„Summa Theologiae“ IIaIIae, 77 klausime Tomas Akvinietis formuluoja „justum pretium“ – teisingosios kainos – principą. Jis aiškiai pasako, kad prekyba nėra neutrali veikla: ji turi būti grindžiama teisingumu. Pardavėjas negali sąmoningai parduoti daikto brangiau nei jis vertas, o pirkėjas – pigiau nei tikroji vertė. Tokia apgaulė yra nuodėmė, nes pažeidžia bendruomenės gėrį ir teisingumo dorybę.
Teisingoji kaina nėra absoliutus skaičius, bet socialiai priimtina vertė. Akvinietis pabrėžia, kad kaina turi atitikti daikto vertę rinkoje, atsižvelgiant į jo naudingumą ir paklausą. Tai reiškia, kad „justum pretium“ yra tam tikras moralinis standartas, saugantis nuo išnaudojimo. Jis leidžia tam tikrą kainos svyravimą, bet draudžia sąmoningą manipuliaciją ar trūkumų slėpimą.
Ši doktrina tapo kertine viduramžių ekonominės etikos nuostata. Ji ribojo prekybininkų savivalę, gynė silpnesnius pirkėjus ir užtikrino, kad ekonominiai mainai būtų ne tik naudingi, bet ir teisingi. Vėliau „justum pretium“ idėja paveikė scholastinę tradiciją, kanonų teisę ir net modernios ekonomikos ištakas.
Antrosios dalies antroji dalis (Secunda Secundae)
77 KLAUSIMAS
Apie apgaulę, daromą perkant ir parduodant
Prologas
Dabar turime apsvarstyti nuodėmes, susijusias su savanoriškais mainais. Pirmiausia nagrinėsime apgaulę, daromą perkant ir parduodant; antra – palūkininkavimą, pasitaikantį paskolose. Kitose savanoriškų mainų rūšyse neaptinkama jokios ypatingos nuodėmės, kuri skirtųsi nuo plėšimo ir vagystės.
Pirmojoje dalyje kyla keturi klausimai:
- Apie neteisingą pardavimą kainos atžvilgiu: ar leistina parduoti daiktą brangiau, nei jis vertas?
- Apie neteisingą pardavimą parduodamo daikto atžvilgiu;
- Ar pardavėjas privalo atskleisti parduodamo daikto trūkumą (ydą)?
- Ar prekyboje leistina parduoti daiktą brangiau, nei už jį buvo sumokėta?
1 STRAIPSNIS. Ar leistina parduoti daiktą brangiau, nei jis vertas?
1 prieštaravimas. Atrodo, kad leistina parduoti daiktą brangiau, nei jis vertas. Žmogiškojo gyvenimo mainuose tai, kas teisinga, nustato civiliniai įstatymai. Pagal šiuos įstatymus pirkėjui ir pardavėjui leistina vienas kitą pergudrauti (Cod. IV, xliv, De Rescind. Vend. 8, 15); o tai nutinka, kai pardavėjas parduoda daiktą brangiau, nei jis vertas, o pirkėjas nuperka pigiau, nei jis vertas. Vadinasi, leistina parduoti daiktą brangiau, nei jis vertas.
2 prieštaravimas. Be to, tai, kas bendra visiems, atrodo natūralu ir nenuodėminga. Tačiau Augustinas pasakoja, kad visiems patiko vieno juokdario pasakymas: „Jūs norite pirkti pusvelčiui, o parduoti brangiai“, o tai sutampa su Patarlių knygos žodžiais (Pat 20, 14): „Nieko verta, nieko verta! – sako pirkėjas, bet nuėjęs giriasi.“ Vadinasi, leistina parduoti daiktą brangiau, nei jis vertas.
3 prieštaravimas. Be to, neatrodo neteisėta tai, kas daroma abipusiu susitarimu pagal sąžiningumo reikalavimus. Pasak Filosofo (Ethic. VIII, 13), nauda paremtoje draugystėje atlygis už gautą paslaugą turi priklausyti nuo naudos, kurią gavo gavėjas; ši nauda kartais verta daugiau nei duotas daiktas – pavyzdžiui, jei gavėjui to daikto labai reikėjo, kad išvengtų pavojaus ar gautų ypatingos naudos. Todėl pirkimo ir pardavimo sutartyse leistina duoti daiktą mainais už didesnę sumą, nei jis pats vertas.
