus saugume bei visiškoje apsaugoje nuo savo trijų priešų: mat tikėjimas yra vidinė tunika tokio tyro baltumo, kad visiškai apakina proto akis. Ir šitaip, kai siela keliauja su savo tikėjimo apdaru, velnias negali nei jos matyti, nei sugebėti jai pakenkti, kadangi ji yra gerai apsaugota tikėjimo – labiau nei visų kitų dorybių – prieš velnią, kuris yra kartu pats stipriausias ir klastingiausias iš priešų.
(4) Yra aišku, kad šventasis Petras negalėjo rasti geresnės apsaugos už tikėjimą, kad išsigelbėtų nuo velnio, sakydamas: Cui resistite fortes in fide (Pasipriešinkite jam, tvirti tikėjime). Ir norėdama pelnyti Mylimojo malonę bei vienybę su Juo, siela negali apsivilkti geresnės liemenės ir tunikos, kuri tarnautų kaip pamatas bei pradžia kitiems dorybių apdarams, nei šis baltas tikėjimo rūbas, nes be jo, kaip sako Apaštalas, neįmanoma patikti Dievui, o su juo neįmanoma Jam nepatikti. Mat Jis pats sako per pranašą: Sponsabo te mihi in fide (Susižadėsiu tave su Savimi tikėjime). Tai tolygu pasakymui: jei trokšti, o siela, būti suvienyta ir susižadėta su Manimi, privalai ateiti vidumi apsirengusi tikėjimu.
(5) Šį baltą tikėjimo rūbą siela vilkėjo išeidama iš šios tamsiosios nakties, kai, vaikščiodama vidiniame suvaržyme ir tamsoje, kaip sakėme anksčiau, negavo jokios pagalbos šviesos pavidalu iš savo proto – nei iš aukščiau, kadangi Dangus atrodė uždarytas jai, o Dievas paslėptas nuo jos, nei iš žemiau, kadangi tie, kurie ją mokė, jos nepatenkino. Ji kentėjo su ištverme ir atkaklumu, pereidama per tuos išmėginimus neapalpusi ir nenuvylusi Mylimojo, kuris išmėginimuose ir kančiose išbando savo Nuotakos tikėjimą, kad vėliau ji galėtų iš tiesų pakartoti šį Dovydo posakį: „Dėl Tavo lūpų žodžių laikiausi sunkių kelių.“
(6) Toliau ant šios baltos tikėjimo tunikos siela dabar užsideda antrąją spalvą – žalią apdarą. Juo, kaip sakėme, išreiškiama vilties dorybė, kuria, kaip ir pirmuoju atveju, siela yra išlaisvinama ir apsaugoma nuo antrojo priešo – pasaulio. Mat ši žalia gyvos vilties Dieve spalva suteikia sielai tokį uolumą, drąsą ir veržimąsi į amžinojo gyvenimo dalykus, kad, palyginti su tuo, ko ji ten viliasi, visi pasaulio dalykai jai atrodo esantys – kaip iš tiesų ir yra – sausi, išblukę, negyvi ir beverčiai. Siela dabar nusivelka ir apnuogina save nuo visų šių pasaulietiškų apdarų bei rūbų, nekreipdama savo širdies į nieką, kas yra pasaulyje, ir nesivildama niekuo – nei tuo, kas yra, nei tuo, kas bus, bet gyvendama aprengta vien amžinojo gyvenimo viltimi. Todėl, kai širdis yra šitaip iškeliama virš pasaulio, pasaulis ne tik negali nei paliesti širdies, nei jos nutverti, bet negali netgi patekti į jos regėjimo lauką.
