1941 m. iš Akmenynų pasitraukę raudonarmiečiai paliko didelį baraką. Jį iš Vokietijos administracijos nupirko Jonas Varanka. Kalvarijos klebono Mykolo Krupavičiaus remiami gyventojai iš barako medžiagos pasistatė karkasinę medinę 27 × 12 m bažnyčią (inž. Kazio Garmaus projektas). Joje 1942 m. gegužės 24 d. laikytos pirmosios Šv. Mišios. Pastatyta klebonija, pradėti statyti ūkiniai trobesiai.
1944 m. raudonarmiečiai nugriovė bažnyčią ir kleboniją. Kunigo Petro Sitkos rūpesčiu ant buvusios klebonijos pamatų pastatytas namas, kurio viename gale įrengta koplyčia, kitame gyveno kunigas. 1956 m. namas nusavintas, perduotas mokyklai. 1989 m. atkurta parapija, 1991 m. pastatyta bažnyčia.
Skaitykite daugiau..
Akmenynų Šv. Roko bažnyčios istorija yra tikras tikėjimo atkaklumo pavyzdys. Šv. Rokas, kurio vardu pavadinta šventovė, tradiciškai laikomas globėju nuo epidemijų ir nelaimių. Pasirinkimas skirti bažnyčią būtent šiam šventajam karo metais nebuvo atsitiktinis. Žmonės ieškojo dvasinės apsaugos nuo mirties ir ligų, kurias nešė negailestingas laikmetis. Įdomu tai, kad net ir sunaikinus medinę bažnyčią, tikėjimas Akmenynuose neišnyko. Kai sovietų valdžia nusavino namą su koplyčia ir pavertė jį mokykla, vietos gyventojai slaptose maldose išsaugojo bendruomenės dvasią. Tai rodo, jog bažnyčia nėra vien pastatas iš medžio ar plytų, tai žmonių širdžių vienybė. Po 1991 metų atstatyta šventovė tapo tarsi prisikėlimo simboliu. Šv. Roko kultas čia įgavo ypatingą prasmę, nes parapijiečiai patys patyrė, ką reiškia prarasti viską ir vėl viską atkurti iš naujo. Šiandien bažnyčia yra ramybės uostas, primenantis, kad net sunkiausiomis sąlygomis dvasinis gyvenimas gali sužydėti iš naujo. Tai vieta, kurioje kiekvienas akmuo ir kiekviena malda pasakoja apie žmogaus ryžtą išlikti ištikimam savo vertybėms.