„Dvasinės atsargumo priemonės“ (isp. Cautelas espirituales, rankraščiuose dažnai vadinamas tiesiog Cautelas) – vienas glaustausių, bet kartu radikaliausių ir praktiškiausių Bažnyčios daktaro šventojo Kryžiaus Jono (1542–1591) dvasinio vadovavimo raštų. Tarptautinėje literatūroje šis tekstas žinomas kaip Spiritual Precautions arba Counsels to Attain Perfection (anglų k.), Précautions spirituelles (prancūzų k.) bei Cautelae spirituales (lotynų k.). Lietuviškoje tradicijoje įprasta vartoti pavadinimus „Dvasinės atsargumo priemonės“ arba trumpesnę formą – „Atsargumo priemonės“.
Šis trumpas traktatas buvo parašytas apie 1578–1579 m., netrukus po dramatiško Kryžiaus Jono pabėgimo iš Toledo kalėjimo. Tuo metu šventasis ėjo Kalvarijos (El Calvario) vienuolyno Andūzijoje vikaro pareigas ir lankydavo netoliese įsikūrusias Beaso de Seguros basąsias karmelites, kurioms tarnavo kaip nuodėmklausys ir dvasios tėvas. Būtent šių vienuolių prašymu mistikas ant popieriaus lapo užrašė devynis griežtus, aiškius ir praktiškus patarimus, kaip apsaugoti sielą nuo vidinių pavojų ir greitai pasiekti tyrą dvasios ramybę, susitelkimą bei vienybę su Dievu.
Kūrinio ašis – klasikinis krikščioniškosios askezės mokymas apie tris pagrindinius sielos priešus: pasaulį, velnią ir kūną (juslumą). Kiekvienam iš šių priešų atremti autorius pateikia po tris konkrečias atsargumo priemones (iš viso devynias taisykles). Kovoje prieš pasaulį jis moko visiško vidinio atsiribojimo nuo žmogiškų simpatijų bei giminystės ryšių, materialių gėrybių troškimo atsisakymo ir griežto susilaikymo nuo domėjimosi bei plepėjimo apie kitų klaidas (prisimenant Loto žmonos pavyzdį). Prieš velnią, kuris dažniausiai klaidina prisidengdamas tariamu gėriu, autorius siūlo ginkluotis visišku paklusnumu, regimajame vyresniajame matyti patį Dievą ir nuoširdžiai džiaugtis, kai kitiems teikiama pirmenybė. Kovoje prieš kūną Kryžiaus Jonas pasitelkia garsiąją meistrų ir statulos metaforą: žmogus kviečiamas suprasti, kad aplinkiniai yra Dievo rankose esantys įrankiai, kurie savo priekaištais ar sunkiu būdu tašo jo puikybę, todėl dvasiniame kelyje privalu rinktis ne tai, kas malonu, bet tai, kas vargina ir apvalo.
Nors „Dvasinės atsargumo priemonės“ iš pradžių buvo skirtos vienuolėms, jų dvasinė logika yra universali ir aktuali kiekvienam krikščioniui, ieškančiam vidinės tylos ir išsilaisvinimo iš savimeilės. Šis glaustas tekstas veikia kaip dvasinis skydas: jis moko nešvaistyti jėgų kovojant su išorinėmis aplinkybėmis, bet išmokti saugoti savo širdį, kad jokie žmogiški nesusipratimai, apkalbos ar patogumų praradimai neatimtų Dievo ramybės.
Glaustas šio teksto apibendrinimas XVI a. vienuolinio gyvenimo kontekste – ką šv. Kryžiaus Jonas griežtai ir be užuolankų norėjo pasakyti to meto basosioms karmelitėms:
1. Pasaulio atsižadėjimas: visiškas giminystės ryšių nukirtimas ir aklumas bendruomenės klaidoms.
To meto Ispanijos vienuolynuose didžiausia grėsmė buvo išorinio pasaulio įtaka – kilminga kilmė, giminaičių kišimasis ir buitinis smalsumas. Kryžiaus Jonas vienuolėms sako: uždarykite vienuolyno vartus ne tik fiziškai, bet ir savo širdyse. Jūs privalote visiškai atsisakyti prisirišimo prie šeimos ar luominių simpatijų, neturėti jokio turto troškimo ir – svarbiausia – visiškai nesidomėti kitų seserų elgesiu ar bendruomenės trūkumais. Prisimindamas Loto žmoną, jis įspėja, kad bet koks dairymasis į svetimus reikalus ar moralizavimas, net po švento uolumo kauke, pražudo vidinę maldą ir paverčia sielą dvasiniu lavonu.
