Deimantą pjaunanti išminties tobulybės sutra arba Deimantinė sutra (Vajracchedikā Prajñāpāramitā Sūtra) – tai vienas trumpiausių, bet labiausiai įtakingų Mahajanos budizmo tekstų. Jį dažnai vadina tiesiog Deimanto sutra. Pavadinimas kilęs iš minties, kad tikroji išmintis veikia kaip deimantas: ji pjauna per visas iliuzijas, sukietėjusius įsitikinimus ir netikrus įvaizdžius apie save ir pasaulį. Tekstas nėra ilgas – jį galima perskaityti per valandą ar dvi – bet jo poveikis giluminis. Jis ne moko naujų ritualų ar moralinių taisyklių, o nuolat griauna tai, prie ko protas įprato kabintis.
Kas parašė ir kada
Skirtingai nuo Bodhicharyavataros, kuri turi aiškų autorių Šantidevą, Deimanto sutra neturi istorinio autoriaus. Tai Mahajanos sutra – tekstas, kuris tradiciškai laikomas Budos žodžiais. Jis priklauso didžiajam Prajñāpāramitā (Išminties tobulybės) literatūros ciklui. Mokslininkai mano, kad jis buvo sukurtas Indijoje tarp II ir V amžių po Kristaus, greičiausiai apie II–IV a. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad jo branduolys gali būti dar senesnis, o vėliau tekstas buvo šiek tiek išplėstas.
Seniausias žinomas kinų vertimas padarytas apie 402 m. garsiojo vertėjo Kumaradživos. Būtent ši versija labiausiai paplito Rytų Azijoje. 868 m. Dunhuange (Kinija) buvo atspausdinta knyga su šia sutra – tai seniausias pasaulyje datuotas spausdintas tekstas, kuris šiandien saugomas Britų bibliotekoje. Tai rodo, kokia svarbi ši sutra buvo jau tada.
Kodėl ji atsirado
Prajñāpāramitā tekstai atsirado kaip atsakas į tuo metu Indijoje vyravusias pažiūras, kurios pernelyg tvirtai laikėsi „tikrų“ dalykų – savęs, dharmų, pasiekimų. Deimanto sutra eina dar toliau: ji sistemingai griauna bet kokį prisirišimą prie sąvokų, net prie pačios budizmo praktikos. Jos tikslas – padėti bodhisatvai (tam, kuris siekia išsivadavimo dėl visų būtybių) išvengti subtiliausios iliuzijos: minties, kad „aš praktikuojų, aš išlaisvinu kitus, aš pasiekiu kažką“.
Tekstas parašytas dialogo forma. Buda kalbasi su savo mokiniu Subhūti – arhatu, garsėjusiu gerumu ir ramybe. Subhūti klausia, kaip bodhisatvai turėtų gyventi ir praktikuoti, o Buda atsako paradoksaliais, dažnai šokiruojančiais teiginiais. Kiekvieną kartą, kai atrodo, kad kažkas yra „tikra“, Buda parodo, kad tai tik įvardijimas, tik sąlyginė išraiška.
Iš ko susideda
Sutra nėra skirstoma į griežtus skyrius kaip Bodhicharyavatara, bet tradiciškai skaitoma kaip vientisas dialogas, kurį vėliau komentatoriai suskirstė į 32 dalis (kinų tradicijoje). Struktūra gana paprasta:
- Pradžioje aprašoma situacija: Buda su mokiniais gyvena Šrāvastī mieste, Anāthapiṇḍikos sode.
- Subhūti klausia, kaip bodhisatvai turėtų elgtis, kad tikrai eitų keliu.
- Buda atsako per seriją paradoksų: bodhisatva išlaisvina nesuskaičiuojamą daugybę būtybių, bet tuo pat metu nė vienos neišlaisvina; duoda dovanas, bet nieko neduoda; moko Dharmą, bet nėra jokios Dharmos, kurią būtų galima išmokyti.
- Kartojasi pagrindinė formulė: „Tai, ką vadiname X, nėra tikras X. Todėl jį ir vadiname X.“
- Pabaigoje Buda pabrėžia, kokia didelė nauda yra šią sutrą skaityti, kopijuoti, aiškinti ir perduoti kitiems.
Nors tekstas trumpas, jis tankus. Kiekvienas sakinys kviečia sustoti ir pagalvoti, o ne tiesiog pritarti.
Pagrindinė mintis
Visa sutra sukasi apie vieną ašį: nėra ko griebtis.
Buda moko, kad bodhisatva turi veikti be keturių pagrindinių įsivaizdavimų (arba „ženklų“):
- be savęs įsivaizdavimo,
- be kito asmens įsivaizdavimo,
- be būtybių įsivaizdavimo,
- be gyvenimo trukmės (arba „sielos“) įsivaizdavimo.
Jei duodi dovaną ir galvoji „aš duodu, jis gauna, tai yra dovana“ – dovana lieka ribota. Jei duodi be šių minčių – dovana tampa beribė. Tas pats galioja meditacijai, mokymui, išlaisvinimui, net pačiam budos kūnui ir jo mokymui.
Vienas garsiausių posakių sako, kad visos sąlygotos dharmos yra kaip sapnas, iliuzija, burbulas, šešėlis, rasos lašas, žaibas. Jas reikia matyti būtent taip. Tai nėra nihilistinis teiginys, kad nieko nėra. Tai raginimas neprisirišti prie to, kas laikina ir priklausoma.
Sutra nuolat pabrėžia, kad net pati „išminties tobulybė“ nėra kažkas, ką galima „turėti“ ar „pasiekti“. Kai bodhisatva mano, kad pasiekė išmintį – jis jau jos neteko. Tikroji išmintis veikia tada, kai nėra jokio savęs, kuris ją turėtų.
Kodėl ši sutra vis dar aktuali
Deimanto sutra tapo ypač svarbi Chan (Zen) tradicijoje. Šeštasis patriarchas Huinengas, pagal legendą, išgirdo kelis jos posmus ir patyrė gilų prabudimą. Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje ir Vietname ji skaitoma, giedama ir komentuojama šimtmečius. Tibete ji taip pat gerbiama, nors ten dažniau studijuojamos ilgesnės Prajñāpāramitā sutros.
