Imam gėlą širdin ir dalijam perpus,
Gal maža dalelė ji lengvesnė Jums bus.
„Imam gėlą širdin ir dalijam perpus…“ – šie žodžiai gražiai atspindi krikščioniškąją meilės sampratą, kurią apibūdina Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus. Jis, turėdamas gėlą širdį, kupiną meilės žmonijai, atidavė save už mus, dalindamas savo gyvenimą perpus – vieną dalį už mus, kitą – Tėvui danguje. Ši auka yra didžiausias meilės aktas, kurį žmogus gali įsivaizduoti. Apaštalas Paulius laiške korintiečiams rašo: „Meilė kantri, meilė maloninga; ji nepavydi, nesigiria, neišpuiksta.“ (1 Kor 13, 4). Ši meilė, kurią Jėzus parodė, yra begalinė ir nesavanaudiška, skatinanti mus dalintis savo gerumu ir užuojauta su kitais.
Ši frazė taip pat gali būti interpretuojama per prizmę bendro žmogiškumo, kurią pabrėžia daugelis religijų. Dalijimasis, kaip ir gėlės žiedo dalijimasis, simbolizuoja bendrystę ir tarpusavio supratimą. Iš Korano galime prisiminti daugybę pavyzdžių, kaip svarbu dalintis su vargstančiais ir jautriai reaguoti į kitų skausmą. Tokia empatija ir užuojauta yra svarbi kiekvienos religijos pamatinė vertybė, skatinanti žmones kurti teisingesnį ir geresnį pasaulį. Tikėjimas skatina mus matyti Dievo meilę ir atspindėti ją savo gyvenime, dalijantis savo gėriu ir palaiminimu su kitais. Šiame dalijimosi acte slypi tikroji dvasinė pilnatvė ir ramybė. Juk tik dalindamiesi savo džiaugsmais ir sunkumais, mes stipriname savo ryšius su kitais ir su Dievu.