Milindos klausimai (Milindapañha)

Milindos klausimai (Milindapañha) – tai vienas įdomiausių ir gyviausių ankstyvojo budizmo tekstų. Jis parašytas dialogo forma tarp graikų karaliaus Milindos (istorinio indograikų karaliaus Menandro I) ir budistų vienuolio Nāgasenos. Tekstas nėra sausas traktatas – tai gyvas, protingas, kartais net aštrus pokalbis, kuriame karalius kelia aštrius klausimus, o vienuolis atsako aiškiai, logiškai ir dažnai su puikiomis metaforomis. Dėl to Milindapañha skaitoma kaip vienas geriausių budizmo filosofijos įvadų.

Kas parašė ir kada

Tikrojo autoriaus nežinome. Tekstas priskiriamas tradicijai, o ne konkrečiam asmeniui. Jis buvo sukurtas maždaug tarp 100 m. pr. Kr. ir 200 m. po Kr., greičiausiai šiaurės vakarų Indijoje arba dabartinio Afganistano ir Pakistano regione – ten, kur susidūrė graikų ir indų kultūros.

Karalius Milinda – tai istorinis asmuo: indograikų karalius Menandras I (valdė apie 165–130 m. pr. Kr.), kuris valdė didelę teritoriją nuo Baktros iki šiaurės Indijos. Jis tikrai domėjosi budizmu, o kai kurie šaltiniai teigia, kad net tapo budistu. Vienuolis Nāgasena greičiausiai yra literatūrinė figūra, nors galėjo būti grįstas realiu mokytoju.

Tekstas parašytas pali kalba ir Theravados tradicijoje įtrauktas į Khuddaka Nikāya (Birmos kanone jis laikomas kanoniniu, o Šri Lankoje ir Tailande – labai gerbiamu, bet ne visur kanoniniu).

Kodėl jis atsirado

Milindapañha atsirado kultūrų sandūroje. Graikų kilmės karalius, išsilavinęs helenistinėje tradicijoje, užduoda klausimus, kurie skamba labai „vakarietiškai“: kas yra „aš“? Kaip veikia atgimimas, jei nėra pastovios sielos? Kodėl Buda, būdamas tobulas, kentėjo? Kaip suderinti karmą su laisva valia?

Tekstas rodo, kad budizmas geba atsakyti į intelektualius, kritiškus klausimus be dogmų ir mistikos. Jis buvo skirtas tiek vietiniams budistams, tiek tiems, kurie atėjo iš kitų kultūrų ir norėjo suprasti mokymą protu, o ne tik tikėjimu.

Iš ko susideda

Tekstas tradiciškai dalijamas į 7 dalis (kai kuriose versijose – šiek tiek kitaip):

1. Įžanga ir istorija – kaip Milinda ieškojo išmintingo mokytojo ir galiausiai sutiko Nāgaseną.
2. Klausimai apie skiriamuosius požymius – kas yra protas, dėmesys, išmintis, jutimas, suvokimas ir pan.
3. Klausimai, šalinantys abejones – apie atgimimą, karmą, nirvaną.
4. Dilemų klausimai – garsiausia ir ilgiausia dalis. Čia karalius kelia prieštaravimus: kodėl Buda sakė viena, o elgėsi kitaip? Kodėl geri žmonės kenčia?
5. Klausimas, išspręstas samprotavimu – apie Budos savybes.
6. Asketizmo ypatybės – kodėl vienuoliai gyvena asketiškai.
7. Klausimai su palyginimais – daugybė metaforų, kurios aiškina sudėtingas idėjas.

Iš viso tekste yra apie 230–260 klausimų ir atsakymų (skaičius šiek tiek skiriasi priklausomai nuo versijos).

Pagrindinė mintis

Visa knyga sukasi apie tai, kaip paaiškinti budizmo mokymą žmogui, kuris mąsto logiškai ir kritiškai.

Garsiausias momentas – vežimo palyginimas. Karalius klausia: „Kas tu esi, Nāgasena?“ Vienuolis atsako, kad „Nāgasena“ – tik vardas. Tada klausia karaliaus apie vežimą: ar vežimas yra ratas? Ašis? Kėbulas? Pakinktai? Karalius sako – ne. Tada Nāgasena klausia: tai kur yra vežimas? Karalius supranta – vežimas yra tik dalių junginys, o ne atskira esybė. Taip pat ir žmogus – nėra pastovaus „aš“, yra tik kintančių procesų srautas.

Kitos svarbios temos:

• Kaip veikia atgimimas be sielos.
• Kodėl Buda, būdamas išsivadavęs, vis tiek patyrė fizines kančias.
• Kuo skiriasi paprastas geras žmogus nuo to, kuris eina į nirvaną.
• Kaip suderinti karmą ir asmeninę atsakomybę.
• Kodėl vienuoliai atsisako turto ir malonumų.

Nāgasena atsako ne dogmomis, o aiškiais samprotavimais ir vaizdingais palyginimais (ugnis, sėkla, šešėlis, upė ir pan.). Dėl to tekstas yra labai įtikinamas.

Kodėl šis tekstas vis dar svarbus

Milindapañha yra unikalus tuo, kad parodo budizmą kaip gyvą dialogą, o ne uždarą sistemą. Ji moko, kad tikras mokymas nebijo klausimų – net aštrių ir nepatogių. Karalius čia nėra „neteisus“ ar „neišmanantis“ – jis protingas, smalsus ir sąžiningas ieškotojas. Nāgasena gerbia jo protą ir atsako lygiavertiškai.

Šiandien tekstas ypač įdomus tiems, kurie ateina į budizmą iš racionalios, kritiškos pozicijos. Jis rodo, kad galima giliai praktikuoti ir tuo pat metu mąstyti aiškiai, be būtinybės viską priimti „tikėjimu“.

Jei Dhammapada duoda trumpas, aštrias gyvenimo taisykles, o Bodhicharyavatara – kelią širdimi, tai Milindapañha duoda kelią protu. Ji sako: klausk, abejok, tikrink – ir tada suprasi.

Milindos klausimų ištrauka

Pagarba jam, Viešpačiui, Pagerbtinajam, Tobulai Prašviesėjusiajam.

Išorinė kalba (Įvadas)

Karalius, vardu Milinda, puikiajame Sagalos mieste priėjo prie Nagasenos taip, kaip Ganga įteka į vandenyną.

Priėjęs prie iškalbingojo kalbėtojo, deglo nešėjo, tamsos sklaidytojo, karalius paklausė daugybės gilių klausimų apie tai, kas galima ir kas neįmanoma.

Klausimai ir atsakymai, paremti gilia prasme, liečiantys širdį, malonūs ausiai, nuostabūs ir šiurpą keliantys.

Pasinėrę į Abhidharmą ir Vinają, persipynę su Sutrų tinklu, nuostabūs Nagasenos žodžiai su palyginimais ir pavyzdžiais.

Kreipdami ten savo išmintį ir džiugindami protą, klausykitės gilių klausimų, išsklaidančių visas abejones.

(1) Taip girdėta: graikų (jonų) krašte buvo įvairiausių gėrybių turgavietė – miestas, vardu Sagala, papuoštas upėmis bei kalnais, nuostabioje vietovėje, turintis daugybę sodų, parkų, giraičių, tvenkinių ir lotosų tvenkinių. Jis buvo nuostabus savo upėmis, kalnais ir miškais, sukurtas išmintingųjų, nugalėjęs priešus bei priešininkus, niekieno neslegiamas. Jame stovėjo įvairiausi tvirti bei glotnūs bokštai ir vartai, papuošti tauriais ir gausiais arkų vartais, jį supo gilus griovys ir baltos sienos. Mieste buvo gerai suplanuotos gatvės, aikštės, kryžkelės ir turgūs, sklidini įvairiausių puikių prekių, papuošti šimtais įvairiausių labdaros namų. Jį puošė šimtai tūkstančių tauriausių rūmų, panašių į Himalajų viršūnes. Jame buvo pilna dramblių, žirgų, kovos vežimų bei pėstininkų, jame vaikščiojo gražių vyriškių ir moterų minios, jame virė žmogiškasis gyvenimas. Mieste gyveno daugybė kšatrijų, brahmanų, vaišijų ir šudrų, rinkosi įvairūs atsiskyrėliai bei brahmanai. Jame tarnavo įvairiausių mokslų vyrai-herojai, jame buvo gausu audinių turgaviečių su Kasi bei Kotumbara audiniais. Jis kvepėjo puikiai išdėliotų gražių gėlių ir kvepalų turgaviečių aromatais, buvo pilnas įvairiausių siektinų brangenybių. Jį lankė prekybininkų grupės, papuošusios turgavietes iš visų pusių; jame buvo gausu kahapanų, sidabro, aukso, bronzos ir brangakmenių. Tai buvo liepsnojančių lobių buveinė, turinti gausybę turtų, grūdų bei prietaisų, sklidinus iždus ir sandėlius, daugybę maisto ir gėrimų – įvairiausio kieto ir minkšto maisto, laižomų bei geriamų skanėstų. Jis buvo panašus į Šiaurės Kuru kraštą, turintis gausius derliaus išteklius, lyg Alakamanda – dievų miestas.

(2) Čia sustojus reiktų papasakoti jų praeities karmą. Pasakojant reikia padalyti į šešias dalis. Tai yra: praeities ryšys (Pubbayoga), Milindos klausimai (Milindapañha), požymių klausimai (Lakkhaṇapañha), dviprasmybių klausimai (Meṇḍakapañha), samprotavimo klausimai (Anumānapañha) ir pavyzdžių klausimai (Opammakathāpañha). Čia Milindos klausimai, požymių klausimai ir abejonių išsklaidymo klausimai yra dviejų rūšių… Praeities ryšys – tai jų praeities veiksmai.

Praeities ryšys (Pubbayoga)

(1) Praeityje, kai gyvavo Viešpaties Kašjapos mokymas, prie Gangos upės esančioje buveinėje gyveno didelė vienuolių bendruomenė. Ten drausmingi ir dorybingi vienuoliai, atsikėlę anksti ryte, pasiėmę šluotas ir apmąstydami Buddhos dorybes, šluodavo kiemą ir versdavo šiukšlių krūvas. Vienas vienuolis tarė vienam samanerai (naujokui): „Eik, samanera, išmesk šias šiukšles.“ Šis nuėjo tarsi negirdėdamas. Prabilus antrą ir trečią kartą, jis vis tiek ėjo tarsi negirdėdamas. Tada vienuolis, pamanydamas: „Šis samanera nepaklusnus“, supykęs sudavė jam šluotos kotu.

Tada samanera, verkdamas iš baimės ir mesdamas šiukšles, sukalbėjo pirmąją maldą: „Per šį šiukšlių išmetimo nuopelnų darbą, kol pasieksiu Nirvaną, kiekvienoje atgimimo vietoje būčiau didingas ir labai galingas kaip vidurdienio saulė!“

Išmetęs šiukšles, jis nuėjo prie Gangos kranto nusiprausti. Pamatęs sraunią ir ūžiančią Gangos bangą, jis sukalbėjo antrąją maldą: „Kol pasieksiu Nirvaną, kiekvienoje atgimimo vietoje mano iškalba ir protas būtų tokie nepalaužiami ir neišsenkami kaip ši srauni banga!“

O tas vienuolis, padėjęs šluotą šluotų patalpoje ir nuėjęs prie Gangos nusiprausti, išgirdęs samaneros maldą, pagalvojo: „Jei jis, mano paskatintas, taip meldžiasi, tai kodėl man turėtų neišsipildyti?“ Ir sukalbėjo maldą: „Kol pasieksiu Nirvaną, kiekvienoje atgimimo vietoje turėčiau neišsenkamą iškalbą kaip ši Gangos banga. Kad galėčiau išnarplioti ir paaiškinti visus paklaustus klausimus!“

Jie abu, klajodami tarp dievų ir žmonių, praleido laiką iki kito Buddhos. Tuomet mūsų Viešpats matė juos, kaip matomas Mogaliputa Tisa: „Praėjus penkiems šimtams metų po mano galutinio išsilaisvinimo, jie atgims. Tai, ką aš išmokiau subtiliai – Dharmą ir Vinają – jie išnarplios, išaiškins ir padalins per klausimus, atsakymus ir pavyzdžius.“

(2) Iš jų samanera tapo karaliumi, vardu Milinda, Džambudvipoje, Sagalos mieste. Jis buvo išmintingas, patyręs, protingas ir gebantis; darant praeities, ateities ir dabarties veiksmus bei tvarkant reikalus, jis elgdavosi apgalvotai. Jis buvo išmokęs daugybę mokslų, t. y.: tradiciją, teisę, skaičiavimą, jogą, logiką, vaišešiką, matematiką, muziką, mediciną, keturias vedas, puranas, istoriją, astrologiją, magiją, priežastingumą, politinius užkalbėjimus, karotyrą, poetinį matą, kūno žymes – devyniolika mokslų.

Kaip diskutuotojas jis buvo sunkiai pasiekiamas ir sunkiai nugalimas, laikomas geriausiu tarp daugelio mokyklų vadovų. Visoje Džambudvipoje nebuvo nieko lygaus karaliui Milindai jėga, greičiu, drąsa ir išmintimi. Jis buvo turtingas, turėjo didžiulį turtą, didžiulį pasitenkinimą ir begalinę kariuomenę.

(3) Vieną dieną karalius Milinda, norėdamas apžiūrėti keturių rūšių kariuomenės rikiuotę, išėjo iš miesto, apskaičiavo kariuomenę už miesto ribų ir, būdamas mėgėjas diskutuoti bei trokšdamas ginčytis su pasaulietiškais logikais, pažvelgė į saulę ir kreipėsi į ministrus: „Dienos dar liko daug. Ką veiksime grįžę į miestą dabar? Ar yra koks nors išmintingas asketas ar brahmanas, bendruomenės ar ordino vadovas, mokytojas, net laikantis save Arhatu, tobulai prašviesėjusiuoju, kuris galėtų su manimi pasikalbėti ir išsklaidyti abejones?“

Tai išgirdę penki šimtai graikų (jonų) tarė karaliui: „Didysis karaliau, yra šeši mokytojai: Purana Kašjapa, Makali Gosala, Nigantha Nataputa, Sandžaja Belathiputa, Adžita Kesambali, Kakudha Kačajana. Jie yra bendruomenių vadovai, žinomi, garsūs mokyklų įkūrėjai, daugelio laikomi gerais. Eik, didysis karaliau, paklausk jų klausimo ir išsklaidyk abejones.“

(4) Tada karalius Milinda, apsuptas penkių šimtų graikų, įsėdo į puikų kovos vežimą ir nuvyko pas Puraną Kašjapą. Atvykęs pasveikino Puraną Kašjapą, pasikeitė draugiškais žodžiais ir atsisėdo į šalį. Atsisėdęs į šalį karalius Milinda tarė Puranai Kašjapai: „Gerbiamasis Kašjapa, kas saugo pasaulį?“

„Žemė, didysis karaliau, saugo pasaulį.“

„Jei, gerbiamasis Kašjapa, žemė saugo pasaulį, tai kodėl būtybės, einančios į Aviči pragarą, praeina pro žemę?“

Tai išgirdęs Purana negalėjo nei nuryti, nei išspjauti. Jis nuleido pečius, nutilo ir liko mąstyti.