Šiandien ši sutra traukia ne tik budistus. Jos paradoksai primena šiuolaikinę psichologiją ir filosofiją: kaip mūsų protas kuria tvirtą „aš“, kaip prisirišame prie vaidmenų, pasiekimų, tapatybių, ir kaip tai sukelia kančią. Tekstas nesiūlo pabėgti nuo pasaulio. Jis siūlo jame veikti – padėti kitiems, mokyti, duoti – bet be sunkaus „aš darau gerą darbą“ jausmo.
Skaityti Deimanto sutrą reiškia nuolat susidurti su savo paties mintimis. Kiekvieną kartą, kai protas nori kažką „suprasti“ ir padėti į lentyną, tekstas tą lentyną išmuša. Būtent todėl jis vadinamas deimantu: jis pjauna ne išorinius priešus, o vidines iliuzijas, kurios atrodo tokios tikros.
Jei Bodhicharyavatara moko, kaip išsiugdyti šiltą, veiksmingą atjautą, tai Deimanto sutra moko, kaip tą atjautą padaryti beribę – pašalinant net subtiliausią savanaudiškumo šešėlį. Abi knygos papildo viena kitą. Viena rodo kelią širdimi, kita – kelią protu, kuris nebesikabina.
Deimantinė sūtra (Vajracchedikā Prajñāpāramitā Sūtra, 868 m.)
1 skyrius: Dharmos susirinkimo priežastis
Taip aš girdėjau. Kartą Buda buvo Šravastyje (Śrāvastī), apsistojęs Džetos (Jeta) giraitėje, Anathapindados (Anāthapiṇḍada) parke, kartu su dideliu sanghos [bendruomenės] susirinkimu, kurį sudarė tūkstantis du šimtai penkiasdešimt bhikšų [vienuolių]. Atėjus metui valgyti, Bhagavanas [„šventasis“, Buda] apsivilko drabužį, paėmė savo dubenėlį ir patraukė į didįjį Šravasčio miestą prašyti išmaldos miesto mūruose. Paeiliui aplankęs namus, jis grįžo ir pavalgė. Tada padėjo drabužį ir dubenėlį, nusiplovė kojas, pasitaisė sėdynę ir atsisėdo.
2 skyrius: Vyresnysis Subhutis užduoda klausimą
Iš didžiulės minios vidurio vyresnysis Subhutis pakilo iš savo vietos, apnuogino dešinįjį petį ir priklaupė ant dešiniojo kelio. Pagarbiai sudėjęs rankas, jis kreipėsi į Budą sakydamas: „Kaip neįtikėtina, Bhagavanai, kaip sumaniai Tathagata [„taip nuėjęs“, Buda] atsimena bodhisatvas [„išminčius“], ir kaip sumaniai moko bei rūpinasi bodhisatvomis! Bhagavanai, kai geri vyrai ir geros moterys nori išugdyti Anuttarā Samyaksaṃbodhi [Aukščiausio Nenušvitusio Nušvitimo] protą, kaip jų protai turėtų rymoti? Kaip jie turėtų nuraminti savo protus?“ Buda atsakė: „Puiku, puiku, Subhuti, nes yra taip, kaip sakei: Tathagata sumaniai atsimena bodhisatvas ir sumaniai juos moko bei jais rūpinasi. Dabar atidžiai klausyk, nes tavo klausimas bus atsakytas. Geri vyrai ir geros moterys, norintys išugdyti Anuttarā Samyaksaṃbodhi protą, turėtų rymoti taip ir taip nuraminti savo protus.“ „Būtent taip, Bhagavanai. Mes su džiaugsmu trokštame tai išgirsti.“
3 skyrius: Tikrasis Didžiosios Vežimo kelias
Buda tarė Subhučiui: „Bodhisatvos-mahasatvos [Didieji ir šventieji išminčiai] turėtų taip nuraminti savo protus: „Visas skirtingas būtybių rūšis, gimusios iš kiaušinių, gimusios iš įsčių, gimusios iš drėgmės, ar gimusios iš transformacijos; turinčios formą ar jos neturinčios; turinčios mintį, neturinčios minties, ar nei turinčios, nei neturinčios minties – aš jas visas išlaisvinsiu ir atvesiu į Be Liekanos Nirvaną.“ Taip būtybės yra išlaisvinamos be saiko, be skaičiaus ir be pabaigos; tačiau iš tikrųjų jokios būtybės negauna išsivadavimo. Kodėl? Subhuti, jei bodhisatva turi „aš“ sampratą, asmens sampratą, būtybės sampratą ar gyvybės sampratą, jis nėra bodhisatva.
4 skyrius: Nuostabi neapsistojimo praktika
„Be to, Subhuti, bodhisatvos, praktikuodami davimą, neturėtų apsistoti dharmose [taisyklėse]. Tai vadinama „davimu neapsistojant formoje“. Šis davimas neapsistoja garsuose, kvapuose, skoniuose, pojūčiuose ar dharmose. Subhuti, bodhisatvos turėtų praktikuoti davimą taip, neapsistodami savybėse. Kodėl? Jei bodhisatvos, praktikuodami davimą, neapsistoja savybėse, tada to nuopelnai [didumas] yra neįsivaizduojami. Subhuti, kaip manai? Ar galima išmatuoti erdvę Rytuose?“ „Tikrai ne, Bhagavanai.“ „Subhuti, kaip manai? Ar galima išmatuoti erdvę Pietuose, Vakaruose, Šiaurėje, keturiose tarpinėse kryptyse arba zenite ar nadyre?“ „Tikrai ne, Bhagavanai.“ „Subhuti, bodhisatvoms, kurie neapsistoja praktikuodami davimą, nuopelnai taip pat yra tokie: neįsivaizduojamo dydžio. Subhuti, bodhisatvos turėtų rymoti tik tame, kas taip mokoma.
