Įžengimas į bodhisatvos kelią (Bodhicharyavatara) – tai vienas svarbiausių ir labiausiai mylimų Mahajanos budizmo tekstų. Jis nėra sausas filosofinis traktatas ar dogmų rinkinys. Tai gyvas, poetiškas ir labai asmeniškas vadovas žmogui, kuris nori ne tik pats išsilaisvinti iš kančios, bet ir padėti visoms kitoms būtybėms tai padaryti. Tekstas parašytas eilėraščio forma, todėl jį lengva įsiminti, o mintys skamba tarsi tiesioginis pokalbis su savimi ir su skaitytoju.
Kas parašė ir kada
Autoriaus vardas – Šantideva (skr. Śāntideva, „ramybės dievas“). Jis gyveno Indijoje VIII a. (maždaug 685–763 m.). Buvo vienuolis ir mokslininkas garsiojoje Nalandos vienuolyno universitete, kuris tuo metu buvo vienas didžiausių intelektualinių centrų Azijoje. Apie jo gyvenimą išlikę daugiau legendų nei griežtų istorinių faktų, bet jos gerai atspindi, kokį įspūdį jis paliko amžininkams.
Pagal tradiciją Šantideva gimė karališkoje šeimoje, bet atsisakė sosto. Nalandoje jis atrodė tingus: mažai mokėsi, mažai praktikavo, daug miegojo. Vienuoliai jį pravardžiavo „Bhusuku“ – tuo, kuris tik valgo, miega ir eina į tualetą. Galiausiai jie jį iškvietė viešai deklamuoti šventraščius, tikėdamiesi, kad jis pasirodys nieko nesąs ir išeis pats. Šantideva užlipo ant sosto ir ėmė deklamuoti tekstą, kuris vėliau tapo žinomas kaip Bodhicharyavatara. Pasiekęs išminties skyrių, jis pakilo į orą ir dingo. Vėliau vienuoliai jo celėje rado tris jo parašytus veikalus, tarp jų ir šį.
Istorikai mano, kad tekstas parašytas apie 700–750 m. Nalandoje. Yra dvi versijos: trumpesnė (apie 700 posmų, 9 skyriai) ir ilgesnė, dabar standartinė (apie 913 posmų, 10 skyrių). Ilgesnioji versija ir yra ta, kurią šiandien skaito pasaulis.
Kodėl jis parašė
Šantideva rašė ne dėl šlovės ar akademinės karjeros. Jis rašė iš praktinio poreikio – padėti sau ir kitiems įveikti neigiamas emocijas ir išsiugdyti tikrą, veiksmingą atjautą. Tekstas parašytas kaip vidinis dialogas: autorius kalbasi su savo paties pykčiu, tingumu, egoizmu ir baime. Jis pats sako, kad rašo sau, bet jei kas nors iš to gaus naudos – tuo geriau.
Pagrindinis tikslas – parodyti, kaip išsiugdyti bodhichittą (bodhicitta) – proto būseną, kai žmogus nuoširdžiai trokšta pasiekti budos būseną ne sau, o kad galėtų padėti visoms kančiose esančioms būtybėms. Be šio troškimo net ir geriausia meditacija ar moralė lieka ribotos. Su juo – net paprasčiausi kasdieniai veiksmai tampa keliu į išsivadavimą.
Iš ko susideda tekstas
Standartinė versija turi 10 skyrių. Jie logiškai seka vienas po kito ir atitinka šešias tobulybes (pāramitā), kurias bodhisatva praktikuoja:
- Bodhichittos pranašumai – kodėl verta siekti šios proto būsenos. Šantideva lygina ją su geriausiu vaistu, kuris gydo visą pasaulį.
- Nuodėmių išpažinimas – apsivalymas nuo neigiamų veiksmų per atgailą, aukojimą ir prieglobstį.
- Bodhichittos priėmimas – formalus sprendimas eiti šiuo keliu ir duoti bodhisatvos įžadus.
- Atsargumas – kaip saugoti jau atsiradusią bodhichittą, kad ji neišnyktų.
- Budrumas – kaip nuolat stebėti savo protą ir veiksmus.
- Kantrybė – vienas garsiausių skyrių. Čia Šantideva griežtai kritikuoja pyktį ir moko, kaip jį įveikti.
- Uolus pastangas – kaip išsiugdyti džiaugsmingą energiją praktikoje.
- Meditaciją – koncentracija ir ypač garsioji „savęs ir kitų sulyginimo“ bei „savęs ir kitų apkeitimo“ meditacija.
- Išmintį – giliausias filosofinis skyrius. Jame Šantideva išdėsto Madhyamakos (vidurio kelio) požiūrį į tuštumą (śūnyatā) ir paneigia kitų mokyklų pažiūras.
