„Vidinė pilis“ (isp. El Castillo Interior, autorės rankraštyje vadinta tiesiog Las Moradas – „Būstinės“) yra krikščioniškosios mistikos viršūnė ir kurią parašė brandžiausia Bažnyčios daktarė, basųjų karmeličių ordino steigėja šventoji Teresė Avilietė (Jėzaus Teresės, 1515–1582) veikalas. Parašytas 1577 m., o pirmą kartą išleistas 1588 m. Salamankoje (kartu su kitais jos raštais, redaguotais Fray Luiso de Leóno), tarptautinėje tradicijoje šis tekstas žinomas kaip The Interior Castle arba Castellum Interior. Pavadinimas kilo iš mistinės vizijos, kurioje Dievas Teresei atvėrė žmogaus sielą kaip stulbinančio grožio pilį, iškaltą iš vientiso, spindinčio deimanto ar skaidriausio krištolo, turinčią daugybę kambarių ir septynias koncentrines „būstines“, kurių pačiame centre gyvena pats Karalius – Švenčiausioji Trejybė.

Kūrinio atsiradimo aplinkybės buvo itin dramatiškos. 1577 m. Teresė buvo įkalinta Toledas vienuolyne, apribota nuo kelionių, o jos vykdoma Karmelio reforma patyrė nuožmų pasipriešinimą. Be to, Ispanijos inkvizicija buvo konfiskavusi ankstesnę jos autobiografinę knygą „Gyvenimas“ (Vida). Šiomis nevilties, sekimo ir dvasinio spaudimo sąlygomis, savo dvasios tėvo ir vyresniojo tėvo Jerónimo Graciáno paliepimu, šešiasdešimtmetė, ligų varginama vienuolė vos per kelis mėnesius (tarp birželio ir lapkričio) užrašė šį dvasinės literatūros šedevrą. Neturėdama po ranka jokių teologinių knygų, remdamasi vien savo gilia patirtimi ir Šventosios Dvasios įkvėpimu, ji sukūrė neprilygstamą sielos žemėlapį.

Centrinė veikalo ašis – žmogaus sielos vertė ir jos vidinė kelionė. Pasak Teresės, didžiausia žmogaus tragedija yra ta, kad jis dažnai gyvena tik „pilies išorėje“, paniręs į pasaulio triukšmą, kūniškus rūpesčius ir nuodėmes, visiškai pamiršęs neįkainojamą lobį, glūdintį jo paties gelmėse. Įėjimo į šią pilį durys yra malda ir susikaupimas (la oración y consideración). Pilies išorę ir pirmuosius kiemus supa nuodingi ropliai bei žvėrys (pasaulietiniai prisirišimai ir pagundos), kurie bando atgrasyti sielą nuo žengimo gilyn. Kiekviena būstinė žymi vis gilesnį vidinės brandos, apsivalymo ir maldos lygmenį:

• Pirmosios trys būstinės atveria aktyvųjį žmogaus pastangų kelią. Pirmojoje būstinėje siela, nors jau pradeda melstis, vis dar yra blaškoma pasaulio tuštybės ir privalo mokytis esminės dorybės – savęs pažinimo (autoconocimiento). Antrojoje būstinėje žmogus aiškiau girdi Dievo kvietimą per knygas, pamokslus ar ligas ir veda sunkią dvasinę kovą su pagundomis. Trečiojoje būstinėje siela pasiekia pavyzdingą moralinį gyvenimą, tvarką ir dorybes, tačiau čia slypi didelis pavojus – pasitenkinimas savimi, dvasinis saugumas ir baimė prarasti komfortą.
  
• Ketvirtoji būstinė yra lemtingas lūžis visame dvasiniame gyvenime – čia įvyksta perėjimas iš žmogiškomis pastangomis atliekamos meditacijos į pasyviąją, įlietąją kontempliaciją (oración de quietud – ramybės maldą). Čia Teresė pasitelkia garsųjį dviejų vandens šaltinių palyginimą: vienas indas pripildomas žmogaus pastangomis, vargingai pumpuojant vandenį ilgais vamzdžiais (žmogaus protavimas), o kitas šaltinis trykšta tiesiai iš pačių žemės gelmių, be jokio triukšmo ir vargo pripildydamas baseiną gyvuoju vandeniu (Dievo malonė).
  
• Penktojoje, šeštojoje ir septintojoje būstinėse siela įžengia į giliausius mistinės vienybės slėpinius. Penktojoje būstinėje patiriama Vienybės malda (oración de unión), kurią Teresė iliustruoja nuostabia šilkverpio metafora: bjaurus vikšras, paslėptas maldos kokone, numiršta sau, kad atgimtų kaip baltas, laisvas drugelis (mariposa blanca). Šeštojoje būstinėje vyksta Dvasinės sužadėtuvės (desposorio espiritual), lydimos gilių vidinių apvalymų, meilės žaizdų, mistinių regėjimų ir ilgesio (tai glaudžiai siejasi su šv. Kryžiaus Jono „Tamsiąja naktimi“). Galiausiai septintojoje būstinėje pasiekiama aukščiausia viršūnė – Dvasinė santuoka (matrimonio espiritual). Čia, slapčiausioje pilies menėje, siela pasiekia nenutrūkstamą taiką ir tobulą vienybę su Švenčiausiąja Trejybe.

Nepaisant aprašomų aukščiausių mistinių patirčių, Teresės mokymas išlieka nepaprastai blaivus, žmogiškas ir praktiškas. Veikalo pabaigoje autorė pabrėžia, kad visų ekstazių, regėjimų ir dvasinių dovanų galutinis tikslas tėra vienas – meilės darbai. Tikroji vienybė su Dievu pasireiškia ne atitrūkimu nuo realybės, o gebėjimu sujungti Marijos kontempliaciją su Mortos tarnyste: „Jei norite, kad kontempliacija būtų tikra, jūsų darbai turi gimti iš meilės.“

Parašyta gyva, šilta, vaizdinga XVI a. ispanų šnekamąja kalba, kupina buitinių ir gamtos palyginimų, „Vidinė pilis“ tapo neprilygstamu dvasinės psichologijos vadovėliu. 1970 m. popiežius Paulius VI šv. Teresę Avilietę paskelbė pirmąja moterimi Bažnyčios daktare, o „Vidinė pilis“ iki šiol išlieka vienu labiausiai vertinamų krikščioniškosios išminties šaltinių, kviečiančių kiekvieną ieškančią širdį leistis į drąsią kelionę po savo pačios vidines gelmes.

Vidinė pilis arba Būstinės (ištrauka)

SEPTINTOSIOS BŪSTINĖS

I SKYRIUS

Nagrinėjamos kilnios malonės, kurias Dievas suteikia sieloms, įžengusioms į septintąsias būstines. Autorė parodo skirtumą, kuris, jos manymu, egzistuoja tarp sielos ir dvasios, nors jos abi yra viena. Šiame skyriuje yra keletas dėmesio vertų dalykų.

(1) Šių būstinių kilnieji slėpiniai. (2) Šv. Teresės sumišimas kalbant tokiomis temomis. (3) Mūsų Viešpats įsiveda savo nuotaką į savo sosto menę. (4) Sunkios nuodėmės būsenoje esančios sielos tamsa. (5) Užtarimas už nusidėjėlius. (6) Siela – vidinis pasaulis. (7) Dvasinės santuokos. (8) Ankstesnės malonės skiriasi nuo dvasinės santuokos. (9) Švenčiausioji Trejybė apsireiškia sielai. (10) Jos buvimo sieloje pastovumas. (11) Padariniai. (12) Šis buvimas ne visada vienodai suvokiamas. (13) Tai nepriklauso nuo sielos valios. (14) Sielos centras lieka ramus. (15) Siela ir dvasia skiriasi, nors yra viena. (16) Siela ir jos galios nėra tapatūs dalykai.

(1) Galbūt manote, seserys, kad apie šią dvasinę kelionę jau tiek daug pasakyta, jog nebėra ko pridurti. Tai būtų didelė klaida: Dievo didybė neturi ribų, kaip ir Jo darbai; tad kas gi galėtų apsakyti Jo gailestingumą ir didybę? Tai neįmanoma, tad nesistebėkite tuo, ką apie juos rašau – tai tėra menka dalelė to, kas lieka neapsakyta apie Dievą. Jis parodė didelį gailestingumą atverdamas šiuos slėpinius tai, kuri galėtų juos mums papasakoti, nes kuo daugiau sužinome apie Jo bendravimą su kūriniais, tuo karščiau turime Jį šlovinti ir labiau vertinti sielą, kuria Jis taip gėrisi. Kiekviena iš mūsų turi sielą, tačiau nesuvokiame jos vertės, sukurtos pagal Dievo paveikslą, todėl nesugebame suprasti svarbių paslapčių, kurias ji savyje talpina. Tebūna Jo Didenybei malonu kreipti mano plunksną ir išmokyti mane pasakyti bent šiek tiek iš to, ką būtų galima papasakoti apie Jo apreiškimus sieloms, kurias Jis veda į šią būstinę. Aš karštai Jo maldauto man padėti, nes Jis mato, kad mano tikslas – atverti Jo gailestingumą Jo vardo šlovei ir garbei. Viliuosi, kad Jis suteiks šią malonę, jei ne dėl manęs pačios, tai bent dėl jūsų, seserys – kad atrastumėte, kaip gyvybiškai svarbu jums nestatyti jokių kliūčių Sužadėtinio Dvasinei Santuokai su jūsų siela, kuri, kaip sužinosite, atneša tokias ypatingas palaimas.