(5) Tada karalius Milinda tarė Makaliui Gosalai: „Gerbiamasis Gosala, ar yra geri ir blogi veiksmai? Ar yra gerų ir blogų veiksmų vaisius bei atpildas?“

„Nėra, didysis karaliau, gerų ir blogų veiksmų, nėra gerų ir blogų veiksmų vaisiaus ar atpildo. Tie, kurie šiame pasaulyje yra kšatrijai, nuėję į kitą pasaulį vėl bus kšatrijai. Tie, kurie yra brahmanai, vaišijai, šudros, čandalai, pukusai, nuėję į kitą pasaulį vėl bus brahmanai, vaišijai, šudros, čandalai, pukusai. Ką reiškia geri ir blogi veiksmai?“

„Jei, gerbiamasis Gosala, kšatrijai, brahmanai, vaišijai, šudros, čandalai, pukusai nuėję į kitą pasaulį vėl bus kšatrijai, brahmanai, vaišijai, šudros, čandalai, pukusai, ir nėra jokio reikalo geriems bei blogiems veiksmams, tuomet, gerbiamasis Gosala, tie, kurie šiame pasaulyje neteko rankų, nuėję į kitą pasaulį vėl bus be rankų; tie, kurie neteko kojų – vėl be kojų; tie, kurie neteko ausų ar nosies – vėl be ausų ar nosies?“

Tai išgirdęs Gosala nutilo. Tada karaliui Milindai kilo mintis: „Tuščia iš tiesų Džambudvipa! Tušti iš tiesų Džambudvipos plepalai! Nėra jokio asketo ar brahmano, kuris galėtų su manimi pasikalbėti ir išsklaidyti abejones!“

(6) Tada karalius Milinda kreipėsi į ministrus: „Kokia nuostabi mėnesiena naktis! Pas kokį asketą ar brahmaną galėtume nuvykti paklausti klausimo? Kas gali su manimi pasikalbėti ir išsklaidyti abejones?“ Tai išgirdę ministrai nutilo ir stovėjo žiūrėdami į karaliaus veidą.

(7) Tuo metu Sagalos mieste dvylika metų nebuvo išmintingų asketų, brahmanų ar namų šeimininkų. Kur tik karalius išgirdavo gyvenant išmintingus asketus ar brahmanus, jis vykdavo ten ir užduodavo klausimus. Visi jie, nesugebėdami įtikti karaliui savo atsakymais, pasitraukdavo kur nors kitur. Tie, kurie nepabėgdavo į kitą pusę, visi sėdėdavo tylūs.

Vienuoliai daugiausia išvykdavo į Himalajus. Tuo metu šimtas milijonų arhatų gyveno Himalajų kalnuose, Rakšitatalos vietoje.

(8) Tada gerbiamasis Asaguta, dieviškąja ausimi išgirdęs karaliaus Milindos žodžius, surinko vienuolių bendruomenę ant Jugandharos viršūnės ir paklausė vienuolių: „Ar yra, broliai, koks nors vienuolis, gebantis pasikalbėti su karaliumi Milinda ir išsklaidyti jo abejones?“ Tai išgirdę šimtas milijonų arhatų nutilo. Paklausti antrą ir trečią kartą, jie nutilo.

Tada gerbiamasis Asaguta tarė vienuolių bendruomenei: „Broliai, Tavatimšos buveinėje, į rytus nuo Vejayanta rūmų, yra dvaro rūmai, vardu Ketumati. Ten gyvena dievo sūnus, vardu Mahasena. Jis geba pasikalbėti su karaliumi Milinda ir išsklaidyti jo abejones.“

Tada šimtas milijonų arhatų pradingo nuo Jugandharos kalno ir pasirodė Tavatimšos buveinėje. Šakra, dievų valdovas, iš tolo pamatė ateinančius vienuolius. Pamatęs nuėjo pas gerbiamąjį Asagutą, nusilenkė ir atsistojo į šalį. Stovėdamas į šalį Šakra tarė: „Atvyko didelė vienuolių bendruomenė. Aš esu bendruomenės globėjas. Ko reikia? Ką turiu padaryti?“

Gerbiamasis Asaguta tarė Šakrai: „Didysis karaliau, Džambudvipoje, Sagalos mieste, yra karalius, vardu Milinda, diskutuotojas, sunkiai pasiekiamas, nugalintis kitus. Jis ateina pas vienuolių bendruomenę, užduoda klausimus iš savo pažiūrų ir vargina vienuolių bendruomenę.“

Šakra tarė: „Šis karalius Milinda, miręs čia, atgimė tarp žmonių. O Ketumati rūmuose gyvena dievo sūnus Mahasena. Jis geba pasikalbėti su karaliumi ir išsklaidyti jo abejones. Paprašykime to dievo sūnaus atgimti žmonių pasaulyje.“

(9) Tada Šakra, lydimas vienuolių bendruomenės, įžengė į Ketumati rūmus, apkabino dievo sūnų Mahaseną ir tarė: „Vienuolių bendruomenė prašo tavęs, gerbiamasis, atgimti žmonių pasaulyje.“

„Man nereikia žmonių pasaulio, Viešpatie. Žmonių pasaulis pilnas karmos ir sunkumų. Aš čia, dievų pasaulyje, kildamas aukštyn, pasieksiu galutinį išsilaisvinimą.“

Antrą ir trečią kartą Šakrai prašant, Mahasena sakė tą patį.

(10) Tada gerbiamasis Asaguta tarė dievo sūnui Mahasenai: „Apžvelgdami visą pasaulį su dievais, gerbiamasis, mes nematome jokio kito, išskyrus tave, kuris galėtų sulaužyti karaliaus Milindos pažiūras ir pakelti Mokymą. Vienuolių bendruomenė prašo tavęs! Būk geras, taurusis vyre, atgimk žmonių pasaulyje ir pakelk Dešimties Galių Valdovo Mokymą!“ Tai išgirdęs dievo sūnus Mahasena, džiugus ir persipildęs laime, tarė: „Gerai, Viešpatie! Atgimsiu žmonių pasaulyje.“

(11) Tada tie vienuoliai, atlikę tą reikalą dievų pasaulyje, pradingo iš Tavatimšos dievų ir pasirodė Himalajų kalnuose, Rakšitatalos vietoje. Gerbiamasis Asaguta paklausė bendruomenės: „Ar yra koks nors vienuolis, neatvykęs į susirinkimą?“ Vienas vienuolis atsakė: „Yra gerbiamasis Rohana, kuris prieš septynias dienas įėjo į Himalajus ir pasinėrė į meditacinį nutraukimą (nirodha). Siųskite pas jį pasiuntinį.“

Gerbiamasis Rohana tą pačią akimirką pakilo iš nutraukimo, supratęs „Bendruomenė manęs laukia“, pradingo iš Himalajų ir pasirodė prieš šimtą milijonų arhatų Rakšitataloje.

Gerbiamasis Asaguta tarė Rohanai: „Kodėl tu, Rohana, nematai Buddhos mokymo nykimo ir bendruomenės reikalų?“

„Buvau užsimiršęs, Viešpatie.“

„Tuomet, Rohana, atlik bausmę (tarnystę).“

„Ką turiu padaryti, Viešpatie?“

„Himalajų kalno šnekyje yra brahmanų kaimas Kajangala. Ten gyvena brahmanas Sonutara. Jam gims sūnus, vardu Nagasena. Tuomet tu, Rohana, septynerius metus ir dešimt mėnesių eik į tą šeimą išmaldos. Eik išmaldos, paimk berniuką Nagaseną ir įšventink jį. Kai jis bus įšventintas, būsi laisvas nuo bausmės.“

(12) Gerbiamasis Rohana sutiko. O dievo sūnus Mahasena, pasitraukęs iš dievų pasaulio, atsirado brahmano Sonutaros žmonos įsčiose. Jam atsiradus įsčiose, pasirodė trys nuostabūs stebuklai: ginklai suliepsnojo, geriausias derlius užaugo, ir prapliupo didžiulis lietus.

Gerbiamasis Rohana nuo jo atsiradimo įsčiose septynerius metus ir dešimt mėnesių ėjo į tą šeimą išmaldos, bet nė vieną dieną negavo nei šaukšto maisto, nei samčio sriubos, nei pasveikinimo, nei delnų sudėjimo, nei pagarbos ženklo. Jis gaudavo tik keiksmus ir priekaištus. Niekas ne pasakydavo net „Eik toliau, Viešpatie“.

Praėjus septyneriems metams ir dešimčiai mėnesių, vieną dieną jis gavo tik žodžius „Eik toliau, Viešpatie“. Tą pačią dieną brahmanas, grįždamas iš laukų, sutiko vienuolį kelyje ir paklausė: „Ar buvai mūsų namuose, vienuoli?“

„Taip, brahmane, buvau.“

„Ar ką nors gavai?“

„Taip, brahmane, gavau.“

(13) Brahmanas grįžo į namus ir paklausė: „Ar davėte ką nors tam vienuoliui?“

„Nieko nedavėme.“

Kitą dieną brahmanas atsisėdo prie namų durų, galvodamas: „Šiandien pagausiu vienuolį meluojant.“ Vienuolis kitą dieną atėjo prie brahmano namų durų. Brahmanas, pamatęs jį, tarė: „Vakar tu pasakei, kad mūsų namuose ką nors gavai, nors nieko negavai. Ar dera jums meluoti?“

Vienuolis atsakė: „Brahmane, septynerius metus ir dešimt mėnesių mes jūsų namuose negavome net žodžio „Eik toliau“, o vakar gavome žodį „Eik toliau“. Pagal šį malonų žodinį kreipimąsi aš taip ir pasakiau.“

Brahmanas pagalvojo: „Jei jie, gavę net tokį žodinį kreipimąsi, giriasi žmonių akivaizdoje, kad gavo, tai kaip jie nesigirtų gavę tikro maisto?“ Jis pajuto pagarbą, liepė duoti iš jam paruošto maisto samtį išmaldos su atitinkamu padažu ir tarė: „Šią išmaldą gausite visada.“ Nuo kitos dienos brahmanas, matydamas vienuolio ramybę, dar labiau įtikėjo ir pakvietė jį kasdien valgyti jo namuose. Vienuolis sutiko, kasdien pavalgęs pasakydavo po šiek tiek Buddhos žodžių ir išeidavo.

(14) Brahmane po dešimties mėnesių pagimdė sūnų. Jam davė Nagasenos vardą. Jis augo ir tapo septynerių metų berniuku. Tėvas tarė berniukui Nagasenai: „Šioje brahmanų šeimoje, sūnau Nagasena, turėtum išmokti mokslų.“

„Kokie mokslai yra šioje brahmanų šeimoje, tėve?“

„Trys vedos yra mokslai, sūnau. Kiti amatai yra amatai.“

„Tuomet išmoksiu, tėve.“

(15) Tada brahmanas Sonutara, davęs mokytojui brahmanui tūkstantį atlygio, įrengė lovą rūmų kambaryje ir tarė mokytojui: „Išmokyk šį berniuką mantrų.“

Mokytojas išmokė. Berniukui Nagasenai per vieną pasakojimą trys vedos tapo žinomos, išmoktos atmintinai, gerai suprastos ir įtvirtintos. Jam iškart atsivėrė akis trylikoje vedų su jų žodynais, ritualais, fonetika ir istorija penktąja. Jis tapo pranašesnis padų, gramatikos, filosofijos ir Didžiojo Žmogaus žymių moksluose.

(16) Tada berniukas Nagasena tarė tėvui: „Ar yra šioje brahmanų šeimoje dar kas nors mokytino, ar tik tiek?“

„Nėra šioje šeimoje nieko daugiau mokytino, sūnau. Tik tiek.“

Tada Nagasena, atsiprašęs mokytojo, nulipo iš rūmų ir, paskatintas praeities polinkių, atsiskyręs mąstė apie savo mokslo pradžią, vidurį ir pabaigą. Nematydamas jokios esmės pradžioje, viduryje ar pabaigoje, jis nusivylė: „Tuščios iš tiesų šios vedos! Šlamštas šios vedos! Be esmės!“ ir tapo nepatenkintas.

(17) Tuo metu gerbiamasis Rohana, sėdėdamas Vatanijos buveinėje, savo protu pažinęs berniuko Nagasenos mintis, apsirengė, paėmė dubenį bei drabužius, pradingo iš Vatanijos ir pasirodė prie Kajangala brahmanų kaimo. Berniukas Nagasena, stovėdamas prie savo namų vartų, iš tolo pamatė ateinantį Rohaną. Džiugus ir persipildęs laime jis pagalvojo: „Galbūt šis vienuolis žino kokią nors esmę!“, nuėjo pas jį ir paklausė: „Kas tu esi, gerbiamasis, su šia plika galva ir geltonu drabužiu?“

„Aš esu įšventintasis (pabbajita), berniuk.“

„Kodėl tu vadiniesi įšventintuoju?“

„Kad pašalinčiau blogas dėmes, todėl esu įšventintasis.“

(18) „Kodėl tavo plaukai kitokie nei kitų?“

„Pamatęs šiolika plaukų kliūčių, aš nusiskutau plaukus bei barzdą ir tapau vienuoliu. Kokie šiolika? Papuošalų kliūtis, gražinimosi kliūtis, aliejaus tepimo kliūtis, plovimo kliūtis, girliandų kliūtis, kvepalų kliūtis, smilkalų kliūtis, haritaki (vaistų) kliūtis, amalaki kliūtis, dažymo kliūtis, rišimo kliūtis, šukavimo kliūtis, kirpimo kliūtis, išpainiojimo kliūtis, utėlių kliūtis; o kai plaukai nukerpami, žmonės liūdi, pavargsta, dejuoja, muša krūtinę ir patenka į sumaištį. Įsipainioję į šias šiolika kliūčių, žmonės praranda visus subtilius amatus.“

(19) „Kodėl tavo drabužiai kitokie nei kitų?“

„Pasauliečių drabužiai susiję su troškimais ir geismais. Jokie pavojai, kylantys iš drabužių, nepaliečia geltono drabužio. Todėl ir mano drabužiai kitokie.“

„Ar žinai kokius nors mokslus, gerbiamasis?“

„Taip, žinau mokslus. Žinau ir aukščiausiąją mantrą pasaulyje.“

„Ar gali man ją duoti?“

„Taip, galiu.“

„Tuomet duok man!“

„Dabar ne laikas, berniuk. Įėjome į kaimą išmaldos.“

(20) Tada berniukas Nagasena paėmė gerbiamojo Rohanos dubenį, įsivedė į namus, pamaitino puikiu maistu ir, jam pavalgius, tarė: „Duok man dabar tą mantrą, gerbiamasis.“

„Kai tu būsi be kliūčių, gavęs tėvų leidimą ir priėmęs mano vienuolio pavidalą, tuomet duosiu“, – tarė vienuolis.

