Fumie (踏み絵) – tai ne šiaip religinis daiktas, o vienas iš žiauriausių ir veiksmingiausių Tokugavos šiogūnato įrankių, skirtų išnaikinti krikščionybę Japonijoje.
XVII a. pradžioje, kai krikščionybė buvo oficialiai uždrausta, valdžia susidūrė su problema: kaip atpažinti slaptai tikinčius žmones, vadinamuosius kakure kirishitan (pasislėpusius krikščionis)? Paprasto klausimo „ar tu krikščionis?“ neužteko – žmonės galėjo meluoti. Reikėjo kažko, kas priverstų tikrąjį tikintįjį išsiduoti.
Sprendimas atsirado apie 1629 m. Nagasakyje. Valdininkai ėmė naudoti metalines (dažniausiai žalvarines) arba medines plokštes su Kristaus ar Mergelės Marijos atvaizdais. Žmonėms liepdavo ant jų užlipti. Šis veiksmas buvo vadinamas e-fumi – „paveikslo mindžiojimu“.
Iš pradžių tai vykdavo tik įtariamųjų atžvilgiu. Vėliau paplito ir tapo kasmetine praktika. Nagasakyje, o vėliau ir kitose vietose, gyventojai – nuo paprastų valstiečių iki samurajų ir budistų vienuolių – turėdavo eiti pro eilę ir užlipti ant fumie. Net ligonius ir vaikus atnešdavo, kad jų kojos paliestų atvaizdą. Bet koks dvejojimas, nuleista galva, kryžiaus ženklas ar ašaros buvo laikomi įrodymu.
Tie, kurie atsisakydavo, būdavo suimami. Valdžia paprastai nesiekė iš karto juos nužudyti – norėjo, kad jie išsižadėtų tikėjimo. Jei atsisakydavo, sekdavo kankinimai: pakabinimas žemyn galva, verdantys Unzeno kalno šaltiniai, kankinimai maišuose ir pan. Jei ir tada nepasiduodavo – mirtis.
Fumie buvo ypač veiksmingos, nes jos palietė pačią tikėjimo šerdį. Krikščioniui užlipti ant Kristaus veido reiškė viešą išdavystę. Daugelis pasirinkdavo kankinystę. Kiti – iš silpnumo, baimės ar noro išgelbėti šeimą – užlipdavo, o vėliau slapta toliau tikėdavo. Šitaip atsirado „apvirtę krikščionys“ (korobi kirishitan), kurie išoriškai pakluso, bet viduje liko tikintys.
Su laiku sistema iš dalies formalizavosi. Žmonės išmoko mintyse atsiprašyti Dievo, kol kojos mindžiojo atvaizdą. Vis dėlto fumie išliko iki pat XIX a. vidurio. Oficialiai jų atsisakyta 1856–1858 m., kai Japonija pradėjo atsiverti užsieniui, o krikščionybė buvo legaliuota tik 1873 m.
Iki šiol išlikę keli originalūs fumie (daugiausia Tokyo nacionaliniame muziejuje) – nublizgintos, nutrintos nuo tūkstančių kojų metalinės plokštės. Jos liudija ne tik apie persekiojimą, bet ir apie tai, kokia kaina žmonės mokėjo už savo tikėjimą. Būtent šis ritualas vėliau tapo vienu stipriausių romano simbolių Shūsaku Endō „Tyla“, kur kunigas Rodriguesas stovi priešais fumie ir turi nuspręsti, ar išduoti Kristų, kad išgelbėtų kitus.