(2) O didis Dieve! Iš tiesų tokia menka būtybė kaip aš turėtų drebėti vien nuo minties kalbėti tokia tema, kuri toli pranoksta viską, ką esu verta suprasti. Iš tiesų jaučiau sumišimą ir dvejojau, ar nebūtų geriau užbaigti rašyti apie šią Būstinę keliais žodžiais, kad žmonės nepagalvotų, jog pasakoju savo asmeninę patirtį. Mane slėgė gėda, nes žinant, kas esu, tai yra baisus sumanymas. Kita vertus, ši baimė atrodė tik pagunda ir silpnumas: net jei būsiu neteisingai suprasta, kol Dievas bus bent šiek tiek labiau šlovinamas ir pažįstamas, tegu visas pasaulis mane plūsta. Be to, aš galiu būti mirusi anksčiau, nei ši knyga išvys dienos šviesą. Tebūna pašlovintas Tas, kuris gyvena ir gyvens per amžių amžius! Amen.

(3) Kai mūsų Viešpačiui patinka pasigailėti praeities ir dabarties kančių, kurias dėl Jo ilgesio iškentė ši siela, kurią Jis dvasiškai paėmė savo nuotaka, Jis, prieš atbaigdamas dangiškąją santuoką, įsiveda ją į šią savo būstinę arba sosto menę. Tai yra septintoji Būstinė, nes kaip Jis turi buveinę danguje, taip turi ją ir sieloje, kur niekas kitas, tik Jis vienas tegali pasilikti, ir kuri gali būti pavadinta antruoju dangumi.

(4) Svarbu, seserys, kad neįsivaizduotume sielos esant tamsoje. Kadangi esame įpratę manyti, jog nėra jokios kitos šviesos, tik išorinė, įsivaizduojame, kad siela yra apgaubta tamsos. Taip iš tiesų yra su siela, esančia ne malonės būsenoje, tačiau ne dėl kokio nors Trūkumo Teisingumo Saulėje, kuri pasilieka joje ir teikia jai būtį, bet pati siela yra nepajėgi priimti šviesos, kaip manau, jau sakiau kalbėdama apie pirmąją Būstinę. Tam tikram asmeniui buvo duota suprasti, kad tokios nelaimingos sielos yra tarsi įkalintos niūriame požemyje, surakintos rankomis ir kojomis bei nepajėgios atlikti jokio nuopelningo veiksmo: jos taip pat yra ir aklos, ir nebylios. Mes galime jų nuoširdžiai gailėtis, kai pagalvojame, kad pačios kadaise buvome tokioje pat būsenoje ir kad Dievas gali parodyti gailestingumą ir joms.

(5) Tad būkime, seserys, pačios uoliausios užtardamos jas ir niekada to neapleiskime. Melstis už sielą, esančią sunkioje nuodėmėje, yra daug naudingesnė išmaldos forma, nei padėti krikščioniui, kurį matytume stipriai surakintomis už nugaros rankomis, pririštą prie stulpo ir mirštantį iš bado – ne dėl maisto trūkumo, nes šalia jo guli daugybė rinktiniausių skanėstų, bet todėl, kad jis nepajėgia įsidėti jų į burną, nors yra nepaprastai išsekęs ir prie mirties slenksčio, ir tai ne laikinos mirties, o amžinosios. Argi nebūtų iš mūsų pusės nepaprastai žiauru stovėti žiūrint į jį ir neduoti jam nieko valgyti? O kas, jei savo maldomis galėtumėte atrišti jo pančius? Dabar jūs suprantate.

(6) Dėl Dievo meilės maldauju jus nuolat savo maldose prisiminti tokioje būklėje esančias sielas. Dabar mes kalbame ne apie jas, bet apie kitas, kurios per Dievo gailestingumą atliko atgailą už savo nuodėmes ir yra malonės būsenoje. Neturite galvoti apie sielą kaip apie menką ir nereikšmingą, bet kaip apie vidinį pasaulį, talpinantį tiek daug gražių būstinių, kiek matėte; kaip iš tiesų ir turėtų būti, kadangi sielos centre yra būstinė, skirta pačiam Dievui.

(7) Kai Jo Didenybė teikiasi suteikti sielai šių dieviškųjų sužadėtuvių malonę, Jis įsiveda ją į savo sosto menę ir nesielgia su ja taip, kaip anksčiau, kai panardindavo ją į transą. Tikiu, kad tuomet Jis suvienydavo ją su Savimi, kaip ir vienybės maldos metu; tačiau tuomet buvo paveikiama tik aukštesnioji dalis, ir siela nesijautė pašaukta įeiti į savo pačios centrą, kaip kad šioje būstinėje. Čia menkai tesvarbu, ar tai vyksta vienu, ar kitu būdu.

(8) Ankstesnėse malonėse mūsų Viešpats suvienija dvasią su Savimi ir padaro ją aklą bei nebylią, kaip šventąjį Paulių po jo atsivertimo, šitaip neleisdamas jai žinoti, iš kur ar kaip ji mėgaujasi šia malone, nes didžiausias dvasios džiaugsmas yra suvokti savo artumą Dievui. Paties dieviškosios vienybės momento metu siela nieko nejaučia, visoms jos galijoms esant visiškai prarastoms. Tačiau dabar Jis veikia kitaip: mūsų gailestingasis Dievas pašalina žvynus nuo jos akių, leisdamas jai pamatyti ir suprasti bent šiek tiek iš gautos malonės nepaprastu bei nuostabiu būdu šioje būstinėje per intelektinį regėjimą.

(9) Per tam tikrą slėpiningą tiesos apreiškimą apsireiškia trys Švenčiausiosios Trejybės Asmenys, lydimi apšvietimo, kuris sušvinta dvasioje tarsi akinantis šviesos debesis. Trys Asmenys skiriasi vienas nuo kito; kilnus pažinimas įliejamas į sielą, suteikiant jai tiesos tikrumą, kad Visi Trys yra vienos substancijos, galybės bei žinojimo ir yra vienas Dievas. Taip tai, ką mes priimame kaip tikėjimo doktriną, siela dabar, taip sakant, supranta regėjimu, nors regi Švenčiausiąją Trejybę nei kūno, nei sielos akimis, kadangi tai nėra vaizduotės regėjimas. Visi Trys Asmenys čia bendrauja su siela, kalba jai ir leidžia suprasti mūsų Viešpaties žodžius Evangelijoje, kad Jis, Tėvas ir Šventoji Dvasia ateis ir apsigyvens sieloje, kuri Jį myli ir laikosi Jo įsakymų.

(10) O mano Dieve, kaip skiriasi vien girdėti bei tikėti šiais žodžiais nuo jų tiesos suvokimo šiuo būdu! Diena iš dienos auganti nuostaba užvaldo šią sielą, nes trys Švenčiausiosios Trejybės Asmenys, regis, niekada nepasitraukia; ji su tikrumu mato, mano aprašytu būdu, kad Jie gyvena giliai jos pačios centre ir gelmėse; nors dėl mokslo trūkumo ji negali aprašyti kaip, ji suvokia šių dieviškųjų Kompanionų buvimą savyje.

(11) Galite manyti, kad toks asmuo yra tarsi be proto ir kad jo protas yra per daug apsvaigęs, jog rūpintųsi kuo nors kitu. Priešingai, ji yra kur kas aktyvesnė nei anksčiau visame kame, kas liečia Dievo tarnystę, o turėdama laisvo laiko mėgaujasi šia palaiminta draugija. Jei tik ji pati pirma neapleis Dievo, tikiu, kad Jis niekada nesiliaus leisti jai aiškiai jausti Savo buvimo: ji jaučiasi užtikrinta, kaip iš tiesų ir gali jaustis, kad Jis niekada jos nenuvils taip, jog leistų prarasti šią malonę po to, kai kartą ją suteikė; tuo pat metu ji yra atsargesnė nei anksčiau, kad jokiu būdu Jo neįžeistų.

(12) Šis buvimas ne visada taip visiškai suvokiamas, tai yra taip aiškiai juntamas, kaip iš pradžių, arba kaip tais momentais, kai Dievas atnaujina šią malonę, kitaip ją priėmusysis negalėtų niekuo kitu užsiimti, nei gyventi visuomenėje. Nors ir ne visada matoma tokioje skaidrioje šviesoje, vis dėlto kaskart, kai apie tai pamąsto, ji jaučia Švenčiausiosios Trejybės draugiją. Tai lygiai taip pat, tarsi būtume su kitais žmonėmis labai gerai apšviestame kambaryje, ir kas nors jį užtemdytų uždarydamas langines; mes būtume tikri, kad kiti vis dar yra ten, nors ir nepajėgtume jų matyti.

(13) Galite paklausti: „Ar ji negalėtų sugrąžinti šviesos ir pamatyti Juos vėl?“ Tai ne jos galioje; kai mūsų Viešpats panorės, Jis atvers proto langines: Jis rodo jai didelį gailestingumą niekada jos nepalikdamas ir leisdamas jai tai taip aiškiai suvokti. Jo dieviškoji Didenybė, regis, ruošia Savo nuotaką didesniems dalykams per šią dieviškąją draugiją, kuri aiškiai padeda tobulumui visais atžvilgiais ir priverčia ją prarasti baimę, kurią kartais jausdavo, kai jai būdavo suteikiamos kitos malonės.