2. Kova prieš velnią: antgamtinis paklusnumas vyresniajam ir savivalės sunaikinimas.
XVI amžiuje vienuolėms grėsė dvasinė puikybė, klaidingas misticizmas ir tariami „šventi įkvėpimai“, kuriais velnias klaidindavo prisidengdamas gėriu. Šventasis pabrėžia: vienintelė apsauga nuo šių spąstų yra aklas, besąlygiškas paklusnumas. Vienuolė privalo savo vyresniojoje matyti patį Kristų, visiškai nekreipdama dėmesio į jos asmeninius trūkumus, sunkų būdą ar netobulumus. Bet koks geras darbas ar pasninkas, atliktas savo nuožiūra be leidimo, Dievo akyse yra bevertis, o tikrasis šventumas įrodomas ne vizijomis, bet nuoširdžiu noru užimti pačią žemiausią vietą bendruomenėje.
3. Kūno ir juslumo nugalėjimas: bendruomenė kaip Dievo kalvė, o ne ramybės oazė.
Kryžiaus Jonas primena, kad vienuolynas nėra vieta ieškoti dvasinio komforto, paguodų ar jausminio saldumo maldoje. Jis reikalauja priimti bendruomeninį gyvenimą kaip griežtą dirbtuvę: kiekviena vienuolė yra šiurkštus akmuo, o visos kitos seserys – Dievo paskirti meistrai su kaltais, kurie žeidžiančiais žodžiais, atšiaurumu ir nesupratimu tašo jos egoizmą. Norint pasiekti tobulumą, privaloma noriai rinktis pačius nemaloniausius darbus, atsisakyti bet kokio jausminio pasitenkinimo maldoje ir be pasipriešinimo leistis būti apmirdytai, nes tik per šį skausmingą savimeilės sunaikinimą atsiranda vietos Dievo meilei.
ATSARGUMO PRIEMONĖS
kurių privalo nuolat laikytis prieš akis tas, kuris nori būti tikras vienuolis ir greitai pasiekti tobulumą; skirtos Beaso basosioms karmelitėms.
Vienuolis, kuris trokšta greitai pasiekti šventąjį susitelkimą, tylą, dvasinį apnuoginimą ir dvasios skurdą, kur džiaugiamasi ramiu Šventosios Dvasios atgaivinimu, kur siela pasiekia vienybę su Dievu, išsilaisvina iš visų šio pasaulio kūrinių kliūčių, apsigina nuo velnio klastų bei apgaulių ir išsilaisvina iš savęs pačios, privalo praktikuoti šiuos nurodymus.
Su įprastu rūpestingumu ir be jokio kito vargo ar kitokio pobūdžio pratybų, neapleisdamas to, prie ko jį įpareigoja jo luomas, jis labai greitai pasieks didį tobulumą, išsyk laimėdamas visas dorybes ir pasiekdamas šventąją ramybę.
Tam pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, kad visa sielos patiriama žala kyla iš sielos priešų: pasaulio, velnio ir kūno. Pasaulis yra mažiausiai sunkumų keliantis priešas. Velnią suprasti yra sunkiausia. Kūnas yra atkaklesnis už visus, ir jo puolimai tęsiasi tol, kol gyvuoja senasis žmogus.
Norint nugalėti vieną iš šių priešų, būtina nugalėti visus tris: nusilpus vienam, nusilpsta ir kiti; o nugalėjus visus tris, sielai nebelieka jokio karo.
1. PRIEŠ PASAULĮ
Norėdamas tobulai išsilaisvinti iš žalos, kurią tau gali padaryti pasaulis, privalai pasitelkti tris atsargumo priemones.