5 skyrius: Tikrojo suvokimo principas
„Subhuti, kaip manai? Ar galima Tathagatą suvokti pagal kūno žymes?“ „Tikrai ne, Bhagavanai. Tathagatos negalima suvokti pagal kūno žymes. Kodėl? Kūno žymės, apie kurias kalba Tathagata, nėra kūno žymės.“ Buda tarė Subhučiui: „Viskas, kas turi žymes, yra apgaulinga ir klaidinga. Jei visos žymės matomos kaip ne žymės, tada tai yra Tathagatos suvokimas.“
6 skyrius: Tikrojo tikėjimo retumas
Subhutis kreipėsi į Budą sakydamas: „Bhagavanai, ar bus būtybių, kurios, išgirdusios šiuos žodžius, sugebės sukurti tikrą tikėjimą?“ Buda atsakė Subhučiui: „Nekalbėk taip. Po Tathagatos išnykimo, per kitus penkis šimtus metų, atsiras tų, kurie laikysis priesakų ir kaups nuopelnus, kurie sugebės išgirsti šiuos žodžius ir sukurti tikėjimo protą. Tokios būtybės ne tik pasodino gerus šaknis su vienu buda, dviem budomis, ar trimis, keturiais, penkiais budomis. Jie jau pasodino gerus šaknis su nesuskaičiuojamais milijonais budų, kad galėtų išgirsti šiuos žodžius ir sukurti bent vieną švarią, aiškią tikėjimo mintį. Subhuti, Tathagata kiekvienu atveju tai žino ir kiekvienu atveju tai mato, ir šios būtybės taip įgauna neišmatuojamų nuopelnų. Kodėl? Taip yra todėl, kad šios būtybės nebeturi „aš“ sampratos, asmens sampratos, būtybės sampratos ar gyvybės sampratos. Jos nelaiko dharmos [t.y. aklai nesilaiko nustatytų taisyklių] sampratų ir ne-dharmos sampratų. Kodėl? Jei būtybių protai siekia po išvaizda, tada tai yra prisirišimas prie „aš“, asmens, būtybės ir gyvybės. Jei jos siekia dharmos sampratų, tai tikrai yra prisirišimas prie „aš“, asmens, būtybės ir gyvybės. Kodėl? Kai žmogus siekia ne-dharmų, tada tai yra tiesioginis prisirišimas prie „aš“, asmens, būtybės ir gyvybės. Todėl neturėtumėte nei siekti dharmų, nei siekti ne-dharmų. Apie šį principą Tathagata dažnai sako: „Jūs, bhikšai, turėtumėte žinoti, kad dharma, kurią kalbu, yra kaip plaustas. Net dharmos turėtų būti atsisakyta, tai kaip daug labiau ne-dharmų?“
7 skyrius: Nėra gavimo, nėra aiškinimo
„Subhuti, kaip manai? Ar Tathagata pasiekė Anuttarā Samyaksaṃbodhi? Ar yra kokia nors dharma, kurią Tathagata išdėstė?“ Subhutis atsakė: „Taip aš aiškinu tikrąją Budos mokymų prasmę: nėra jokios nustatytos Anuttarā Samyaksaṃbodhi dharmos, taip pat nėra nustatytos dharmos, kurią Tathagata gali išdėstyti. Kodėl? Tathagatos Dharmos [mokymo] išdėstymas niekada negali būti suvoktas ar išsakytas, būdamas nei dharma, nei ne-dharma [būdamas nei nustatyta taisykle, nei laisve]. Kas tai tada yra? Visus kilniuosius išskiria nesąlygota Dharma.“
8 skyrius: Išnirimas iš Dharmos
„Subhuti, kaip manai? Jei žmogus praktikuodamas davimą pripildytų tris tūkstančius didžiųjų tūkstančio pasaulių Septyniais brangakmeniais, ar toks žmogus įgautų daug nuopelnų?“ Subhutis atsakė: „Labai daug, Bhagavanai! Kodėl? Tokie nuopelnai neturi nuopelnų prigimties, ir dėl šios priežasties Tathagata kalba apie daugybę nuopelnų.“ „Jei žmogus priima ir išlaiko bent keturių eilučių gathą iš šios sūtros ir kalba ją kitiems, tada jo nuopelnai bus dar didesni. Kodėl? Subhuti, taip yra todėl, kad visi budos, taip pat ir budų Anuttarā Samyaksaṃbodhi dharmos, išnyra iš šios sūtros. Subhuti, tai, kas vadinama Budos Dharma, nėra budos dharma.
9 skyrius: Išvaizda be išvaizdos
„Subhuti, kaip manai? Ar srotaapanai kyla mintis: „Aš pasiekiau srotaapanos vaisių?“ Subhutis atsakė: „Ne, Bhagavanai. Kodėl? „Srotaapana“ reiškia tą, kuris įėjo į srautą, tačiau nėra nieko, į ką būtų įeita. Nėra jokio įėjimo į formas, garsus, kvapus, skonius, pojūčius ar dharmas. Todėl žmogus vadinamas srotaapana.“ „Subhuti, kaip manai? Ar sakridagaminui kyla mintis: „Aš pasiekiau sakridagamino vaisių?“ Subhutis atsakė: „Ne, Bhagavanai. Kodėl? „Sakridagaminas“ reiškia tą, kuris grįš dar kartą, tačiau nėra nieko, kas išeina ar grįžta. Todėl žmogus vadinamas sakridagaminu.“ „Subhuti, kaip manai? Ar anagaminui kyla mintis: „Aš pasiekiau anagamino vaisių?“ Subhutis atsakė: „Ne, Bhagavanai. Kodėl? „Anagaminas“ reiškia tą, kuris negrįš, tačiau nėra nieko negrįžtančio. Todėl žmogus vadinamas anagaminu.“
„Subhuti, kaip manai? Ar arhatui kyla mintis: „Aš pasiekiau arhato vaisių?“ Subhutis atsakė: „Ne, Bhagavanai. Kodėl? Tikrai nėra jokios dharmos, kurią būtų galima pavadinti arhatu. Bhagavanai, jei arhatui kyla mintis: „Aš pasiekiau Arhato Kelią“, tada šis žmogus yra prisirišęs prie „aš“, asmens, būtybės ir gyvybės. Bhagavanai, Buda sako, kad tarp arhatų aš esu geriausias Ne-ginčijimosi Samadhi praktikoje ir esu geriausias, išsilaisvinęs nuo troškimų. Tačiau, Bhagavanai, aš neturiu minties: „Aš esu arhatas, išsilaisvinęs nuo troškimų.“ Jei aš taip galvočiau, tada Bhagavanas nekalbėtų apie „Subhutį, tą, kuris gyvena ramybėje“. Kadangi tikrai nėra nieko, kame būtų apsistota, jis kalba apie „Subhutį, tą, kuris gyvena ramybėje“.“