(7) Ir šitaip su šia žalia livrėja bei maskuote siela keliauja visiškame saugume nuo šio antrojo priešo – pasaulio. Mat šventasis Paulius kalba apie viltį kaip apie išganymo šalmą – tai yra šarvų dalį, kuri apsaugo visą galvą ir uždengia ją taip, kad lieka atidengtas tik antveidis, pro kurį galima žiūrėti. O viltis turi šią savybę: ji uždengia visus sielos galvos pojūčius, kad neliktų nieko, kas priklauso pasauliui, kur jie galėtų būti panardinti, taip pat nėra jokios angos, pro kurią kokia nors pasaulio strėlė galėtų juos sužeisti. Vis dėlto ji turi antveidį, kurį sielai leidžiama naudoti, kad jos akys žiūrėtų aukštyn, bet niekur kitur; nes tai yra funkcija, kurią viltis įprastai atlieka sieloje – būtent jos akių nukreipimas aukštyn, kad žiūrėtų į vieną Dievą, lygiai kaip Dovydas pareiškė, kad jo akys buvo nukreiptos, sakydamas: Oculi mei semper ad Dominum (Mano akys visada į Viešpatį). Jis nesivilia jokiu gėriu niekur kitur, išskyrus tai, kaip pats sako kitoje Psalmėje: „Kaip tarnaitės akys nukreiptos į jos šeimininkės rankas, taip mūsų akys nukreiptos į mūsų Viešpatį Dievą, kol Jis pasigailės mūsų, kaip mes Juo viliamės.“
(8) Dėl šios priežasties, dėl šios žalios livrėjos (kadangi siela nuolat žiūri į Dievą ir nekreipia akių į nieką kita, nei džiaugiasi kuo nors, išskyrus Juo vienu), Mylimasis patiria tokį didelį malonumą su siela, kad teisinga sakyti, jog siela gauna iš Jo tiek, kiek iš Jo viliasi. Todėl Sužadėtinis Giesmių Giesmėje sako Nuotakai, kad pažvelgusi į Jį viena vienintele akimi ji sužeidė Jo širdį. Be šios žalios vilties vien Dieve livrėjos sielai būtų neįmanoma išeiti atlikti šį meilės žygdarbį, nes ji neturėtų sėkmės, kadangi tai, kas pajudina ir nugali, yra vilties atkaklumas.
(9) Su šia vilties livrėja siela keliauja persirengusi per šią slaptą ir tamsią naktį, apie kurią kalbėjome; mat ji yra taip visiškai ištuštinta iš bet kokio turėjimo ir atramos, kad nukreipia savo akis bei savo rūpestį į nieką kitą, tik į Dievą, priglausdama savo burną prie dulkių, jei kartais būtų viltis – pakartojant aukščiau pateiktą Jeremijo citatą.
(10) Ant balto ir žalio apdarų, kaip šios maskuotės ir livrėjos vainiką bei tobulumą, siela dabar užsideda trečiąją spalvą – puikų purpurinį rūbą. Juo išreiškiama trečioji dorybė – meilė. Ji ne tik suteikia grakštumo kitoms dviem spalvoms, bet ir priverčia sielą pakilti į tokį kilnų tašką, kad ji pritraukiama arti Dievo ir tampa labai graži bei Jam miela, taip, kad išdrįsta sakyti: „Nors esu juoda, o Jeruzalės dukterys, esu graži; todėl Karalius pamilo mane ir įsivedė mane į savo menes.“ Ši meilės livrėja, kuri sukelia didesnę meilę Mylimajame, ne tik apsaugo sielą ir paslepia ją nuo trečiojo priešo – kūno (nes kur yra tikra Dievo meilė, ten nepatenka nei savimeilė, nei meilė savo daiktams), bet netgi suteikia vertę kitoms dorybėms, suteikdama joms jėgos ir stiprybės apsaugoti sielą bei grakštumo ir grožio patikti su jomis Mylimajam, nes be meilės jokia dorybė neturi malonės prieš Dievą. Tai yra tas purpuras, apie kurį kalbama Giesmių Giesmėje, ant kurio Dievas ilsisi. Apsivilkusi šia purpurine livrėja siela keliauja, kai (kaip buvo paaiškinta aukščiau pirmojoje strofoje) ji išeina iš savęs tamsiąją naktį ir iš visų sukurtų daiktų, „meilės ilgesio liepsna degdama“, šiais slaptais kontempliacijos laiptais į tobulą Dievo meilės vienybę – savo mylimąjį išganymą.
(11) Tai yra maskuotė, kurią siela sako vilkinti tikėjimo naktyje ant šių slaptų laiptų, ir tai yra jos trys spalvos. Jos sudaro patį tinkamiausią pasiruošimą sielos vienybei su Dievu pagal jos tris galias – protą, atmintį ir valią. Mat tikėjimas ištuština ir aptemdo protą visam jo natūraliam supratimui ir tuo paruošia jį vienybei su Dieviškąja Išmintimi. Viltis ištuština ir atitraukia atmintį nuo visų kūrinių valdymo; nes, kaip sako šventasis Paulius, viltis yra tam, kas nėra turima; ir šitaip ji atitraukia atmintį nuo to, ką ji pajėgi turėti, ir nukreipia ją į tai, ko viliasi. Ir dėl šios priežasties viltis vien Dieve grynai paruošia atmintį vienybei su Dievu. Meilė tokiu pat būdu ištuština ir sunaikina valios prieraišumus bei troškimus viskam, kas nėra Dievas, ir nukreipia juos vien į Jį; ir šitaip ši dorybė paruošia šią galią ir suvienija ją su Dievu per meilę. Ir šitaip, kadangi šių dorybių funkcija yra sielos atitraukimas nuo visko, kas yra mažiau už Dievą, jų funkcija nuosekliai yra jos sujungimas su Dievu.
