Quinque Viae (lotyniškai – „Penki keliai“ arba „Penki argumentai“) – tai penki klasikiniai proto argumentai Dievo buvimui įrodyti, kuriuos XIII a. suformulavo šventasis Tomas Akvinietis. Jie yra vieni žinomiausių ir įtakingiausių filosofijos istorijoje.
Pagrindinis šaltinis – Summa Theologiae (liet. Teologijos suma), I dalis, 2 klausimas, 3 straipsnis (Summa Theologiae I, q. 2, a. 3). Tomas juos pateikia trumpai ir aiškiai. Plačiau kai kuriuos (ypač pirmąjį) jis išdėsto ir kitame veikale – Summa contra Gentiles (Suma prieš pagonis).
Tomas rašė scholastiniu stiliumi: pirmiausia kelia klausimą („Ar Dievas yra?“), tada pateikia priešingus argumentus, o paskui atsako savo „penkiais keliais“.
Kokie yra tie penki keliai?
- Iš judėjimo (ex parte motus / Argumentum ex motu)
Pasaulyje viskas juda (keičiasi). Bet niekas negali pats savęs judinti – judėjimą sukelia kažkas kitas. Jei eitume atgal be galo, niekada nepasiektume pradžios. Todėl turi būti pirmasis Judintojas, kuris pats nejuda. Tai – Dievas. - Iš veiksmingos priežasties (ex ratione causae efficientis)
Viskas turi priežastį. Niekas negali būti savo paties priežastimi. Be galo einanti priežasčių grandinė neįmanoma. Todėl turi būti Pirmoji Priežastis, kuri pati neturi priežasties. Tai – Dievas. - Iš galimybės ir būtinumo (ex contingentia / Argumentum ex contingentia)
Dauguma daiktų yra „atsitiktiniai“ – jie gali būti arba nebūti. Jei viskas būtų tik atsitiktina, kažkada nieko nebūtų buvę, ir nieko nebūtų dabar. Todėl turi egzistuoti Būtinas Būtis, kuri negali nebūti ir nuo kurios priklauso visa kita. Tai – Dievas. - Iš tobulumo laipsnių (ex gradu)
Daiktai yra daugiau ar mažiau geri, teisingi, gražūs, šilti ir pan. Tokie laipsniai įmanomi tik tada, kai yra absoliutus matas – pats tobulumas. Todėl turi būti Tobuliausia Būtis, nuo kurios visa kita gauna savo tobulumą. Tai – Dievas. - Iš pasaulio valdymo / tikslingumo (ex gubernatione rerum / Argumentum ex fine)
Gamtoje net protingumo neturintys daiktai (pvz., augalai, gyvūnai, dangaus kūnai) veikia tikslingai – tarsi siekdami gėrio. Tai negali būti atsitiktinumas. Todėl turi būti Protingas Valdytojas, kuris viską nukreipia į tikslą. Tai – Dievas.
Svarbu suprasti
Šie argumentai yra a posteriori – jie prasideda nuo to, ką matome pasaulyje, ir kyla prie Dievo. Tomas sąmoningai atsisakė Anzelmo ontologinio argumento (iš pačios Dievo idėjos), nes manė, kad jis per silpnas.
Įtaka ir kritika
Quinque Viae tapo katalikiškos filosofijos ir teologijos pamatu. Juos komentavo šimtai autorių. Vėliau juos kritikavo Davidas Hume’as, Immanuelis Kantas (ypač teleologinį argumentą) ir daugelis šiuolaikinių filosofų. Nepaisant to, jie vis dar dėstomi universitetuose ir teologijos mokyklose kaip klasikiniai proto bandymai prieiti prie Dievo.
Trumpai: Quinque Viae – tai Tomo Akviniečio bandymas parodyti, kad protas, žvelgdamas į judėjimą, priežastis, atsitiktinumą, tobulumą ir tikslingumą pasaulyje, gali prieiti prie išvados, kad Dievas yra.