Priešingai, parašyta (Mt 7, 12): „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite.“ Tačiau niekas nenori pirkti daikto brangiau, nei jis vertas. Vadinasi, niekas neturėtų parduoti daikto kitam brangiau, nei jis vertas.
Atsakau: Visiškai nuodėminga griebtis apgaulės, norint parduoti daiktą brangiau už teisingą kainą, nes tai reiškia apgauti artimą ir padaryti jam žalą. Todėl Ciceronas sako (De Offic. III, 15): „Sutartyse neturi būti jokio dvilypumo: pardavėjas neturi klaidinti pirkėjo, o pirkėjas – pardavėjo.“
Tačiau atmetus klastą, apie pirkimą ir pardavimą galima kalbėti dviem būdais.
Pirma, vertinant juos pačius savaime. Šiuo požiūriu pirkimas ir pardavimas yra įsteigti abiejų šalių bendrai naudai, kai vienai šaliai reikia to, kas priklauso kitai, ir atvirkščiai, kaip teigia Filosofas (Polit. I, 3). Tai, kas įsteigta bendrai naudai, neturi būti didesnė našta vienai šaliai nei kitai, todėl visose sutartyse privalo būti laikomasi daiktų lygybės (aequalitas rei). Žmogiškajam naudojimui skirto daikto vertė yra matuojama už jį mokama kaina, o šiam tikslui buvo sugalvoti pinigai (Ethic. V, 5). Todėl, jei kaina viršija daikto vertę arba, atvirkščiai, daikto vertė viršija kainą, teisingumo lygybė pažeidžiama. Vadinasi, parduoti daiktą brangiau, nei jis vertas, arba pirkti pigiau, nei jis vertas, savaime yra neteisinga ir neteisėta.
Antra, apie pirkimą ir pardavimą galima kalbėti kaip apie atsitiktinai atnešančius naudą vienai šaliai ir nuostolį kitai – pavyzdžiui, kai vienam žmogui labai reikia tam tikro daikto, o kitas nukentės likęs be jo. Tokiu atveju teisinga kaina priklausys ne tik nuo parduodamo daikto, bet ir nuo nuostolio, kurį pardavėjas patiria parduodamas. Šiuo atveju bus leistina parduoti daiktą brangiau, nei jis vertas pats savaime, nors kaina nebus didesnė, nei tas daiktas vertas pačiam savininkui.
Tačiau jei pirkėjas gauna didelę naudą įsigydamas kito turtą, o pardavėjas nepatiria jokio nuostolio likęs be to daikto, pardavėjas neturi kelti kainos, nes pirkėjo gauta nauda kyla ne iš pardavėjo, o iš paties pirkėjo aplinkybių. Niekas neturi parduoti to, kas jam nepriklauso, nors gali reikalauti atlyginti patiriamą nuostolį.
Kita vertus, jei pirkėjas mato, kad iš nupirkto daikto gavo didžiulę naudą, jis gali savo noru sumokėti pardavėjui daugiau, ir tai priklauso jo dorumui.
Atsakymas į 1 prieštaravimą. Žmogiškasis įstatymas duotas tautai, kurioje yra daug dorybės stokojančių žmonių, o ne vien doriesiems (Prima Secundae, 96 klausimas, 2 straipsnis). Todėl žmogiškasis įstatymas negalėjo uždrausti visko, kas priešinga dorybei; jam pakanka drausti tai, kas griauna žmonių bendrabūvį, o kitus dalykus jis laiko leistinais ne todėl, kad jiems pritaria, bet todėl, kad jų nebaudžia. Todėl, jei pardavėjas be klastos parduoda prekes brangiau, nei jos vertos, arba pirkėjas nuperka pigiau, įstatymas laiko tai leistinu ir nenumato bausmės, nebent nukrypimas būtų pernelyg didelis (pvz., kai apgauta daugiau nei per pusę teisingos kainos), nes tada net žmogiškasis įstatymas reikalauja restitucijos (Cod. IV, xliv, De Rescind. Vend. 2, 8).
