Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika, dažnai vadinama tiesiog Vilniaus katedra, yra ne tik Lietuvos katalikų dvasinis centras, bet ir vienas svarbiausių šalies istorijos, kultūros ir architektūros paminklų. Stovėdama Vilniaus senamiestyje, pilių teritorijoje, ji yra Vilniaus arkivyskupijos ir dekanato širdis. Katedroje įrengta įspūdinga Šv. Kazimiero koplyčia, o šalia stūkso 57 metrų aukščio varpinės bokštas, kadaise buvęs gynybinės sienos dalimi. Ši šventovė, menanti Lietuvos krikštą, kunigaikščių laikus ir dramatiškus istorijos posūkius, yra gyvas Lietuvos tapatybės simbolis.
Pirmoji katedra Vilniuje pastatyta XIII a. viduryje, valdant karaliui Mindaugui, kuris 1251 m. priėmė krikštą. Ji buvo pereinamojo stiliaus iš romaninio į gotikinį, kvadratinio plano, su keramikinėmis glazūruotomis plytelėmis išklotomis grindimis – retu to meto architektūros bruožu. Po Mindaugo mirties 1263 m. katedra, manoma, buvo paversta pagonių šventykla, atspindėdama sudėtingą Lietuvos krikščionėjimo procesą.
Gotikinė katedra ir Lietuvos didieji kunigaikščiai
1387 m., po Lietuvos krikšto, Jogailos iniciatyva buvusios pagonių šventyklos vietoje iškilo nauja katedra su penkiomis koplyčiomis. Ją 1388 m. konsekravo Gnezno arkivyskupas Bodzantas. Šalia katedros jau 1387 m. veikė mokykla, laikoma pirmąja Lietuvoje, kuri minima ir 1452 m. dokumentuose. Ši mokykla buvo svarbus švietimo židinys, ugdęs būsimus Bažnyčios ir valstybės tarnautojus.
1419 m. katedrą nusiaubė gaisras, tačiau Vytautas Didysis jos vietoje pastatė didesnę gotikinę halinę katedrą. Jos fasadai buvo sustiprinti kontraforsais, o kai kurios koplyčių stogo detalės paauksuotos, demonstruojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) galybę. Per XV a. prie katedros iškilo kelios reikšmingos koplyčios: Montvydų (1423 m.), Goštautų ir Kęsgailų (1436 m.), Karališkoji (1474 m.) ir Vyskupų (1495 m.). Katedra tapo LDK valdovų ir didikų laidojimo vieta: čia palaidoti Vytautas Didysis (1430 m.), jo žmona Ona (1418 m.), Žygimantas Kęstutaitis (1440 m.), Švitrigaila (1452 m.), Mykolas Žygimantaitis (1452 m.) ir Šv. Kazimieras (1484 m.), kurio relikvijos vėliau tapo katedros dvasiniu centru.
1522 m. katedroje veikė trijų klasių mokykla, kurioje buvo dėstoma retorika, muzika, dialektika ir lotynų kalba, atspindėdama renesanso švietimo idealus. Po 1530 m. gaisro katedra buvo atstatyta italų architektų Bernardo Zanobi da Gianotti ir Giovanni Cini vadovaujama. Ji įgijo renesanso bruožų: fasadas papuoštas frontonu ir portalu, interjeras – freskomis, altoriais ir antkapiniais paminklais. Atstatytoje katedroje palaidotos Žygimanto Augusto žmonos Elžbieta Habsburgietė (1545 m.), Barbora Radvilaitė (1551 m.), Jonas Žygimantaitis (1583 m.) ir Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius (1580 m.). 1529 m. katedroje įvyko iškilmingas Žygimanto Augusto vainikavimas LDK kunigaikščiu, pabrėžiantis katedros kaip valstybingumo simbolio reikšmę.
Po 1610 m. gaisro katedra buvo atstatyta iki 1632 m. (architektas Vilhelmas Polis), įgydama baroko bruožų. Pagrindiniame fasade iškilo du bokštai, suteikę pastatui didingumo. 1623–1636 m. Zigmanto Vazos iniciatyva pastatyta Šv. Kazimiero koplyčia (architektas Konstantinas Tenkala), laikoma vienu gražiausių Lietuvos baroko pavyzdžių. Koplyčios interjeras dekoruotas freskomis (dailininkas Mikelis Arkangelas Palonis) ir skulptūromis (dailininkas Pjetras Pertis), o joje saugomos Šv. Kazimiero relikvijos tapo piligrimystės centru.
Karų ir audrų išbandymai
1655 m. per Rusijos–Abiejų Tautų Respublikos karą katedra buvo smarkiai nuniokota: rusų kareiviai apiplėšė šventovę, nuplėšė varinį stogą, o skliautai vietomis įgriuvo. 1666 m. austrų architektas Johanas Vincentas Salvadoras pradėjo remontą, atnaujindamas Šv. Kazimiero koplyčią. 1730 m. katedra vėl remontuota, įrengtos marmuro plokščių grindys. Tačiau 1769 m. audra nugriovė vieną katedros bokštą, kuris, virsdamas, perskėlė skliautus ir pražudė šešis žmones. Po šios tragedijos katedra buvo uždaryta.