(14) Viena moteris, patyrusi šią malonę, pamatė, kad patobulėjo visose dorybėse: kad ir kokie būtų jos išbandymai ar darbai, jos sielos centras, regis, niekada nepajudėdavo iš savo ramybės vietos. Taigi tam tikra prasme jos siela atrodė padalinta: praėjus nedaug laiko po to, kai Dievas suteikė jai šią malonę, patirdama didelių kančių, ji skundėsi savo siela kaip Morta Marija, priekaištaudama jai, kad ji mėgaujasi vieniša ramybe, palikdama ją tokią pilną vargų ir užsiėmimų, jog negali palaikyti jai draugijos.

(15) Tai gali pasirodyti keista jums, dukterys, tačiau nors žinoma, kad siela yra nedaloma, tai yra faktas, o ne prasimanymas, ir tai dažnai nutinka. Vidiniai padariniai su tikrumu rodo, kad yra tikras skirtumas tarp sielos ir dvasios, nors jos yra viena su kita. Tarp jų yra nepaprastai subtilus skirtumas, taip, kad kartais atrodo, jog jos veikia skirtingu būdu viena nuo kitos, kaip ir pažinimas, kurį joms suteikia Dievas.

(16) Man taip pat atrodo, kad siela ir jos galios nėra tapatūs dalykai. Mūsų viduje yra tiek daug ir tokių transcendentinių paslapčių, kad iš mano pusės būtų pasipūtimas bandyti jas paaiškinti. Jei per Dievo gailestingumą įžengsime į dangų, mes suprasime šias paslaptis.

II SKYRIUS

Nagrinėjama ta pati tema: per keletą subtilių palyginimų paaiškinamas skirtumas tarp dvasinės vienybės ir dvasinės santuokos.

(1) Dvasinės santuokos, prasidedančios vaizduotės regėjimu. (2) Dvasinės sužadėtuvės ir santuoka skiriasi. (3) Dvasinė santuoka yra ilgalaikė. (4) Dvasinės sužadėtuvės – ne. (5) Dvasinė santuoka – pastovi. (6) Šv. Paulius ir dvasinė santuoka. (7) Sielos džiaugsmas vienybėje. (8) Jos įsitikinimas Dievo buvimu viduje. (9) Jos ramybė. (10) Kristaus malda už sielos dieviškąją vienybę. (11) Jos išsipildymas. (12) Nekintanti sielos ramybė septintojoje Būstinėje. (13) Nebent ji įžeistų Dievą. (14) Kovos už septintosios Būstinės ribų. (15) Tai paaiškinantys palyginimai.

(1) Dabar priėjome prie kalbėjimo apie dieviškąsias ir dvasines santuokas, nors ši kilni malonė negali būti priimta su visu savo tobulumu mūsų dabartiniame gyvenime, nes apleidus Dievą šis didis gėris būtų prarastas. Pirmą kartą, kai Dievas suteikia šią malonę, Jis per Savo švenčiausiosios Žmogiškosios prigimties vaizduotės regėjimą apsireiškia sielai, kad ji suprastų ir suvoktų gaunamą aukščiausią dovaną. Kitiems žmonėms Jis gali apsireikšti kitokiu būdu; mano minėtas asmuo, priėmęs Šventąją Komuniją, išvydo mūsų Viešpatį, pilną spindesio, grožio ir didybės, tokį, koks Jis buvo po Savo prisikėlimo. Jis pasakė jai, kad nuo šiol ji turi rūpintis Jo reikalais taip, tarsi jie būtų jos pačios, o Jis rūpinsis jos reikalais: Jis ištarė kitus žodžius, kuriuos ji suprato geriau, nei gali pakartoti. Tai gali pasirodyti nieko naujo, nes mūsų Viešpats tokiu būdu buvo apsireiškęs jai ir kitu metu; vis dėlto tai buvo taip kitaip, kad paliko ją apstulbusią ir nustebintą tiek dėl to, ką matė, ryškumo, tiek dėl tuo metu girdėtų žodžių, taip pat todėl, kad tai vyko sielos viduje, kur, išskyrus tą paskutinį minėtą, joks kitas regėjimas nebuvo matytas.

(2) Privalote suprasti, kad tarp regėjimų, matytų šioje ir ankstesnėse būstinėse, yra didžiulis skirtumas; tarp dvasinių sužadėtuvių ir dvasinės santuokos yra toks pat skirtumas, kaip tarp žmonių, kurie yra tik susižadėję, ir kitų, kurie amžiams sujungti šventąja santuoka. Sakiau jums, kad nors naudoju šį palyginimą, nes nėra tinkamesnio, vis dėlto šios sužadėtuvės turi ne daugiau bendro su mūsų kūniška būkle, nei jei siela būtų bekūnė dvasia. Tai dar labiau tinka dvasinei santuokai, nes ši slapta vienybė vyksta pačiame vidiniame sielos centre, kur pats Dievas privalo gyventi: tikiu, kad nereikia jokių durų, norint į jį įeiti. Sakau „nereikia jokių durų“, nes visa, ką iki šiol aprašiau, regis, ateina per pojūčius ir galias, kaip turi ateiti ir mūsų Viešpaties Žmogiškumo atvaizdas, tačiau tai, kas vyksta dvasinių santuokų vienybėje, yra labai kitaip. Čia Dievas pasirodo sielos centre ne per vaizduotės, bet per intelektinį regėjimą, daug labiau mistinį nei matyti anksčiau, visai kaip Jis pasirodė Apaštalams neįėjęs pro duris, kai tarė: „Ramybė jums.“

(3) Tokia slėpininga yra ši paslaptis ir tokia kilni malonė, kurią Dievas šitaip akimirksniu suteikia sielai, kad ji jaučia aukščiausią džiugesį, kurį galima aprašyti tik sakant, jog mūsų Viešpats teikiasi akimirkai atverti jai Savo paties dangiškąją šlovę daug subtilesniu būdu nei per bet kokį regėjimą ar dvasinį malonumą. Kiek galima suprasti, siela – turiu omenyje šios sielos dvasia – yra padaroma viena su Dievu, kuris pats yra dvasia, ir kuriam patiko parodyti tam tikriems asmenims, kaip toli siekia Jo meilė mums, kad šlovintume Jo didybę. Jis šitaip teikėsi suvienyti Save su Savo kūriniu: Jis susiejo Save su ja taip tvirtai, kaip du žmogiški asmenys yra sujungiami santuokoje, ir niekada nuo jos neatsiskirs.

(4) Dvasinės sužadėtuvės yra kitokios ir, kaip ir vienybės malonė, dažnai nutrūksta; nes nors du dalykai vienybe paverčiami vienu, atsiskyrimas vis dar yra įmanomas ir kiekviena dalis tuomet lieka atskiras daiktas. Ši malonė paprastai greitai praeina, ir vėliau siela, kiek ji suvokia, lieka be Jo draugijos.

(5) Dvasinėje santuokoje su mūsų Viešpačiu taip nėra – čia siela visada pasilieka savo centre su savo Dievu. Vienybė gali būti simbolizuojama dviem vaško žvakėmis, kurių galiukai liečiasi taip glaudžiai, kad yra tik viena šviesa; arba vėlgi, dagtis, vaškas ir šviesa tampa viena, tačiau viena žvakė vėl gali būti atskirta nuo kitos ir dvi žvakės lieka atskiros; arba dagtis gali būti ištrauktas iš vaško. Tačiau dvasinė santuoka yra tarsi lietus, krentantis iš dangaus į upę ar upokšnį, tampantis vienu ir tuo pačiu skysčiu, taip, kad upės ir lietaus vanduo nebegali būti padalinti; arba ji panaši į upelį, įtekantį į vandenyną, kuris vėliau nebegali būti nuo jo atskirtas. Ši santuoka taip pat gali būti prilyginta kambariui, į kurį ryški šviesa patenka pro du langus – nors patekdama yra padalinta, šviesa tampa viena ir ta pati.

(6) Galbūt šventasis Paulius, sakydamas „Kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia“, turėjo omenyje šią aukščiausiąją santuoką, kuri numato Jo Didenybės susijungimą su siela per vienybę. Tas pats Apaštalas sako: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas.“ Tai, manau, čia galėtų ištarti siela, nes dabar tas mažas drugelis, apie kurį kalbėjau, miršta su didžiausiu džiaugsmu, nes Kristus yra jo gyvenimas.

(7) Laikui bėgant tai tampa vis labiau akivaizdu per savo padarinius, nes siela sužino, kad būtent Dievas „teikia jai gyvybę“, per tam tikras slaptas nuojautas, per daug stiprias, kad būtų neteisingai suprastos, ir aštriai jaučiamas, nors neįmanomas aprašyti. Jos sukelia tokius visa apimančius jausmus, kad juos patiriantis asmuo negali susilaikyti nuo meilingų šūksnių, tokių kaip: „O mano gyvybės Gyvybe ir Galia, kuri mane palaikai!“ bei kitų panašių troškimų. Mat iš Dievybės gelmių, kur Dievas, regis, amžinai laiko šią sielą tvirtai apglėbęs, liejasi pieno upokšniai, guodžiantys pilies tarnus. Manau, Jis nori, kad jie tam tikru būdu dalytųsi tais turtais, kuriais džiaugiasi siela; todėl iš tekančios upės, kurioje praryjamas mažas upelis, karts nuo karto išteka keli vandens lašai, kad palaikytų kūno galias – nuotakos ir Sužadėtinio tarnus.