Tuo tarpu Dieviškasis įstatymas nieko nepalieka nenubausto, kas priešinga dorybei. Pagal Dievo įstatymą laikoma neteisėta, jei pirkime ir pardavime nesilaikoma teisingumo lygybės; ir tas, kuris gavo daugiau nei priklausė, privalo atlyginti nuostolį patyrusiam asmeniui, jei nuostolis yra žymus. Šią sąlygą pridedu todėl, kad teisinga daiktų kaina nėra nustatoma matematiniu tikslumu, bet priklauso nuo apytikslio vertinimo, todėl nežymus kainos padidinimas ar sumažinimas nepanaikina teisingumo lygybės.
Atsakymas į 2 prieštaravimą. Augustinas sako, kad „šis juokdarys, žvelgdamas į save arba iš patirties su kitais, pamanė, jog visi žmonės linkę norėti pirkti pusvelčiui ir parduoti brangiai. Tačiau kadangi iš tikrųjų tai yra nedora, kiekvienas žmogus gali įgyti teisingumą, kuriuo pasipriešintų šiam polinkiui ir jį nugalėtų“. Ir jis pateikia pavyzdį žmogaus, kuris sumokėjo teisingą knygos kainą pardavėjui, kuris iš nežinojimo prašė per mažai. Akivaizdu, kad šis troškimas kyla ne iš prigimties, bet iš ydos, todėl būdingas daugeliui, einančių plačiu nuodėmės keliu.
Atsakymas į 3 prieštaravimą. Mainų teisingume pirmiausia žiūrima į daiktinę lygybę. Nauda paremtoje draugystėje žiūrima į naudingumo lygybę, todėl atlygis turi priklausyti nuo gautos naudos, tuo tarpu pirkime atlygis turi būti lygus perkamam daiktui.
2 STRAIPSNIS. Ar pardavimas tampa neteisėtas dėl parduodamo daikto ydos?
1 prieštaravimas. Atrodo, kad pardavimas netampa neteisingas ir neteisėtas dėl parduodamo daikto ydos (trūkumo). Į kitas daikto dalis reikia kreipti mažiau dėmesio nei į tai, kas priklauso jo substancijai. Tačiau daikto pardavimas netampa neteisėtas dėl jo substancijos trūkumo – pavyzdžiui, jei kas nors vietoje tikro metalo parduoda alchemijos būdu pagamintą sidabrą ar auksą, kuris tinka visiems žmogiškiems poreikiams (indams gaminti ir pan.). Juo labiau pardavimas nebus neteisėtas, jei daiktas turi kitokių trūkumų.
2 prieštaravimas. Be to, bet koks daikto trūkumas kiekybės atžvilgiu labiausiai prieštarauja teisingumui, kurį sudaro lygybė. Kiekybė nustatoma matuojant, o žmogiškajam naudojimui skirtų daiktų matai nėra fiksuoti: vienur jie didesni, kitur mažesni, kaip teigia Filosofas (Ethic. V, 7). Vadinasi, kaip neįmanoma išvengti trūkumų iš parduodamo daikto pusės, taip ir pardavimas netampa neteisėtas dėl to, kad parduodamas daiktas turi trūkumų.
3 prieštaravimas. Be to, parduodamas daiktas tampa su trūkumu, jei jam trūksta reikiamos kokybės. Tačiau norint pažinti daikto kokybę, reikia daug žinių, kurių dauguma pirkėjų neturi. Todėl pardavimas netampa neteisėtas dėl parduodamo daikto ydos.
Priešingai, Ambraziejus sako (De Offic. III, 11): „Akivaizdi teisingumo taisyklė reikalauja, kad doras žmogus nenukryptų nuo tiesos, nepadarytų niekam neteisingos žalos ir neturėtų nieko bendra su apgaule.“
Atsakau: Parduodamam daiktui gali būti būdingas trejopas trūkumas:
- Substancijos trūkumas: jei pardavėjas žino apie parduodamo daikto substancijos trūkumą, jis kaltas dėl apgaulingo pardavimo, ir toks sandoris yra neteisėtas. Todėl parašyta prieš tam tikrus žmones (Iz 1, 22): „Tavo sidabras virto šlakais, tavo vynas sumaišytas su vandeniu“, nes tai, kas sumaišyta, turi substancijos trūkumą.
