Kai kurios ankstyvosios krikščionybės knygos išliko vienuolynų bibliotekose, kitos po tūkstantmečių buvo atkastos Egipto dykumų smėlynuose (kaip, pavyzdžiui, sensacinga „Judo evangelija“). Tačiau yra viena ypatinga knygų kategorija – tai tekstai, kurie taip niekada ir nebuvo atrasti, bet apie kurių egzistavimą mes žinome iš tų žmonių… kurie juos nekentė.
Būtent tokia yra knyga, vadinama „Didieji Marijos (Magdalietės) klausimai“ (The Greater Questions of Mary). Tai tekstas, kurio turinys toks šokiruojantis, jog mokslininkai iki šiol ginčijasi, ar tokia knyga apskritai kada nors galėjo egzistuoti.
Visoje senovės literatūroje ši knyga paminėta tik vieną vienintelį kartą. Ją aprašo IV amžiaus vyskupas ir „eretikų medžiotojas“ Epifanijus Salaminietis. Savo garsiajame veikale „Panarion“ (liet. „Vaistinėlė“), kuriame jis esą siūlė „priešnuodžius“ nuo visų erezijų, Epifanijus nevengė tirštinti spalvų ir kurti pačių baisiausių istorijų apie savo oponentus.
Tačiau tai, ką jis parašė apie „Didžiuosius Marijos klausimus“, pranoksta bet kokią vaizduotę.
Seksualiniai ritualai ir radikali sekta
Epifanijus aprašo vieną liūdniausiai pagarsėjusią gnostikų grupę, vadinamą fibionitais. Pasak jo (ir tai yra mūsų vienintelis šaltinis apie šią sektą), šie žmonės praktikavo itin keistus naktinius ritualus. Epifanijaus teigimu, jų slaptos pamaldos apėmė atsitiktinius lytinius santykius, griežtą apsaugą nuo pastojimo (coitus interruptus) ir… spermos bei menstruacinio kraujo suvartojimą kaip savotišką iškreiptą eucharistiją (šventąją komunją).
Kad pateisintų tokius piktinančius ritualus, fibionitai esą rėmėsi savo šventaisiais tekstais, iš kurių svarbiausias ir buvo „Didieji Marijos klausimai“.
Epifanijus teigia, kad jis pats skaitė šią knygą ir netgi ją cituoja. Jei tikėtume jo žodžiais, šiame apokrife buvo aprašyta scena, kurioje pats Jėzus Kristus atlieka atvirą lytinį aktą priešais be galo sutrikusią ir pasibaisėjusią Mariją Magdalietę. Jei toks tekstas tikrai egzistavo, visiškai nenuostabu, kad oficialioji Bažnyčia pasistengė jį sunaikinti be pėdsakų.
Kodėl jie taip elgėsi? Teologinė prasmė
Šiuolaikiniam žmogui tai skamba tiesiog kaip beprotybė ar ištvirkavimas, bet fibionitams (jei jie tikrai egzistavo ir darė tai, ką aprašo Epifanijus) tai turėjo labai gilią religinę ir doktrininę prasmę.
Gnostikai tikėjo, kad žmogaus siela yra „dieviška kibirkštis“, kuri per klaidą buvo įkalinta bjaurioje ir purvinoje materijoje (žmogaus kūne). Todėl jų didžiausias tikslas buvo išsilaisvinti iš fizinio pasaulio. O kas yra vaikų gimdymas? Gnostikų akimis, tai buvo pati didžiausia tragedija, nes gimstant naujam žmogui, dar viena dieviška kibirkštis yra prievarta įkalinama kūne. Todėl fibionitai griežtai atmetė prokreaciją (dauginimąsi), tačiau žmogaus gyvybinius skysčius laikė turinčiais dieviškos energijos, kurią ritualo metu neva „išlaisvindavo“ ar grąžindavo atgal Dievui.
Istorijos mįslė: Tiesa ar melas?
Didžiausias klausimas, neduodantis ramybės šiuolaikiniams istorikams: ar knyga „Didieji Marijos klausimai“ iš tiesų egzistavo?
Galbūt tai buvo realus, itin radikalios ir ezoterinės sektos tekstas, kuris amžiams pradingo istorijos tyruose. O galbūt… tai tebuvo paties Epifanijaus sukurta „juodoji propaganda“? Senovėje (kaip ir dabar) vienas lengviausių būdų sunaikinti savo politinių ar religinių oponentų reputaciją buvo apkaltinti juos pačiais baisiausiais seksualiniais iškrypimais. Gali būti, kad Epifanijus tiesiog pasitelkė savo lakią vaizduotę, siekdamas bet kokia kaina atbaidyti žmones nuo gnosticizmo.
Kad ir kaip būtų, „Didieji Marijos klausimai“ išlieka viena labiausiai intriguojančių ir skandalingiausių dingusių knygų visoje krikščionybės istorijoje.