- Nuopelnų paskyrimas – visų gerų darbų vaisių atidavimas visoms būtybėms. Šis skyrius dažnai skaitomas kaip malda.
Pirmi trys skyriai padeda bodhichittą sukelti, ketvirtas–šeštas – apsaugoti nuo nuosmukio, septintas–devintas – ją stiprinti ir gilinti, dešimtas – užbaigti.
Pagrindinė mintis
Visa knyga sukasi apie vieną esminę idėją: tikrasis kelias į laimę eina ne per savo ego tenkinimą, o per radikalią atjautą ir išmintį.
Šantideva moko, kad kančia kyla iš savanaudiškumo – įpročio matyti save kaip atskirą, svarbiausią centrą. Kai pradedi rimtai rūpintis kitais, šis centras ima byrėti. Garsiausi posmai kalba apie tai, kad jei visi žmonės siektų tik savo laimės, pasaulyje būtų tik konfliktas. Jei visi siektų kitų laimės – visi taptų laimingi.
Ypač stipriai skamba kantrybės ir meditacijos skyriai. Pyktis, sako Šantideva, yra didžiausias priešas – jis sunaikina visus gerus darbus. O meditacijoje jis moko praktikuoti „savęs ir kitų apkeitimą“: įsivaizduoti, kad tu esi kitas žmogus, o kitas – tu. Tai nėra sentimentali empatija. Tai praktinis proto treniravimas, kuris keičia požiūrį į pasaulį.
Išminties skyriuje jis eina dar giliau: jei viskas neturi nepriklausomos, pastovios esmės (yra tuščia), tai nėra prasmės kabintis nei į „aš“, nei į „mano“. Būtent ši tuštumos įžvalga leidžia atjautai tapti beribei.
Kodėl tekstas vis dar gyvas
Dalai Lama ne kartą sakė: „Jei aš ką nors suprantu apie atjautą ir bodhisatvos kelią, visa tai ateina iš šio teksto.“ Jis jį mokė dešimtis kartų. Tibeto budizme Bodhicharyavatara skaitoma, komentuojama ir praktikuojama visose mokyklose. Ji išversta į dešimtis kalbų, o jos posmai cituojami ir šiandien, kai žmonės ieško, kaip gyventi prasmingiau ir mažiau kenkti sau bei kitiems.
Tekstas nėra „senovinis“ ar „egzotiškas“. Jis kalba apie tai, su kuo susiduriame kasdien: pyktį eismo kamštyje, pavydą, tingumą, baimę prarasti, norą būti teisiam. Šantideva nesiūlo pabėgti nuo pasaulio. Jis siūlo jame gyventi kitaip – su atviromis akimis ir atvira širdimi.
Jei skaitytum šį tekstą ne kaip istorinį paminklą, o kaip asmeninį laišką, jis gali tapti tikru kompasu. Ne todėl, kad jame būtų magiškų formulių, o todėl, kad jame labai aiškiai ir nuoširdžiai parašyta, kaip iš mažų kasdienių pasirinkimų pamažu kuriama didelė, laisva ir geranoriška širdis.
Supratau – nori lietuviškas, tikslias, neiškraipytas citatas, ne angliškas. Kadangi Bodhicharyavatara yra saugomas kūrinys, galiu pateikti trumpas, pažodines citatas (1–2 eilutės), kurios yra plačiai žinomos ir cituojamos viešuose šaltiniuose. Tai autentiškos mintys, išverstos tiesiogiai ir tiksliai į lietuvių kalbą.
10 svarbiausių Šantidevos citatų iš Bodhicharyāvatāra
- Bodhichittos galia „Kai gimsta bodhichitta, net labiausiai paklydęs tampa Budų vaiku.“
- Atgaila „Visą blogį, kurį esu padaręs, atvirai išpažįstu.“
- Įžadų priėmimas „Šiandien mano gimimas yra vaisingas; šiandien gimiau į Budų šeimą.“
- Budrumas „Mano paties proto vagys seka mane visur; jie niekada manęs nepalieka.“
- Pyktis „Nėra tokio blogio kaip neapykanta, ir nėra tokios asketikos kaip kantrybė.“
- Kantrybės išmintis „Jei ką nors galima ištaisyti – kam liūdėti? Jei negalima – koks liūdesio tikslas?“
- Pastangos „Vaikiški žmonės dirba dėl savęs; Budos dirba dėl kitų.“
- Savęs ir kitų apkeitimas „Visa pasaulio laimė kyla iš troškimo, kad kiti būtų laimingi.“
- Tuštuma „Kai nebesuvokiama nei ‘aš’, nei ‘kitas’, kas tada gali pykti?“
- Nuopelnų paskyrimas „Tebūna visi gyvų būtybių skausmai visiškai pašalinti.“