(12) Ir šitaip, jei ji nekeliauja nuoširdžiai, apsivilkusi šių trijų dorybių rūbais, sielai neįmanoma pasiekti vienybės su Dievu tobulumo per meilę. Todėl, kad siela pasiektų tai, ko troško – šią mylinčią ir džiugią vienybę su savo Mylimuoju, – ši maskuotė ir apranga, kurią ji prisiėmė, buvo labiausiai būtina ir tinkama. Ir lygiai taip pat sėkmingai šitaip apsirengti bei ištverti, kol pasieks tikslą ir siekį, kurio taip troško (kas buvo meilės vienybė), buvo didelė ir laiminga lemtis, todėl šioje eilutėje siela taip pat sako:
O laiminga lemtie!
XXII SKYRIUS
Paaiškina antrosios strofos trečiąją eilutę.
Yra visiškai aišku, kad šiai sielai buvo laiminga lemtis išeiti su tokiu žygiu kaip šis, nes būtent jos išėjimas išlaisvino ją iš velnio, iš pasaulio ir iš jos pačios juslumo, kaip sakėme. Pasiekusi dvasios laisvę, tokią brangią ir visų taip trokštamą, ji išėjo iš žemų dalykų į aukštus; iš žemiškos ji tapo dangiška; iš žmogiškos – Dieviška. Taip jos bendravimas ėmė vykti danguje, kaip ir dera sielai šioje tobulumo būsenoje, apie ką toliau kalbėsime, nors ir kiek glausčiau.
(2) Mat svarbiausia mano užduoties dalis ir tai, kas labiausiai paskatino mane jos imtis, buvo šios nakties išaiškinimas daugeliui sielų, kurios per ją eina ir vis dėlto nieko apie ją nežino, kaip buvo pasakyta prologe. Dabar šis paaiškinimas ir išdėstymas jau yra pusiau atliktas. Nors apie tai pasakyta daug mažiau, nei būtų galima pasakyti, mes parodėme, kiek daug palaiminimų siela nešasi su savimi per šią naktį ir kokia laiminga yra lemtis, per kurią ji ją pereina, kad siela, išgąsdinta tokios daugybės išmėginimų siaubo, būtų taip pat padrąsinta tikros vilties dėl daugybės tokių brangių Dievo palaimų, kurias joje įgyja. Ir be to, dar dėl vienos priežasties tai buvo laiminga lemtis sielai; ši priežastis nurodoma tolesnėje eilutėje:
Tamsoje ir paslapčiomis.
XXIII SKYRIUS
Išaiškina ketvirtąją eilutę ir aprašo nuostabią slėptuvę, kurioje siela atsiduria šią naktį. Parodo, kaip velnias, nors ir turi priėjimą prie kitų labai aukštų vietų, neturi jokio priėjimo prie šios.
„Paslapčiomis“ yra tas pats, kas pasakyti „slėptuvėje“ arba „pasislėpus“; ir šitaip tai, ką siela čia sako (būtent, kad išėjo „tamsoje ir paslapčiomis“), yra išsamesnis paaiškinimas to didelio saugumo, kurį ji aprašo pirmojoje strofos eilutėje kaip turimą per šią tamsią kontempliaciją Dievo meilės vienybės kelyje.
(2) Taigi sielai sakant „tamsoje ir paslapčiomis“, tai reiškia, kad kadangi ji keliavo tamsoje anksčiau minėtu būdu, ji ėjo pasislėpusi ir paslaptyje nuo velnio bei nuo jo pinklių ir klastų. Priežastis, kodėl keliaudama šios kontempliacijos tamsoje siela yra laisva ir paslėpta nuo velnio klastų, yra ta, kad įliotoji kontempliacija, kurią ji čia turi, yra įliejama į ją pasyviai ir slapta, be juslinės dalies vidinių ar išorinių pojūčių bei galių žinios. Ir iš čia seka, kad ji ne tik keliauja pasislėpusi ir yra laisva nuo kliūčių, kurias šios galios gali pastatyti jos kelyje dėl savo natūralaus silpnumo, bet lygiai taip pat ir nuo velnio; kuris kitaip, nei per šias juslinės dalies galia, negali pasiekti ar sužinoti to, kas yra sieloje, nei to, kas vyksta jos viduje. Todėl kuo labiau dvasinis, intymesnis ir labiau nutolęs nuo pojūčių yra patyrimas, tuo labiau velnias nepajėgia jo suprasti.