(21) Tada Nagasena nuėjo pas tėvus ir tarė: „Šis vienuolis sako žinantis aukščiausiąją mantrą pasaulyje. Bet jis neduoda jos neįšventintajam. Aš įsišventinsiu pas jį ir išmoksiu tą mantrą.“

Tėvai, manydami: „Įsišventinęs sūnus išmokstas mantrą, o ją gavęs vėl grįš“, davė leidimą: „Mokykis, sūnau.“

Tada gerbiamasis Rohana paėmė berniuką Nagaseną ir nuėjo į Vatanijos buveinę, paskui į Vidžambhavathu. Pabuvęs ten vieną naktį, nuėjo į Rakšitatalą. Ten, šimto milijonų arhatų viduryje, jis įšventino berniuką Nagaseną.

Įšventintas Nagasena tarė gerbiamajam Rohanai: „Priėmiau tavo pavidalą, Viešpatie. Duok man dabar mantrą.“

Gerbiamasis Rohana pagalvojo: „Ko pirmiausia turėčiau mokyti Nagaseną – Sutrų ar Abhidharmos?“ Žinodamas: „Nagasena yra išmintingas, jis lengvai išmoksta Abhidharmą“, pirmiausia išmokė jį Abhidharmos.

Gerbiamasis Nagasena per vieną pasakojimą išmoko visą Abhidharma Pitaką: Dhammasaṅgaṇī (su triadais ir diadais), Vibhaṅga (su 18 skyrių), Dhātukathā (su 14 skyrių), Puggalapaññatti (su 6 skyriais), Kathāvatthu (su 1000 sutrų), Yamaka (su 10 skyrių) ir Paṭṭhāna (su 24 priežastimis), ir tarė: „Sustokite, Viešpatie, nekartokite vėl. Aš pats viską kartosiu.“

Tada gerbiamasis Nagasena nuėjo pas šimtą milijonų arhatų ir tarė: „Aš išsamiai išdėstysiu visą Abhidharma Pitaką.“

„Puiku, Nagasena, išdėstyk.“

(22) Tada gerbiamasis Nagasena per septynis mėnesius išsamiai išdėstė septynis traktatus. Žemė sudrebėjo. Dievybės šaukė „Puiku!“. Brahmos plojo. Prapliupo dieviški sandalmedžio milteliai ir Mandarava gėlės.

Tada šimtas milijonų arhatų priėmė gerbiamąjį Nagaseną, sulaukusį pilnų dvidešimties metų, į pilnus vienuolius (upasampada).

Tą pačią naktį, rytą apsirengęs ir paėmęs dubenį bei drabužius, jis ėjo su savo mokytoju į kaimą išmaldos ir pamano tokią mintį: „Tuščias mano mokytojas, kvailas mano mokytojas. Palikęs kitus Buddhos žodžius, pirmiausia išmokė mane Abhidharmos.“

(23) Gerbiamasis Rohana, žinodamas Nagasenos mintis, tarė: „Netinkama mintis tau kilo, Nagasena. Ši mintis tau netinka.“

Nagasena pagalvojo: „Nuostabu! Nuostabu! Mano mokytojas žino mano mintis! Išmintingas mano mokytojas. Atsiprašysiu jo.“

Nagasena tarė: „Atsiprašau, Viešpatie. Daugiau taip nemąstysiu.“

Rohana atsakė: „Aš tau taip lengvai neatleidžiu, Nagasena. Yra miestas, vardu Sagala. Ten valdo karalius Milinda. Jis vargina vienuolių bendruomenę klausimais ir pažiūromis. Jei nuvyksi ten, sutramdysi tą karalių ir nukreipsi jį į tikėjimą, tuomet atleisiu.“

(24) „Tebūna ne tik karalius Milinda, Viešpatie. Jei visi visos Džambudvipos karaliai atvyktų ir paklaustų klausimų, aš į visus atsakysiu ir juos nugalėsiu. Atleiskite man, Viešpatie.“

„Neatleidžiu.“

„Pas ką man gyventi šiuos tris mėnesius?“

„Gerbiamasis Asaguta gyvena Vatanijos buveinėje. Eik pas jį, nusilenk jam mano vardu ir pasakyk: „Mano mokytojas siunčia mane gyventi pas jus šiuos tris mėnesius.““

(25) „Jei paklaus: „Koks tavo mokytojo vardas?“, sakyk: „Rohana“. Jei paklaus: „Koks mano vardas?“, sakyk: „Mano mokytojas žino jūsų vardą.““

Nagasena atsisveikino, paėmė dubenį ir nuėjo į Vatanijos buveinę pas Asagutą. Atsistojęs į šalį perdavė žinią. Asaguta paklausė vardų, Nagasena atsakė tiksliai taip, kaip nurodyta. Asaguta liepė tvarkyti patalpas, nešti vandenį, dantų krapštukus. Septynias dienas nekalbėjo. Septintą dieną vėl paklausęs ir gavęs tą patį atsakymą, leido pasilikti trimis mėnesiams.

(26) Tuo metu viena didi pasaulietė trylika metų tarnavo gerbiamajam Asagutai. Praėjus trims mėnesiams, ji atėjo ir paklausė: „Ar yra kitas vienuolis pas jus, Viešpatie?“

„Yra vienuolis Nagasena.“

„Tomet pakvieskite jį rytdienos pietums.“

Asaguta sutiko tylėdamas. Rytą Asaguta su Nagasena nuėjo į pasaulietės namus, pavalgė geriausio maisto. Pavalgius Asaguta tarė Nagasenai: „Tu, Nagasena, pasakyk pasaulietei dėkingumo žodį (anumodana).“ Tai pasakęs pakilo ir išėjo.

(27) Pasaulietė tarė Nagasenai: „Aš esu sena, Nagasena. Pasakyk man dėkingumo žodį iš gilaus Dharmose mokymo.“

Nagasena pasakė jai gilų Abhidharmos mokymą apie tuštumą ir antpasauliškumą. Tame pačiame suolelyje pasaulietei atsivėrė Tyroji Dharmose Akis: „Visa, kas turi atsiradimo prigimtį, turi ir nutraukimo prigimtį.“ Nagasena, apsvarstęs savo pasakytą mokymą ir pasinėręs į įžvalgos meditaciją (vipassana), tame pačiame suolelyje pasiekė Srovės Nugalėtojo (sotāpatti) vaisių. Asaguta, pajutęs abiejų atsivertimą, sušuko: „Puiku, puiku, Nagasena! Vienu šūviu nukauti du dideli kūnai!“ Tūkstančiai dievybių taip pat džiūgavo.

(28) Tada Nagasena nuėjo pas Asagutą. Asaguta tarė jam: „Eik, Nagasena, į Pataliputrą. Asokaramos vienuolyne gyvena gerbiamasis Dhamarakhita. Išmok pas jį Buddhos žodžius.“

„Kiek toli iki Pataliputros?“

„Šimtas lygų.“

„Kelias tolimas, maisto sunku gauti. Kaip aš nueisiu?“

„Eik, Nagasena. Kelyje gausi puikių ryžių su įvairiais padažais.“

Nagasena atsisveikino ir išvyko į Pataliputrą.

(28 Tęsinys) Tuo metu Pataliputros pirklio 500 vežimų karavanas ėjo tuo pačiu keliu. Pirklys iš tolo pamatė Nagaseną, sustabdė vežimus, priėjo, nusilenkė ir paklausė: „Kur eini, sūnau?“

„Į Pataliputrą, šeimininke.“

„Puiku, mes irgi einame į Pataliputrą. Eikime kartu laimingai.“ Pirklys pamaitino jį puikiu maistu ir paklausė vardo. Nagasena prisistatė ir pasakė žinantis Abhidharmą. Pirklys džiaugėsi, kad abu yra Abhidharmos žinovai, ir paprašė pasakyti Abhidharmos žodžių.

(29) Nagasena pasakė jam Abhidharmą. Mokymo metu pirkliui atsivėrė Tyroji Dharmose Akis. Pirklys padovanojo Nagasenai brangų odeklą (paklotą) ir džiugus išvyko.

(30) Tada Nagasena nuėjo į Asokaramą pas Dhamarakhitą. Dhamarakhita išmokė jį trijų Pitakų (Tepiṭaka) tekstų per tris mėnesius pažodžiui, ir per kitus tris mėnesius Nagasena perprato jų prasmę.

Dhamarakhita tarė Nagasenai: „Kaip piemuo saugo karves, bet kiti mėgaujasi pienu, taip ir tu, Nagasena, laikydamas tris Pitakas, dar neesi tikrojo vienuoliškumo dalininkas.“

„Tebūna taip, Viešpatie.“ Tą pačią dieną ir naktį Nagasena pasiekė Arhatystę (arahatta) su visais antgamtiniais gebėjimais (paṭisambhidā). Žemė sudrebėjo, dievai džiūgavo.

(31) Tuo metu šimtas milijonų arhatų Himalajuose, Rakšitataloje, atsiuntė pasiuntinį pas Nagaseną: „Ateik, Nagasena. Norime tave pamatyti.“ Nagasena pradingo iš Asokaramos ir pasirodė prieš arhatus Rakšitataloje.

Arhatai tarė jam: „Karalius Milinda vargina vienuolių bendruomenę klausimais ir ginčais. Eik, Nagasena, sutramdyk Milindą!“

„Tebūna ne tik karalius Milinda, Viešpatie. Jei visi visos Džambudvipos karaliai atvyktų ir paklaustų klausimų, aš į visus atsakysiu ir juos nugalėsiu. Vykite nebaimingi į Sagalos miestą!“

(32) Tada vyresnieji vienuoliai padarė Sagalos miestą švytintį geltonais drabužiais ir dvelkiantį atsiskyrėlių dvasia. Tuo metu gerbiamasis Ajupala gyveno Sankheja vienuolyne.

Tada karalius Milinda tarė ministrams: „Kokia nuostabi mėnesiena naktis! Pas kokį asketą ar brahmaną galėtume nuvykti pasikalbėti ir paklausti klausimo? Kas drįsta su manimi pasikalbėti ir išsklaidyti abejones?“ Tai išgirdę penki šimtai graikų tarė karaliui Milindai: „Didysis karaliau, yra vyresnysis, vardu Ajupala, trijų Pitakų žinovas, giliai išsilavinęs, tradicijos nešėjas. Jis dabar gyvena Sankheja vienuolyne. Eik, didysis karaliau, paklausk gerbiamojo Ajupalos klausimo.“

„Tuomet, bičiuliai, praneškite gerbiamajam.“ Tada ateities pranašautojas pasiuntė žinią gerbiamajam Ajupalai: „Karalius Milinda, Viešpatie, nori pamatyti gerbiamąjį Ajupalą.“ Gerbiamasis Ajupala atsakė: „Tad tegul atvyksta.“

(33) Tada karalius Milinda, apsuptas maždaug penkių šimtų graikų, įsėdo į puikų kovos vežimą ir nuvyko į Sankheja vienuolyną pas gerbiamąjį Ajupalą. Atvykęs pasveikino gerbiamąjį Ajupalą, pasikeitė draugiškais bei įsimintinais žodžiais ir atsisėdo į šalį. Atsisėdęs į šalį karalius Milinda tarė gerbiamajam Ajupalai: „Koks jūsų įšventinimo tikslas, gerbiamasis Ajupala? Ir kas yra jūsų aukščiausiasis tikslas?“

Vyresnysis atsakė: „Įšventinimo tikslas, didysis karaliau, yra gyventi pagal Dharmą ir gyventi taikoje.“

„Ar yra, gerbiamasis, koks nors pasaulietis, kuris taip pat gyvena pagal Dharmą?“

„Taip, didysis karaliau. Yra ir pasauliečių, gyvenančių pagal Dharmą bei taikoje. Viešpats, didysis karaliau, Varanasiuje, Isipatana Migadajoje (Laukinių elnių parke), paleisdamas suktis Dharmose ratą, padarė taip, kad aštuoniolika milijardų Brahmų pasiekė Dharmose supratimą. O dievybių, pasiekusių Dharmose supratimą, skaičius pranoksta bet kokį skaičiavimą. Visi jie buvo pasauliečiai, ne įšventintieji. Be to, didysis karaliau, Viešpačiui dėstant Mahasamaja sutrą, Mahamangala sutrą, Samakitaparijaja sutrą, Rahulovada sutrą ir Parab Hava sutrą, skaičių pranokstantis dievybių skaičius pasiekė Dharmose supratimą. Visi jie buvo pasauliečiai, ne įšventintieji.“

(34) „Jei taip, gerbiamasis Ajupala, jūsų įšventinimas yra bevertis! Dėl praeityje padaryto blogo darbo vaisių Šakjamunio sūnūs asketai tampa vienuoliais ir atlieka griežtas praktikas (dhutanga). Tie vienuoliai, gerbiamasis Ajupala, kurie sėdi ant vienos sėdynės, tikriausiai praeityje buvo plėšikai, atimdavę kitų turtą, ir dėl to veiksmo vaisių dabar valgo tik vieną kartą per dieną ir negali laisvai naudotis buveinėmis. Jie neturi dorovės, neturi askezės, neturi švento gyvenimo. Tie vienuoliai, kurie gyvena po atviru dangumi, tikriausiai praeityje buvo kaimus griaunantys plėšikai; jie naikindavo kitų namus, todėl dabar dėl to veiksmo vaisių gyvena po atviru dangumi ir negali naudotis buveinėmis. Jie neturi dorovės, neturi askezės, neturi švento gyvenimo. Tie vienuoliai, kurie tik sėdi (nemiega gulėdami), tikriausiai praeityje buvo kelių plėšikai, kurie gaudydavo žmones keliuose, juos surišdavo ir priversdavo sėdėti, todėl dabar dėl to veiksmo vaisių jie tik sėdi ir negali atsigulti. Jie neturi dorovės, neturi askezės, neturi švento gyvenimo.“

(35) Tai išgirdęs gerbiamasis Ajupala nutilo ir nieko neatsakė. Tada penki šimtai graikų tarė karaliui Milindai: „Didysis karaliau, vyresnysis yra išmintingas, tačiau jam trūksta drąsos, todėl jis nieko neatsako.“

Tada karalius Milinda, pamatęs gerbiamąjį Ajupalą nutilusį, suplojo rankomis, džiūgaudamas sušuko ir tarė graikams: „Tuščia iš tiesų Džambudvipa! Šlamštas iš tiesų Džambudvipa! Nėra jokio asketo ar brahmano, kuris išdrįstų su manimi pasikalbėti ir išsklaidyti abejones!“

(36) Tada karalius Milinda, apžvelgęs visą susirinkimą ir pamatęs graikus bebaimius bei nesutrikusius, pagalvojo: „Be abejonės, manau, yra koks nors kitas išmintingas vienuolis, kuris išdrįs su manimi pasikalbėti, nes šie graikai neatrodo sutrikę.“ Tada karalius Milinda paklausė graikų: „Bičiuliai, ar yra koks nors kitas išmintingas vienuolis, kuris išdrįstų su manimi pasikalbėti ir išsklaidyti abejones?“

(37) Tuo metu gerbiamasis Nagasena, apsuptas vienuolių būrio, buvo bendruomenės vadovas, mokytojas, žinomas, garsus, gerbiamas daugelio, išmintingas, patyręs, gilus, supratingas, išlavintas, drąsus, giliai išsilavinęs, trijų Pitakų žinovas, perpratęs vedas, turintis aštrų protą, tradicijos išlaikytojas, pasiekęs tobulumą Nugalėtojo žodžio perpratime, meistriškas Dharmose prasmės išaiškinime, turintis neišsenkančią ir nuostabią iškalbą, iškalbingas, puikiai reiškiantis žodžius, sunkiai pasiekiamas, sunkiai nugalimas, sunkiai perprantamas. Jis buvo nepajudinamas kaip vandenynas, tvirtas kaip kalnų karalius, pašalinęs kovą, sklaidantis tamsą, nešantis šviesą, didis kalbėtojas, triudinantis kitų mokyklų grupes, triuškinantis kitas pažiūras, gerbiamas, aukštinamas ir garbinamas vienuolių, vienuolių moterų, pasauliečių vyrų bei moterų, karalių ir didikų. Jis gaudavo drabužius, maistą, buveines ir vaistus, buvo pasiekęs aukščiausią laimėjimą, rodantis devyniolikos dalių Nugalėtojo mokymo brangakmenį, nurodantis Dharmose kelią, laikantis Dharmose deglą, keliantis Dharmose stulpą, aukojantis Dharmose auką, laikantis Dharmose vėliavą, pučiantis Dharmose kriauklę, mušantis Dharmose būgną, riaumojantis liūto riaumojimu, griaudėjantis Indros griaustiniu – prisotintas išminties žaibo ir užuojautos vandens, jis gaivino visą pasaulį didžiuliu Dharmose nemirtingumo lietumi. Keliaudamas per kaimus, miestelius ir sostines, jis palaipsniui atvyko į Sagalos miestą.