- Kiekybės trūkumas, kuris nustatomas matuojant: jei kas nors parduodamas sąmoningai naudoja neteisingą matą, jis kaltas dėl apgaulės, ir pardavimas yra neteisėtas. Todėl parašyta (Įst 25, 13–14): „Neturėsi savo maiše dvejopų svarsčių – didesnio ir mažesnio; neturėsi savo namuose dvejopų saikų – didesnio ir mažesnio“, ir toliau (Įst 25, 16): „Viešpats bjaurisi kiekvienu, kuris taip daro, kiekvienu, kuris elgiasi neteisingai.“
- Kokybės trūkumas – pavyzdžiui, jei kas nors parduoda sergantį gyvulį kaip sveiką. Jei kas nors tai daro sąmoningai, jis kaltas dėl apgaulės, ir pardavimas yra neteisėtas.
Visais šiais atvejais žmogus ne tik kaltas dėl apgaulingo pardavimo, bet ir privalo atlyginti žalą (atlikti restituciją).
Tačiau jei parduodamas daiktas turi minėtų trūkumų, o pardavėjas apie tai nieko nežino, jis nenusideda, nes padaro neteisingumą tik materialiai, o jo poelgis nėra neteisingas formaliai (59 klausimas, 2 straipsnis). Vis dėlto, kai trūkumas paaiškėja, jis privalo kompensuoti pirkėjui nuostolį.
Tai, kas pasakyta apie pardavėją, lygiai taip pat tinka ir pirkėjui: jei pardavėjas mano, kad jo prekė yra mažesnės vertės (pvz., parduoda auksą vietoje vario), o pirkėjas tai žino, jis perka neteisingai ir privalo grąžinti skirtumą. Tas pats galioja ir kiekybės bei kokybės trūkumams.
Atsakymas į 1 prieštaravimą. Auksas ir sidabras yra brangūs ne tik dėl iš jų gaminamų indų naudingumo, bet ir dėl jų substancijos tobulumo bei grynumo. Todėl, jei alchemikų pagamintas auksas ar sidabras neturi tikrosios aukso ir sidabro rūšies prigimties, jo pardavimas yra apgaulingas ir neteisingas – juolab kad tikras auksas ir sidabras savo natūraliu veikimu sukelia tam tikrus poveikius, kurių negali sukelti suklastotas metalas (tikras auksas turi savybę džiuginti širdį ir padeda kaip vaistas nuo tam tikrų ligų; be to, jis ilgiau išlieka grynas). Tačiau jei alchemijos būdu būtų pagamintas tikras auksas, nebūtų neteisėta jį parduoti kaip tikrą, nes niekas netrukdo menui panaudoti tam tikras natūralias priežastis natūraliems ir tikriems padariniams pasiekti.
Atsakymas į 2 prieštaravimą. Parduodamų prekių matai skirtingose vietose neišvengiamai skiriasi dėl pasiūlos skirtumų: kur yra didesnė gausa, ten ir matai paprastai didesni. Tačiau kiekvienoje vietoje valstybės valdovai privalo nustatyti teisingus prekių matus, atsižvelgdami į vietos ir laiko sąlygas. Todėl negalima nepaisyti viešosios valdžios ar papročio nustatytų matų.
Atsakymas į 3 prieštaravimą. Pasak Augusto (De Civ. Dei XI, 16), prekių kaina priklauso ne nuo jų prigimties laipsnio (nes kartais arklys kainuoja brangiau už vergą), bet nuo jų naudingumo žmogui. Todėl nei pardavėjui, nei pirkėjui nebūtina išmanyti paslėptų parduodamo daikto savybių, o tik tas, kurios daro daiktą tinkamą žmogaus naudojimui (pvz., kad arklys būtų stiprus, greitas ir pan.), o tokias savybes pirkėjas ir pardavėjas gali lengvai pastebėti.
