Tikėjimo tiesos apie Dievą

Tikėjimo tiesos apie Dievą aiškiai apibrėžia krikščionių supratimą apie Dievo prigimtį, buvimą ir galią:

  1. Kas yra Dievas?
    Dievas yra dangaus ir žemės Kūrėjas. Jis sukūrė viską, kas egzistuoja, ir palaiko pasaulį savo galia.
  2. Kur yra Dievas?
    Dievas yra visur – danguje, žemėje ir kiekvienoje vietoje. Jis nepriklauso nuo erdvės ir laiko, todėl yra visur esantis (omniprezentas).
  3. Dėl ko Dievo nematome?
    Dievo nematome, nes Jis yra dvasia. Dievas neturi materialaus kūno, todėl Jo negalima matyti fizinėmis akimis, bet Jis yra dvasinis, ir Jį galima pažinti per tikėjimą.
  4. Ar Dievas mus mato?
    Taip, Dievas mus mato ir girdi mūsų kalbas bei žino slapčiausias mūsų mintis. Jis yra visažinis (omniscientas) ir supranta mūsų vidinį gyvenimą.
  5. Dėl ko Dievą vadiname Visagaliu?
    Dievą vadiname Visagaliu, nes Jis savo noru gali viską padaryti. Nėra nieko, ko Dievas negalėtų įvykdyti, nes Jo galia yra begalinė.

Šios tiesos padeda suprasti Dievo visagalybę, buvimą ir rūpestį savo kūriniais.

Tikėjimo tiesos apie Dievą žmogui primena, kad pasaulis nėra atsitiktinis ir paliktas likimo valiai. Krikščioniškame supratime Dievas nėra tolima ar abejinga jėga, bet gyvas Kūrėjas, kuris pažįsta savo kūriniją ir ja rūpinasi. Dėl to tikėjimas Dievu daugeliui žmonių tampa ne vien religine idėja, o atrama kasdienybėje – ypač tada, kai kyla klausimų, baimių ar nežinomybės. Žinojimas, kad Dievas mato, girdi ir supranta žmogų, suteikia vidinės ramybės ir pasitikėjimo.

Tikėjimo tiesos kviečia pažvelgti giliau – į savo gyvenimą, sąžinę, santykį su kitais ir su pačiu Kūrėju. Jos primena, kad žmogus gyvena ne vien sau, o jo gyvenimas turi prasmę, kryptį ir atsakomybę. Dėl to tikėjimas Dievu krikščioniui tampa ne vien mintimi, bet ir keliu, kuriuo einama ieškant tiesos, gėrio ir amžinosios vilties.

Skaitykite daugiau..
Teologijos istorijoje slapčiausios Dievo savybės kartais vadinamos paslėptuoju veidu. Senovės mąstytojai pastebėjo, kad Dievas veikia nepastebimai, kaip švelnus vėjelis, o ne didžiulė audra. Įdomus faktas yra tas, kad ankstyvuosiuose krikščionių raštuose kūrimas suprantamas ne kaip vienkartinis veiksmas praeityje, o kaip nuolatinis procesas. Tai reiškia, kad Dievas kiekvieną sekundę palaiko pasaulį nuo išnykimo, todėl kiekvienas augalas ar kvėpavimas yra gyvas Jo palaikymo įrodymas. Dar viena rečiau girdėta įžvalga liečia Dievo artumą žmogui. Teologai pabrėžia, kad Dievas yra arčiau mūsų nei mes patys sau esame artimi. Jis gyvena pačiame žmogaus širdies centre, palaikydamas mūsų sąmonę ir gebėjimą mąstyti bei mylėti. Senovėje tikintieji manė, kad malda nėra būdas prisišaukti toli esantį valdovą, o greičiau pabudimas supratimui, jog Dievas jau yra šalia ir kantriai laukia mūsų dėmesio. Šios rečiau minimos detalės atskleidžia švelnesnį ir intymesnį ryšį tarp Kūrėjo ir žmonijos, parodydamos begalinį gerumą.