(8) Žmogus, kuris netikėtai būtų panardintas į vandenį, negalėtų to nepastebėti; čia yra tas pats, tik dar akivaizdžiau. Didelis kiekis vandens negalėtų užkristi ant mūsų, jei nekiltų iš kokio nors šaltinio – taip siela jaučiasi tikra, kad jos viduje turi būti kažkas, kas svaido šias strėles ir atgaivina jos pačios gyvenimą, ir kad yra Saulė, iš kurios ši akinanti šviesa liejasi iš dvasios vidaus į jos galias.

(9) Pati siela, kaip sakiau, niekada nepajuda iš šio centro ir nepraranda tos ramybės, kurią gali suteikti Tas, kuris suteikė ją Apaštalams, kai jie buvo susirinkę kartu. Manau, kad šis mūsų Viešpaties pasveikinimas turi kur kas gilesnę prasmę, nei perteikia patys žodžiai, kaip ir Jo paliepimas šlovingajai Magdalenai „eiti ramybėje“. Mūsų Viešpaties žodžiai veikia mūsų viduje, ir šiais atvejais jie turėjo sukelti savo poveikį sielose, jau pasirengusiose išvyti iš savęs viską, kas kūniška, ir pasilikti tik tai, kas dvasinė, kad susijungtų šioje dangiškoje vienybėje su nesukurtąja Dvasia. Be jokios abejonės, jei išsivaduosime iš visko, kas priklauso kūriniui, atsisakydami to dėl Dievo meilės, tas pats Viešpats pripildys mus Savimi.

(10) Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, melsdamasis už Savo Apaštalus, prašė, kad jie taptų viena su Tėvu ir su Juo pačiu; kaip Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, yra Tėve, o Tėvas Jame! Nežinau, kaip meilė galėtų būti didesnė už šią! Niekas tenesustoja neįžengęs čia, nes Jo Didenybė taip pat pasakė: „Ne tik už juos meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį Mane įtikės“; ir Jis pareiškė: „Aš esu juose.“

(11) Dieve, padėk man! Kokie tikri yra šie žodžiai ir kaip aiškiai juos supranta siela, kuri šioje maldos būsenoje randa juos išsipildžiusius savyje! Taip turėtume ir mes visi, jei ne mūsų pačių kaltė, nes Jėzaus Kristaus, mūsų Karaliaus ir mūsų Viešpaties, žodžiai negali nuvilti. Tai mes klystame tinkamai nepasiruošdami ir nepašalindami visko, kas gali užstoti šią šviesą, todėl nematome savęs šiame veidrodyje, kuriame yra įrėžtas mūsų atvaizdas.

(12) Grįžtant prie to, ką sakiau: Dievas patalpina sielą Savo paties būstinėje, kuri yra pačiame pačios sielos centre. Sakoma, kad aukščiausiasis dangus, kuriame gyvena mūsų Viešpats, nesisuka kartu su likusiais: taip ir įprasti galių bei vaizduotės judesiai, regis, nevyksta jokiu būdu, kuris galėtų pakenkti sielai ar sudrumsti jos ramybę.

(13) Ar atrodo, kad noriu pasakyti, jog po to, kai Dievas atveda sielą taip toli, ji yra tikra dėl savo išganymo ir nebegali vėl įpulti į nuodėmę? Neturiu to omenyje: kaskart, kai sakau, jog siela atrodo esanti saugume, turi būti suprantama, kad tai galioja tol, kol Jo Didenybė taip laiko ją Savo globoje ir ji Jo neįžeidžia. Šiaip ar taip, tikrai žinau, kad nors toks asmuo suvokia aukštą būklę, kurioje yra, ir išbuvo joje kelerius metus, ji nelaiko savęs saugia, bet yra atsargesnė nei bet kada, kad išvengtų menkiausio Dievo įžeidimo. Kaip paaiškinsiu vėliau, ji labai trokšta Jam tarnauti ir jaučia nuolatinį skausmą bei sumišimą matydama, kaip mažai gali Jam padaryti, palyginti su tuo, ką privalėtų. Tai nėra lengvas kryžius, bet sunkus apsimarinimas, nes kuo sunkesnes atgailas ji gali atlikti, tuo labiau yra patenkinta. Didžiausia jos atgaila yra tada, kai Dievas atima iš jos sveikatą ir jėgas atlikti bet kokią atgailą. Kitur jums sakiau, kokį aštrų skausmą tai jai kėlė, tačiau dabar tai liūdina ją kur kas labiau. Taip turi būti todėl, kad ji yra tarsi medis, įskiepytas į kamieną, augantį prie upelio, kuris padaro jį žalesnį ir vaisingesnį. Kodėl gi stebėtis šios sielos ilgesiais, kurios dvasia iš tiesų tapo viena su mano aprašytu dangiškuoju vandeniu?

(14) Grįžtant prie to, apie ką rašiau: nėra numatyta, kad galios, pojūčiai ir aistros nuolat mėgautųsi šia ramybe. Siela iš tiesų ja mėgaujasi, tačiau kitose būstinėse vis dar pasitaiko kovos, kančios ir nuovargio akimirkų, nors paprastai ramybė per jas neprarandama. Šį „sielos centrą“ arba „dvasią“ taip sunku aprašyti ar net patikėti jo buvimu, kad manau, seserys, jog mano nesugebėjimas paaiškinti savo minties apsaugo jus nuo pagundos manimi netikėti; sunku suprasti, kaip sieloje gali būti kryžių bei kančių ir kartu ramybė.

(15) Leiskite man pateikti jums vieną ar du palyginimus – duok Dieve, kad jie būtų naudingi; jei ne, aš žinau, kad tai, ką sakau, yra tiesa. Karalius gyvena savo rūmuose; jo karalystėje vyksta daug karų ir nelaimių, tačiau jis pasilieka savo soste. Tokiu pat būdu, nors maištai ir laukiniai žvėrys su dideliu triukšmu siaučia kitose būstinėse, vis dėlto niekas iš to nepatenka į septintąsias būstines ir neišveja iš čia sielos. Nors protas apgailestauja dėl šių bėdų, jos jo nesutrikdo ir neatima iš jo ramybės, nes aistros yra pernelyg prislopintos, kad išdrįstų įžengti čia, kur jos patirtų tik dar didesnį pralaimėjimą. Nors visas kūnas kenčia skausmą, vis dėlto galva, jei ji sveika, nekenčia kartu su juo. Aš šypsausi iš šių palyginimų – jie man nepatinka, – bet negaliu rasti kitų. Galvokite apie tai ką norite – aš pasakiau jums tiesą.

III SKYRIUS

Apie didžiuosius vaisius, kuriuos duoda minėtoji malda. Reikia atidžiai išstudijuoti ir atsiminti nuostabų skirtumą tarp šių padarinių ir tų, kurie buvo aprašyti anksčiau.

(1) Paskutiniųjų gautų malonių padariniai. (2) Sielai rūpi tik Dievo garbė. (3) Tačiau ji vis tiek atlieka savo pareigas. (4) Kiti šių malonių vaisiai. (5) Karštas sielos troškimas tarnauti Dievui. (6) Kristus gyvena šioje sieloje. (7) Ir vėl pažadina ją uolumui, jei ji tampa aplaidi. (8) Nuolatinė Dievo globa tokioms sieloms. (9) Jų ramybė ir tyla. (10) Retos ekstazės Septintosiose būstinėse. (11) Tikėtinos to priežastys. (12) Šventojo Rašto užuominos į šią būseną. (13) Tokių sielų budrumas. (14) Kryžiai, patiriami šioje būsenoje.

(1) Mažasis drugelis numirė su didžiausiu džiaugsmu, pagaliau radęs ramybę, ir dabar joje gyvena Kristus. Pažvelkime į skirtumą tarp jos dabartinio ir buvusio gyvenimo, nes padariniai įrodys, ar tai, ką jums sakiau, buvo tiesa. Kiek galima nustatyti, jie yra šie: pirma, toks visiškas savęs užmarštis, kad ji iš tiesų atrodo neegzistuojanti, kaip sakiau, nes joje įvyko toks perkeitimas, jog ji nebepasiekia savęs atpažinti; ji taip pat neatsimena, kad dangus, gyvybė ar šlovė turėtų būti jos, bet atrodo visiškai užsiėmusi Dievo reikalų ieškojimu. Akivaizdu, kad Jo Didenybės ištarti žodžiai atliko savo darbą: „kad ji rūpintųsi Jo reikalais, o Jis rūpinsis jos reikalais.“

(2) Taigi jai niekas nerūpi, kad ir kas nutiktų, bet ji gyvena tokioje keistoje užmarštyje, kad, kaip minėjau, regis, nebėra savęs pačios ir netrokšta būti kuo nors svarbi jokiame – jokiame! – dalyke, nebent mato, kad gali bent kiek padidinti Dievo garbę ir šlovę, dėl kurios mieliausiai numirtų.