3 STRAIPSNIS. Ar pardavėjas privalo atskleisti parduodamo daikto trūkumus?
1 prieštaravimas. Atrodo, kad pardavėjas neprivalo nurodyti parduodamo daikto trūkumų. Kadangi pardavėjas nevertina pirkėjo pirkti, atrodo, kad jis palieka jam pačiam spręsti apie siūlomas prekes. Tačiau spręsti apie daiktą ir žinoti apie jį priklauso tam pačiam asmeniui. Vadinasi, pardavėjui negalima prikišti, jei pirkėjas suklysta savo sprendime ir paskuba pirkti daiktą, atidžiai neištyręs jo būklės.
2 prieštaravimas. Be to, atrodo kvaila daryti tai, kas trukdo atlikti savo darbą. Tačiau jei žmogus atskleidžia parduodamų prekių trūkumus, jis sutrukdo jų pardavimui; todėl Ciceronas (De Offic. III, 13) vaizduoja žmogų, sakantį: „Kas gali būti absurdiškiau, kaip šaukliui, šeimininko palieptam, šaukti: ‘Parduodu ligotą arklį!’“ Todėl pardavėjas neprivalo nurodyti parduodamo daikto trūkumų.
3 prieštaravimas. Be to, žmogui labiau reikia žinoti dorybės kelią, nei parduodamų prekių trūkumus. Tačiau niekas neprivalo visiems patarinėti ar sakyti tiesos apie dorybės reikalus, nors niekam ir neturi sakyti netiesos. Juo labiau pardavėjas neprivalo pasakoti apie parduodamo daikto trūkumus, lyg duotų patarimą pirkėjui.
4 prieštaravimas. Be to, jei kas nors privalėtų nurodyti parduodamo daikto trūkumus, tai būtų daroma tik tam, kad sumažėtų kaina. Tačiau kartais kaina sumažėtų dėl kitų priežasčių, nesant jokio daikto trūkumo – pavyzdžiui, jei pardavėjas atveža kviečių į vietą, kur jie brangūs, žinodamas, kad iš paskos atvyksta daug pirklių su kviečiais; jei pirkėjai tai žinotų, jie mokėtų mažesnę kainą. Tačiau atrodo, kad pardavėjas neprivalo suteikti pirkėjui šios informacijos. Vadinasi, lygiai taip pat jis neprivalo nurodyti ir savo parduodamų prekių trūkumų.
Priešingai, Ambraziejus sako (De Offic. III, 10): „Visose sutartyse privaloma nurodyti parduodamos prekės trūkumus; ir jei pardavėjas jų neatskleidžia, net jei pirkėjas jau įgijo teisę į prekę, sutartis anuliuojama dėl apgaulės.“
Atsakau: Visada neteisėta suteikti kam nors progą patirti pavojų ar nuostolį, nors žmogus ir neprivalo visada teikti kitam pagalbą ar patarimą, kuris jam būtų naudingas (tai privaloma tik tam tikrais atvejais, pvz., kai asmuo yra pavaldus arba kai niekas kitas negali padėti).
Pardavėjas, siūlydamas prekę, suteikia pirkėjui progą patirti nuostolį ar pavojų jau vien tuo, kad siūlo jam nekokybišką prekę:
- Nuostolį – jei dėl šio trūkumo prekė verta mažiau, o kaina dėl to nesumažinama;
- Pavojų – jei šis trūkumas trukdo naudotis preke arba daro ją kenksmingą (pvz., parduodamas šlubas arklys vietoje greito, griūvantis namas vietoje saugaus, supuvęs ar nuodingas maistas vietoje sveiko).
Todėl, jei tokie trūkumai yra paslėpti ir pardavėjas jų neatskleidžia, pardavimas bus neteisėtas bei apgaulingas, o pardavėjas privalės atlyginti patirtą nuostolį.
Kita vertus, jei trūkumas yra akivaizdus (pvz., arklys vienaakis) arba jei prekė pirkėjui nenaudinga, bet naudinga kam nors kitam, – jei tik pardavėjas nuleidžia kainą tiek, kiek priklauso, – jis neprivalo žodžiu vardyti trūkumo, nes pirkėjas dėl to trūkumo galbūt norėtų nepagrįstai didelės nuolaidos. Todėl pardavėjas gali pasirūpinti savo apsauga, neįvardydamas prekės trūkumo garsiai.