PIRMOJI ATSARGUMO PRIEMONĖ
Pirmoji – žmonių atžvilgiu turėk vienodą meilę ir vienodą užmarštį, nesvarbu, ar jie būtų giminaičiai, ar ne; atitrauk širdį tiek nuo vienų, tiek nuo kitų, ir tam tikru mastu netgi labiau nuo giminaičių, bijodamas, kad kūnas ir kraujas neatgytų su natūralia meile, kuri tarp giminaičių visada gyva ir kurią dvasiniam tobulumui visada dera apmirdyti. Laikyk visus svetimais, ir šitaip geriau atliksi savo pareigą jiems, nei nukreipdamas į juos tą prisirišimą, kurį esi skolingas Dievui. Nemylėk vieno žmogaus labiau už kitą, nes suklysi: mat tas yra vertas didesnės meilės, kurį Dievas labiau myli, o tu nežinai, kurį Dievas myli labiau. Tačiau visus vienodai užmiršdamas, kaip tau dera dėl šventojo susitelkimo, išsilaisvinsi iš klaidos vertinti juos daugiau ar mažiau. Negalvok apie juos nieko – nei gero, nei blogo; bėk nuo jų, kiek tik pajėgsi. O jei šito nesilaikysi, nemokėsi būti vienuolis, nepajėgsi pasiekti šventojo susitelkimo, nei išsilaisvinti iš netobulumų, kuriuos tai atsineša; ir jei šiuo atžvilgiu norėsi sau leisti kokią nors laisvę, viename ar kitame dalyke velnias tave apgaus arba tu pats save apsigausi kokia nors gėrio ar blogio regimybe. Taip elgiantis yra saugumas, nes kitaip negalėsi išsilaisvinti iš netobulumų ir žalos, kurią siela patiria iš kūrinių.
ANTROJI ATSARGUMO PRIEMONĖ
Antroji atsargumo priemonė prieš pasaulį liečia laikinąsias gėrybes. Norint iš tiesų išsilaisvinti iš šios rūšies žalos ir suvaldyti geismo perteklių, būtina bodėtis bet kokiu turėjimu. Dėl to neturėtum jausti jokio rūpesčio: nei dėl maisto, nei dėl drabužio, nei dėl jokio kito sukurto daikto, nei dėl rytojaus dienos, nukreipdamas šį rūpestį į aukštesnį dalyką – Dievo karalystės ieškojimą, o visa kita, kaip sako Jo Didenybė, bus mums pridėta; juk Tas, kuris rūpinasi gyvūnais, neužmirš ir tavęs. Taip įgysi pojūčių tylą ir ramybę.
TREČIOJI ATSARGUMO PRIEMONĖ
Trečioji atsargumo priemonė yra labai reikalinga, kad mokėtum vienuolyne apsisaugoti nuo bet kokios žalos brolių atžvilgiu; jos neturėdami, daugelis ne tik prarado savo sielos ramybę bei gėrį, bet ir įprastai įpuldavo bei įpuola į daugybę blogybių ir nuodėmių. Ji reikalauja su didžiausiu budrumu saugotis, kad nekreiptum minčių, o juo labiau žodžių į tai, kas vyksta bendruomenėje; kas nutiko ar nutinka kokiam nors vienuoliui; nežiūrėtum į jo būdą, jo elgesį ar reikalus, kad ir kokie sunkūs jie būtų. Nei prisidengdamas uolumu, nei noru padėti, nesakyk nieko niekam, išskyrus tą, kuriam pagal teisę dera tai pasakyti reikiamu laiku; ir niekada nesipiktink bei nesistebėk jokiu daiktu, kurį matai ar girdi, stengdamasis išsaugoti savo sielą viso to užmarštyje.