(3) Nemanau, dukterys, kad ji apleidžia valgymą ir gėrimą, nors tai jai kelia nemažą vargą, arba savo luomo pareigų atlikimą. Aš kalbu apie jos vidų; kalbant apie jos išorinius veiksmus, maža ką galima pasakyti, nes didžiausia jos kančia – matyti, kad ji vos turi jėgų ką nors padaryti. Už nieką pasaulyje ji nepraleistų progos padaryti visko, ką gali, apie ką žino, kad tai pagerbtų mūsų Viešpatį.

(4) Antrasis vaisius yra stiprus kentėjimo troškimas, nors tai nebedrumsčia jos ramybės kaip anksčiau, nes karštas tokių sielų noras, kad jose išsipildytų Dievo valia, priverčia jas sutikti su viskuo, ką Jis daro. Jei Jis nori, kad ji kentėtų, ji yra patenkinta; jei ne, ji nebesikankina dėl to iki mirties, kaip buvo įpratusi daryti. Ji jaučia didelį vidinį džiaugsmą, kai yra persekiojama, ir tokiomis aplinkybėmis yra daug ramesnė nei ankstesnėje būsenoje: ji nelaiko jokio pykčio prieš savo priešus ir nelinki jiems nieko blogo. Tiesą sakant, ji jaučia jiems ypatingą meilę, giliai sielvartauja matydama juos nelaimėje ir daro viską, ką gali, kad jiems padėtų, nuoširdžiai užtardama juos prieš Dievą. Ji mielai atsisakytų malonių, kurias jai rodo Jo Didenybė, jei tik jos būtų atiduotos jos priešams, kad neleistų jiems įžeisti mūsų Viešpaties.

(5) Labiausiai mane stebinantis dalykas yra tas, kad sielvartas ir kančia, kurią tokios sielos jautė dėl to, jog negalėjo numirti ir džiaugtis mūsų Viešpaties buvimu, dabar yra pakeisti tokiu pat karštu troškimu Jam tarnauti, daryti taip, kad Jis būtų šlovinamas, ir padėti kitiems kiek tik išgali. Jos ne tik nustojo ilgėtis mirties, bet trokšta ilgo gyvenimo ir pačių sunkiausių kryžių, jei tai atneštų bent menkiausią garbę mūsų Viešpačiui. Taigi, jei jos tikrai žinotų, kad vos palikusios savo kūnus jų sielos džiaugsis Dievu, joms tai neturėtų jokios reikšmės, taip pat jos negalvoja apie šventųjų patiriamą šlovę ir netrokšta ja dalytis. Tokios sielos mano, kad jų šlovė susideda iš pagalbos bet kokiu būdu Tam, kuris buvo nukryžiuotas, ypač matydamos, kaip žmonės Jį įžeidinėja ir kaip mažai tėra tų, kurie, atsižadėję visko kito, rūpinasi vien tik Jo garbe. Tiesa, žmonės šioje būsenoje kartais tai pamiršta ir yra apimami švelnaus ilgesio džiaugtis Dievu bei palikti šią tremties žemę, ypač matydami, kaip mažai Jam tarnauja. Tuomet, sugrįždami į save ir apmąstydami, kaip nuolat turi Jį savo sielose, jie lieka patenkinti, paaukodami Jo Didenybei savo pasiryžimą gyventi kaip brangiausią atnašą, kokią tik gali padaryti. Jos bijo mirties ne daugiau, nei bijotų malonaus transo.

(6) Faktas tas, kad Tas, kuris suteikė joms šiuos kankinančius mirties troškimus, pakeitė juos kitais. Tebūna Jis per amžius palaimintas ir pašlovintas! Amen. Iš tiesų tokie asmenys nebetrokšta nei paguodų, nei malonumų, kadangi patį Dievą nešiojasi savyje, ir būtent Jis gyvena juose. Akivaizdu, kad Jo gyvenimas buvo viena nuolatinė kankynė: tokį Jis norėtų matyti ir mūsų gyvenimą, bent jau troškimu, nes dėl viso kito Jis gailestingai mus veda pagal mūsų silpnumo poreikius, nors matydamas reikalą suteikia mums Savo stiprybės.

(7) Tokia siela, visiškai atsižadėjusi visų dalykų, trokšta būti arba visada viena, arba užsiėmusi tuo, kas teikia naudos kitų sieloms: ji nejaučia nei sausros, nei kokių nors vidinių neramumų, bet nuolatinį švelnų susikaupimą mūsų Viešpatyje, kurį trokšta be perstojo šlovinti. Kai ji tampa aplaidi, tas pats Viešpats pažadina ją mano minėtu būdu, ir lengva pamatyti, kad šis impulsas (nežinau, kokį žodį jam pavartoti) ateina iš sielos vidaus, kaip ankstesni veržlūs troškimai. Dabar jis jaučiamas labai saldžiai, bet nėra sukeliamas nei intelekto, nei atminties, taip pat nėra priežasties manyti, kad pati siela jame kaip nors dalyvauja. Tai taip įprasta ir taip dažna, kad kiekvienas, buvęs šioje būsenoje, privalėjo tai pastebėti. Kad ir kokia didelė būtų ugnis, liepsna niekada nedega žemyn, bet kyla aukštyn, ir šitaip matyti, kad šis judesys kyla iš sielos centro, kurio galias jis sužadina. Iš tiesų, jei nieko kito nebūtų laimėta šiuo maldos būdu, išskyrus žinojimą apie ypatingą Dievo rūpestį bendrauti su mumis ir kaip Jis prašo mūsų pasilikti su Juo (nes iš tiesų negaliu to aprašyti jokiu kitu būdu), manau, kad dėl šių saldžių ir persmelkiančių Jo meilės prisilietimų visi mūsų praeities skausmai būtų buvę verti to.

(8) Jūs būsite tai sužinojusios iš patirties, seserys, nes manau, kad kai mūsų Viešpats atveda mus į vienybės maldą, Jis budi virš mūsų šiuo būdu, nebent mes apleistume Jo įsakymų laikymąsi. Kai šie impulsai jums suteikiami, atsiminkite, kad jie kyla iš pačios vidinės būstinės, kur Dievas gyvena mūsų sielose. Karštai Jį šlovinkite, nes būtent Jis siunčia jums šią žinią, arba meilės laišką, taip švelniai parašytą ir tokiu šifru, kurį tik jūs galite suprasti ir žinoti, ko Jis prašo. Jokiu būdu neapleiskite atsakyti Jo Didenybei, net jei būtumėte užsiėmusios išoriškai ir įsitraukusios į pokalbį. Mūsų Viešpačiui dažnai gali patikti parodyti jums šią slaptą malonę viešumoje; tačiau labai lengva, kadangi atsakymas turi būti visiškai vidinis, atsakyti meilės aktu arba paklausti kartu su šventuoju Pauliumi: „Viešpatie, ką nori, kad padaryčiau?“ Jėzus parodys jums daugeliu būdų, kaip Jam patikti. Tai palankus metas, nes Jis, regis, klausosi mūsų, ir siela beveik visada šiuo subtiliu prisilietimu yra nuteikiama atsakyti su kilniu pasiryžimu. Kaip sakiau, ši būstinė skiriasi nuo kitų tuo, kad sausra ir nerimas, kartais juntami visose kitose, beveik niekada neįžengia čia, kur siela beveik visada yra rami. Ji nebijo, kad šią kilnią malonę galėtų suklastoti velnias, bet jaučia tvirtą įsitikinimą, jog ji yra dieviškos kilmės, nes, kaip minėta anksčiau, čia pojūčiais ar galijomis nieko nesuvokiama, bet Jo Didenybė apsireiškia dvasiai, kurią Jis pasiima būti su Savimi toje vietoje, kur, neabejoju, velnias nedrįsta įžengti, nei mūsų Viešpats kada nors jam leistų.

(9) Visos malonės, čia dieviškai suteikiamos sielai, ateina, kaip sakiau, be jokių jos pačios veiksmų, išskyrus visišką savęs atidavimą Dievui. Jos suteikiamos ramybėje ir tyloje, kaip Saliamono šventyklos statyboje, kur nesigirdėjo jokio garso. Taip yra su šia Dievo šventykla, šia Jo būstine, kur Jis ir siela džiaugiasi vienas kitu vienumoje ir gilioje tyloje. Protui nereikia veikti nei ko nors ieškoti, nes Viešpats, kuris jį sukūrė, nori, kad jis ilsėtųsi ir tik pro mažą plyšelį stebėtų, kas vyksta viduje. Nors kartais jis negali to matyti, vis dėlto tokie tarpai yra labai trumpi, tikiu, todėl, kad galios čia nėra prarandamos, bet tik nustoja dirbti, būdamos tarsi apstulbusios iš nuostabos.