Ten gerbiamasis Nagasena kartu su aštuoniasdešimčia tūkstančių vienuolių apsigyveno Sankheja vienuolyne. Todėl pasakyta:

„Giliai išsilavinęs, nuostabiai kalbantis, gilus ir drąsus,
Išmanantis laiko reikalus, meistriškas bei turintis iškalbą.
Tie trijų Pitakų vienuoliai, penkių bei keturių Nikajų žinovai,
Ėjo priekyje iškėlę Nagaseną.
Gilios išminties, protingas, žinantis kelią ir ne-kelią,
Pasiekęs aukščiausiąjį tikslą, drąsusis Nagasena.
Šių vienuolių apsuptas, gilūs ir tiesą kalbantys,
Keliaudamas per kaimus ir miestelius, jis atvyko į Sagalą.
Sankheja vienuolyne tuomet apsigyveno Nagasena,
Mokydamas žmones kaip liūtas kalnuose.“

(38) Tada Devamantija tarė karaliui Milindai: „Palauk, didysis karaliau, palauk! Yra vyresnysis, vardu Nagasena, išmintingas, patyręs, protingas, išlavintas, drąsus, giliai išsilavinęs, nuostabiai kalbantis, turintis puikią iškalbą, pasiekęs tobulumą prasmių, Dharmose, kalbos ir iškalbos analitinėse įžvalgose. Jis dabar gyvena Sankheja vienuolyne. Eik, didysis karaliau, pas gerbiamąjį Nagaseną, paklausk klausimo. Jis geba su tavimi pasikalbėti ir išsklaidyti tavo abejones.“

(39) Tada karaliui Milindai, staiga išgirdus žodį „Nagasena“, kilo baimė, drebulys ir šiurpas. Karalius Milinda tarė Devamantijai: „Ar išdrįs vienuolis Nagasena su manimi pasikalbėti?“

„Jis išdrįstų, didysis karaliau, pasikalbėti net su Indra, Jama, Varuna, Kuvera, Padžapačiu, Sujama, Santusita, pasaulio sargais ir pačiu Didžiuoju Brahma, tai ką jau kalbėti apie žmogišką būtybę!“

(40) Tada karalius Milinda tarė Devamantijai: „Tuomet, Devamantija, pasiųsk žinią gerbiamajam: „Karalius Milinda, Viešpatie, nori jus pamatyti.““

Gerbiamasis Nagasena atsakė: „Tuomet tegul atvyksta.“

(41) Tada karalius Milinda, apsuptas maždaug penkių šimtų graikų, įsėdo į puikų kovos vežimą ir su didele kariuomene nuvyko į Sankheja vienuolyną, kur buvo gerbiamasis Nagasena. Tuo metu gerbiamasis Nagasena sėdėjo salėje kartu su aštuoniasdešimčia tūkstančių vienuolių. Karalius Milinda iš tolo pamatė Nagasenos susirinkimą. Pamatęs tarė Devamantijai: „Kieno ši didžiulė minia, Devamantija?“

„Tai gerbiamojo Nagasenos minia, didysis karaliau.“

Pamatęs iš tolo gerbiamojo Nagasenos minią, karalius Milinda pajuto drebulį ir šiurpą. Karalius Milinda jautėsi kaip dramblys, apsuptas kalavijų, kaip nagas, apsuptas garudų, kaip šakalas, apsuptas pitono, kaip lokys, apsuptas buivolų, kaip varlė, persekiojama gyvatės, kaip elnias, persekiojamas tigro, kaip demonas, sutikęs gyvačių užkerėtoją, kaip mėnulis Rahu burnoje, kaip gyvatė krepšyje, kaip paukštis narve, kaip žuvis tinkle, kaip žmogus, įžengęs į laukinių žvėrių mišką, kaip jakšas, nusižengęs Vešavanai, kaip dievo sūnus, kurio gyvenimas baigiasi – išsigandęs, sutrikęs, persigandęs, pašiurpęs, nusiminęs, sutrikusio proto. Tačiau, kad šie žmonės jo neniekintų, jis sutelkė drąsą ir tarė Devamantijai: „Devamantija, nenurodyk man gerbiamojo Nagasenos. Aš pats atpažinsiu Nagaseną be nurodymo.“

„Gerai, didysis karaliau, pats atpažink.“

(42) Tuo metu gerbiamasis Nagasena toje vienuolių minioje buvo jaunesnis už keturiasdešimt tūkstančių vienuolių priekyje ir vyresnis už keturiasdešimt tūkstančių vienuolių gale. Karalius Milinda, apžvelgęs visą vienuolių bendruomenę priekyje, gale ir viduryje, iš tolo pamatė gerbiamąjį Nagaseną, sėdintį bendruomenės viduryje kaip liūtas su karčiais, be jokios baimės, šiurpo ar nesaugumo. Pamatęs jį pagal išvaizdą iškart pažino: „Štai čia Nagasena.“

Tada karalius Milinda tarė Devamantijai: „Štai čia, Devamantija, gerbiamasis Nagasena?“

„Taip, didysis karaliau, tai Nagasena. Tu puikiai atpažinai Nagaseną!“

Karalius džiaugėsi: „Aš atpažinau Nagaseną be jokio nurodymo!“

Pamatęs gerbiamąjį Nagaseną, karaliui Milindai iškart kilo baimė, drebulys ir šiurpas. Todėl pasakyta:

„Išvydęs Nagaseną, pasiekusį dorybę, puikiai sutramdytą aukščiausiu sutramdymu, karalius ištarė šiuos žodžius:
Daug kalbėtojų esu matęs, daugelyje diskusijų dalyvavęs, bet jokios tokios baimės nesu jautęs, kaip šios dienos baimė.
Be abejonės, šiandien bus mano pralaimėjimas, o Nagasenos pergalė, nes mano protas neranda ramybės.“

Išorinė kalba baigta.

(1. Mahāvaggo – Didysis skyrius)

(1) Tada karalius Milinda priėjo prie gerbiamojo Nagasenos. Priėjęs pasveikino gerbiamąjį Nagaseną, pasikeitė draugiškais ir įsimintinais žodžiais bei atsisėdo į šalį. Gerbiamasis Nagasena taip pat atsakė sveikinimu ir taip pelnė karaliaus Milindos palankumą.

Tada karalius Milinda tarė gerbiamajam Nagasenai: „Kaip tave žino, gerbiamasis? Koks tavo vardas, Viešpatie?“

„Aš žinomas kaip Nagasena, didysis karaliau. Broliai dvasioje kreipiasi į mane vardu Nagasena. Tačiau tėvai man davė vardą Nagasena, Šurasena, Virasena arba Sihasena. Tačiau, didysis karaliau, tai yra tik sąvoka, įvardijimas, apibūdinimas, įprastas pavadinimas – šis „Nagasena“. Nes čia nėra jokio [amžino] asmens (puggalo).“

Tada karalius Milinda tarė: „Klausykitės manęs, penki šimtai graikų ir aštuoniasdešimt tūkstančių vienuolių! Šis Nagasena sako: „Čia nėra jokio asmens.“ Ar galima tam pritarti?“

Tada karalius Milinda tarė gerbiamajam Nagasenai: „Jei, gerbiamasis Nagasena, asmuo neegzistuoja, tai kas gi dabar jums duoda drabužius, maistą, buveines ir vaistus ligai gydyti? Kas jais naudojasi? Kas saugo dorovę? Kas atsiduria meditacijoje? Kas realizuoja kelius, vaisius ir Nirvaną? Kas žudo gyvybę? Kas ima tai, kas neduota? Kas netinkamai elgiasi jusliniuose malonumuose? Kas meluoja? Kas geria svaigalus? Kas daro penkis mirtinus nusikaltimus? Todėl nėra nei gėrio, nei blogio. Nėra nei gerų, nei blogų darbų darytojo ar skatintojo. Nėra gerų ar blogų darbų vaisiaus ar atpildo. Jei kas tave, gerbiamasis Nagasena, nužudytų, tai irgi nebūtų gyvybės atėmimas. Taip pat tu neturi nei mokytojo, nei įšventintojo, nei įšventinimo. Kai sakai: „Mano broliai dvasioje kreipiasi į mane Nagasena“, kas gi čia yra Nagasena? Ar plaukai yra Nagasena?“

„Ne, didysis karaliau.“

„Ar kūno plaukeliai yra Nagasena?“ – „Ne, didysis karaliau.“
„Ar nagai… dantys… oda… mėsa… gyslos… kaulai… kaulų čiulpai… inkstai… širdis… kepenys… plėvė… blužnis… plaučiai… žarnos… pilvo turinys… išmatos… tulžis… gleivės… pūliai… kraujas… prakaitas… riebalai… ašaros… kraujo riebalai… seilės… snargliai… sąnarių skystis… šlapimas… smegenys galvoje yra Nagasena?“
„Ne, didysis karaliau.“

„Tai galbūt forma (rūpa) yra Nagasena?“ – „Ne, didysis karaliau.“
„Pojūtis (vedanā)?“ – „Ne.“
„Suvokimas (saññā)?“ – „Ne.“
„Formavimai (saṅkhārā)?“ – „Ne.“
„Sąmonė (viññāṇa)?“ – „Ne, didysis karaliau.“

„O gal forma, pojūtis, suvokimas, formavimai ir sąmonė kartu yra Nagasena?“ – „Ne, didysis karaliau.“
„O gal kas nors kito, nesant formos, pojūčio, suvokimo, formavimų ir sąmonės, yra Nagasena?“ – „Ne, didysis karaliau.“

„Klausdamas ir klausinėdamas tavęs, gerbiamasis, aš nematau jokio Nagasenos! Ar Nagasena tėra tik tuščias garsas? Kas gi čia yra Nagasena? Tu kalbi netiesą ir melą, gerbiamasis – jokio Nagasenos nėra!“

Tada gerbiamasis Nagasena tarė karaliui Milindai: „Tu esi taurus karalius, didysis karaliau, labai lepinamas. Jei tu vidurdienį vaikščiotum pėstute per karštą žemę ir įkaitusį smėlį, trypdamas aštrius akmenukus, tavo kojoms skaudėtų, kūnas pavargtų, protas sutriktų ir kiltų skausmingas kūno suvokimas. Ar tu atėjai pėstute, ar važiuotas?“

„Aš neatėjau pėstute, gerbiamasis, atvažiavau vežimu.“

„Jei tu atvažiavai vežimu, didysis karaliau, paaiškink man vežimą! Ar ruda (vežimo iešas) yra vežimas?“ – „Ne, gerbiamasis.“
„Ar ašis yra vežimas?“ – „Ne.“
„Ar ratai yra vežimas?“ – „Ne.“
„Ar vežimo kėbulas… iešas… jungas… vadžios… raginimo rykštė yra vežimas?“ – „Ne, gerbiamasis.“

„O gal ruda, ašis, ratai, kėbulas, iešas, jungas, vadžios ir rykštė kartu yra vežimas?“ – „Ne, gerbiamasis.“
„O gal kas nors kito, nesant rudos, ašies, ratų, kėbulo, iešo, jungo, vadžių ir rykštės, yra vežimas?“ – „Ne, gerbiamasis.“

„Klausdamas ir klausinėdamas tavęs, didysis karaliau, aš nematau jokio vežimo! Ar vežimas tėra tik tuščias garsas? Kas gi čia yra vežimas? Tu kalbi netiesą ir melą, didysis karaliau – jokio vežimo nėra! Tu esi aukščiausias karalius visoje Džambudvipoje, tai ko tu išsigandęs meluoji? Klausykitės manęs, penki šimtai graikų ir aštuoniasdešimt tūkstančių vienuolių! Karalius Milinda sako: „Aš atvažiavau vežimu“, bet paklaustas, kas yra vežimas, jis negali parodyti vežimo. Ar galima tam pritarti?“

Tai išgirdę penki šimtai graikų paplojo gerbiamajam Nagasenai ir tarė karaliui Milindai: „Dabar kalbėk pats, didysis karaliau, jei gali!“

Tada karalius Milinda tarė gerbiamajam Nagasenai: „Aš nemeluoju, gerbiamasis Nagasena. Priklausomai nuo rudos, ašies, ratų, kėbulo, iešo, jungo ir vadžių atsiranda sąvoka, apibūdinimas, įprastas pavadinimas – „vežimas“.“

„Puiku, didysis karaliau, tu supranti vežimą! Taip pat priklausomai nuo plaukų, kūno plaukelių… smegenų galvoje, ir priklausomai nuo formos, pojūčio, suvokimo, formavimų ir sąmonės atsiranda sąvoka, apibūdinimas, įprastas pavadinimas – „Nagasena“. Tačiau galutine prasme jokio [amžino] asmens čia nėra. Nes vienuolė Vadžira priešais Viešpatį ištarė šiuos žodžius:
„Kaip susidėjus dalims atsiradęs garsas vadinamas vežimu,
Taip, esant sankaupoms (skandhoms), atsiranda sąvoka „būtybė“.““

„Nuostabu, gerbiamasis Nagasena! Nuostabu, gerbiamasis Nagasena! Nuostabiai atsakyti klausimai! Jei pats Buddha čia būtų, jis pasakytų: „Puiku, puiku, Nagasena! Nuostabiai atsakyti klausimai!““