(3) Ir šitaip sielos saugumui yra didelės svarbos dalykas, kad jos vidinis bendravimas su Dievu būtų tokio pobūdžio, jog patys jos žemesniosios dalies pojūčiai pasiliktų tamsoje ir būtų be jo pažinimo bei jo nepasiektų: pirma, kad būtų įmanoma dvasiniam patyrimui būti gausesniam ir kad jos juslinės dalies silpnumas netrukdytų jos dvasios laisvei; antra, todėl, kad, kaip sakome, siela keliauja saugiau, kadangi velnias negali prasiskverbti taip toli. Šiuo būdu galime suprasti tą ištrauką, kurioje mūsų Išganytojas, kalbėdamas dvasine prasme, sako: „Tenežino tavo kairė ranka, ką daro tavo dešinė.“ Tai tolygu pasakymui: tenežino tavo kairė ranka to, kas vyksta tavo dešinėje rankoje, kuri yra aukštesnioji ir dvasinė sielos dalis; tai yra tebūna tai tokio pobūdžio, kad žemesnioji tavo sielos dalis, kuri yra juslinė dalis, to nepasiektų; tebūna tai paslaptis vien tarp dvasios ir Dievo.
(4) Yra visiškai tiesa, kad dažnai, kai šie labai intymūs ir slapti dvasiniai patyrimai pasirodo ir vyksta sieloje, nors velnias negali sužinoti, kokios rūšies ir kokio būdo jie yra, vis dėlto didelė ramybė ir tyla, kurią kai kurie iš jų sukelia juslinės dalies pojūčiuose bei galiose, leidžia jam suprasti, kad jie vyksta ir kad siela priima iš jų tam tikrą palaimą. Ir tuomet matydamas, kad negali pasiekti jų sužlugdymo sielos gelmėje, jis daro tai, ką gali, kad suardytų ir sudrumstų juslinę dalį – tą dalį, kurią jis gali pasiekti, – tai per kančias, tai per siaubus ir baimes, siekdamas šia priemone sukrėsti ir sutrikdyti aukštesniąją bei dvasinę sielos dalį tos palaimos atžvilgiu, kurią ji tuomet priima ir kuria mėgaujasi. Tačiau dažnai, kai tokios kontempliacijos patyrimas atlieka savo tiesioginį puolimą sieloje ir panaudoja savo jėgą joje, velnias su visu savo uolumu nepajėgia jos sutrikdyti; veikiau siela gauna naują bei didesnį pranašumą ir saugesnę ramybę. Mat pajutusi drumsčiančią priešo esatį, tuomet – koks stebuklas! – pati nežinodama, kaip tai įvyksta, ir be jokių savo pačios pastangų, ji įeina giliau į savo pačios vidines gelmes, jausdama, kad iš tiesų yra patalpinta saugiame prieglobstyje, kur jaučiasi esanti visiškai atitraukta ir paslėpta nuo priešo. Ir šitaip jos ramybė bei džiaugsmas, kuriuos velnias bando iš jos atimti, padidėja; o visa baimė, kuri ją puola, lieka išorėje; ir ji tampa aiškiai bei džiūgaudama sąmoninga savo saugiu mėgavimusi ta tykia ramybe bei paslėptojo Sužadėtinio saldumu, kurio nei pasaulis, nei velnias negali jai nei duoti, nei iš jos atimti. Toje būsenoje ji todėl suvokia Nuotakos žodžių tiesą apie tai Giesmių Giesmėje: „Štai šešiasdešimt galiūnų supa Saliamono guolį ir t. t. dėl nakties baimių.“ Ji suvokia šią stiprybę ir ramybę, nors dažnai lygiai taip pat aiškiai suvokia, kad jos kūnas ir kaulai yra kankinami iš išorės.
(5) Kitu metu, kai dvasinis patyrimas nėra dideliu mastu suteikiamas dvasiai, bet pojūčiai jame turi dalį, velnias per pojūčius lengviau sugeba sukrėsti dvasią ir sukelti joje maištį šiais siaubais. Didelė yra kankynė ir kančia, kuri tuomet sukeliama dvasioje; kartais jos pranoksta visa, ką galima išreikšti. Mat kai vyksta atviras dvasios kontaktas su dvasia, siaubas, kurį piktoji dvasia sukelia gerojoje dvasioje (turiu omenyje – sieloje), kai jos sumaištis ją pasiekia, yra nepakeliamas. Tai lygiai taip pat išreiškia Nuotaka Giesmių Giesmėje, sakydama, kad jai taip nutiko tuo metu, kai ji norėjo nusileisti į vidinį susikaupimą, kad pasidžiaugtų šiomis palaimomis. Ji sako: „Nusileidau į riešutų sodą pažvelgti į slėnių obuolius ir pažiūrėti, ar vynmedis sužydo. Nežinojau; mano siela mane sutrikdė dėl vežimų“ – tai yra dėl Aminadabo, kuris yra velnias, vežimų ir triukšmo.