(10) Aš taip pat stebiuosi matydama, kad sielai pasiekus šią būseną ji nebepatiria ekstazių, išskyrus galbūt retomis progomis – net ir tuomet jos nėra panašios į buvusius transus bei dvasios skrydį ir retai vyksta viešumoje, kaip būdavo anksčiau. Jos nebėra sukeliamos kokių nors ypatingų raginimų pamaldumui, pavyzdžiui, pamačius religinį paveikslą, išgirdus pamokslą (kad ir pirmuosius kelis žodžius) ar skambant sakralinei muzikai; anksčiau, tarsi vargšas mažas drugelis, siela buvo tokia nerami, kad bet kas ją išgąsdindavo ir priversdavo pakilti skrydžiui. Tai gali būti arba todėl, kad dvasia pagaliau rado atilsį, arba todėl, kad šiose būstinėse pamatė tokių stebuklų, jog niekas nebegali jos išgąsdinti, o galbūt todėl, kad ji nebesijaučia vieniša, džiaugdamasi tokia Draugija.

(11) Trumpai tariant, seserys, negaliu pasakyti priežasties, bet vos tik Dievas parodo sielai, kas yra šioje būstinėje, atvesdamas ją gyventi šiose valdose, negalia, anksčiau taip varginusi protą ir buvusi neįveikiama, iškart išnyksta. Tikriausiai taip yra todėl, kad mūsų Viešpats dabar sustiprino, praplėtė ir išvystė sielą, arba gali būti, kad Jis norėjo paviešinti (tam tikram tikslui, žinomam tik Jam vienam) tai, ką slapta darė tokių sielų viduje, nes Jo sprendimai šiame gyvenime pranoksta mūsų supratimą.

(12) Šie padariniai kartu su visais kitais mano minėtais gerais skirtingų maldos laipsnių vaisiais Dievo suteikiami sielai, kai ji prisiartina prie Jo priimti to „savo burnos bučinio“, kurio prašė nuotaka, ir aš tikiu, kad jos prašymas dabar yra išklausytas. Čia sužeistam elniui duodami trykštantys vandenys: čia ji gėrisi Dievo padangtėmis: čia Nojaus išsiųstas balandis pažiūrėti, ar tvanas atslūgo, nuskynė alyvmedžio šakelę, parodydamas, kad rado tvirtą žemę tarp šio pasaulio tvanų ir audrų. O Jėzau! Kas žino, kiek daug Šventajame Rašte nurodo į šią sielos ramybę? Kadangi, o mano Dieve, Tu matai, kokia didžiulė mums yra šios ramybės svarba, paskatink krikščionis stengtis ją pasiekti! Savo gailestingumu neatimk jos iš tų, kuriems ją suteikei, nes kol nesuteikei jiems tikrosios ramybės ir neatvedei jų ten, kur ji yra nesibaigianti, jie visada privalo gyventi baimėje.

(13) Sakydama „tikroji ramybė“ neturiu omenyje, kad ramybė žemėje yra netikra, bet kad tokios sielos galbūt turėtų pradėti visas savo kovas iš naujo, jei apleistų Dievą. Ką turi jausti šie žmonės pagalvoję, kad įmanoma prarasti tokį didį gėrį? Jų baimė daro juos atsargesnius; jie bando semtis stiprybės iš savo silpnumo, kad per savo pačių kaltę nepraleistų jokios progos geriau patikti Dievui. Kuo didesnes malones jie gavo iš Jo Didenybės, tuo labiau nepasitiki savimi ir yra drovesni; stebuklai, kuriuos jie matė, aiškiau atskleidė jiems jų pačių vargus ir jų nuodėmių baisumą, taip, kad dažnai, tarsi muitininkas, jie nedrįsta net akių pakelti.

(14) Kartais jie trokšta numirti ir būti saugume, tačiau tuomet jų meilė iškart priverčia juos norėti gyventi tam, kad tarnautų Dievui, kaip sakiau; todėl jie paveda viską, kas juos liečia, Jo gailestingumui. Kartais juos labiau nei bet kada slegia mintis apie daugybę gautų malonių, kad tarsi perkrautas laivas nepaskęstų po šia našta. Užtikrinu jus, seserys, tokios sielos turi savo kryžių nešti, vis dėlto jis jų netrikdo ir neatima iš jų ramybės, bet greitai praeina tarsi banga ar audra, po kurios ateina štilis, nes Dievo buvimas jų viduje netrukus priverčia jas pamiršti visa kita. Tebūna Jis per amžius palaimintas ir šlovinamas visų Savo kūrinių! Amen.

IV SKYRIUS

Pabaiga išdėsto tai, kas, regis, yra pagrindinė mūsų Viešpaties intencija suteikiant sieloms šias kilnias malones, ir paaiškina, kaip būtina Marijai ir Mortai eiti kartu. Šis skyrius yra labai naudingas.

(1) Septintosios Būstinės permainos. (2) Jų sukeltas nuolankumas. (3) Tokios sielos yra laisvos nuo mirtinų ir sąmoningų lengvų nuodėmių. (4) Saliamono lemtis. (5) Šventoji baimė. (6) Šios malonės sustiprina sielas kentėti. (7) Šventųjų nešti kryžiai. (8) Mūsų Viešpaties regėjimo poveikis šventajam Petrui. (9) Šių malonių vaisiai. (10) Kodėl įvyksta dvasinė santuoka. (11) Meilė Kristui įrodoma mūsų darbais. (12) Tikrasis dvasingumas. (13) Nuolankumas ir dorybės privalo jungtis su malda. (14) Pažengusių sielų uolumas. (15) Sustiprintos dieviškojo Buvimo jų viduje. (16) Šventųjų pavyzdžiai. (17) Ir Morta, ir Marija privalo tarnauti mūsų Viešpačiui. (18) Kristaus maistas. (19) Marijos apsimarinimas. (20) Jos sielvartas per Kančią. (21) Ar galime nuvesti sielas pas Dievą? (22) Kaip tai padaryti. (23) Meilė suteikia vertę mūsų darbams. (24) Pabaiga.

(1) Neturite manyti, seserys, kad mano minėti padariniai šiose sielose visada egzistuoja tuo pačiu laipsniu, nes, kiek atsimenu, sakiau jums, jog daugeliu atvejų mūsų Viešpats retkarčiais palieka tokius asmenis jų prigimties silpnumui. Nuodingi padarai iš griovio aplink pilį ir kitų būstinių tuojau pat susivienija, kad atkeršytų už tą laiką, kai iš jų buvo atimta galia.

(2) Tiesa, tai trunka neilgai – galbūt dieną ar šiek tiek ilgiau, – tačiau per šį neramumą, kuris paprastai kyla iš kokio nors praeinančio įvykio, šie asmenys sužino, kokią naudą gauna iš šventosios Draugijos, kurioje yra. Mūsų Viešpats suteikia jiems tokią didelę tvirtybę, kad jie niekada neapleidžia nei Jo tarnystės, nei gerų pasiryžimų, kuriuos priėmė ir kurie per išmėginimus tik sustiprėja, taip pat jų širdys niekada nenusigręžia nuo jų net menkiausiu valios judesiu. Šis vargas pasitaiko retai; mūsų Viešpats nori, kad siela atsimintų savo natūralią būklę, idant būtų nuolanki ir geriau suprastų, kiek daug yra Jam skolinga ir kokią didelę malonę gavo, bei šlovintų Jį.

(3) Nemanau, kad nepaisant stipraus šių sielų troškimo ir pasiryžimo jos nedarytų netobulumų ir net neįpultų į daugelį nuodėmių: tai yra nesąmoningai; nes tokiems žmonėms suteikiama ypatinga Dievo malonė šiuo klausimu – turiu omenyje lengvas nuodėmes. Kiek jie žino, jie yra laisvi nuo mirtinų nuodėmių, nors nesijaučia tikri, ar nėra kalti dėl kokių nors, apie kurias nežino.

(4) Tai labai skaudina jų širdis, kaip ir vaizdas aplinkui žūstančių sielų; nors iš vienos pusės jie turi tvirtą viltį patys nebūti tarp pasmerktųjų skaičiaus, vis dėlto prisimindami, kas mums sakoma Šventajame Rašte apie likimą žmonių, kurie, kaip Saliamonas, atrodė ypatingi Dievo numylėtiniai ir taip artimai bendravo su Jo Didenybe, jie negali nebijoti dėl savęs.

(5) Tegu ta iš jūsų, kuri jaučia didžiausią pasitikėjimą šiuo klausimu, bijo labiausiai, nes: „Palaimintas žmogus, kuris bijo Viešpaties“, kaip sakė Dovydas. Tebūna Jo Didenybė visada mūsų apsauga. Melskime Jį niekada neleisti mums Jo įžeisti: tame glūdi didžiausias mūsų saugumas. Tebūna Jis per amžius šlovinamas. Amen.

(6) Būtų gerai pasakyti jums, seserys, priežastį, kodėl Dievas suteikia tokias malones sieloms šiame pasaulyje, nors jūs privalėjote tai suprasti iš sukeltų padarinių, jei tik apsvarstėte šį reikalą. Aš grįžtu prie šio klausimo tam, kad nė viena iš jūsų nepamanytų, jog tai daroma vien dėl malonumo, kurį tokie asmenys jaučia – tai būtų didelė klaida iš jūsų pusės, nes Jo Didenybė negali suteikti mums didesnės malonės, kaip tik duoti mums gyvenimą, kokį gyveno Jo mylimasis Sūnus. Todėl, kaip dažnai jums sakiau, esu tikra, kad šios malonės siunčiamos sustiprinti mūsų silpnumą, idant galėtume Juo sekti daug kentėdami.