Atsakymas į 1 prieštaravimą. Sprendimas gali būti priimtas tik apie tai, kas yra akivaizdu, nes „kiekvienas sprendžia apie tai, ką išmano“ (Ethic. I, 3). Todėl, jei prekių trūkumai yra paslėpti, pirkėjui nesuteikiama pakankama galimybė spręsti, nebent trūkumai jam būtų atskleisti. Būtų kitaip, jei trūkumai būtų akivaizdūs.
Atsakymas į 2 prieštaravimą. Nėra reikalo per šauklį viešai iš anksto skelbti parduodamos prekės trūkumų, nes pirkėjai išsigąstų pirkti, nežinodami kitų gerųjų savybių, kurios daro daiktą naudingą. Tokį trūkumą reikia pasakyti individualiai tam pirkėjui, kuris ketina pirkti; tuomet jis galės palyginti gerąsias ir blogąsias savybes tarpusavyje, nes tai, kas turi vieną trūkumą, gali būti naudinga daugeliu kitų atžvilgių.
Atsakymas į 3 prieštaravimą. Nors žmogus neprivalo griežtai kalbant visiems sakyti tiesos apie dorybę, jis privalo tai daryti tuo atveju, kai nepasakius tiesos kitam kiltų pavojus patirti žalą dorybės atžvilgiu; taip yra ir šiame reikale.
Atsakymas į 4 prieštaravimą. Daikto trūkumas daro jį mažiau vertingą jau dabar, nei atrodo; tuo tarpu pateiktame pavyzdyje tikimasi, kad prekė bus mažiau vertinga ateityje, atvykus kitiems pirkliams, ko pirkėjai nenumato. Todėl pardavėjas, parduodamas savo prekes už kainą, kuri jam siūloma šiuo metu, nepažeidžia teisingumo nepasakydamas to, kas nutiks vėliau. Tačiau jei jis tai pasakytų arba sumažintų kainą, tai būtų nepaprastai dorybinga iš jo pusės, nors jis ir neprivalo to daryti pagal griežtą teisingumo skolą.
4 STRAIPSNIS. Ar prekyboje leistina parduoti daiktą brangiau, nei už jį buvo sumokėta?
1 prieštaravimas. Atrodo, kad prekyboje neleistina parduoti daikto brangiau, nei už jį sumokėta. Jonas Chrizostomas (Opus Imperfectum in Matth., hom. 38, priskiriama šv. Jonui Chrizostomui) apie Mt 21, 12 sako: „Tas, kuris perka daiktą tam, kad parduotų jį visą ir nepakitusį su pelnu, yra prekybininkas, išvarytas iš Dievo šventyklos.“ Kasiodoras ta pačia prasme komentuoja Ps 70, 15: „Kas yra prekyba, jei ne pirkimas pigiai turint tikslą perparduoti brangiau?“ Ir prideda: „Tokie buvo prekeiviai, kuriuos Viešpats išvarė iš šventyklos.“ Tačiau iš šventyklos išvaroma tik už nuodėmę. Vadinasi, tokia prekyba yra nuodėminga.
2 prieštaravimas. Be to, parduoti prekes brangiau, nei jos vertos, arba pirkti pigiau, nei jų vertė, prieštarauja teisingumui (1 straipsnis). Jei parduodate daiktą brangiau, nei sumokėjote, jūs arba nusipirkote jį pigiau, nei verta, arba parduodate brangiau, nei verta. Vadinasi, to negalima padaryti be nuodėmės.
3 prieštaravimas. Be to, Jeronimas sako (Epist. ad Nepotian., LII): „Venk lyg maro dvasininko, kuris iš vargšo tapo turtuoliu arba iš niekam nežinomo – garsenybe.“ Prekyba dvasininkams uždrausta būtent dėl jos nuodėmingumo. Vadinasi, prekyboje pirkti pigiai ir parduoti brangiau yra nuodėmė.
Priešingai, Augustinas, komentuodamas Ps 70, 15, sako: „Godus pirklys piktžodžiauja dėl savo nuostolių, meluoja ir melagingai prisiekia dėl savo prekių kainos. Tačiau tai yra žmogaus ydos, o ne paties amato, kuriuo galima verstis be šių ydų.“ Todėl prekyba pati savaime nėra neteisėta.