(2) Karalius paklausė: „Kiek tau metų, gerbiamasis Nagasena?“

„Septyneri metai, didysis karaliau.“

„Kas tie septyni? Tu esi septyni, ar skaičius yra septyni?“

Tuo metu papuošto karaliaus Milindos šešėlis matėsi ant žemės ir vandens inde. Tada gerbiamasis Nagasena tarė karaliui Milindai:

„Didysis karaliau, šis tavo šešėlis matosi ant žemės ir vandens inde. Ar tu esi karalius, ar šešėlis yra karalius?“

„Aš esu karalius, gerbiamasis Nagasena, o šešėlis reiškiasi tik dėl manęs.“

„Būtent taip pat, didysis karaliau, metų skaičius yra septyni, bet aš nesu septyni. Skaičius reiškiasi tik dėl manęs. Žinok tai pagal šešėlio pavyzdį, didysis karaliau!“

„Nuostabu, gerbiamasis Nagasena, nuostabu! Nuostabiai atsakyti klausimai!“

(3) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, ar pasikalbėsi su manimi?“

„Jei tu, didysis karaliau, kalbėsi kaip išmintingas žmogus (išmintingojo diskusija), pasikalbėsiu. O jei kalbėsi kaip karalius (karaliaus diskusija), nepasikalbėsiu.“

„Kaip kalba išmintingi žmonės, gerbiamasis Nagasena?“

„Išmintingųjų diskusijoje, didysis karaliau, būna išpainiojimų ir supainiojimų, būna peikimas ir ištaisymas, būna atskiriamas skirtumas ir prieštaravimas, ir išmintingieji dėl to nesupyksta. Būtent taip kalba išmintingi žmonės, didysis karaliau.“

„O kaip kalba karaliai, gerbiamasis?“

„Karaliai diskusijoje teigia kokį nors dalyką, ir jei kas jam prieštarauja, jie įsako bausti: „Nubauskite jį!“ Taip kalba karaliai, didysis karaliau.“

„Aš kalbėsiu kaip išmintingas žmogus, gerbiamasis, o ne kaip karalius! Tegul gerbiamasis kalba pasitikėdamas. Kalbėk taip, kaip kalbi su vienuoliu, naujoku, pasauliečiu ar sodininku – kalbėk pasitikėdamas ir nebijok!“

„Gerai, didysis karaliau“, – sutiko vyresnysis.

Karalius tarė: „Gerbiamasis Nagasena, paklausiu?“ – „Paklausk, didysis karaliau.“
„Aš paklausiau, gerbiamasis.“ – „Aš atsakiau, didysis karaliau.“
„O ką tu atsakei, gerbiamasis?“ – „O ką tu paklausei, didysis karaliau?“

(4) Tada karaliui Milindai kilo mintis: „Šis vienuolis yra išmintingas, gebantis su manimi pasikalbėti, ir aš turiu paklausti daugybės dalykų. Kol aš apie viską paklausiu, saulė nusileis. Galbūt man rytoj pasikalbėti su juo rūmuose?“

Tada karalius tarė Devamantijai: „Pranešk gerbiamajam, kad rytoj vyks diskusija rūmuose.“ Pasakęs tai, karalius Milinda pakilo nuo sosto, atsisveikino su vyresniuoju Nagasena, įsėdo į žirgą ir išvyko kartodamas: „Nagasena, Nagasena!“

Tada Devamantija tarė gerbiamajam Nagasenai: „Karalius Milinda sako: „Rytoj vyks diskusija rūmuose.““
„Puiku“, – sutiko vyresnysis.

Praėjus nakčiai, Devamantija, Anantakajas, Mankuras ir Sabadinas atėjo pas karalių Milindą ir tarė: „Ateina gerbiamasis Nagasena, didysis karaliau.“
„Taip, tegul ateina.“
„Su kiek vienuolių tegul jis ateina?“
„Su tiek vienuolių, kiek nori.“
Tada Sabadinas tarė: „Tegul ateina su dešimtimi vienuolių, didysis karaliau.“
Karalius vėl tarė: „Tegul ateina su tiek vienuolių, kiek nori.“ Sabadinas antrą ir trečią kartą kartojo: „Tegul ateina su dešimtimi vienuolių.“
„Visi šie patogumai paruošti, o aš sakau: „Tegul ateina su tiek vienuolių, kiek nori“, o šis Sabadinas sakydamas priešingai mano, kad mes nesugebėtume pamaitinti vienuolių?“
Sabadinas liko susigūžęs. Tada Devamantija, Anantakajas ir Mankuras nuėjo pas gerbiamąjį Nagaseną ir perdavė karaliaus kvietimą.

Tada gerbiamasis Nagasena rytą apsirengė, paėmė dubenį bei drabužius ir su aštuoniasdešimčia tūkstančių vienuolių įžengė į Sagalą.
Keliaudamas šalia gerbiamojo Nagasenos, Anantakajas paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, kai tu sakai „Nagasena“, kas gi čia yra Nagasena?“
Vyresnysis paklausė: „Kuo tu laikai Nagaseną?“
„Manau, kad vėjas, gyvenimas (dvasia/siela – jīva), kuris įeina ir išeina viduje, yra Nagasena.“
„Jei tas vėjas išėjęs nebeįeitų, arba įėjęs nebeišeitų, ar tas žmogus gyventų?“
„Ne, gerbiamasis.“
„O tie, kurie pučia kriaukles – ar jų vėjas vėl grįžta į vidų?“ – „Ne, gerbiamasis.“
„O tie, kurie pučia švilpynes ar ragus – ar jų vėjas vėl grįžta į vidų?“ – „Ne, gerbiamasis.“
„Tai kodėl jie nemiršta?“
„Aš nepajėgus su tavimi diskutuoti, kalbėtojau. Paaiškink man prasmę, gerbiamasis.“
„Tai nėra gyvybės dvasia (jīva). Įkvėpimas ir iškvėpimas tėra kūno formavimai (kāyasaṅkhārā).“
Vyresnysis pasakė jam Abhidharmos kalbą, ir Anantakajas tapo pasauliečiu sekėju.

(5) Tada gerbiamasis Nagasena nuėjo į karaliaus Milindos rūmus ir atsisėdo paruoštoje vietoje. Karalius Milinda pamaitino gerbiamąjį Nagaseną ir jo palydą geriausiu maistu, kiekvieną vienuolį apdovanojo drabužių pora, o Nagaseną – trijų drabužių komplektu, ir tarė: „Gerbiamasis Nagasena, atsisėskite čia su dešimtimi vienuolių, o likusieji tegul eina.“

Pavalgius Nagasenai, karalius paims žemą kėdutę ir atsisėdo į šalį. Atsisėdęs tarė: „Apie ką bus mūsų diskusija, gerbiamasis Nagasena?“
„Mums reikia prasmės, didysis karaliau, tad tegul mūsų diskusija būna apie prasmę.“

Karalius paklausė: „Koks jūsų įšventinimo tikslas, gerbiamasis Nagasena? Ir kas yra jūsų aukščiausiasis tikslas?“
Vyresnysis atsakė: „Apie tai, kad ši kančia nutrūktų ir kita kančia nebeatsirastų – toks yra mūsų įšventinimo tikslas, didysis karaliau. O neprisirišęs galutinis išsilaisvinimas (anupādā parinibbāṇa) yra mūsų aukščiausiasis tikslas.“

„Ar visi įsišventina dėl šio tikslo, gerbiamasis?“
„Ne, didysis karaliau. Kai kurie įsišventina dėl šio tikslo. Kai kurie – iš karaliaus baimės, kai kurie – iš plėšikų baimės, kai kurie – dėl skolų, kai kurie – dėl pragyvenimo. Tačiau tie, kurie įsišventina teisingai – tie įsišventina dėl šio tikslo.“

„O tu pats ar įsišventinai dėl šio tikslo, gerbiamasis?“
„Aš įsišventinau būdamas vaikas, didysis karaliau. Nežinojau: „Įsišventinu dėl šio tikslo“. Bet man kilo mintis: „Šie Šakjamunio sūnūs asketai yra išmintingi, jie mane išmokys.“ Kai jų išmokytas suvokiau ir pamačiau, supratau: „Štai dėl ko yra įšventinimas.““
„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(6) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, ar yra kas nors, kas miręs nebeatgimsta?“
Vyresnysis atsakė: „Kai kas atgimsta, kai kas nebeatgimsta.“
„Kas atgimsta, o kas nebeatgimsta?“
„Tas, kuris turi aistrų/sutepimų (kilesa), atgimsta. Tas, kuris be aistrų/sutepimų, nebeatgimsta.“
„O tu pats ar atgimsi, gerbiamasis?“
„Jei turėsiu prisirišimą (saupādāno), atgimsiu. Jei būsiu be prisirišimo (anupādāno), nebeatgimsiu.“
„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(7) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, ar tas, kuris nebeatgimsta, nebeatgimsta dėl tinkamo dėmesio (yoniso manasikāra)?“
„Dėl tinkamo dėmesio, didysis karaliau, ir dėl išminties (paññā), bei dėl kitų dorybingų dalykų.“
„Argi tinkamas dėmesys nėra tas pats, kas išmintis?“
„Ne, didysis karaliau. Dėmesys yra viena, išmintis – kita. Net avys, karvės, buivolai, kuvežiai ir asilai turi dėmesį, tačiau jie neturi išminties.“
„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

Požymių klausimai (Lakkhaṇapañhā)

(8) Karalius paklausė: „Koks yra dėmesio požymis, gerbiamasis? Koks yra išminties požymis?“
„Dėmesio požymis, didysis karaliau, yra telkimas/sutraukimas (ūhana). Išminties požymis – kirtimas/atskyrimas (chedana).“
„Kaip dėmesio požymis yra sutraukimas, o išminties požymis – kirtimas? Padaryk pavyzdį!“
„Ar žinai, didysis karaliau, kaip javų pjovėjai pjauna javus?“
„Taip, gerbiamasis, žinau.“
„Kaip javų pjovėjai pjauna javus?“
„Kaire ranka paima javų pėdą, dešine paima pjaunuką (pjautuvą) ir pjautuvu nupjauna.“
„Kaip javų pjovėjas kaire ranka paima pėdą, o dešine pjautuvu nupjauna, taip medituotojas (yogāvacara) dėmesiu paima protą, o išmintimi nukerta aistras (kilesa). Toks yra dėmesio sutraukimo ir išminties kirtimo požymis.“
„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(9) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, kai tu sakai „kiti dorybingi dalykai“, kokie yra tie dorybingi dalykai?“
„Dorovė (sīla), tikėjimas (saddhā), energija (viriya), atidumas (sati) ir koncentracija (samādhi) – štai šie dorybingi dalykai.“
„Koks yra dorovės požymis, gerbiamasis?“
„Pagrindo/atramos (patiṭṭhāna) požymis, didysis karaliau. Dorovė yra pagrindas visiems dorybingiems dalykams: gebėjimams, jėgoms, prašviesėjimo veiksniams, keliui, atidumo įtvirtinimams, teisingoms pastangoms, stebuklingoms galioms, Džhanoms, išsilaisvinimams, koncentracijoms ir panirimams. Stovinčiam dorovėje visi dorybingi dalykai nenyksta.“

„Padaryk pavyzdį!“
„Kaip visos sėklos ir augalai auga, veši bei plečiasi remdamiesi žeme ir stovėdami ant žemės, taip medituotojas, remdamasis dorove ir stovėdamas dorovėje, ugdo penkis gebėjimus: tikėjimo, energijos, atidumo, koncentracijos ir išminties gebėjimus.“

„Padaryk dar pavyzdį!“
„Kaip visi darbai, reikalaujantys jėgos, atliekami remiantis žeme ir stovint ant žemės, taip medituotojas, remdamasis dorove, ugdo penkis gebėjimus…“

„Padaryk dar pavyzdį!“
„Kaip miesto statytojas, norėdamas pastatyti miestą, pirmiausia išvalo miesto vietą, pašalina kelmus bei dyglius, išlygina žemę, o paskui suplanuoja gatves, kryžkeles bei turgavietes ir pastato miestą, taip medituotojas, remdamasis dorove, ugdo penkis gebėjimus…“

„Padaryk dar pavyzdį!“
„Kaip akrobatas, norėdamas parodyti savo triukus, iškasa žemę, pašalina akmenukus, išlygina minkštą žemę ir ant jos rodo savo triukus, taip medituotojas, remdamasis dorove ir stovėdamas dorovėje, ugdo penkis gebėjimus: tikėjimo, energijos, atidumo, koncentracijos ir išminties gebėjimus. Nes Viešpats pasakė:
„Žmogus, stovintis dorovėje, turintis išmintį, ugdantis protą ir išmintį,
Uolus, išmintingas vienuolis – jis išpainios šį mazgą.
Šis dorovės pagrindas yra lyg žemė gyvosioms būtybėms,
Ir šaknis visos dorybės augimui,
Vartai visame Nugalėtojo mokyme – šis dorovės rinkinys, taurusis Patimokha.““
„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(10) Karalius paklausė: „Koks yra tikėjimo (saddhā) požymis, gerbiamasis?“
„Išvalymo (sampasādana) ir šuolio/pasiryžimo (sampakkhandana) požymis, didysis karaliau.“
„Kaip išvalymo požymis, gerbiamasis?“
„Tikėjimas, didysis karaliau, atsiradęs išsklaido kliūtis (nīvaraṇa), padaro protą skaidrų, tyrą, švarų ir nenudrumstą. Toks yra išvalymo požymis.“

„Padaryk pavyzdį!“
„Kaip universalus valdovas (čakravartinas), keliaudamas su keturių rūšių kariuomene, perreitų per mažą vandenį, ir tas vanduo, sudrumstas dramblių, žirgų, vežimų bei pėstininkų, taptų purvinas ir drumzlinas, o išlipęs valdovas įsakytų: „Atneškite geriamo vandens, aš gersiu.“ Ir valdovas turėtų vandenį skaidrinantį brangakmenį (udakapassādaka maṇi). Tarnai įmestų tą brangakmenį į vandenį, ir vos įmetus dumbliai bei purvas nusėstų į dugną, o vanduo taptų skaidrus, tyras ir nenudrumstas. Kaip vanduo – taip protas; kaip tie žmonės – medituotojas; kaip purvas ir dumbliai – aistros; kaip skaidrinantis brangakmenis – tikėjimas. Kaip įmetus brangakmenį vanduo išsivalo, taip tikėjimas atsiradęs išsklaido kliūtis ir padaro protą skaidrų, tyrą bei nenudrumstą.“

(11) „O kaip pasiryžimo/šuolio požymis, gerbiamasis?“
„Kaip medituotojas, pamatęs kitų išlaisvintą protą Srovės Nugalėtojo (sotāpatti), Vienąkart Grįžtančiojo (sakadāgāmi), Negrįžtančiojo (anāgāmi) ar Arhato vaisiuje, pasiruošia ir deda pastangas tam, kas nepasiekta, pasiekti, kas neįgyta – įgyti, kas nerealizuota – realizuoti. Toks yra pasiryžimo požymis.“

