Paparčių Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia

Pirmoji bažnyčia pastatyta iki 1522 m. XVI a. antrojoje pusėje bažnyčią pasisavino evangelikai reformatai. Iki 1614 m. ji grąžinta katalikams. LDK paiždininkis Stanislovas Beinartas Paparčiuose 1649 m. įsteigė dominikonų vienuolyną ir jam dovanojo Kazokiškių, Paparčių, Tunilų (Tunilovičių) palivarkus. Dominikonai įsteigė naujokyną, 1797 m. padidino bažnyčią (pristatė Šv. Domininko koplyčią), įkūrė pradžios mokyklą. Vienuoliai turėjo 1072 tomų biblioteką. 1782 m. vienuolyne buvo 16 kunigų, 30 klierikų, 10 brolių. 1812 m. bažnyčia ir vienuolynas apiplėšti.

1832 m. vienuolynui priklausė šie kaimai: Bekštonys, Diržonys, Klykūnai, Laukagalis, Neravai, Paaliosė, Pakalniškiai, Paparčiai, Vereikonys. 1864 m. M. Muravjovo įsakymu Paparčių vienuolynas uždarytas ir jame įkurdinti kareiviai. Vienuolyno viršininkas kunigas Silvestras Babinovskis ir kunigas Augustinas Kodelskis perduoti karo lauko teismui. Vienuolyno bibliotekoje rasta 6000 knygų. Po 2 savaičių uždaryta ir bažnyčia. Apie 1890 m. vienuolynas ir bažnyčia nugriauti. 1907 m. parengtas mūrinės bažnyčios projektas.

1915 m. į Paparčius paskirtas kunigas Jurgis Zimkus. Jo ir parapijiečių rūpesčiu 1916 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia (1 km nuo buv. bažnyčios ir vienuolyno), įkurta parapija. 1919 m. lenkų kareiviai apiplėšė Paparčių kleboną, nužudė jo šeimininkę. 1949 m. bažnyčia suremontuota.

Paparčių bažnyčios istorija – tai gyvas liudijimas tikėjimo stiprybės ir atkaklumo. Keičiantis valdžioms ir religijoms, šventovė išliko, tarnaudama kaip dvasinė priebėga vietos gyventojams. Dominikonų vienuolių atėjimas XVI amžiuje suteikė parapijai naują impulsą – jie ne tik rūpinosi sielų ganymu, bet ir švietimu, įkurdami mokyklą. 1072 tomų biblioteka byloja apie jų intelektualinį gyvenimą ir siekį skleisti žinias, atspindėdama šv. Tomo Akviniečio mokymų svarbą dominikonų ordino veikloje. "Meilė Dievui yra visų dorybių šaknis" – šis principas, be abejo, vedė dominikonus jų veikloje Paparčiuose. Bažnyčios pašventinimas Šv. vyskupui Stanislovui ir Šv. Pranciškui Asyžiečiui simbolizuoja dviejų iškilių šventųjų, pasižymėjusių ypatingu atsidavimu Dievui ir žmonėms, garbinimą. Šv. Stanislovo kankinystė primena apie tikėjimo kainą, o Šv. Pranciškaus paprastumas ir meilė gamtai – apie dvasinio gyvenimo grožį. Apiplėšimas 1812 metais, nors ir skausmingas įvykis, negalėjo sunaikinti tikėjimo gyvybės, kuri išliko ir klestėjo per šimtmečius. Ši bažnyčia – ne tik architektūros paminklas, bet ir gyva liudijimo vieta, kurioje meldėsi ir meldžiasi daugelis kartų. Ji liudija apie Dievo meilę, išliekančią per visus istorijos vingius. Bažnyčios istorija primena mums žodžius iš Psalmyno: "Viešpatie, tavo meilė tęsiasi per amžius".