(6) Kitu metu nutinka taip, kad velnias retkarčiais sugeba pamatyti tam tikras malones, kurias Dievui patinka suteikti sielai, kai jos jai teikiamos per gerojo angelo tarpininkavimą; mat apie tas malones, kurios ateina per gerąjį angelą, Dievas įprastai leidžia priešui žinoti: iš dalies tam, kad jis galėtų padaryti tai, ką gali prieš jas pagal teisingumo saiką, ir kad šitaip negalėtų su tiesa tvirtinti, jog jam nesuteikta jokia proga nugalėti sielą, kaip jis sakė apie Jobą. Taip būtų tuo atveju, jei Dievas neleistų tam tikros lygybės tarp dviejų karių – būtent gerojo angelo ir blogojo, – kai jie kovoja dėl sielos, kad bet kurio iš jų pergalė būtų didesnės vertės, o siela, kuri yra pergalinga ir ištikima pagundoje, būtų gausingiau apdovanota.
(7) Todėl privalome pastebėti, kad būtent dėl šios priežasties proporcingai tam, kaip Dievas veda sielą ir bendrauja su ja, Jis leidžia velniui elgtis su ja tokiu būdu. Kai siela turi tikrų regėjimų per gerojo angelo tarpininkavimą (nes būtent per šį tarpininkavimą jie įprastai ateina, net jei pats Kristus apsireiškia, kadangi Jis beveik niekada nepasirodo savo tikruoju asmeniu), Dievas taip pat leidžia piktajam angelui pateikti sielai klaidingus būtent šio tipo regėjimus tokiu būdu, jog siela, kuri nėra atsargi, gali lengvai būti apgauta jų išorinės išvaizdos, kaip buvo apgauta daugelis sielų. Tam yra pavyzdys Išėjimo knygoje, kur sakoma, kad visi tikri ženklai, kuriuos padarė Mozė, lygiai taip pat pagal išvaizdą buvo padaryti faraono burtininkų. Jei jis išvedė varles, jie lygiai taip pat jas išvedė; jei jis pavertė vandenį krauju, jie padarė tą patį.
(8) Ir ne tik kūniškuose regėjimuose piktoji dvasia mėgdžioja Dievą, bet ji taip pat mėgdžioja ir kišasi į dvasinius patyrimus, ateinančius per angelo tarpininkavimą, kai sugeba juos pamatyti, kaip sakome (nes, kaip sakė Jobas: Omne sublime videt – Jis mato visa, kas didinga). Tačiau jų, kadangi jie yra be formos ir pavidalo (nes dvasios prigimtis yra neturėti tokių dalykų), jis negali pamėgdžioti ir suklastoti kaip anų kitų, kurie pateikiami kokiu nors pavidalu ar forma. Ir šitaip, norėdama užpulti sielą tokiu pat būdu, kokiu ji yra lankoma, jo baisi dvasia pateikia panašų regėjimą tam, kad dvasiniais dalykais užpultų ir sunaikintų dvasinius dalykus. Kai tai nutinka būtent tuo metu, kai gerasis angelas ruošiasi suteikti sielai dvasinę kontempliaciją, sielai neįmanoma pasislėpti kontempliacijos paslaptyje ir slėptuvėje pakankamai greitai, kad nebūtų velnio pastebėta; ir šitaip jis pasirodo jai ir sukelia tam tikrą dvasios siaubą bei sumaištį, kuri kartais sielai yra itin varginanti. Kartais siela gali greitai nuo jo išsilaisvinti, kad neliktų progos minėtam piktosios dvasios siaubui palikti joje įspūdį; ir ji susitelkia savyje, būdama šiam tikslui palaikoma veiksmingos dvasinės malonės, kurią gerasis angelas jai tuomet suteikia.
(9) Kitu metu velnias paima viršų ir apgaubia sielą sumaištimi bei siaubu, kuris jai yra didesnė kančia, nei galėtų būti bet kokia kankynė šiame gyvenime. Mat kadangi šis baisus patyrimas eina tiesiogiai iš dvasios į dvasią, tarsi apnuogintai ir aiškiai atskirtai nuo visko, kas kūniška, jis yra skaudus labiau už tai, ką bet koks pojūtis gali jausti; ir tai išlieka dvasioje tam tikrą laiką, vis dėlto netrumpai, nes kitaip dvasia būtų išvaryta iš kūno dėl smarkaus kitos dvasios poveikio. Vėliau jai lieka to atminimas, kurio pakanka sukelti jai didelę kančią.