Atsakau: Pirklys yra tas, kurio verslas yra daiktų mainai. Pasak Filosofo (Polit. I, 3), daiktų mainai yra dvejopi:
- Natūralūs ir būtini mainai, kai viena prekė keičiama į kitą arba prekė keičiama į pinigus gyvybiniams poreikiams patenkinti. Tokie mainai griežtai kalbant priklauso ne pirkliams, bet veikiau namų ūkio valdytojams ar valstybės tarnautojams, kurie turi aprūpinti namus ar valstybę būtiniausiais dalykais.
- Kiti mainai – tai pinigų keitimas į pinigus arba prekių į pinigus ne dėl gyvenimo būtinybės, bet dėl pelno. Šie mainai tiesiogiai priklauso prekybininkams (Polit. I, 3).
Pirmosios rūšies mainai yra pagirtini, nes patenkina natūralų poreikį. Antrieji mainai teisingai nusipelno priekaišto, nes patys savaime tenkina pelno troškimą, kuris neturi ribų ir siekia begalybės. Todėl prekyba pati savaime turi tam tikrą negarbės atspalvį, nes pagal savo prigimtį ji nenumato dorybingo ar būtino tikslo.
Vis dėlto pelnas, kuris yra prekybos tikslas, nors savaime ir nereiškia nieko dorybingo ar būtino, pats savaime nereiškia ir nieko nuodėmingo ar prieštaraujančio dorybei. Todėl niekas netrukdo pelną nukreipti į būtiną ar net dorybingą tikslą, ir tuomet prekyba tampa teisėta:
- Pavyzdžiui, kai žmogus siekia saikingo pelno savo namų ūkio išlaikymui arba vargšų šelpimui;
- Arba kai imasi prekybos visuomenės labui (kad kraštui netrūktų būtinų prekių), siekdamas pelno ne kaip galutinio tikslo, bet kaip atlygio už savo darbą.
Atsakymas į 1 prieštaravimą. Chrizostomo posakis taikomas tokiai prekybai, kurioje pelno siekiama kaip galutinio tikslo. Ypač tada, kai kas nors parduoda daiktą brangiau, jam nepatyrus jokio pokyčio. Jei kas nors parduoda brangiau daiktą, kurį patobulino ar pagerino, jis gauna atlygį už savo darbą. Vis dėlto net ir pats pelnas gali būti teisėtai siekiamas ne kaip galutinis tikslas, bet dėl kito būtino ar doro tikslo, kaip minėta.
Atsakymas į 2 prieštaravimą. Ne kiekvienas, kuris parduoda brangiau, nei pirko, yra pirklys, bet tik tas, kuris perka tam, kad parduotų su pelnu. Jei kas nors perka ne pardavimui, bet turėjimui, o vėliau dėl tam tikros priežasties nori parduoti, tai nėra prekybinis sandoris, net jei parduodama su pelnu. Mat tai galima daryti teisėtai:
- Arba todėl, kad daiktas buvo pagerintas;
- Arba todėl, kad daikto vertė pasikeitė pasikeitus vietai ar laikui;
- Arba dėl pavojaus, kurį pardavėjas patiria gabendamas daiktą iš vienos vietos į kitą, ar dėl gabenimo išlaidų.
Šia prasme nei pirkimas, nei pardavimas nėra neteisingi.
Atsakymas į 3 prieštaravimą. Dvasininkai privalo susilaikyti ne tik nuo to, kas yra bloga savaime, bet ir nuo to, kas turi blogio regimybę. Prekyboje taip nutinka dėl to, kad ji nukreipta į žemiškąjį pelną, kurį dvasininkai privalo niekinti, ir todėl, kad prekyba atveria kelią daugeliui ydų, nes „pirklys sunkiai išvengs lūpų nuodėmės“ (Sir 26, 29). Be to, prekyba pernelyg įtraukia protą į pasaulietinius rūpesčius ir atitraukia nuo dvasinių reikalų; todėl Apaštalas sako (2 Tim 2, 4): „Nė vienas karys nesipainioja į kasdienio gyvenimo reikalus.“
Vis dėlto dvasininkams leistina užsiimti pirmosios rūšies mainais, skirtais būtiniausioms gyvenimo reikmėms tenkinti, tiek perkant, tiek parduodant.