Nes jei norėsi į ką nors žiūrėti, net jei gyventum tarp angelų, daugelis dalykų tau atrodys negerai, kadangi nesupranti jų esmės. Pasiimk pavyzdį iš Loto žmonos: kadangi ji sunerimo dėl sodomiečių pražūties ir atsigręžė atgal pažiūrėti, kas vyksta, Viešpats nubaudė ją paversdamas druskos stulpu. Tai skirta tam, kad suprastum: Dievas nori, jog net jei gyventum tarp demonų, gyventum tarp jų taip, kad net minties galvos neatsuktum į jų reikalus, bet paliktum juos visiškai, stengdamasis išlaikyti savo sielą tyrą ir nepadalytą Dieve, kad jokia mintis apie šį ar aną dalyką tau nesukliudytų. Ir tam laikyk užtikrintu dalyku, kad vienuolynuose ir bendruomenėse niekada netrūks to, už ko būtų galima užkliūti, juk niekada netrūksta demonų, siekiančių parblokšti šventuosius; o Dievas tai leidžia, kad juos lavintų ir ištirtų. O jei nesisaugosi, kaip pasakyta, tarsi nebūtum namuose, nepajėgsi būti tikras vienuolis, kad ir kiek daug darytum, nei pasiekti šventojo apnuoginimo bei susitelkimo, nei išsilaisvinti iš čia slypinčių pavojų. Nes jei taip nesielgsi, kad ir kokį gerą tikslą ar uolumą turėtum, viename ar kitame dalyke velnias tave nutvers; o esi jau pakankamai nutvertas vien tada, kai leidi savo sielai išsiblaškyti ties kuo nors iš to. Atsimink, ką sako apaštalas Jokūbas: „Jei kas tariasi esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, to pamaldumas tuščias“ (Jok 1, 26). Tai suprantama ne mažiau apie vidinį liežuvį kaip ir apie išorinį.
2. PRIEŠ VELNIĄ
Tas, kuris siekia tobulumo, privalo naudoti tris atsargumo priemones, kad išsilaisvintų iš velnio – savo antrojo priešo. Tam reikia pastebėti, kad tarp daugelio gudrybių, kurias velnias naudoja dvasiniams asmenims apgauti, pati dažniausia yra apgauti juos gėrio pavidalu, o ne blogio pavidalu; nes jis žino, kad atpažinto blogio jie vargu ar griebsis. Todėl visada privalai nepasitikėti tuo, kas atrodo gera, ypač kai čia nedalyvauja paklusnumas. Saugumas ir teisingumas šiame reikale yra patarimas to, iš kurio privalai jį priimti.
PIRMOJI ATSARGUMO PRIEMONĖ
Pirmoji atsargumo priemonė tebūna ta, kad niekada – be to, prie ko esi įpareigotas pareigų – nesiimtum jokio darbo, kad ir koks geras bei pilnas meilės jis atrodytų (sau pačiam ar bet kuriam kitam namuose ar už jų ribų), be paklusnumo nurodymo; taip įgysi nuopelną ir saugumą. Išvengsi savavaliavimo ir pabėgsi nuo velnio bei nežinomų pavojų, už kuriuos Dievas pareikalaus apyskaitos savo laiku. O jei šito nesilaikysi mažuose ir dideliuose dalykuose, kad ir kaip tau atrodytų, jog elgiesi teisingai, neišvengiamai būsi velnio apgautas – mažai ar daug. Ir net jei tai būtų tik nesivadovavimas visame kame paklusnumu, jau nusikalstamai klysti; juk Dievas labiau nori paklusnumo nei aukų, o vienuolio veiksmai priklauso ne jam, bet paklusnumui; ir jei jis atims juos iš paklusnumo, iš jo bus pareikalauta kaip už prarastus.
ANTROJI ATSARGUMO PRIEMONĖ
Antroji atsargumo priemonė: niekada nežiūrėk į Vyresnįjį kaip į mažesnį už patį Dievą, kad ir kas tas Vyresnysis būtų, nes laikai jį Jo vietoje. Ir įsidėmėk, kad velnias, nuolankumo priešas, čia labai smarkiai kiša savo ranką. Šitaip žvelgiant į Vyresnįjį, laimėjimas ir pažanga yra didžiuliai, o be šito – didelis praradimas ir žala. Todėl su dideliu budrumu saugokis nežiūrėti į jo charakterį, jo būdą, elgesį ar kitokias jo manieras; nes padarysi sau tokią didelę žalą, kad dieviškąjį paklusnumą paversi žmogiškuoju, būdamas skatinamas veikti ar neveikti vien dėl matomų Vyresniojo manierų, o ne dėl nematomo Dievo, kuriam jame tarnauji. Ir tavo paklusnumas bus tuščias arba tuo labiau bevaisis, kuo labiau tave slegia sunkus Vyresniojo būdas arba kuo labiau džiugina geras jo būdas.
