Šventasis Kazimieras – Lietuvos globėjas ir krikščioniškos dorybės pavyzdys – gimė 1458 m. spalio 3 d. Krokuvoje, Vavelio pilyje. Jis buvo antrasis Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero IV Jogailaičio bei Elžbietos Habsburgaitės sūnus, augęs gausioje šeimoje su šešiais broliais ir penkiomis seserimis. Jo senelis – Jogaila, kuris 1386 m. pakrikštijo Lietuvą. Kazimieras gavo puikų išsilavinimą: lotynų, lenkų ir vokiečių kalbų mokėsi pas garsųjį istoriką Joną Dlugošą ir italų humanistą Filipą Buonaccorsi, pravarde Kalimachą. Mokytojai ne tik lavino protą, bet ir ugdė dorovę – ypač Dlugošas, griežtas ir pamaldus žmogus, giliai paveikė jaunuolį.
Nors kilęs iš valdovų dinastijos, Kazimieras nuo mažens rinkosi kitokį kelią nei dauguma dvariškių. Karališkoje aplinkoje, pilnoje intrigų ir prabangos, jis vengė puošnių drabužių, miegojo ant grindų, o kartais rytą rasdavo prie užrakintų bažnyčios durų, laukdamas pirmųjų Mišių. Vienas ryškiausių epizodų – 1471 m. žygis į Vengriją. Trylikametis Kazimieras buvo išsiųstas užimti sostą, remiantis motinos teisėmis, tačiau žygis žlugo dėl sukilimų, plėšimų ir neišmokėtų algų samdiniams. Tas patyrimas tapo dideliu išbandymu ir sustiprino jo pamaldumą.
Vėliau, 1479–1483 m., tėvui išvykus į Lietuvą, Kazimieras valdė Lenkiją kaip vietininkas. Jis rodė teisingumą, rūpinosi vargšais, siekė taikos. Tėvas bandė sutvarkyti santuoką su Vokietijos imperatoriaus Fridricho III dukterimi, bet Kazimieras atsisakė – pasirinko celibato gyvenimą, norėdamas visiškai atsiduoti Dievui. Jis dažnai vadinamas „vargšų tėvu“, nes dosniai dalijo išmaldą, lankė ligonius ir matė Kristų kiekviename kenčiančiame.
Ypatingas Kazimiero bruožas – gili pagarba Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Kasdien giedojo lotynišką himną „Omni die dic Mariae“ („Kiekvieną dieną garbink Mariją“), kurį mėgo tiek, kad kopiją palaidotas su juo prie galvos. Šis himnas, sukurtas XII a. Bernardo iš Morlio, tapo žinomas kaip „Šv. Kazimiero himnas“, nors autorystė jam nepriklauso. Jis meldėsi ilgai, kartais užmiršdavo pietus, o jo tikėjimas buvo matomas iš paprastumo ir nuolankumo.
Kazimieras mirė vos 25 metų, 1484 m. kovo 4 d. Gardine, pakeliui į Vilnių, nuo plaučių ligos (tikriausiai džiovos). Palaidotas Vilniaus katedroje. Netrukus po mirties ėmė sklisti pasakojimai apie stebuklus prie jo kapo – išgijimai, malonės, malonus kvapas iš karsto. Garsiausias – 1518 m. prie Polocko: šventasis pasirodė Lietuvos kariuomenei, nurodė brastą per patvinusią Dauguvą ir padėjo nugalėti stipresnį priešą.
1602 m. popiežius Klemensas VIII patvirtino jo šventumą, o 1604 m. Vilniuje įvyko iškilmingos kanonizacijos apeigos su procesija ir karsto iškėlimu. 1636 m. relikvijos perkeltos į specialią Šv. Kazimiero koplyčią Vilniaus katedroje, kuri tapo piligrimystės vieta. Nuo 1636 m. jis – Lietuvos globėjas, nuo 1948 m. – Lietuvos jaunimo, o nuo 1960 m. – Maltos ordino globėjas.
Šv. Kazimiero gyvenimas rodo, kad šventumas įmanomas net valdžios viršūnėje – per kuklumą, maldą ir tarnystę. Jo šventė kovo 4 d. Lietuvoje minima ne tik bažnyčioje, bet ir su Kaziuko turgumi, simbolizuojančiu pavasario pradžią ir liaudies meilę šventajam.
Biblijos citatos, kurios artimos šventojo dvasiniam keliui:
- „Mylėkite Viešpatį, jūsų Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.“ (Mt 22, 37)
- „Kas nori būti pirmas, tebūna paskutinis ir visų tarnas.“ (Mk 9, 35)
- „Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą.“ (Mt 5, 8)
- „Nebekaupkite sau lobių žemėje.“ (Mt 6, 19)
- „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.“ (Mt 5, 9)