10 skyrius: Tyrų žemių puošmena
Buda kreipėsi į Subhutį sakydamas: „Kaip manai? Ar praeityje, kai Tathagata buvo su Dipamkaros Buda, buvo gauta kokia nors dharma?“ „Ne, Bhagavanai. Kai Tathagata buvo su Dipamkaros Buda, tikrai nebuvo gauta jokia dharma.“ „Subhuti, kaip manai? Ar bodhisatvos puošia budų žemes?“ „Ne, Bhagavanai. Kodėl? Budų žemių puošmenos nėra puošmenos, todėl jos ir vadinamos puošmenomis.“ „Todėl, Subhuti, bodhisatvos-mahasatvos turėtų sukurti tokį tyrą ir aiškų protą – protą, nesusijusį su apsistojimu formoje; protą, nesusijusį su apsistojimu garsuose, kvapuose, skoniuose, pojūčiuose ar dharmose; protą, neapsistojantį gyvybėje. Subhuti, tarkime, žmogus turėtų kūną, didelį kaip Šumeru kalnas, Kalnų Karalius. Ar šis kūnas būtų didelis?“ Subhutis atsakė: „Jis būtų nepaprastai didelis, Bhagavanai. Kodėl? Buda moko, kad joks kūnas nėra Didysis Kūnas.“
11 skyrius: Nesąlygoti nuopelnai pranoksta viską
„Subhuti, tarkime, kad kiekviena Gango upės smiltelė savyje talpintų atskirą Gango upę. Kaip manai, ar būtų daug Gango upės smiltelių?“ Subhutis atsakė: „Būtų nepaprastai daug, Bhagavanai. Vien Gango upių skaičius būtų nesuskaičiuojamas, jau nekalbant apie jų smilteles.“ „Subhuti, dabar aš tau pasakysiu tiesą. Jei geras vyras ar gera moteris, praktikuodami davimą, užpildytų tokį kiekį trijų tūkstančių didžiųjų tūkstančio pasaulių Septyniais brangakmeniais, ar jis arba ji gautų daug nuopelnų?“ Subhutis atsakė: „Nepaprastai daug, Bhagavanai.“ Buda tarė Subhučiui: „Lygiai taip pat, jei geri vyrai ir geros moterys priima ir išlaiko bent keturių eilučių gathą iš šios sūtros ir išsako ją kitiems, šie nuopelnai pranoksta ankstesniuosius.
12 skyrius: Tikrų mokymų garbinimas
„Be to, Subhuti, jei kas išsako bent keturių eilučių gathą iš šios sūtros, turėtum suprasti, kad ši vieta yra kaip budos šventykla. Kiekviename pasaulyje devos [kilmingieji ar šventieji], žmonės ir asuros [atstumtieji ar prasčiokai] turėtų jai aukoti. Kiek labiau tai pasakytina apie tuos, kurie gali priimti ir išlaikyti visą sūtrą? Subhuti, turėtum žinoti, kad tai yra asmuo, turintis aukščiausią ir išskirtiniausią Dharmą. Visur, kur yra ši sūtra, ten yra Buda arba gerbiamas mokinys.“
13 skyrius: Dharmos priėmimas ir išlaikymas
Subhutis paklausė Budos: „Bhagavanai, kokiu vardu turėtume gerbti ir išlaikyti šią sūtrą?“ Buda atsakė Subhučiui: „Ši sūtra vadinama Vajracchedikā Prajñāpāramitā, ir tokiu vardu turėtumėte ją gerbti bei išlaikyti. Kodėl ji taip vadinama? Subhuti, ši Budos pasakyta Prajñāpāramitā nėra prajnos [išminties] tobulumas. Subhuti, kaip manai? Ar Tathagata iš tikrųjų išsakė kokią nors dharmą?“ Subhutis atsakė: „Bhagavanai, Tathagata neišsakė.“ „Subhuti, kaip manai? Ar trijuose tūkstančiuose didžiųjų tūkstančio pasaulių yra labai daug atomų?“ Subhutis atsakė: „Išties labai daug, Bhagavanai.“ „Subhuti, Tathagatos minimi atomai nėra atomai, ir taip jie vadinami atomais. Tathagatos minimi pasauliai nėra pasauliai, ir taip jie vadinami pasauliais. Subhuti, kaip manai? Ar Tathagata gali būti matomas per Trisdešimt Dvi Žymes?“ „Ne, Bhagavanai, Tathagata negali būti matomas per Trisdešimt Dvi Žymes. Kodėl? Trisdešimt Dvi Žymės, apie kurias kalba Tathagata, nėra žymės, ir taip jos vadinamos Trisdešimt Dviem Žymėmis.“ „Subhuti, tarkime, būtų geras vyras ar gera moteris, kurie, praktikuodami davimą, atiduotų savo kūną tiek kartų, kiek yra Gango upės smiltelių. Jei yra žmonių, kurie priima ir išlaiko bent keturių eilučių gathą iš šios sūtros, jų nuopelnai yra kur kas didesni.“
14 skyrius: Išvaizdos palikimas: Nirvana
Tuo metu Subhutis, klausydamasis šios sūtros, giliai suprato jos esmę ir pravirko. Tada jis kreipėsi į Budą sakydamas: „Koks išskirtinis, Bhagavanai, yra Buda, taip kalbantis šią gilią sūtrą! Nuo tada, kai įgijau Prajnos akį, niekada nesu girdėjęs tokios sūtros! Bhagavanai, jei vėl atsiras žmonių, kurie sugebės išgirsti šią sūtrą ir iš tyrų bei aiškių įsitikinimų kylančios širdies priimti tikrąją išvaizdą, tai toks asmuo turės pačius nepaprastiausius nuopelnus. Bhagavanai, tikroji išvaizda nėra išvaizda, ir dėl to Tathagata kalba apie tikrąją išvaizdą.