„Padaryk pavyzdį!“
„Kaip aukštame kalne prapliuptų didelis lietus ir tas vanduo, tekėdamas žemyn, pripildytų kalno tarpeklius bei upe užlietų abu krantus, o atėję žmonės, nežinodami upės gylio ar seklumos, išsigandę stovėtų krante, kol vienas vyras, pasitikėdamas savo jėga ir tvirtumu, tvirtai susijuostų ir perplauktų, o kiti, pamatę jį perplaukusį, irgi perplauktų – taip medituotojas, pamatęs kitų išlaisvintą protą, pasiruošia ir deda pastangas pasiekti aukščiausiąjį tikslą. Nes Viešpats pasakė Samjuta Nikajoje:
„Tikėjimu perplaukiamas tvanas, nerūpestingumo nebuvimu – vandenynas,
Energija įveikiama kančia, išmintimi išsivaloma.““
„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(12) Karalius paklausė: „Koks yra energijos (viriya) požymis, gerbiamasis?“
„Palaikymo/parėmimo (upatthambhana) požymis, didysis karaliau. Energijos palaikomi visi dorybingi dalykai nenyksta.“

„Padaryk pavyzdį!“
„Kaip griaunančiame namą žmogus paremtų jį kitu rąstu, ir taip paremtas namas negriūtų, taip energijos palaikomi visi dorybingi dalykai nenyksta.“

„Padaryk dar pavyzdį!“
„Kaip mažą kariuomenę triuškintų didelė kariuomenė, ir karalius atsiųstų jai pastiprinimą, ir su juo maža kariuomenė sutriuškintų didžiulę kariuomenę – taip energijos palaikomi visi dorybingi dalykai nenyksta. Nes Viešpats pasakė: „Mokinys, turintis energiją, atsisako blogio, ugdo gėrį, atsisako to, kas peiktina, ugdo tai, kas nepeiktina, ir išlaiko save tyrą.““
„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(13) Karalius paklausė: „Koks yra atidumo (sati) požymis, gerbiamasis?“
„Priminimo (apilāpana) ir perėmimo/apėmimo (upagaṇhana) požymis, didysis karaliau.“

„Kaip priminimo požymis?“
„Atidumas atsiradęs primena gerybingus ir negerybingus, peiktinus ir nepeiktinus, žemus ir aukštus, tamsius ir šviesius dalykus: „Štai keturi atidumo įtvirtinimai, keturios teisingos pastangos, keturios stebuklingos galios, penki gebėjimai, penkios jėgos, septyni prašviesėjimo veiksniai, aštuoniagubas taurusis kelias, ramybė (samatha), įžvalga (vipassanā), žinios ir išsilaisvinimas.“ Tuomet medituotojas seka tuo, kuo reikia sekti, ir neseka tuo, kuo nereikia. Toks yra priminimo požymis.“

„Padaryk pavyzdį!“
„Kaip universalaus valdovo iždininkas rytą ir vakarą primena valdovui jo šlovę ir turtus: „Tiek, valdovai, yra tavo dramblių, žirgų, vežimų, pėstininkų ir aukso“, taip atidumas atsiradęs primena visus dorybingus dalykus…“

„O kaip apėmimo/perėmimo požymis?“
„Atidumas atsiradęs tyrinėja naudingų ir nenaudingų dalykų eigą: „Šie dalykai naudingi, šie nenaudingi; šie padeda, šie nepadeda.“ Tuomet medituotojas pašalina nenaudingus ir perima naudingus dalykus.“

„Padaryk pavyzdį!“
„Kaip universalaus valdovo patarėjas žino valdovui naudingus ir nenaudingus dalykus ir pašalina nenaudingus, o perima naudingus, taip atidumas tyrinėja ir perima naudingus dalykus. Nes Viešpats pasakė: „Atidumas, sakau jums, vienuoliai, yra naudingas visur.““
„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(14) Karalius paklausė: „Koks yra koncentracijos (samādhi) požymis, gerbiamasis?“
„Vadovavimo/pirmavimo (pamūkha) požymis, didysis karaliau. Visi dorybingi dalykai turi koncentraciją kaip vadovę, jiems būdinga kryptis į koncentraciją, palinkimas į koncentraciją, polinkis į koncentraciją.“

„Padaryk pavyzdį!“
„Kaip visos skliautinio pastato gegnės eina į viršūnę, krypsta į viršūnę ir susieina viršūnėje, ir viršūnė vadinama jų vadove, taip visi dorybingi dalykai turi koncentraciją kaip vadovę…“

„Padaryk dar pavyzdį!“
„Kaip karalius, įžengiantis į mūšį su keturių rūšių kariuomene, vadovauja visai kariuomenei, o visa kariuomenė seka paskui jį, taip visi dorybingi dalykai turi koncentraciją kaip vadovę. Nes Viešpats pasakė: „Ugdykite koncentraciją, vienuoliai. Susitelkęs žmogus žino dalykus tokius, kokie jie iš tiesų yra.““
„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(15) Karalius paklausė: „Koks yra išminties (paññā) požymis, gerbiamasis?“
„Aš jau anksčiau sakiau: kirtimo požymis. Tačiau taip pat ir apšvietimo (obhāsana) požymis, didysis karaliau.“
„Kaip apšvietimo požymis?“
„Išmintis atsiradusi išsklaido nežinojimo tamsą, sukuria žinių šviesą, parodo pažinimo šviesą ir padaro aiškias tauriąsias tiesas. Tuomet medituotojas teisinga išmintimi mato: „Tai nepatvaru“ (anicca), „tai kančia“ (dukkha), „tai be-savastis“ (anattā).“

„Padaryk pavyzdį!“
„Kaip žmogus, įnešęs žiburį į tamsų namą, išsklaido tamsą, sukuria šviesą ir padaro matomus daiktus, taip išmintis atsiradusi išsklaido nežinojimo tamsą, sukuria žinių šviesą ir padaro aiškias tauriąsias tiesas. Tuomet medituotojas teisinga išmintimi mato nepatvarumą, kančią ir be-savastiškumą.“
„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(16) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, ar šie skirtingi dalykai atlieka vieną ir tą patį tikslą – naikina aistras (kilesa)?“
„Taip, didysis karaliau. Šie skirtingi dalykai atlieka vieną tikslą – naikina aistras.“
„Padaryk pavyzdį!“
„Kaip skirtingos kariuomenės dalys – drambliai, žirgai, vežimai ir pėstininkai – atlieka vieną tikslą: nugalėti priešų kariuomenę mūšyje, taip šie skirtingi dalykai atlieka vieną tikslą – naikina aistras.“
„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

Pirmasis didysis skyrius (Mahāvaggo paṭhamo). (Šiame skyriuje yra šešiolika klausimų.)

(2. Addhānavaggo – Laiko eigos skyrius)

(1) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, tas, kuris gimsta/atsiranda – ar jis yra tas pats, ar kitas?“
Vyresnysis atsakė: „Nei tas pats, nei kitas.“
„Padaryk pavyzdį!“
„Kaip tu manai, didysis karaliau: kai tu buvai mažas, jaunas vaikelis, gulintis ant nugaros – ar tu buvai tas pats, kas esi dabar, suaugęs?“
„Ne, gerbiamasis. Kitas buvo tas mažas vaikėzas, o kitas esu aš dabar, suaugęs.“
„Jei taip, didysis karaliau, tai tu neturi nei motinos, nei tėvo, nei mokytojo, nei mokslo, nei dorovės, nei išminties! Argi kita yra kiaušinėlio motina, kita – embriono motina, kita – kūdikio motina, kita – suaugusiojo motina? Ar vienas mokosi amato, o kitas tampa išmokęs? Ar vienas daro blogą darbą, o kitam pakertamos rankos ir kojos?“
„Ne, gerbiamasis. O ką tu pasakytum, jei tavęs paklaustų?“
Vyresnysis atsakė: „Aš pats buvau mažas, jaunas vaikėzas, ir aš pats esu suaugęs dabar – remiantis šiuo pačiu kūnu jie visi sujungti į vieną visumą.“

„Padaryk pavyzdį!“
„Kaip žmogus uždegtų lempą – ar ji degtų visą naktį?“
„Taip, gerbiamasis, degtų visą naktį.“
„Ar pirmojo ketvirčio liepsna yra ta pati, kas vidurinio ketvirčio liepsna?“ – „Ne, gerbiamasis.“
„Ar paskutinio ketvirčio liepsna ta pati?“ – „Ne.“
„Tai ar kitokia buvo lempa pirmajame ketvirtyje, kitokia viduriniame, kitokia paskutiniajame?“
„Ne, gerbiamasis. Remiantis tuo pačiu prietaisu ji degė visą naktį.“
„Būtent taip pat, didysis karaliau, tęsiasi reiškinio seka (dhammasantati). Vienas atsiranda, kitas nutrūksta, tarsi be pradžios ir pabaigos sekdami vienas kitą. Todėl nei tas pats, nei kitas. Ankstesnė sąmonė pereina į vėlesnės sąmonės visumą.“

„Padaryk dar pavyzdį!“
„Kaip pamelžtas pienas per laiką pavirsta rūgpieniu, iš rūgpienio – sviestu, iš sviesto – lydytu sviestu (ghee). Jei kas nors pasakytų: „Pienas yra tas pats, kas rūgpienis, tas pats, kas sviestas, tas pats, kas lydytas sviestas“ – ar jis teisingai pasakytų, didysis karaliau?“
„Ne, gerbiamasis. Bet jie atsirado remiantis tuo pačiu.“
„Būtent taip pat, didysis karaliau, tęsiasi reiškinio seka. Vienas atsiranda, kitas nutrūksta… Todėl nei tas pats, nei kitas. Ankstesnė sąmonė pereina į vėlesnės sąmonės visumą.“
„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(2) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, ar tas, kuris nebeatgims, žino: „Aš nebeatgimsiu“?“
„Taip, didysis karaliau. Tas, kuris nebeatgims, žino: „Aš nebeatgimsiu“.“
„Kaip jis žino?“
„Atsiradus priežasties ir sąlygos atgimimui išnykimui, jis žino: „Aš nebeatgimsiu“.“

„Padaryk pavyzdį!“
„Kaip ūkininkas, suaręs ir užsėjęs lauką, pripildytų daržinę grūdų, o vėliau nei artų, nei sėtų, bet naudotų sukauptus grūdus – ar jis žinotų: „Mano daržinė nebeprisipildys grūdų“?“
„Taip, gerbiamasis, žinotų.“
„Kaip jis žinotų?“
„Nes nebėra priežasties ir sąlygos daržinei prisipildyti.“
„Būtent taip pat, didysis karaliau, kai išnyksta atgimimo priežastis ir sąlyga, jis žino: „Aš nebeatgimsiu“.“
„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(3) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, ar pažinimas (ñāṇa) ir išmintis (paññā) yra tas pats dalykas?“

„Taip, didysis karaliau. Kas yra pažinimas, tas yra išmintis.“

„Ar tas, kam atsirado pažinimas ir išmintis, gali pasiklysti (patekti į klaidą ar užtemdymą), ar negali pasiklysti?“

„Šiuo atžvilgiu, didysis karaliau, kai kur jis gali pasiklysti, kai kur – negali pasiklysti.“

„Kur jis gali pasiklysti? Kur negali pasiklysti?“

„Nepatirtuose amatuose, neaplankytose šalyse, negirdėtuose vardų apibūdinimuose jis gali pasiklysti. Bet ten, kas ta išmintimi pamatyta kaip nepatvaru (anicca), kančia (dukkha) ar be-savastis (anattā), jis negali pasiklysti.“

„O kur dingsta jo užtemdymas (moha)?“

„Užtemdymas, didysis karaliau, atsiradus pažinimui, iškart ten pat nutrūksta.“

„Padaryk pavyzdį!“

„Kaip žmogus, įnešęs žiburį į tamsų namą – tamsa iškart nutrūksta, o šviesa pasirodo, taip atsiradus pažinimui, užtemdymas iškart ten pat nutrūksta.“

„O kur dingsta išmintis (paññā)?“

„Išmintis taip pat, atlikusi savo darbą, ten pat nutrūksta. Tačiau tai, kas ta išmintimi padaryta – kad dalykai nepatvarūs, kančiški ir be-savastis – nenutrūksta.“

„Gerbiamasis Nagasena, kai tu sakai: „Išmintis, atlikusi savo darbą, ten pat nutrūksta, o tai, kas ta išmintimi padaryta, nenutrūksta“, padaryk to pavyzdį!“

„Kaip žmogus, norėdamas naktį išsiųsti laišką, pasikviestų raštininką, uždegtų lempą ir leistų parašyti laišką, o parašius laišką užgesintų lempą – lempai užgesus, laiškas nepradingsta; taip ir išmintis, atlikusi savo darbą, ten pat nutrūksta, o tai, kas ta išmintimi padaryta – kad dalykai nepatvarūs, kančiški ir be-savastis – nenutrūksta.“

„Padaryk dar pavyzdį!“

„Kaip rytinėse šalyse žmonės laiko namuose po penkis vandens ąsočius ugniai gesinti, ir namui užsidegus, išpila tuos penkis ąsočius ant namo ir užgesina ugnį – ar tiems žmonėms kiltų mintis vėl naudoti tuos ąsočius tiems patiems tikslams?“

„Ne, gerbiamasis. Jiems nebereikia tų ąsočių.“

„Kaip penki vandens ąsočiai – taip penki gebėjimai: tikėjimas, energija, atidumas, koncentracija ir išmintis. Kaip žmonės – medituotojas; kaip ugnis – aistros (kilesa). Kaip penkiais ąsočiais užgesinama ugnis, taip penkiais gebėjimais užgesinamos aistros, o užgesintos aistros nebeatsiranda vėl. Taip išmintis, atlikusi savo darbą, ten pat nutrūksta, o tai, kas ja padaryta, nenutrūksta.“

„Padaryk dar pavyzdį!“

„Kaip gydytojas, paėmęs penkių šaknų vaistus, sutrintų juos ir sugirdytų ligoniui, ir ligos paūmėjimai išnyktų – ar gydytojas manytų vėl naudoti tuos pačius vaistus?“

„Ne, gerbiamasis. Nebereikia tų vaistų.“

„Kaip vaistai – taip penki gebėjimai… Kaip ligos pašalinimas išgydo ligonį, taip penkiais gebėjimais pašalinamos aistros, ir pašalintos aistros nebeatsiranda vėl…“

„Padaryk dar pavyzdį!“

„Kaip karys mūšyje paimtų penkias strėles, iššautų į priešų kariuomenę ir ją sutriuškintų – ar karys galvotų vėl daryti tą patį darbą tose pačiose strėlėse?“

„Ne, gerbiamasis.“

„Kaip strėlės – taip penki gebėjimai; kaip priešų kariuomenė – aistros. Kai penkiais gebėjimais sutriuškinamos aistros, sutriuškintos aistros nebeatsiranda vėl…“

„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(4) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, ar tas, kuris nebeatgimsta, jaučia kokį nors kančios pojūtį (dukkhavedanā)?“