(10) Visa tai, ką čia aprašėme, vyksta sieloje pasyviai, jai pačiai nieko nedarant ir nenaikinant savyje šiuo atžvilgiu. Tačiau šiame kontekste reikia žinoti, kad kai gerasis angelas leidžia velniui įgyti šį pranašumą užpulti sielą šiuo dvasiniu siaubu, jis tai daro tam, kad apvalytų sielą ir paruoštų ją per šį dvasinį budėjimą kokiai nors didžiai dvasinei malonei bei šventei, kurią trokšta jai suteikti, nes jis niekada neapmirdo kitaip, kaip tik tam, kad suteiktų gyvybę, nei pažemina kitaip, kaip tik tam, kad išaukštintų, kas įvyksta netrukus po to. Tuomet, kokia tamsi ir baisi buvo apvalymo kančia, kurią siela patyrė, toks džiaugsmas dabar jai suteikiamas nuostabia ir džiugia dvasine kontempliacija, kartais tokia kilnia, kad nėra kalbos jai aprašyti. Tačiau dvasia buvo stipriai išgryninta ankstesnio piktosios dvasios siaubo tam, kad galėtų priimti šį palaiminimą; mat šie dvasiniai regėjimai labiau priklauso būsimajam gyvenimui, o ne šiam, ir kai vienas iš jų pamatomas, tai yra paruošimas kitam.
(11) Tai turi būti suprantama apie tas progas, kai Dievas aplanko sielą per gerojo angelo tarpininkavimą, kuriose, kaip buvo pasakyta, siela nėra taip visiškai tamsoje ir paslaptyje, kad priešas negalėtų jos pasiekti. Tačiau kai pats Dievas ją aplanko, tuomet šios eilutės žodžiai iš tiesų išsipildo, ir būtent visiškoje tamsoje bei paslaptyje nuo priešo siela priima šias dvasines Dievo malones. To priežastis ta, kad Jo Didenybei substanciškai gyvenant sieloje, kur nei angelas, nei velnias negali pasiekti supratimo apie tai, kas vyksta, jie negali žinoti intymių ir slaptų patyrimų, kurie ten vyksta tarp sielos ir Dievo. Šie patyrimai, kadangi juos atlieka pats Viešpats, yra visiškai Dieviški ir aukščiausi, nes jie visi yra substanciniai Dieviškosios vienybės tarp sielos ir Dievo prisilietimai; viename iš jų siela gauna didesnę palaimą nei visuose kituose, kadangi tai yra aukščiausias maldos laipsnis, koks tik egzistuoja.
(12) Mat tai yra tie prisilietimai, kurių Nuotaka maldavo Jo Giesmių Giesmėje sakydama: Osculetur me osculo oris sui (Tepabučiuoja mane savo lūpų bučiniu). Kadangi tai yra dalykas, kuris vyksta tokiame glaudžiame artume su Dievu, kurį siela trokšta pasiekti su tokiu ilgesiu, ji vertina ir ilgisi šio Dieviškumo prisilietimo labiau už visas kitas malones, kurias Dievas jai suteikia. Todėl po to, kai Nuotakai minėtose Giesmėse buvo suteikta daug tokių malonių, apie kurias ji ten giedojo, ji nėra patenkinta, bet maldauja Jo šių Dieviškų prisilietimų sakydama: „Kas man tave duotų, mano broli, kad rasčiau Tave vieną lauke, žindantį mano motinos krūtis, kad galėčiau pabučiuoti Tave savo sielos burna ir kad šitaip joks žmogus manęs neniekintų ir nedrįstų manęs užpulti.“ Tuo ji išreiškia patyrimą, kurį pats vienas Dievas suteikia jai, kaip sakome, toli nuo visų kūrinių ir be jų žinios, nes būtent tai reiškia „vieną ir lauke, žindantį ir t. t.“ – tai yra išdžiovinantį ir išsiurbiantį sielos juslinės dalies troškimų bei prieraišumų krūtis. Tai įvyksta tada, kai siela intymioje ramybėje ir džiugesyje mėgaujasi šiomis palaimomis su dvasios laisve, juslinei daliai nepajėgiant jai sukliudyti, o velniui – sutrukdyti per ją. Ir tuomet velnias nedrįstų jos užpulti, nes jos nepasiektų, taip pat negalėtų pasiekti šių Dieviškų prisilietimų sielos substancijoje mylinčioje Dievo substancijoje supratimo.