(7) Mes visada matome, kad tie, kurie yra arčiausiai Kristaus, mūsų Viešpaties, neša sunkiausią kryžių: pagalvokite, ką iškentė Jo šlovingoji Motina ir Apaštalai. Kaip manote, kaip šventasis Paulius ištvėrė tokius didžiulius vargus? Iš jo elgesio mes sužinome apie tikrų regėjimų ir kontempliacijos, kylančių iš mūsų Viešpaties, o ne iš mūsų pačių vaizduotės ar velnio apgaulės, vaisius. Ar manote, kad šventasis Paulius pasislėpė, norėdamas ramiai mėgautis šiomis dvasinėmis paguodomis ir nieko daugiau neveikti? Žinote, kad jis niekada neturėjo nė dienos poilsio, kiek galime sužinoti, ir vargu ar galėjo daug miegoti, kadangi dirbo visą naktį, kad užsidirbtų pragyvenimui.

(8) Aš žaviuosi šventuoju Petru, kuris bėgdamas iš kalėjimo sutiko mūsų Viešpatį, pasakiusį jam, kad eina į Romą būti vėl nukryžiuotas. Niekada nekalbu Brevijoriaus maldų, kuriose tai minima, nepatirdama ypatingo džiaugsmo. Kokį poveikį šis regėjimas padarė šventajam Petrui ir ką jis padarė? Jis iškart nuėjo pasitikti savo mirties – ir mūsų Viešpats suteikė jam nemažą malonę surasdamas jam budelį!

(9) O, mano seserys, kaip užmiršusi savo patogumą, kaip neatsižvelgianti į garbę ir kaip toli nuo žmonių pagarbos ieškojimo turėtų būti ta, kurios sielą Dievas šitaip pasirenka Savo ypatinga buveine! Nes jei jos protas yra nukreiptas į Jį, kaip ir turėtų būti, ji neišvengiamai privalo pamiršti save: visos jos mintys nukreiptos į tai, kaip Jam geriau patikti ir kada bei kaip ji gali parodyti meilę, kurią Jam jaučia.

(10) Tai yra maldos tikslas ir siekis, mano dukterys; tai yra priežastis dvasinės santuokos, kurios vaikai visada yra geri darbai. Darbai yra neabejotinas ženklas, rodantis, kad šios malonės ateina iš Dievo, kaip jums sakiau. Man bus maža naudos būti giliai susikaupusiai vienatvėje, atliekant dorybių aktus, planuojant ir žadant padaryti stebuklus Dievo tarnystėje, jei vėliau, pasitaikius progai, darysiu visiškai priešingai. Suklydau sakydama „bus maža naudos“, nes visas laikas, kurį praleidžiame su Dievu, atneša mums didelę naudą. Nors vėliau dėl silpnumo galime neįvykdyti savo gerų ketinimų, vis dėlto kada nors Jo Didenybė ras būdą mums juos įgyvendinti, nors galbūt ir su dideliu mūsų apgailestavimu. Taip, matydamas sielą labai baikščią, Jis dažnai siunčia jai kokį nors didelį vargą, priešingą jos valiai, ir praveda ją per šį išmėginimą su nauda jai pačiai. Kai siela tai sužino, ji tampa mažiau nedrąsi atiduodama save Jam.

(11) Turėjau pasakyti „atneš mums mažai naudos“, palyginti su tuo daug didesniu gėriu, kurį galime gauti, kai mūsų darbai išpildo mūsų troškimus ir mūsų pažadus. Ta, kuri negali padaryti viso to iš karto, turėtų daryti po truputį, pamažu suvaldydama savo valią, jei nori gauti vaisių iš maldos. Net šiame mažame kampelyje ji ras ne vieną progą tai praktikuoti. Atsiminkite, tai yra nepalyginamai svarbiau, nei sugebu išreikšti. Įsmeikite akis į Nukryžiuotąjį, ir viskas atrodys lengva. Jei Jo Didenybė įrodė Savo meilę mums tokiais stulbinančiais vargais bei kančiomis, kaip galite siekti Jam patikti vien žodžiais?

(12) Ar žinote, ką reiškia būti iš tiesų dvasiniam? Tai reiškia tapti Dievo vergais – paženklintais Jo žyme, kuri yra kryžius. Kadangi atidavėte Jam savo laisvę, Jis gali parduoti jus kaip vergus visam pasauliui, kaip pats buvo parduotas, kas būtų ne skriauda, o didžiausia malonė jums. Jei tam nepasiryšite, niekada nesitikėkite padaryti didelės pažangos, nes, kaip sakiau, nuolankumas yra viso pastato pamatas, ir jei nebūsite iš tiesų nuolankios, mūsų Viešpats dėl jūsų pačių gerovės niekada neleis jums iškelti jo labai aukštai, kad jis nenuvirstų ant žemės.

(13) Todėl, seserys, pasirūpinkite padėti tvirtą pamatą stengdamosi būti pačios mažiausios iš visų ir kitų tarnaitės, stebėdamos, kaip galite joms patikti ir padėti, nes tai bus naudingiau jums nei joms. Pastatyta ant tokių tvirtų uolų, jūsų pilis niekada nesugrius. Vėl pabrėžiu: jūsų pamatas neturi susidėti vien iš maldos ir kontempliacijos: jei neįgysite dorybių ir jų nepraktikuosite, visada liksite nykštukės; ir duok Dieve, kad jums nenutiktų nieko blogiau, kaip tik nepadaryti pažangos, nes žinote, kad sustoti reiškia eiti atgal – jei mylite, niekada nebūsite patenkintos sustojimu vietoje.

(14) Galbūt manote, kad kalbu apie pradedančiuosius ir kad vėliau galima pailsėti, tačiau, kaip jums sakiau, poilsis, kurį tokios sielos jaučia, yra jų viduje: išorėje jos turi jo mažiau ir jo netrokšta. Kaip manote, kodėl siela siunčia iš savo centro šiuos įkvėpimus, ar veikiau troškimus (žinias, apie kurias kalbėjau), pilies valdų gyventojams ir aplinkinėms būstinėms? Kad užmigdytų juos? Ne, ne, ne! Siela iš ten veda nuožmesnį karą, kad apsaugotų galias, pojūčius ir visą kūną nuo dykinėjimo, nei kada nors vedė, kai kentėjo jų draugijoje. Anksčiau ji nesuprato didžiulės naudos, kurią atnešė jos kančios, nors iš tiesų jos galėjo būti priemonė, kuria Dievas pasinaudojo, kad atvestų ją į šią būseną.

(15) Be to, draugija, kuria ji džiaugiasi, suteikia jai kur kas didesnę stiprybę nei kada nors anksčiau. Jei, kaip sako Dovydas: „Su šventu būsi šventas“, be jokios abejonės, tapdama viena su Visagaliu per šią aukščiausiąją dvasios vienybę su dvasia, siela privalo įgyti stiprybės, kaip žinome, kad įgijo šventieji, kentėti ir mirti. Be jokios abejonės, su šitaip įgyta jėga siela padeda viskam, kas yra pilyje, ir net pačiam kūnui, kuris dažnai atrodo nebetekęs jokio jautrumo. Gyvumas, kurį siela gauna iš vyno, gerto rūsyje (į kurį Sužadėtinis ją įsivedė ir neleido išeiti), persilieja į silpną kūną, visai kaip maistas, kurį valgome, maitina ir galvą, ir visą kūno sandarą.

(16) Iš tiesų kūnas daug kenčia būdamas gyvas, nes kad ir kokį darbą atliktų, siela turi energijos kur kas didesnėms užduotims ir ragina jį atlikti daugiau, nes visa, ką jis gali atlikti, atrodo kaip niekas. Tai privalo būti priežastis griežtų atgailų, kurias atliko daugelis šventųjų, ypač šlovingoji Magdalena, kuri visada buvo praleidusi savo gyvenimą prabangoje. Tai sukėlė uolumą, kurį mūsų tėvas Elijas jautė Dievo garbei, ir šventojo Dominyko bei šventojo Pranciškaus troškimus patraukti sielas šlovinti Visagalį. Užtikrinu jus, kad pamiršę save jie privalėjo patirti nemažus išmėginimus.

(17) Tai, mano seserys, yra tai, ko norėčiau, kad siektume – aukoti savo prašymus ir praktikuoti maldą ne dėl savo pačių pasitenkinimo, bet kad gautume stiprybės tarnauti Dievui. Neieškokime naujo tako; mes pasiklystume patogumų keliuose. Būtų keistas dalykas įsivaizduoti, kad pasieksime šias malones kokiu nors kitu keliu, nei tuo, kuriuo Jėzus ir visi Jo šventieji ėjo prieš mus. Nesvajokime apie tokį dalyką: patikėkite manimi, ir Morta, ir Marija privalo priimti mūsų Viešpatį ir laikyti Jį savo Svečiu, taip pat jos neturi būti tokios nesvetingos, kad nepasiūlytų Jam maisto. Kaip Marija gali tai padaryti sėdėdama prie Jo kojų, jei jos sesuo jai nepadeda?

(18) Jo maistas yra tai, kad kiekvienu įmanomu būdu patrauktume sielas pas Jį, idant jos būtų išgelbėtos ir šlovintų Jį per amžius. Galite pateikti du prieštaravimus: pirma, kad sakiau, jog Marija pasirinko geresniąją dalį, nes ji jau buvo atlikusi Mortos darbą patarnaudama mūsų Viešpačiui, numazgodama Jo kojas ir nušluostydama jas savo plaukais.