„Bhagavanai, man nesunku patikėti, suprasti, priimti ir išlaikyti šią sūtrą, kai ją girdžiu. Tačiau kitoje eroje, po penkių šimtų metų, jei atsiras būtybių, kurios sugebės išgirsti šią sūtrą, ja patikėti, ją suprasti, priimti ir išlaikyti, jos bus pačios neįtikėčiausios. Kodėl? Taip yra todėl, kad toks asmuo neturi „aš“ sampratos, asmens sampratos, būtybės sampratos ar gyvybės sampratos. Kodėl? „Aš“ išvaizda nėra tikra išvaizda; asmens, būtybės ir gyvybės išvaizda taip pat nėra tikros išvaizdos; tie, kurie atsiskyrė nuo visų išvaizdų, vadinami budomis.“ Buda atsakė Subhučiui: „Būtent taip! Jei vėl bus žmonių, kurie sugebės išgirsti šią sūtrą ir neišsigąs, nenustebs ar nepajus baimės, žinok, kad tokio asmens buvimas yra ypač retas. Kodėl? Subhuti, ši pirmutinė paramita, apie kurią kalba Tathagata, nėra pirmutinė paramita, ir taip ji vadinama pirmutine paramita.
„Subhuti, Atlaidumo Paramita, apie kurią kalba Tathagata, nėra atlaidumo paramita. Kodėl? Subhuti, tai kaip praeityje, kai mano kūną sukapojo Kaliradža: nebuvo jokios „aš“ sampratos, asmens sampratos, būtybės sampratos ar gyvybės sampratos. Praeityje, kai buvau kapojamas dalimis, jei būtų buvę „aš“, asmens, būtybės ar gyvybės sampratų, aš būčiau reagavęs su neapykanta ir pykčiu. Taip pat atsimink, kad aš buvau Atlaidumo Rišis [„Išminčius“] per penkis šimtus gyvenimų praeityje. Per tiek daug gyvenimų nebuvo jokių „aš“, asmens, būtybės ar gyvybės sampratų.
„Todėl, Subhuti, bodhisatvos turėtų atsiskirti nuo visų išvaizdų, kad sužadintų Anuttarā Samyaksaṃbodhi protą. Jie turėtų sužadinti protą, kuris neapsistoja formoje; jie turėtų sužadinti protą, kuris neapsistoja garsuose, kvapuose, skoniuose, pojūčiuose ar dharmose; jie turėtų sužadinti protą, kuris neapsistoja. Jei kas nors apsistoja prote, neturėtum tame apsistoti, ir dėl šios priežasties Buda sako, kad bodhisatvų protai neturėtų apsistoti formoje praktikuodami davimą. Subhuti, bodhisatvos turėtų duoti taip, nes tai neša naudą visoms būtybėms. Tathagata moko, kad visos charakteristikos nėra charakteristikos, ir visos būtybės nėra būtybės. Subhuti, Tathagata yra tas, kuris kalba tiesą, tas, kuris kalba tai, kas tikra, tas, kuris kalba taip, kaip yra, ir jis nėra apgavikas ar tas, kuris kalba priešingai.
„Subhuti, Dharma [mokymai], kurią pasiekė Tathagata, nėra nei materiali, nei tuščia. Subhuti, jei bodhisatvos protas apsistoja dharmose [taisyklėse], kai praktikuoja davimą, tai kaip žmogus tamsoje, kuris negali nieko matyti. Tačiau, jei bodhisatvos protas neapsistoja dharmose praktikuojant davimą, tai kaip žmogus, kuris gali matyti, kuriam saulės šviesa aiškiai apšviečia įvairių formų suvokimą. Subhuti, kitoje eroje, jei bus geri vyrai ar geros moterys, galintys priimti, išlaikyti, studijuoti ir recituoti šią sūtrą, tuomet Tathagata savo budos išmintimi [nušvitimu] visada juos suvokia ir visada mato. Šie žmonės įgyja neišmatuojamų, begalinių nuopelnų.
15 skyrius: Šios sūtros išlaikymo nuopelnai
„Subhuti, tarkime, būtų geras vyras ar gera moteris, ryte atiduodantis (-i) savo kūną tiek kartų, kiek yra smiltelių Gango upėje. Dienos viduryje šis asmuo taip pat atiduotų savo kūną tiek kartų, kiek yra Gango smiltelių. O vakare šis asmuo vėl atiduotų savo kūną tiek kartų, kiek yra smiltelių Gango upėje. Tarkime, toks atidavimas tęstųsi neapskaičiuojamus milijardus eonų. Jei atsirastų žmonių, kurie išgirstų šią sūtrą tikėdami ir be dvejonių, šių žmonių nuopelnai pranoktų ankstesniuosius. Kiek labiau tai tinka tiems, kurie ją užrašo, priima, išlaiko, studijuoja, recituoja ir paaiškina kitiems?
„Subhuti, apibendrinant, ši sūtra turi neįsivaizduojamų, neišmatuojamų, begalinių nuopelnų. Tathagata ją kalba tam, kad siųstų pirmyn tuos, kurie yra Didžiojoje Vežimo priemonėje, tuos, kurie yra Aukščiausioje Vežimo priemonėje. Jei yra žmonių, gebančių priimti, išlaikyti, studijuoti, recituoti ir aiškinti šią sūtrą kitiems, Tathagata visada juos pastebi ir mato. Taigi, šie žmonės neša Tathagatos Anuttarā Samyaksaṃbodhi. Kodėl? Subhuti, tie, kurie džiaugiasi menkesniais mokymais, prisiriša prie „aš“, asmens, būtybės ir gyvybės požiūrių. Jie negali jos girdėti, priimti, išlaikyti, studijuoti, recituoti ir aiškinti kitiems. Subhuti, kiekvienoje vietoje, kur yra ši sūtra, devos, žmonės ir asuros iš kiekvieno pasaulio turėtų nešti aukas. Ši vieta yra šventovė, prieš kurią kiekvienas turėtų pagarbiai nusilenkti ir apvaikščioti ją, puošiant ją gėlėmis ir smilkalais.