„Kai ką jaučia, kai ko nejaučia.“

„Ką jaučia, o ko nejaučia?“

„Kūno skausmą ar pojūtį (kāyika vedanā), didysis karaliau, jis jaučia. Proto skausmo ar pojūčio (cetasika vedanā) nejaučia.“

„Kaip jis jaučia kūno skausmą, o proto skausmo nejaučia?“

„Todėl, kad priežastis ir sąlyga, sukelianti kūno skausmą, dar nenutrūko, jis jaučia kūno skausmą. O priežastis ir sąlyga, sukelianti proto skausmą, nutrūko, todėl jis nejaučia proto skausmo. Nes Viešpats pasakė: „Jis jaučia vieną pojūtį – kūno, bet ne proto.““

„Gerbiamasis Nagasena, jei jis jaučia kūno skausmą, kodėl jis iškart neatsipalaiduoja (nemiršta)?“

„Arhatui, didysis karaliau, nėra nei prisirišimo (anunaya), nei priešiškumo (paṭigha). Išmintingieji neprinokina neprinokusio, jie laukia prinokimo. Nes Šariputra, Dharmose kariuomenės vadas, pasakė:

„Nedžiūgauju mirtimi, nedžiūgauju gyvenimu;
Laukiu laiko, kaip samdinys laukia algos.
Nedžiūgauju mirtimi, nedžiūgauju gyvenimu;
Laukiu laiko, atidus ir sąmoningas.““

„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(5) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, ar malonus pojūtis (sukhā vedanā) yra dorybingas (kusala), nedorybingas (akusala), ar neutralus (avyākatā)?“

„Gali būti dorybingas, gali būti nedorybingas, gali būti neutralus, didysis karaliau.“

„Jei dorybingas – tai ne skausmingas, jei skausmingas – ne dorybingas. Kaipgi dorybingas dalykas gali būti skausmingas?“

„Kaip manai, didysis karaliau: jei į vieną žmogaus ranką įdėtum įkaitintą geležinį rutulį, o į kitą – šaltą ledo gabalą, ar abu nudegintų (sukeltų skausmą)?“

„Taip, gerbiamasis, abu nudegintų.“

„Ar abu jie karšti, didysis karaliau?“ – „Ne, gerbiamasis.“
„Ar abu jie šalti?“ – „Ne, gerbiamasis.“

„Suvok prieštaravimą! Jei karštas degina, o jie abu nėra karšti – tai ne iš ten kyla; jei šaltas degina, o jie abu nėra šalti – tai ne iš ten kyla. Todėl, didysis karaliau, kodėl abu sukelia skausmą, nors abu nėra karšti ir abu nėra šalti? Vienas karštas, kitas šaltas, bet abu sukelia skausmą – ar tai nėra prieštaravimas?“

„Aš nepajėgus su tavimi diskutuoti, kalbėtojau. Paaiškink man prasmę!“

Tada vyresnysis paaiškino karaliui Milindai Abhidharmos mokymą: „Yra šeši pasaulietiški džiaugsmai, šeši išsilaisvinimo (atsisakymo) džiaugsmai; šeši pasaulietiški sielvartai, šeši išsilaisvinimo sielvartai; šešios pasaulietiškos ramybės/lygiateisiškumai, šešios išsilaisvinimo ramybės. Tai trisdešimt šešios pojūčių rūšys praeityje, ateityje ir dabartyje. Viską sudėjus, yra šimtas aštuoni pojūčiai.“

„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(6) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, kas atgimsta?“

Vyresnysis atsakė: „Vardas ir forma (nāmarūpa) atgimsta, didysis karaliau.“

„Ar tas pats vardas ir forma atgimsta?“

„Ne tas pats vardas ir forma atgimsta, didysis karaliau. Bet per šį vardą ir formą padaromas geras arba blogas darbas (kamma), ir per tą darbą atgimsta kitas vardas ir forma.“

„Jei ne tas pats vardas ir forma atgimsta, gerbiamasis Nagasena, argi jis nebus laisvas nuo blogų darbų?“

„Jei neatgimtų, būtų laisvas nuo blogų darbų. Bet kadangi jis atgimsta, didysis karaliau, jis nėra laisvas nuo blogų darbų.“

„Padaryk pavyzdį!“

„Kaip žmogus pavogtų kito žmogaus mangus, ir mangų savininkas sugavęs jį atvestų pas karalių: „Valdove, šis žmogus pavogė mano mangus.“ O tas pasakytų: „Aš nepavogiau jo mangų. Kiti yra tie mangai, kuriuos jis pasodino, ir kiti tie, kuriuos aš paėmiau. Aš nesu vertas bausmės.“ Ar tas žmogus būtų nubaustas, didysis karaliau?“

„Taip, gerbiamasis, būtų nubaustas.“

„Kodėl?“

„Nors jis taip sakytų, neatmetus pirminių mangų, dėl vėlesnių mangų jis būtų nubaustas.“

„Būtent taip pat, didysis karaliau, per šį vardą ir formą padaromas geras arba blogas darbas, ir per tą darbą atgimsta kitas vardas ir forma. Todėl jis nėra laisvas nuo blogų darbų.“

„Padaryk dar pavyzdį!“

„Kaip žmogus pavogtų kito ryžius… arba cukranendres… arba kaip žmogus žiemą uždegtų ugnį ir pasišildęs nueitų neužgesinęs, ir ta ugnis sudegintų kito lauką. Lauko savininkas atvestų jį pas karalių, o tas sakytų: „Aš nesudeginau jo lauko. Kita buvo ugnis, kurios aš neužgesinau, ir kita – kuri sudegino lauką.“ Ar jis būtų nubaustas?“

„Taip, būtų nubaustas, nes vėlesnė ugnis kilo iš pirminės ugnies.“

„Būtent taip pat, didysis karaliau, nors vienas vardas ir forma yra mirštant, o kitas atgimstant, pastarasis kilo iš pirminio. Todėl jis nėra laisvas nuo blogų darbų.“

„Padaryk dar pavyzdį!“

„Kaip žmogus atneštų žiburį į antro aukšto patalpą valgyti, ir žiburys uždegtų šiaudus, šiaudai – namą, namas – kaimą. Kaimo žmonės sugautų jį: „Kodėl sudeginai kaimą?“, o jis sakytų: „Kitokia buvo lempa, kurios šviesoje valgiau, kitokia – kuri sudegino kaimą.“ Jei jie ateitų pas tave, karaliau, kieno pusę tu palaikytum?“

„Kaimo žmonių pusę, nes ta ugnis kilo iš to žiburio.“

„Būtent taip pat, nors vienas vardas ir forma mirštant, o kitas atgimstant, jis kilo iš pastarojo. Todėl jis nėra laisvas nuo blogų darbų.“

„Padaryk dar pavyzdį!“

„Kaip žmogus susitartų dėl mažos mergaitės vestuvių, sumokėtų išpirką ir išvyktų. Vėliau, kai ji užaugs ir taps mergina, kitas vyras sumokėtų išpirką ir ją vestų. Pirmasis sugrįžęs sakytų: „Kodėl tu vedi mano žmoną?“, o antrasis atsakytų: „Aš nevedžiau tavo žmonos. Kita buvo maža mergaitė, už kurią tu sumokėjai, o kita – suaugusi mergina, kurią aš vedžiau.“ Jei jie atvyktų pas tave, kieno pusę palaikytum?“

„Pirmojo pusę, nes suaugusi mergina išaugo iš tos pačios mažos mergaitės.“

„Būtent taip pat, nors vienas vardas ir forma mirštant, o kitas atgimstant, jis atsirado iš pastarojo. Todėl jis nėra laisvas nuo blogų darbų.“

„Padaryk dar pavyzdį!“

„Kaip žmogus nuperka pieno puodynę iš piemens, palieka pas jį ir sako: „Rytoj pasiimsiu.“ Kitą dieną pienas pavirsta rūgpieniu. Žmogus atėjęs sako: „Duok mano pieną“, o piemuo paduoda rūgpienį. Žmogus sako: „Aš nepirkau rūgpienio, duok pieną!“, o piemuo sako: „Nežinant tavo pienas tapo rūgpieniu.“ Jei jie ateitų pas tave, kieno pusę palaikytum?“

„Piemens pusę, nes rūgpienis atsirado iš to paties pieno.“

„Būtent taip pat, nors vienas vardas ir forma mirštant, o kitas atgimstant, jis atsirado iš pastarojo. Todėl jis nėra laisvas nuo blogų darbų.“

„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(7) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, o tu pats ar atgimsi?“

„Koks reikalas klausti, didysis karaliau? Argi aš iš anksto nepasakiau: „Jei turėsiu prisirišimą (saupādāno), atgimsiu. Jei būsiu be prisirišimo (anupādāno), nebeatgimsiu“?“

„Padaryk pavyzdį!“

„Kaip žmogus atliktų tarnybą karaliui, ir karalius patenkintas suteiktų jam pareigas, o jis turėdamas pareigas mėgautųsi penkiais jusliniais malonumais, o paskui sakytų žmonėms: „Karalius man nieko nedaro“ – ar jis teisingai pasakytų?“

„Ne, gerbiamasis.“

„Būtent taip pat, koks reikalas klausti? Argi aš iš anksto nepasakiau: „Jei turėsiu prisirišimą, atgimsiu. Jei būsiu be prisirišimo, nebeatgimsiu“?“

„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(8) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, kai sakai „vardas ir forma“ (nāmarūpa), kas čia yra vardas (nāma), o kas – forma (rūpa)?“

„Tai, kas ten rupu (fiziška), yra forma (rūpa). O tie subtilūs proto bei psichiniai reiškiniai (cittacetasikā dhammā) yra vardas (nāma).“

„Kodėl, gerbiamasis Nagasena, atskirai neatgimsta vien tik vardas arba vien tik forma?“

„Šie reiškiniai, didysis karaliau, priklauso vienas nuo kito ir atsiranda kartu.“

„Padaryk pavyzdį!“

„Kaip vištos kiaušinyje – jei nebūtų trynio ar skysčio (kalala), nebūtų ir lukšto. Tiek skystis, tiek lukštas priklauso vienas nuo kito ir atsiranda kartu. Būtent taip pat, didysis karaliau, jei nebūtų vardo, nebūtų ir formos. Tiek vardas, tiek forma priklauso vienas nuo kito ir atsiranda kartu – taip jie gyvuoja ilgą laiką.“

„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(9) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, kai tu sakai „ilgas laikas“, kas yra tas laikas (addhā)?“

„Praeities laikas, ateities laikas ir dabarties laikas, didysis karaliau.“

„Ar laikas egzistuoja, gerbiamasis?“

„Koks nors laikas egzistuoja, koks nors neegzistuoja, didysis karaliau.“

„Kuris egzistuoja, o kuris neegzistuoja?“

„Šios sankaupos ar formavimai (saṅkhārā), kurie praėję, išnykę, nutrūkę ir pasikeitę – to laiko nėra. Tačiau tie reiškiniai, kurie yra vaisiai (vipāka) ir kurie turi vaisių teikimo prigimtį (vipākadhammadhammā), suteikiantys atgimimą – tas laikas yra. Tie būtybės, kurios numirė ir atgimė kitur – tas laikas yra. Būtybės, kurios numirė ir neatgimė kitur – to laiko nėra. O būtybės, kurios pasiekė galutinį išsilaisvinimą (parinibbutā), to laiko nėra, nes jos išsilaisvinusios.“

„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

Antrasis laiko eigos skyrius (Addhānavagga dutiyo). (Šiame skyriuje yra devyni klausimai.)

(4. Vicāravaggo – Tyrimo skyrius)

(1) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, kas yra praeities laiko šaknis? Kas yra ateities laiko šaknis? Kas yra dabarties laiko šaknis?“

„Praeities, ateities ir dabarties laiko šaknis, didysis karaliau, yra nežinojimas (avijjā).
Priklausomai nuo nežinojimo atsiranda formavimai (saṅkhārā);
Priklausomai nuo formavimų – sąmonė (viññāṇa);
Priklausomai nuo sąmonės – vardas ir forma (nāmarūpa);
Priklausomai nuo vardo ir formos – šeši pojūčių organai (saḷāyatana);
Priklausomai nuo šešių pojūčių organų – prisilietimas (phassa);
Priklausomai nuo prisilietimo – pojūtis (vedanā);
Priklausomai nuo pojūčio – troškulys (taṇhā);
Priklausomai nuo troškulio – prisirišimas (upādāna);
Priklausomai nuo prisirišimo – tapimas/egzistencija (bhava);
Priklausomai nuo tapimo – gimimas (jāti);
Priklausomai nuo gimimo atsiranda senatvė, mirtis, sielvartas, dejavimas, kančia, nusiminimas ir sunkumai. Tokia yra visos šios kančios sankaupos laiko pirmapradė riba (purimā koṭi), kuri nėra žinoma.“

„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(2) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, kai tu sakai: „Pirmapradė riba nėra žinoma“, padaryk to pavyzdį!“

„Kaip žmogus įmestų mažą sėklą į žemę, ir iš jos išdygtų daigas, kuris palaipsniui augtų, vešėtų, plėstųsi ir duotų vaisių. Paimta iš to vaisiaus sėkla vėl būtų pasėta, ir vėl išdygtų daigas, augtų ir duotų vaisių. Ar yra šios grandinės pabaiga, didysis karaliau?“

„Nėra, gerbiamasis.“

„Būtent taip pat, didysis karaliau, laiko pirmapradė riba nėra žinoma.“

„Padaryk dar pavyzdį!“

„Kaip iš vištos atsiranda kiaušinis, iš kiaušinio – višta, iš vištos – kiaušinis. Ar yra šios grandinės pabaiga?“

„Nėra, gerbiamasis.“

„Būtent taip pat, laiko pirmapradė riba nėra žinoma.“

„Padaryk dar pavyzdį!“

Vyresnysis nupiešė apskritimą ant žemės ir paklausė karalių Milindą: „Ar yra šio apskritimo pabaiga ar kraštas, didysis karaliau?“

„Nėra, gerbiamasis.“

„Būtent taip pat šiuos ratukus nusakė Viešpats:
„Priklausomai nuo akies ir formos atsiranda akies sąmonė. Šių trijų susiejimas yra prisilietimas. Priklausomai nuo prisilietimo – pojūtis. Priklausomai nuo pojūčio – troškulys. Priklausomai nuo troškulio – karmos veiksmas. Iš karmos veiksmo vėl gimsta akis. Ar yra šios grandinės pabaiga?“

„Nėra, gerbiamasis.“

„Priklausomai nuo ausies ir garso… nosies ir kvapo… liežuvio ir skonio… kūno ir prisilietimo… proto ir reiškinių atsiranda proto sąmonė. Šių trijų susiejimas – prisilietimas. Priklausomai nuo prisilietimo – pojūtis… karmos veiksmas. Iš karmos veiksmo vėl gimsta protas. Ar yra šios grandinės pabaiga?“

„Nėra, gerbiamasis.“

„Būtent taip pat, didysis karaliau, laiko pirmapradė riba nėra žinoma.“

„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(3) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, kai tu sakai: „Pirmapradė riba nėra žinoma“, kas gi yra ta pirmapradė riba?“

„Praeities laikas, didysis karaliau – tai ir yra pirmapradė riba.“

„Ar visa pirmapradė riba nėra žinoma, gerbiamasis?“

„Kokia nors žinoma, kokia nors nežinoma, didysis karaliau.“

„Kuri žinoma, o kuri nežinoma?“

„Tai, kad prieš tai visais atžvilgiais nebuvo nežinojimo (avijjā) – ši pirmapradė riba nežinoma. O tai, kas nebuvus atsiranda ir atsiradus išnyksta – ši pirmapradė riba žinoma.“

„O tas, kas nebuvus atsiranda ir atsiradus išnyksta, argi tai nėra iš abiejų pusių nukirsta ir sunaikinta?“

„Jei iš abiejų pusių nukirsta, ar galima nukirstąją dalį užauginti?“

„Taip, galima užauginti.“

„Aš klausiu ne apie tai – ar galima iš pačios ribos užauginti?“

„Taip, galima.“

Vyresnysis padarė medžio pavyzdį: sankaupos (khandhā) yra visos kančios sankaupos sėklos.