Sakau tau: priversdamas žiūrėti į šias manieras, velnias yra sužlugdęs didžiulę daugybę vienuolių tobulume; ir jų paklusnumai turi labai mažai vertės Dievo akyse, nes jie savo dėmesį paklusnume sutelkė į šiuos dalykus. Jei šiuo atžvilgiu neprisiversi taip, kad tau būtų visiškai tas pats, kas yra Vyresnysis – vienas ar kitas (kiek tai liečia tavo asmeninius jausmus), jokiu būdu negalėsi būti dvasinis žmogus, nei gerai išlaikyti savo įžadų.
TREČIOJI ATSARGUMO PRIEMONĖ
Trečioji atsargumo priemonė, nukreipta tiesiai prieš velnią, yra ta, kad iš visos širdies visada stengtumeisi nusižeminti mintimi, žodžiu ir darbu, džiaugdamasis kitų gėriu kaip savo paties ir trokšdamas, kad kitiems visuose dalykuose būtų teikiama pirmenybė prieš tave, ir tai darydamas iš tikros širdies. Šiuo būdu nugalėsi blogį gėriu, nuvysi velnią tolyn ir atneši širdžiai džiaugsmą; ir stenkis tai praktikuoti labiausiai su tais, kurie tau mažiausiai patinka. Ir žinok: jei to nepraktikuosi, nepasieksi tikrosios meilės, nei joje darysi pažangos. Ir visada labiau trokšk būti visų pamokytas, nei norėti mokyti tą, kuris yra mažiausias iš visų.
3. PRIEŠ KŪNĄ
Kitas tris atsargumo priemones privalo naudoti tas, kuris nori nugalėti save patį ir savo juslumą – savo trečiąjį priešą.
PIRMOJI ATSARGUMO PRIEMONĖ
Pirmoji atsargumo priemonė tebūna suprasti, kad atėjai į vienuolyną ne dėl ko kito, o tam, kad visi tave tašytų ir lavintų. Ir todėl, norėdamas išsilaisvinti iš netobulumų ir neramumų, kurie gali kilti dėl vienuolių charakterių bei elgesio, ir iš kiekvieno nutikimo išgauti naudos, privalai galvoti, kad visi vienuolyne esantieji yra meistrai (kaip iš tiesų ir yra), pastatyti tam, kad tave lavintų: vieni tave tašys žodžiu, kiti – darbu, kiti – mintimis prieš tave; ir visame tame privalai būti paklusnus, kaip statula yra paklusni tam, kuris ją tašo, tam, kuris ją dažo, ir tam, kuris ją paauksuoja. O jei šito nesilaikysi, nemokėsi nugalėti savo juslumo ir jausmų, nemokėsi gerai elgtis vienuolyne su broliais, nepasieksi šventosios ramybės, nei išsilaisvinsi iš daugelio kliūčių ir blogybių.
ANTROJI ATSARGUMO PRIEMONĖ
Antroji atsargumo priemonė: niekada neatsisakyk daryti darbų dėl malonumo ar skonio trūkumo, kurį juose randi, jei Dievo tarnystei dera, kad jie būtų atlikti; taip pat nedaryk jų vien dėl skonio ar malonumo, kurį jie tau teikia, jei nedera jų atlikti lygiai taip pat, kaip ir tų, kurie yra nemalonūs. Nes be šito neįmanoma įgyti ištvermės ir nugalėti savo silpnumo.
TREČIOJI ATSARGUMO PRIEMONĖ
Trečioji atsargumo priemonė tebūna ta, kad dvasinis žmogus pratybose niekada nekreiptų akių į jų teikiamą malonumą, kad prie jo prisirištų ir vien dėl to atliktų tokias pratybas; taip pat neturi bėgti nuo to, kas jose kartu, bet veikiau ieškoti to, kas vargina ir yra nemalonu, bei tai priimti. Taip uždedamas kamanos juslumui. Nes kitaip nei prarasi savimeilės, nei laimėsi Dievo meilės.