16 skyrius: Gebėjimas išvalyti kliūtis
„Be to, Subhuti, tarkime, geri vyrai ir geros moterys priima, išlaiko, studijuoja ir recituoja šią sūtrą. Jei su jais blogai elgiamasi dėl karmos iš ankstesnio gyvenimo, dėl kurios jie turėtų pakliūti į blogus kelius, tai dėl šio kitų elgesio jų praėjusio gyvenimo karma bus panaikinta šiame gyvenime ir jie pasieks Anuttarā Samyaksaṃbodhi. Subhuti, pamenu, praeityje, prieš nesuskaičiuojamus eonus iki Dipamkaros Budos, galėjau sutikti 84 000 nesuskaičiuojamų galybių budų ir visiems be išimties teikiau aukas, norėdamas juos pagerbti. Tarkime, kažkas kitoje eroje gali priimti, išlaikyti, studijuoti ir recituoti šią sūtrą. Nuopelnai už mano aukas visiems tiems budoms, palyginti su to asmens nuopelnais, nėra net šimtosios dalies vertės. Jie tokie menkesni, kad net negalima palyginti. Subhuti, jei kitoje eroje atsirastų gerų vyrų ir moterų, kurie priimtų, išlaikytų, studijuotų ir recituotų šią sūtrą, ir aš išsamiai paaiškinčiau visus pasiektus nuopelnus, klausytojų protai galėtų išprotėti nuo sumaišties, kupini abejonių ir netikėjimo. Subhuti, suprask, kad taip, kaip šios sūtros prasmė yra neįsivaizduojama, taip ir jos atlygis už karmą [gerus darbus] yra neįsivaizduojamas.“
17 skyrius: Galiausiai be „Aš“
Tuo metu Subhutis kreipėsi į Budą sakydamas: „Bhagavanai, kai geri vyrai ir moterys išsiugdo Anuttarā Samyaksaṃbodhi protą, kaip jų protas turėtų būti sutelktas? Kaip jie turėtų nuraminti savo protus?“ Buda atsakė Subhučiui: „Geri vyrai ir geros moterys ugdo Anuttarā Samyaksaṃbodhi sužadindami protą taip: „Aš išlaisvinsiu visas būtybes. Bet kai visos būtybės bus išlaisvintos, tai tikrai net nė viena būtybė nebus išlaisvinta.“ Kodėl? Subhuti, bodhisatva, turintis „aš“, asmens, būtybės ar gyvybės sąvoką, nėra bodhisatva. Kodėl taip yra? Subhuti, iš tikrųjų nėra jokios dharmos žmogui, išsiugdančiam Anuttarā Samyaksaṃbodhi.
„Kaip manai? Kai Tathagata buvo su Dipamkaros Buda, ar buvo kokia nors dharma pasiekiant Anuttarā Samyaksaṃbodhi?“ „Ne, Bhagavanai, ir štai kaip aš paaiškinu tikrąją Budos mokymų prasmę: kai Buda buvo su Dipamkaros Buda, iš tiesų nebuvo jokios dharmos pasiekiant Anuttarā Samyaksaṃbodhi.“ Buda atsakė: „Taip, Subhuti! Tathagatai nebuvo jokios dharmos pasiekiant Anuttarā Samyaksaṃbodhi. Subhuti, jei Tathagatai būtų buvusi dharma pasiekiant Anuttarā Samyaksaṃbodhi, Dipamkaros Buda nebūtų išpranašavęs: „Kitoje eroje tu tapsi buda, vardu Šakjamunis.“ Būtent todėl, kad nebuvo dharmos pasiekiant Anuttarā Samyaksaṃbodhi, Dipamkaros Buda išpranašavo sakydamas: „Kitoje eroje tu tapsi buda, vardu Šakjamunis.“ Kodėl? „Tathagata“ reiškia dharmų tokumą [tokia kokia yra]. Subhuti, jei kas nors sako: „Tathagata pasiekė Anuttarā Samyaksaṃbodhi“, nėra jokios dharmos, kuria buda galėtų pasiekti Anuttarā Samyaksaṃbodhi.
„Subhuti, Tathagatos Anuttarā Samyaksaṃbodhi pasiekimas nėra nei materialus, nei tuščias, ir todėl Tathagata sako: „Visos dharmos yra Budos Dharma.“ Subhuti, visos minimos dharmos iš tikrųjų nėra visos dharmos, todėl jos vadinamos visomis dharmomis. Subhuti, tai panašu į aukštą ir didelį žmogaus kūną.“ Subhutis atsakė: „Bhagavanai, aukštas ir didelis kūnas, apie kurį kalba Tathagata, nėra didelis kūnas, todėl vadinamas Didžiuoju Kūnu.“ „Subhuti, taip pat yra ir su bodhisatvomis. Jei kažkas sako: „Aš išlaisvinsiu begalę būtybių“, tai ne tas, kuris gali būti vadinamas bodhisatva. Kodėl? Subhuti, iš tikrųjų nėra jokios dharmos bodhisatvai, todėl Buda sako: „Visos dharmos nėra „aš“, asmuo, būtybė ar gyvybė.“ Subhuti, jei bodhisatva sako: „Aš puošiu budų žemes“, jis negali būti vadinamas bodhisatva. Kodėl? Tathagatos minėtos budų žemių puošmenos nėra puošmenos, todėl vadinamos puošmenomis. Subhuti, jei bodhisatva turi skvarbų suvokimą, kad dharmos yra be „aš“, tada Tathagata sako: „Tai tikras bodhisatva.“
18 skyrius: Apie vieningą, integruotą suvokimą
„Subhuti, kaip manai? Ar Tathagata turi Fizinę Akį?“ „Taip, Bhagavanai, Tathagata turi Fizinę Akį.“ „Subhuti, kaip manai? Ar Tathagata turi Dieviškąją Akį?“ „Taip, Bhagavanai, Tathagata turi Dieviškąją Akį.“ „Subhuti, kaip manai? Ar Tathagata turi Prajnos [Išminties] Akį?“ „Taip, Bhagavanai, Tathagata turi Prajnos Akį.“ „Subhuti, kaip manai? Ar Tathagata turi Dharmos Akį?“ „Taip, Bhagavanai, Tathagata turi Dharmos Akį.“ „Subhuti, kaip manai? Ar Tathagata turi Budos Akį?“ „Taip, Bhagavanai, Tathagata turi Budos Akį.“ „Subhuti, kaip manai? Ar apie Gango upės smilteles Buda kalba kaip apie smilteles?“ „Taip, Bhagavanai, Tathagata kalba apie šias smilteles.“ „Jei būtų tiek Gango upių, kiek yra smiltelių Gango upėje, ir būtų tiek budų pasaulių sferų, kiek smiltelių tose visose upėse, ar jų skaičius būtų didelis?“ „Nepaprastai didelis, Bhagavanai.“ Buda atsakė Subhučiui: „Tokiame skaičiuje pasaulių yra daugybė būtybių, ir jų protus Tathagata visiškai pažįsta. Kodėl? Protai, apie kuriuos kalba Tathagata, nėra protai, todėl vadinami protais. Kodėl taip yra? Subhuti, praeities proto neįmanoma suvokti, dabarties proto neįmanoma suvokti, ir ateities proto neįmanoma suvokti.