(13) Šios palaimos niekas nepasiekia kitaip, kaip tik per intymų apvalymą, atsižadėjimą ir dvasinį pasislėpimą nuo visko, kas yra kūrinys; tai įvyksta tamsoje, kaip jau išsamiai paaiškinome ir kaip sakome apie šią eilutę. Siela yra paslaptyje ir slėptuvėje, kurioje, kaip dabar sakėme, ji toliau stiprinama vienybėje su Dievu per meilę, todėl ji gieda tai ta pačia fraze sakydama: „Tamsoje ir paslapčiomis.“
(14) Kai nutinka taip, kad tos malonės suteikiamos sielai paslaptyje (tai yra, kaip sakėme, vien tik dvasioje), siela yra linkusi kai kurių iš jų metu, pati nežinodama, kaip tai įvyksta, matyti save pagal aukštesniąją ir dvasinę dalį taip toli atitrauktą ir atskirtą nuo juslinės bei žemesniosios dalies, kad atpažįsta savyje dvi dalis, tokias skirtingas viena nuo kitos, jog tiki, kad viena neturi nieko bendro su kita, bet kad viena yra labai nutolusi ir toli pasitraukusi nuo kitos. Ir iš tiesų tam tikru būdu taip ir yra; nes veikimas dabar yra visiškai dvasinis, ir siela nepriima jokio patyrimo savo juslinėje dalyje. Šiuo būdu siela pamažu tampa visiškai dvasinė; ir šioje vienijančios kontempliacijos slėptuvėje jos dvasiniai troškimai bei aistros dideliu mastu pašalinami ir apvalomi. Ir šitaip, kalbėdama apie savo aukštesniąją dalį, siela tuomet sako šioje paskutinėje eilutėje:
Mano namuose jau tvyrojant ramybei.
XXIV SKYRIUS
Užbaigia antrosios strofos paaiškinimą.
Tai tolygu pasakymui: aukštesniajai mano sielos daliai, kaip ir žemesniajai daliai, esant ramybėje savo troškimų ir galių atžvilgiu, aš išėjau į Dieviškąją Dievo meilės vienybę.
(2) Kadangi per tą tamsiosios nakties karą, kaip buvo pasakyta, su siela kovojama ir ji apvaloma dviem būdais – būtent pagal jos juslinę ir jos dvasinę dalį – su jos pojūčiais, galijomis ir aistromis, lygiai taip pat dviem būdais – būtent pagal šias dvi dalis, juslinę ir dvasinę – su visomis savo galijomis bei troškimais siela pasiekia ramybės ir poilsio džiaugsmą. Dėl šios priežasties, kaip lygiai taip pat buvo pasakyta, siela du kartus ištaria šią eilutę – būtent šioje strofoje ir praėjusioje – dėl šių dviejų sielos dalių, dvasinės ir juslinės, kurios tam, kad galėtų išeiti į Dieviškąją meilės vienybę, neišvengiamai privalo pirmiausia būti atnaujintos, sutvarkytos ir nuramintos juslumo bei dvasios atžvilgiu pagal nekaltumo būsenos prigimtį, kuri buvo Adomo. Ir šitaip ši eilutė, kuri pirmojoje strofoje buvo suprantama apie žemesniosios ir juslinės dalies poilsį, šioje antrojoje strofoje suprantama konkrečiau apie aukštesniąją ir dvasinę dalį; dėl šios priežasties ji yra pakartota.
(3) Šį dvasinių namų poilsį ir tylą siela pasiekia įprastai ir tobulai (tiek, kiek leidžia šio gyvenimo būklė) per tuos Dieviškosios vienybės substancinių prisilietimų veiksmus, apie kuriuos ką tik kalbėjome; kuriuos paslaptyje ir paslėpta nuo velnio bei savo pačios pojūčių ir aistrų drumsčių siela priėmė iš Dieviškumo, kuriuose ji apsivalė, kaip sakau, ilsėdamasi, stiprėdama ir įsitvirtindama tam, kad galėtų priimti minėtą vienybę kartą ir visiems laikams, kuri yra Dieviškosios sužadėtuvės tarp sielos ir Dievo Sūnaus. Kai tik šie du sielos namai kartu tampa nuraminti ir sustiprinti su visais savo namiškiais – būtent galijomis ir troškimais – ir užmigdo šiuos namiškius bei priverčia juos nutilti visų dalykų – tiek aukščiau, tiek žemiau – atžvilgiu, ši Dieviškoji Išmintis tuojau pat susivienija su siela, sudarydama naują mylinčio valdymo ryšį, ir išsipildo tai, kas parašyta Išminties knygoje šiais žodžiais: Dum quietum silentium contineret omnia, et nox in suo cursu medium iter haberet, omnipotens sermo tuus Domine a regalibus sedibus (Kai tyli ramybė apėmė viską ir naktis buvo savo eigos viduryje, Tavo visagalis žodis, Viešpatie, nužengė iš karališkųjų sostų). Tą patį aprašo Nuotaka Giesmių Giesmėje, kur sako, kad praėjusi pro tuos, kurie naktį nuplėšė nuo jos apsiaustą ir ją sužeidė, ji rado Tą, kurį mylėjo jos siela.
