Gyvename žemėje, kad, vykdydami Dievo valią, nueitume į dangų.
Pagal krikščionišką tikėjimą, gyvenimo žemėje tikslas yra ruoštis amžinajam gyvenimui danguje. Šiame gyvenime tikintieji yra pašaukti vykdyti Dievo valią, vadovautis Jo mokymais ir dorybėmis, kad galėtų įgyvendinti savo galutinį tikslą – būti su Dievu amžinybėje. Tai reiškia, jog gyvenimas žemėje yra laikinas ir skirtas dvasiniam augimui, ugdymui per meilę Dievui ir artimui.
Dievo valios vykdymas apima dorybių praktikavimą, nuodėmių vengimą, maldą, gailestingumą ir darbą dėl kitų gerovės. Tikintieji siekia gyventi pagal Evangelijos mokymus, kad po šio gyvenimo galėtų patirti amžiną gyvenimą danguje, kur Jėzus Kristus paruošė vietą visiems, kurie ištikimai sekė Jo keliu.
Todėl pagrindinis gyvenimo tikslas žemėje yra būti pasiruošusiam amžinybei, pasitikint Dievu ir vykdant Jo valią kasdieniame gyvenime.
Skaitykite daugiau..Žvelgiant giliau į teologiją, žemė krikščioniškoje tradicijoje vadinama dvasine ugdykla arba sielų ligonine, kur mes gydomės puikybės žaizdas per kasdienius nuolankumo pratimus. Bažnyčios tėvai mokė, kad kasdienis darbas yra slapta liturgia, todėl netgi paprastas indų plovimas ar duonos kepimas turi sakralią vertę, jei daroma su meilėje uždegta širdimi. Įdomu tai, kad rojus krikščionybėje nėra vien nuobodi amžina ramybė danguje, o dinamiškas, vis augantis bendrystės šokis su Kūrėju, kurį mes pradedame repetuoti čia, Žemėje, kiekvieną kartą atleisdami savo priešui. Ankstyvieji krikščionys į mirtį žiūrėdavo kaip į gimtadienį amžinybei, o pats gyvenimas šiame pasaulyje jiems buvo trumpa kelionė piligrimo batais. Kiekvienas žmogus gimsta su unikaliu Dievo sumanymo kodu, kurį atskleidžiame per kūrybą, kantrumą ir džiaugsmą. Netgi liūdesys ar kančia teologijoje suprantami kaip slapta trąša, padedanti dvasiniam medžiui brandinti saldesnius vaisius. Ši kelionė pilna mažų stebuklų, todėl tikrojo tikslo ieškojimas tampa smagiu nuotykiu, vedančiu mus į šviesos pilną namų uostą.