„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(4) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, ar yra kokių nors formavimų (saṅkhārā), kurie atsiranda/gimsta?“

„Taip, didysis karaliau. Yra formavimai, kurie atsiranda.“

„Kokie jie, gerbiamasis?“

„Esant akiai ir formoms, atsiranda akies sąmonė. Esant akies sąmonei, atsiranda akies prisilietimas. Esant akies prisilietimui, atsiranda pojūtis. Esant pojūčiui – troškulys. Esant troškuliui – prisirišimas. Esant prisirišimui – tapimas. Esant tapimui – gimimas. Esant gimimui, atsiranda senatvė, mirtis, sielvartas, dejavimas, kančia, nusiminimas ir sunkumai. Taip atsiranda visos šios kančios sankaupos kilmė.

O nesant akies ir nesant formoms, neatsiranda akies sąmonė… nesant gimimo, neatsiranda senatvė, mirtis, sielvartas, dejavimas, kančia, nusiminimas ir sunkumai. Taip įvyksta visos šios kančios sankaupos nutraukimas.“

„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(5) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, ar yra kokių nors formavimų, kurie atsiranda ne iš būnančių (be priežasčių) priežasčių?“

„Nėra jokių formavimų, didysis karaliau, kurie atsirastų ne iš būnančių priežasčių. Tik iš būnančių priežasčių atsiranda formavimai.“

„Padaryk pavyzdį!“

„Kaip manai, didysis karaliau: ar šie namai, kuriuose sėdi, atsirado ne iš esančių dalykų?“

„Nieko čia neatsirado ne iš esančių dalykų, gerbiamasis. Viskas atsirado iš esančių. Mediena buvo miške, molis buvo žemėje, o per vyrų bei moterų atitinkamas pastangas atsirado šis namas. Būtent taip pat nėra jokių formavimų, kurie atsirastų ne iš būnančių priežasčių.“

„Padaryk dar pavyzdį!“

„Kaip sėklos ir augalai, įmesti į žemę, palaipsniui augdami ir vešėdami duoda žiedus ir vaisius – tie medžiai neatsirado ne iš būnančių priežasčių, jie atsirado iš būnančių.“

„Padaryk dar pavyzdį!“

„Kaip puodžius, iškasęs iš žemės molį, padaro įvairius indus – tie indai neatsirado ne iš būnančių priežasčių.“

„Padaryk dar pavyzdį!“

„Jei vėzdikui/vynai (vīṇā) nebūtų korpuso, odos, kūnuko, koto, priekio, stygų, pabraukiklio ir žmogaus atitinkamų pastangų – ar atsirastų garsas?“

„Ne, gerbiamasis.“

„O kai vėzdikui yra korpusas, oda, kūnukas, kotas, stygos, pabraukiklis ir žmogaus atitinkamos pastangos – ar atsiranda garsas?“

„Taip, gerbiamasis, atsiranda.“

„Būtent taip pat nėra jokių formavimų, kurie atsirastų ne iš būnančių priežasčių.“

„Padaryk dar pavyzdį!“

„Jei nebūtų trintuvo (ugniavietės medžio), medinio pagrindo, virvės, viršutinio medžio, skuduro ir žmogaus atitinkamų pastangų – ar atsirastų ugnis?“

„Ne, gerbiamasis.“ – „O kai visi šie yra – ar atsiranda ugnis?“ – „Taip, atsiranda.“

„Padaryk dar pavyzdį!“

„Jei nebūtų didinamojo stiklo (brangakmenio), saulės kaitros ir sausų mėšlo dulkelių – ar atsirastų ugnis?“

„Ne, gerbiamasis.“ – „O kai visi šie yra – ar atsiranda ugnis?“ – „Taip, atsiranda.“

„Padaryk dar pavyzdį!“

„Jei nebūtų veidrodžio, šviesos ir veido – ar atsirastų atspindys?“

„Ne, gerbiamasis.“ – „O kai visi šie yra – ar atsiranda atspindys?“ – „Taip, atsiranda.“

„Būtent taip pat nėra jokių formavimų, kurie atsirastų ne iš būnančių priežasčių.“

„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(6) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, ar atrandamas žinovas/siela (vedagū)?“

„Kas gi yra tas žinovas, didysis karaliau?“

„Vidinė dvasia (jīva), gerbiamasis, kuri akimi mato formą, ausimi girdi garsą, nosimi užuočia kvapą, liežuviu jaučia skonį, kūnu paliečia prisilietimą, protu suvokia reiškinį. Kaip mes, sėdintys šiuose rūmuose, pro kurį tik langą norime žiūrėti – pro tą langą matome: pro rytinį, vakarinį, šiaurinį ar pietinį langą; būtent taip pat ši vidinė dvasia, pro kurias duris nori žiūrėti, pro tas duris mato.“

Vyresnysis tarė: „Aš išvardysiu penkerias duris, didysis karaliau. Klausykis ir gerai įsidėmėk! Jei vidinė dvasia akimi mato formą, kaip mes sėdintys rūmuose pro langą matome formą, tai ar ta vidinė dvasia akimi galėtų ir girdėti garsą, nosimi užuosti formą, liežuviu pamatyti formą, kūnu matyti formą, protu matyti formą? Arba ar akimi būtų galima užuosti kvapą, ausimi – ragauti skonį?“

„Ne, gerbiamasis.“

„Tavo teiginys, didysis karaliau, nesutampa – nei ankstesnis su vėlesniu, nei vėlesnis su ankstesniu. Jei mes, sėdintys rūmuose, atidarius tinklinius langus, plačioje erdvėje matome išorėje esančius daiktus kur kas aiškiau, tai ar ši vidinė dvasia, atidarius akies duris, plačioje erdvėje turėtų matyti formą kur kas aiškiau? Atidarius ausis, nosį, liežuvį, kūną – ar ji turėtų kur kas geriau girdėti garsą, užuosti kvapą, ragauti skonį, jausti prisilietimą?“

„Ne, gerbiamasis.“

„Tavo teiginys nesutampa.“

„Jei šis Dinna išeitų ir atsistotų už vartų, ar tu žinotum, didysis karaliau: „Šis Dinna išėjo ir stovi už vartų“?“ – „Taip, žinočiau.“
„Jei Dinna įeitų ir atsistotų prieš tave, ar žinotum: „Dinna įėjo ir stovi prieš mane“?“ – „Taip, žinočiau.“

„Būtent taip pat, didysis karaliau, jei ta vidinė dvasia būtų viduje, uždėjus ant liežuvio skonio dalyką, ji žinotų rūgštumą, kartumą, aštrumą, aitrumą ar saldumą?“ – „Taip, žinotų.“
„O skoniui patekus į vidų skrandyje, ar ji žinotų rūgštumą, sūrumą, kartumą, aštrumą čiulpiant?“ – „Ne, gerbiamasis.“
„Tavo teiginys nesutampa.“

„Jei žmogus atneštų šimtą medaus puodynių, pripiltų medaus lovį, užrištų žmogui burną ir įmestų jį į medaus lovį – ar tas žmogus žinotų, ar medus skanus, ar neskanus?“ – „Ne, gerbiamasis.“
„Kodėl?“ – „Nes į jo burną nepateko medaus.“
„Tavo teiginys nesutampa.“

„Aš nepajėgus su tavimi diskutuoti, kalbėtojau. Paaiškink man prasmę, gerbiamasis!“

Vyresnysis paaiškino Abhidharmos mokymą: „Priklausomai nuo akies ir formos, didysis karaliau, atsiranda akies sąmonė. Kartu su ja atsiranda prisilietimas (phassa), pojūtis (vedanā), suvokimas (saññā), valia (cetanā), susitelkimas (ekaggatā), gyvybės gebėjimas (jīvitindriya) ir dėmesys (manasikāra). Taip šie reiškiniai atsiranda iš priežasčių. Bet jokio [amžino] žinovo/sielos (vedagū) čia nėra.
Priklausomai nuo ausies ir garso… nosies ir kvapo… liežuvio ir skonio… kūno ir prisilietimo… proto ir reiškinių atsiranda proto sąmonė. Kartu atsiranda prisilietimas, pojūtis, suvokimas, valia, susitelkimas, gyvybės gebėjimas ir dėmesys. Taip šie reiškiniai atsiranda iš priežasčių. Bet jokio amžino žinovo čia nėra.“

„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(7) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, kur atsiranda akies sąmonė, ar ten atsiranda ir proto sąmonė?“

„Taip, didysis karaliau. Kur atsiranda akies sąmonė, ten atsiranda ir proto sąmonė.“

„Ar pirma atsiranda akies sąmonė, o vėliau – proto sąmonė, ar pirma atsiranda proto sąmonė, o vėliau – akies sąmonė?“

„Pirma atsiranda akies sąmonė, didysis karaliau, o vėliau – proto sąmonė.“

„Ar akies sąmonė įsako proto sąmonei: „Kur aš atsirandu, ten ir tu atsirask“? Arba ar proto sąmonė įsako akies sąmonei: „Kur tu atsirasi, ten ir aš atsirasiu“?“

„Ne, didysis karaliau. Jos nesikalba viena su kita.“

„Tai kaipgi, gerbiamasis Nagasena, kur atsiranda akies sąmonė, ten atsiranda ir proto sąmonė?“

„Dėl nuolydžio/krypties (ninnattā), dėl durų (dvārattā), dėl įpročio (ciṇṇattā) ir dėl pratybų (samudācaritattā).“

„Kaip dėl nuolydžio, gerbiamasis? Padaryk pavyzdį!“

„Kaip manai, didysis karaliau: kai lyja lietus, kuria kryptimi teka vanduo?“

„Kur žemiau (nuolydis), ten ir teka, gerbiamasis.“

„O kai vėl lyja lietus, kuria kryptimi teka tas vanduo?“

„Kur perėjo ankstesnis vanduo, ten teka ir šis.“

„Ar ankstesnis vanduo įsako vėlesniam: „Kur aš teku, ten ir tu tekėk“?“ – „Ne, gerbiamasis. Dėl nuolydžio teka.“

„Būtent taip pat dėl nuolydžio, kur atsiranda akies sąmonė, ten atsiranda ir proto sąmonė… Dėl nuolydžio atsiranda.“

„O kaip dėl durų? Padaryk pavyzdį!“

„Kaip pasienio tvirtovėje su vienais vartais žmogus, norėdamas išeiti, išeitų pro vartus. O kitas žmogus, norėdamas išeiti – pro kur jis išeitų?“

„Pro ten pat, pro kur išėjo ankstesnis žmogus.“

„Ar pirmas žmogus įsako antram: „Eik ten pat“?“ – „Ne, dėl durų eina.“

„Būtent taip pat dėl durų, kur atsiranda akies sąmonė, ten atsiranda ir proto sąmonė.“

„O kaip dėl įpročio? Padaryk pavyzdį!“

„Kaip pirmas vežimas pravažiuotų tam tikru keliu, o antras vežimas – kuriuo keliu važiuotų?“

„Kuriuo pravažiavo pirmas vežimas.“

„Ar pirmas vežimas įsako antram: „Važiuok ten pat“?“ – „Ne, dėl praminto kelio (įpročio) važiuoja.“

„Būtent taip pat dėl įpročio atsiranda…“

„O kaip dėl pratybų? Padaryk pavyzdį!“

„Kaip spaudas, skaičiavimas, raštas amatuose pradžioje būna nerangus, o vėliau per įgūdį bei pratybas tampa greitas ir nerangumas išnyksta, taip dėl pratybų, kur atsiranda akies sąmonė, ten atsiranda ir proto sąmonė.“

„O kur atsiranda ausies, nosies, liežuvio ar kūno sąmonė, ar ten atsiranda ir proto sąmonė?“

„Taip, didysis karaliau. Kur atsiranda kūno sąmonė, ten atsiranda ir proto sąmonė.“

„Ar pirma atsiranda kūno sąmonė, o vėliau – proto sąmonė?“

„Pirma atsiranda kūno sąmonė, o vėliau – proto sąmonė. Jos nesikalba viena su kita, bet dėl pratybų atsiranda.“

„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(8) Karalius paklausė: „Gerbiamasis Nagasena, kur atsiranda proto sąmonė, ar ten atsiranda ir prisilietimas (phassa), ir pojūtis (vedanā)?“

„Taip, didysis karaliau. Kur atsiranda proto sąmonė, ten atsiranda prisilietimas, pojūtis, suvokimas (saññā), valia (cetanā), mąstymas (vitakka) ir tyrimas (vicāra). Visi reiškiniai, turintys prisilietimą kaip vadovą, atsiranda ten.“

„Koks yra prisilietimo (phassa) požymis, gerbiamasis?“

„Lietimosi/susidūrimo (phusana) požymis, didysis karaliau.“

„Padaryk pavyzdį!“

„Kaip susidurtų du ožiai kovoje: vienas ožys – akis, antras ožys – forma, o jų susidūrimas – prisilietimas.“

„Padaryk dar pavyzdį!“

„Kaip pliaukštelėtų du delnai: vienas delnas – akis, antras delnas – forma, o jų susidūrimas – prisilietimas.“

„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

(9) „Koks yra pojūčio (vedanā) požymis, gerbiamasis?“

„Jautimo (vedayita) ir patyrimo (anubhavana) požymis, didysis karaliau.“

„Padaryk pavyzdį!“

„Kaip žmogus atliktų tarnybą karaliui, ir karalius patenkintas suteiktų jam pareigas, o jis turėdamas pareigas mėgautųsi penkiais jusliniais malonumais ir galvotų: „Aš anksčiau atlikau tarnybą karaliui, todėl dabar jaučiu tokį pojūtį“; arba kaip žmogus, padaręs dorybingą darbą, po kūno suirimo ir mirties atgimtų laimingame dangaus pasaulyje ir mėgautųsi dieviškaisiais jusliniais malonumais: „Aš anksčiau padariau dorybingą darbą, todėl dabar patiriu tokį pojūtį“ – būtent taip jautimo ir patyrimo požymis yra pojūtis.“

„Puiku, gerbiamasis Nagasena!“

<…>