(4) Siela negali ateiti į šią vienybę be didelio tyrumo, o šis tyrumas neįgyjamas be didelio atsižadėjimo nuo kiekvieno sukurto daikto ir aštraus apsimarinimo. Tai išreiškiama Nuotakos apsiausto nuplėšimu ir jos sužeidimu naktį, kai ji ieškojo ir ėjo paskui Sužadėtinį; nes naujas apsiaustas, priklausantis sužadėtuvėms, negalėjo būti užvilktas tol, kol senasis apsiaustas nebuvo nuplėštas. Todėl tas, kuris atsisako išeiti minėtą naktį ieškoti Mylimojo ir būti apnuogintas nuo savo paties valios bei būti apmirdytas, bet ieško Jo savo guolyje ir savo paties patogumui, kaip darė Nuotaka, nesugebės Jo rasti. Mat ši siela sako apie save, kad rado Jį išeidama tamsoje ir su meilės ilgesiais.
XXV SKYRIUS
Kuriame išaiškinama trečioji strofa.
Palaimintąją naktį, slapta, niekam manęs nematant,
ir man pačiai į nieką nesižvalgant,
be jokios kitos šviesos ir vedlio, tik tos, kuri liepsnojo širdyje.
IŠAIŠKINIMAS
Siela vis dar tęsia laikinės nakties metaforą bei palyginimą aprašydama šią savo dvasinę naktį ir toliau gieda bei aukština geras savybes, kurios jai priklauso ir kurias pereidama šią naktį rado bei panaudojo, kad greitai ir saugiai pasiektų savo trokštamą tikslą. Iš šių savybių ji čia nurodo tris.
(2) Pirmoji, sako ji, yra ta, kad šioje palaimintoje kontempliacijos naktyje Dievas veda sielą tokiu vienišu ir slaptu kontempliacijos būdu, taip toli ir per tokį atstumą nuo pojūčių, kad niekas, kas jai priklauso, nei joks sukurtų daiktų prisilietimas nepajėgia priartėti prie sielos tokiu būdu, jog sutrikdytų ją ir sulaikytų meilės vienybės kelyje.
(3) Antroji savybė, apie kurią ji kalba, priklauso šios nakties dvasinei tamsai, kurioje visos aukštesniosios sielos dalies galios yra tamsoje. Siela nieko nemato, nei į ką nors žiūri, nei pasilieka kokiame nors daikte, kuris nėra Dievas, tam, kad Jį pasiektų, kadangi keliauja nesukliudyta formų, pavidalu bei natūralių suvokimų kliūčių, kurios yra tos, kurios paprastai trukdo sielai susivienyti su amžinąja Dievo Būtimi.
(4) Trečioji yra ta, kad nors keliaudama ji nėra palaikoma jokios konkrečios vidinės proto šviesos, nei jokio išorinio vedlio, kad gautų iš to pasitenkinimą šiame kilniame kelyje – ji yra visiškai viso šito netekusi per šią tirštą tamsą, – vis dėlto viena jos meilė, kuri liepsnoja šiuo metu ir priverčia jos širdį ilgėtis Mylimojo, yra tai, kas dabar ją judina bei veda ir priverčia kilti aukštyn pas savo Dievą vienatvės keliu, jai pačiai nežinant kaip ar kokiu būdu.
Toliau seka eilutė:
Palaimintąją naktį.
*****************************
PABAIGA
„Tamsioji naktis“ yra vienas iškiliausių krikščioniškosios mistikos tekstų, kuriame Kryžiaus Jonas iš vienos trumpos poemos sukūrė ištisą teologinį traktatą. Kūrinys ilgas, kartais atrodo pernelyg smulkmeniškas, bet būtent tai rodo autoriaus atsidavimą ir norą iki galo išaiškinti dvasinės kelionės prasmę. Jonas rašė ne tam, kad užpildytų puslapius, o tam, kad parodytų, jog siela, pereidama per jutimų ir dvasios naktį, pasiekia tikrąją vienybę su Dievu. Šis tekstas yra ne tik mistinės poezijos interpretacija, bet ir dvasinis vadovas, liudijantis, kad net ilgiausia ir sunkiausia naktis galiausiai veda į šviesą.