Kelio dievas, dar vadinamas Kelių dievu arba Keliukiu, lietuvių mitologijoje buvo globėjas, atsakingas už keliautojų saugumą ir sėkmę kelionėse. Jį mini tokie šaltiniai kaip Mikalojus Strijkovskis ir Teodoras Narbutas, kurie aprašė įvairius ritualus ir įsitikinimus, susijusius su šiuo dievu.
Pasak M. Strijkovskio, Keliui dievui buvo atliekamos aukojimo apeigos, per kurias aukodavo baltas vištas. Šis ritualas buvo atliekamas laikant rankoje pagalį, vilkint juostą ir apsiavus vyžomis – tradiciniu senovės lietuvių apavu. Tokia apranga ir simboliai pabrėžė keliautojo būklę bei kelio dievo garbinimo praktikas. Aukos metu dievo buvo prašoma saugumo ir sėkmės kelyje – nuo vienų namų iki kitų. Tai rodo, kad kelionės anuomet buvo svarbios, tačiau dažnai ir pavojingos, todėl buvo reikalinga dieviška globa.
T. Narbutas mini kitą įdomią detalę apie Kelių dievą – tam tikrus akmenis, kurie buvo vadinami Kelio dievo užkeikimo akmenimis. Pasakojama, kad ant šių akmenų bijota sėstis, nes buvo manoma, kad jie gali pasitraukti iš po sėdinčiojo. Šis įsitikinimas tikriausiai susijęs su tam tikra magija ar baime pažeisti kelio dievo šventą erdvę. T. Narbutas taip pat sieja šiuos akmenis su graikų Hermiu – dievu, globojusiu keliautojus ir kelius, kuris taip pat turėjo šventus akmenis, skirtus jo garbei.
Kelio dievas, kaip ir graikų Hermis, buvo globėjas, kurio pagrindinė funkcija buvo užtikrinti saugumą kelionėje, kad žmogus galėtų sėkmingai pasiekti tikslą. Jo šventi akmenys galėjo būti naudojami kaip kelio žymėjimo vietos ar simboliai, rodančios saugią kelionės kryptį.
Lietuvių mitologijoje keliautojai dažnai susidurdavo su pavojais, todėl tokie dievai kaip Keliukis buvo būtini kelionių globėjai. Kelionės į tolimas vietas ar net trumpi perėjimai tarp kaimų galėjo būti pavojingi dėl laukinių gyvūnų, prastų kelių ar kitų gamtinių kliūčių, tad Kelių dievas užtikrindavo keliautojų saugumą, jei jis buvo tinkamai pagerbtas.
Kelių dievas lietuvių mitologijoje buvo svarbus globėjas, kuris užtikrindavo sėkmę kelionėse. Jam buvo atliekamos specifinės apeigos, kuriose aukojamos baltos vištos ir laikomi tam tikri ritualiniai simboliai. T. Narbuto aprašytieji užkeikimo akmenys, susiję su Kelių dievu, rodo, kad šis dievas turėjo savo šventas vietas, kuriose buvo šaukiamas globoti keliautojus, panašiai kaip graikų Hermis.