(19) Ar manote, kad kilmingai moteriai, kokia ji buvo, buvo menkas apsimarinimas eiti gatve, galbūt vienai, nes savo uolume ji niekada negalvojo, kaip eina? Tuomet ji įėjo į namus, kur buvo svetima, ir turėjo pakelti fariziejaus priekaištus bei daugelį kitų išmėginimų. Buvo keista matyti tokią moterį, kokia ji buvo buvusi, šitaip viešai pakeičiančią savo gyvenimą. Esant tokiai nedorai tautai kaip žydai, jos meilės vaizdo mūsų Viešpačiui, kurio jie taip karčiai nekentė, pakako, kad jie mestų jai į veidą jos praeities gyvenimą ir tyčiotųsi iš jos noro tapti šventąja. Be abejonės, ji privalėjo pakeisti savo puošnius rūbus ir visa kita. Atsižvelgiant į tai, kaip žmonės dabar kalba apie asmenis, daug mažiau žinomus nei ji, kas gi turėjo būti sakoma apie ją?

(20) Užtikrinu jus, seserys, ji laimėjo geresniąją dalį po daugelio kryžių ir apsimarinimų. Argi vien tik jos Mokytojo neapykantos žmonių akyse vaizdas neturėjo būti nepakeliamas išmėginimas? Tuomet pagalvokite, ką ji iškentė vėliau per mūsų Viešpaties mirtį! Pati tikiu, kad ji nepatyrė kankinystės todėl, kad jau buvo kankinė iš sielvarto matydama nukryžiavimą. Kiek vėliau baisaus skausmo Jo nebuvimas turėjo sukelti jai per ilgus metus po to! Matote, ji ne visada mėgavosi kontempliacija prie mūsų Išganytojo kojų!

(21) Antra, galite sakyti, kad neturite nei galios, nei priemonių vesti sielas pas Dievą; nors mielai tai darytumėte, nežinote kaip, kadangi negalite nei mokyti, nei pamokslauti, kaip darė Apaštalai. Dažnai rašiau atsakymą į šį prieštaravimą, nors negaliu pasakyti, ar dariau tai kalbėdama apie Pilį. Vis dėlto, kadangi šis sunkumas tikriausiai dažnai kyla jūsų galvose dėl troškimų, kuriuos mūsų Viešpats jums suteikia Jam tarnauti, aš dabar apie tai pakalbėsiu vėl. Kitur jums sakiau, kaip velnias dažnai pripildo mūsų mintis didžių planų, kad užuot pridėję rankas prie to darbo, kurį galime padaryti tarnaujant mūsų Viešpačiui, būtume patenkinti troškimu atlikti tai, kas neįmanoma.

(22) Jūs galite daug nuveikti malda; ir tuomet nesistenkite padėti visam pasauliui, bet visų pirma savo bendražygėms; šis darbas bus tuo geresnis, kuo labiau esate jam įpareigotos. Ar manote, kad tai menkas dalykas, jog jūsų nuolankumas ir apsimarinimas, jūsų pasirengimas tarnauti seserims, jūsų karšta meilė joms ir jūsų meilė Dievui būtų tarsi ugnis, uždeganti jų uolumą, ir kad jūs nuolat skatintumėte jas praktikuoti kitas dorybes? Tai būtų didis darbas ir pats mieliausias mūsų Viešpačiui: šitaip darydamos viską, kas jūsų galioje, įrodytumėte Jo Didenybei savo pasiryžimą padaryti dar daugiau, ir Jis atlygintų jums taip, tarsi būtumėte laimėjusios Jam daug sielų. Ar atsakote: „Tai nebūtų mano seserų atvertimas, nes jos jau dabar yra labai geros?“ Koks jūsų reikalas? Jei jos būtų dar geresnės, šlovinimas, kurį jos teikia Dievui, labiau Jam patiktų, o jų maldos labiau padėtų jų artimui.

(23) Trumpai tariant, mano seserys, baigsiu šiuo patarimu: nestatykite bokštų be pamato, nes mūsų Viešpačiui rūpi ne tiek mūsų darbų svarba, kiek meilė, su kuria jie atliekami. Kai darome viską, ką galime, Jo Didenybė leis mums padaryti daugiau kiekvieną dieną. Jei nepavargsime, bet per tą trumpą laiką, kurį trunka šis gyvenimas (ir galbūt jis bus trumpesnis, nei bet kuri iš jūsų mano), atiduosime mūsų Viešpačiui kiekvieną auką, kokią tik galime – tiek vidinę, tiek išorinę, – Jo Didenybė sujungs jas su ta, kurią Jis paaukojo Savo Tėvui už mus ant Kryžiaus, kad jos būtų vertos tos vertės, kurią joms suteikia mūsų meilė, kad ir kokie menki patys darbai bebūtų.

(24) Tebūna malonu Jo Didenybei, mano seserys ir mano dukterys, kad visos susitiktume ten, kur galėsime šlovinti Jį per amžius, ir tesuteikia Jis man malonę praktikuoti bent dalelę to, ko jus išmokiau, per nuopelnus Savo Sūnaus, kuris gyvena ir viešpatauja per amžius! Amen. Užtikrinu jus, kad esu pilna sumišimo dėl savęs pačios, ir maldauju jus dėl to paties Viešpaties nepamiršti šios vargšės nusidėjėlės savo maldose.

IHS

(Jėzus Žmonių Išganytojas)

Nors, kaip sakiau, jaučiau nenorą pradėti šį darbą, vis dėlto dabar, kai jis baigtas, labai džiaugiuosi jį parašiusi ir manau, kad mano vargas buvo vertas to, nors prisipažįstu, jog man tai kainavo nedaug. Atsižvelgiant į jūsų griežtą uždarumą, mažą poilsį, kurį turite, mano seserys, ir į tai, kiek daug patogumų trūksta kai kuriuose jūsų vienuolynuose, manau, kad jus gali paguosti džiaugimasis šia vidine pilimi, į kurią galite įeiti ir vaikščioti savo nuožiūra bet kurią valandą, kada tik panorėsite, neprašydamos savo vyresniųjų leidimo. Tiesa, kad negalite įeiti į visas būstines savo pačių jėgomis, kad ir kokios didelės jos jums atrodytų, nebent pats Pilies Valdovas jus įsileistų. Todėl patariu nenaudoti jokios prievartos, jei susidursite su kokia nors kliūtimi, nes tai Jam taip nepatiktų, kad Jis niekada neduotų jums leidimo į jas įeiti. Jis labai myli nuolankumą: jei laikysite save nevertomis įeiti į trečiąją būstinę, Jis tuo greičiau suteiks jums malonę įeiti į penktąją. Tuomet, jei gerai Jam ten tarnausite ir dažnai joje lankysitės, Jis patrauks jus į būstinę, kur gyvena pats, iš kurios jums niekada nereikės išeiti, nebent būtumėte pašauktos Priorės, kurios nurodymams šis aukščiausiasis Mokytojas nori, kad paklustumėte taip, tarsi jie būtų Jo paties. Jei pagal jos nurodymus dažnai nebūsite Jo sosto menėje, kaskart, kai sugrįšite, Jis laikys duris atvertas jums. Kai kartą išmoksite džiaugtis šia pilimi, visada rasite atilsį, kad ir kokie skausmingi būtų jūsų išbandymai, viltyje sugrįžti pas savo Viešpatį, ko niekas negali sukliudyti. Nors paminėjau tik septynias būstines, vis dėlto kiekviena iš jų turi daug daugiau kambarių viršuje, apačioje ir aplinkui, su gražiais sodais, fontanais ir labirintais, be kitų tokių džiugių dalykų, kad norėsite sudegti atsilygindamos didžiojo Dievo, sukūrusio sielą pagal Savo paveikslą ir panašumą, šlovinimu. Jei šio traktato plane rasite ką nors, kas padeda geriau Jį pažinti, būkite tikros, kad tai atsiųsta Jo Didenybės jums padrąsinti, o visa, ką rasite klaidinga, yra mano pačios. Atsilyginant už mano didelį troškimą padėti jums tarnauti Jam – mano Dievui ir mano Viešpačiui, – maldauju jūsų kaskart, kai tai skaitysite, karštai šlovinti Jo Didenybę mano vardu ir prašyti Jo laiminti Jo Bažnyčią, suteikti šviesos liuteronams, atleisti mano nuodėmes ir išlaisvinti mane iš skaistyklos, kurioje galbūt būsiu per Dievo gailestingumą, kai pamatysite šią knygą (jei ji bus jums atiduota po to, kai bus ištirta teologų). Jei šiuose raštuose yra kokia nors klaida, tai dėl mano nežinojimo; aš visuose dalykuose paklūstu šventosios Katalikų Romos Bažnyčios mokymui, kurios narė esu dabar, kaip pareiškiu ir pažadu būti tiek gyvenime, tiek mirtyje. Tebūna mūsų Viešpats Dievas per amžius šlovinamas ir palaimintas! Amen, Amen.

Aš baigiau rašyti šią knygą Ávilos Šventojo Juozapo vienuolyne, 1577 metais, Šventojo Andriejaus išvakarėse, Dievo, kuris gyvena ir viešpatauja per amžių amžius, šlovei! Amen.