19 skyrius: Persmelkianti Dharmos sritis
„Subhuti, kaip manai? Jei kas nors pripildytų tris tūkstančius didžiųjų tūkstančių pasaulių Septyniais brangakmeniais ir juos atiduotų kaip auką, ar dėl šių priežasčių ir sąlygų šis žmogus įgytų daug nuopelnų?“ „Taip, Bhagavanai, dėl šių priežasčių ir sąlygų šio asmens nuopelnai būtų nepaprastai dideli.“ „Subhuti, jei šie nuopelnai iš tikrųjų egzistuotų, Tathagata nesakytų, kad įgyta daug nuopelnų. Kadangi nuopelnai yra nesąlygoti, Tathagata sako, kad įgyjama daug nuopelnų.
20 skyrius: Palikti formą, palikti išvaizdą
„Subhuti, kaip manai? Ar Tathagatą galima matyti per tobulą formos kūną?“ „Ne, Bhagavanai, Tathagatos negalima matyti per tobulą formos kūną. Kodėl? Tobulas formos kūnas, apie kurį kalba Tathagata, nėra tobulas formos kūnas, todėl vadinamas tobulu formos kūnu.“ „Subhuti, kaip manai? Ar Tathagatą galima matyti per visų žymių tobulumą?“ „Ne, Bhagavanai, Tathagatos negalima matyti per visų žymių tobulumą. Kodėl? Žymių tobulumas, apie kurį kalba Tathagata, pats savaime nėra tobulumas, todėl vadinamas žymių tobulumu.“
21 skyrius: Nėra kalbėjimo, nėra dharmos, kurią galima kalbėti
„Subhuti, nesakyk, kad Tathagatai kyla mintis: „Aš turiu išsakytą Dharmą.“ Nesukurk tokios minties. Kodėl? Jei kas nors sako: „Tathagata turi išsakytą Dharmą“, tai prilygsta Budos šmeižimui, nes mano mokymai nebuvo suprasti. Subhuti, tas, kuris kalba Dharmą, negali išsakyti jokios dharmos, todėl tai vadinama Dharmos išsakymu.“ Tuo metu Gyvoji Išmintis Subhutis kreipėsi į Budą sakydamas: „Bhagavanai, ar kitoje eroje bus būtybių, kurios išgirs šią išsakytą dharmą ir joms kils tikėjimo protas?“ Buda atsakė: „Subhuti, nebus nei būtybių, nei ne-būtybių. Kodėl? Subhuti, Tathagatos minimos būtybės nėra būtybės, todėl vadinamos būtybėmis.“
22 skyrius: Jokios dharmos neįmanoma suvokti
Subhutis paklausė Budos: „Bhagavanai, ar Budos pasiektas Anuttarā Samyaksaṃbodhi iš tikrųjų yra be pasiekimo?“ „Taip, Subhuti. Dėl mano Anuttarā Samyaksaṃbodhi, nėra net mažiausios dharmos, kurią būtų galima suvokti.“
23 skyrius: Tyro proto dorybinga praktika
„Be to, Subhuti, dharmų lygiavertiškumas, kur nėra nei geresnių, nei blogesnių, vadinamas Anuttarā Samyaksaṃbodhi, ir per jokio „aš“, jokio asmens, jokios būtybės, jokios gyvybės prizmę puoselėjamos visos tyros dharmos, pasiekiant Anuttarā Samyaksaṃbodhi. Subhuti, šios tyros dharmos, apie kurias kalba Tathagata, nėra tyros dharmos, todėl vadinamos tyromis dharmomis.
24 skyrius: Prajnos nuopelnai neprilygstami
„Subhuti, tarkime, tris tūkstančius didžiųjų tūkstančių pasaulių sudarytų Šumeru, Kalnų Karalius, ir būtų tokių kalnų iš Septynių brangakmenių, kuriuos kas nors atiduotų kaip auką. Jei kas nors turi bent keturių eilučių gathą iš šios Prajñāpāramitā sūtros, ją priima, išlaiko, studijuoja, recituoja ir aiškina kitiems, ankstesnio žmogaus nuopelnai nebus verti nė šimtosios dalies pastarųjų. Jie tokie menki, kad jų net neįmanoma lyginti.
25 skyrius: Transformacijos nėra transformacijos
„Subhuti, kaip manai? Neturėtum sakyti, kad Tathagatai kyla mintis: „Aš išlaisvinsiu būtybes.“ Subhuti, nesukurk tokios minties. Kodėl? Iš tikrųjų Tathagatai nereikia išlaisvinti jokių būtybių. Jei Tathagatai reikėtų išlaisvinti būtybes, atsirastų „aš“, asmuo, būtybė, gyvybė. „Aš“ egzistavimas, apie kurį kalba Tathagata, nėra „aš“ egzistavimas, bet paprasti žmonės juo tiki. Subhuti, paprastas žmogus, apie kurį kalba Tathagata, nėra paprastas žmogus.