1783 m. Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio pavedimu katedrą pradėta rekonstruoti pagal Lauryno Gucevičiaus projektą – vieno žymiausių Lietuvos klasicizmo architektų. Darbai užbaigti 1801 m. (architektas Mykolas Angelas Šulcas). Katedra įgijo griežtas klasicistines formas: ant fasado frontono iškilo šv. Elenos, Šv. Kazimiero ir Šv. Stanislovo skulptūros (skulptorius Karolis Jelskis), o interjerą papuošė italų skulptoriaus Tomo Rigio bareljefai. 1786 m. atnaujinta Šv. Kazimiero koplyčia (architektas Karlas Spampanis), papildyta Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslais. XIX a. pradžioje stogas uždengtas varine skarda, tvarkyti rūsiai (architektas P. Rosis). 1836–1838 m. atliktas papildomas remontas (architektas Karolis Podčašinskis), o 1889 m. įrengti nauji vargonai (meistras Juozapas Radavičius).
XX a. iššūkiai ir atkūrimas
1922 m. katedrai suteiktas bazilikos titulas, o 1925 m. ji tapo arkikatedra. 1901 m. jubiliejinių iškilmių metu čia pradėtos lietuviškos pamaldos, tačiau XX a. pradžioje prolenkiški asmenys dažnai trukdė lietuviškas apeigas. Lietuviškos pamaldos buvo leidžiamos tik per Sekmines, gegužės vakarus ar ypatingas progas, pvz., per Jono Basanavičiaus laidotuves 1927 m. 1931 m. pavasario potvynis, kai Neris užliejo katedros požemius, sukėlė sienų įtrūkimus, todėl katedra buvo uždaryta. 1932–1939 m. atlikta restauracija: mediniai poliai pakeisti gelžbetoniniais, suveržtos sienos, o po Šv. Kazimiero koplyčia įrengtas mauzoliejus, kuriame perlaidoti kunigaikščio Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikai bei urna su kunigaikščio Vladislovo širdimi.
1949 m. sovietų valdžia katedrą uždarė. 1950 m. Kazio Preikšo iniciatyva nuimtos ir sunaikintos šventųjų skulptūros, o katedra buvo apiplėšta: išvogta didelė dalis turto, apgadinti altoriai, vargonai, skulptūros ir antkapiai. 1951 m. kapitulos archyvas (1320 aplankų, 130 ryšulių ir per 4000 knygų) perduotas Knygų rūmų specialiajam fondui. 1953 m. Šv. Kazimiero relikvijos perkeltos į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią (grąžintos 1989 m.). Tais pačiais metais katedra perduota Dailės muziejui, o 1956 m. joje įrengta Paveikslų galerija. 1968–1986 m. atlikti architektūriniai ir archeologiniai tyrimai (vadovas Napaleonas Kitkauskas), restauruoti vargonai (Potsdamo H. Šukės firma), stogas uždengtas varine skarda, atnaujinti fasadai ir interjeras.
Atgimimas ir šiuolaikybė
1988 m. spalio 22 d. per „Sąjūdžio“ suvažiavimą paskelbta apie katedros grąžinimą tikintiesiems. Po remonto 1989 m. vasario 5 d. arkikatedra iškilmingai pašventinta, o kovo 4 d. į ją sugrąžintas Šv. Kazimiero karstas. Nuo 1989 m. spalio katedroje vėl reguliariai laikomos šv. Mišios. 1993 m. atstatytos fasado skulptūros (skulptorius Stanislovas Kuzma), grąžindamos katedrai istorinę išvaizdą.
Nuo 1993 m., prezidentui Algirdui Brazauskui pradėjus eiti pareigas, įsitvirtino tradicija prezidentų inauguracijos metu katedroje laikyti šv. Mišias, pašventinti Prezidento vėliavą ir rengti karinį paradą. 1993 m. rugsėjo 4 d. popiežius Jonas Paulius II savo apaštališkąjį vizitą Lietuvoje pradėjo malda Vilniaus katedroje, pabrėždamas jos dvasinę reikšmę atkurtos nepriklausomybės kontekste.
Vilniaus arkikatedra yra unikali savo architektūros raida, atspindinčia gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo epochas. Šv. Kazimiero koplyčia, su savo marmuro dekoru ir freskomis, laikoma Lietuvos baroko perlu, o klasicistinis fasadas, sukurtas Lauryno Gucevičiaus, yra vienas ryškiausių Rytų Europos klasicizmo pavyzdžių. Katedros rūsiai, kuriuose išlikę valdovų palaikai, ir archeologiniai radiniai, tokie kaip XIII a. grindų plytelės, liudija jos seniausią istoriją.
Katedra taip pat yra Lietuvos valstybingumo simbolis: čia vyko kunigaikščių vainikavimai, buvo laidojami LDK valdovai, o Šv. Kazimiero relikvijos traukė piligrimus iš visos Europos. Lietuviškos pamaldos XX a. pradžioje tapo tautinio atgimimo dalimi, o katedros grąžinimas tikintiesiems 1989 m. simbolizavo Lietuvos laisvės atkūrimą.
Vilniaus arkikatedra yra religinis ir kultūrinis centras, kuriame vyksta šv. Mišios, koncertai, parodos ir valstybinės ceremonijos. Jos varpinės bokštas ir didingas fasadas yra neatsiejama Vilniaus panoramos dalis, o požeminiai rūsiai, atverti lankytojams, pasakoja apie Lietuvos istoriją. Katedra išlieka gyvu liudijimu, kaip tikėjimas, menas ir istorija susipina vienoje šventovėje, kviesdama lankytojus atrasti jos paslaptis.