26 skyrius: Dharmakaja yra be išvaizdos
„Subhuti, kaip manai? Ar Tathagatą galima stebėti per Trisdešimt Dvi Žymes?“ Subhutis atsakė: „Taip, per Trisdešimt Dvi Žymes Tathagata turėtų būti stebimas.“ Buda atsakė: „Subhuti, jei Tathagatą būtų galima stebėti per Trisdešimt Dvi Žymes, čakravartinų (cakravartin) karalius būtų tathagata.“ Subhutis kreipėsi į Budą sakydamas: „Bhagavanai, taip aš suprantu Budos žodžių prasmę. Tathagata neturėtų būti stebimas per Trisdešimt Dvi Žymes.“ Tuo metu Bhagavanas išsakė šią gathą:
„Jei kas mato mane formose,
Jei kas manęs klausosi garsuose,
Tas eina klystkeliu
Ir negali matyti Tathagatos.“
27 skyrius: Nėra nutraukimo, nėra sunaikinimo
„Subhuti, tarkime, galvoji: „Tathagata nepasiekė Anuttarā Samyaksaṃbodhi per savybių tobulumą.“ Subhuti, nesukurk tokios minties: „Tathagata nepasiekė Anuttarā Samyaksaṃbodhi per savybių tobulumą.“ Subhuti, kurdamas šią mintį, tas, kuris ugdo Anuttarā Samyaksaṃbodhi protą, tuomet kalba apie dharmų nutraukimą ir sunaikinimą. Nesukurk tokios minties. Kodėl? Tas, kuris ugdo Anuttarā Samyaksaṃbodhi protą, nekalba apie dharmų nutraukimo ar sunaikinimo savybę.
28 skyrius: Negavimas, netroškimas
„Subhuti, tarkime, bodhisatva praktikuodamas davimą, pripildytų pasaulių iš Septynių brangakmenių tiek, kiek Gango upėje yra smiltelių. Jei žmogus supranta, kad visos dharmos yra be „aš“, ir pasiekia visišką jų ištvermę, tai yra pranašiau, o šio bodhisatvos pasiekti nuopelnai viršija ankstesniojo nuopelnus. Subhuti, priežastis yra ta, kad bodhisatvos nepriima nuopelnų.“ Subhutis kreipėsi į Budą klausdamas: „Bhagavanai, kodėl sakote, kad bodhisatvos nepriima nuopelnų?“ „Subhuti, bodhisatvos neturėtų godžiai siekti gauti nuopelnų, todėl sakoma, kad nuopelnai nepriimami.
29 skyrius: Galia ir pozicija sunaikinamos tyloje
„Subhuti, jei kas nors sako, kad Tathagata ateina, išeina, sėdi arba guli, tai šis žmogus nesupranta mano mokymų prasmės. Kodėl? Tathagata niekur neina ir iš niekur neateina, todėl jis ir vadinamas Tathagata.
30 skyrius: Išvaizdų vienovės principas
„Subhuti, jei geras vyras ar gera moteris suskaidytų tris tūkstančius didžiųjų tūkstančių pasaulių į atomus, ar tų atomų skaičius būtų labai didelis?“ „Nepaprastai didelis, Bhagavanai. Kodėl? Jei ši daugybė atomų iš tikrųjų egzistuotų, Buda nekalbėtų apie atomų daugybę. Tačiau Buda kalba apie atomų daugybę, todėl Budos minima atomų daugybė nėra atomų daugybė ir taip vadinama atomų daugybe. Bhagavanai, trys tūkstančiai didžiųjų tūkstančių pasaulių, apie kuriuos kalba Tathagata, nėra pasauliai ir taip vadinami pasauliais. Kodėl? Šių pasaulių egzistavimas yra tarsi viena vieninga išvaizda. Kodėl? Vieninga išvaizda, apie kurią kalba Tathagata, nėra vieninga išvaizda ir taip vadinama vieninga išvaizda.“ „Subhuti, tas, kuris turi vieningą savybę, nepajėgia jos apibūdinti, ir vis dėlto paprasti žmonės godžiai trokšta ją įgyti.
31 skyrius: Negimęs pažinimas ir suvokimas
„Subhuti, tarkime, kažkas pasako: „Buda moko apie „aš“, asmens, būtybės ir gyvybės požiūrius.“ Subhuti, kaip manai? Ar šis asmuo supranta mano mokymų prasmę?“ „Ne, Bhagavanai, šis asmuo nesupranta Tathagatos mokymų prasmės. Kodėl? Bhagavanas minimi „aš“, asmens, būtybės ir gyvybės požiūriai nėra „aš“, asmens, būtybės ar gyvybės požiūriai, ir taip vadinami „aš“, asmens, būtybės ir gyvybės požiūriais.“ „Subhuti, dėl visų dharmų, tas, kuris ugdo Anuttarā Samyaksaṃbodhi protą, turėtų taip žinoti, taip matyti ir taip tikėti, nesukuriant dharmų sampratų. Subhuti, tikroji dharmų savybė nėra dharmų savybė ir taip vadinama dharmų savybe.
32 skyrius: Transformuojant nerealu
„Subhuti, tarkime, kažkas užpildytų neišmatuojamus, nesuskaičiuojamus pasaulius Septyniais brangakmeniais ir išdalintų juos aukodamas. Jei geras vyras ar gera moteris išugdo bodhisatvos protą ir išlaiko šią sūtrą, bent keturių eilučių gathą, ją priima, studijuoja, recituoja ir paaiškina kitiems, jo nuopelnai viršija ankstesniuosius. Kaip ją reikėtų paaiškinti? Nesigriebiant savybių, nejudamame „tokume“. Dėl kokios priežasties?
„Visos sąlygotos dharmos
Yra kaip sapnai, iliuzijos, burbulai ar šešėliai;
Kaip rasos lašai, ar kaip žaibo blyksniai;
Taip į jas reikėtų žiūrėti.“
Budai išsakius šią sūtrą, vyresnysis Subhutis, kartu su visais bhikšais, bhikšunėmis [vienuolėmis], upasakomis, upasikomis [pasauliečiais mokiniais] bei devomis, žmonėmis ir asuromis iš visų pasaulių, išgirdo, ką pasakė Buda. Kupini neapsakomos palaimos, jie patikėjo, priėmė ir pagarbiai elgėsi pagal tai.